Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. S-1317-(25) pareiškėją informavo, kad išnagrinėjusi pareiškėjos pranešimą dėl Klaipėdos miesto mero V. G. ir šios savivaldybės tarybos ir sekretoriato vyresniosios patarėjos (teisininkės) D. Š., nusprendė tyrimo dėl šių asmenų elgesio atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms nepradėti.

Valstybės tarnautojas vertindamas savo tiesioginį vadovą, pagal savo, kaip teisininko, pareigas negalėjo nežinoti apie teisės aktų imperatyvius reikalavimus vengti interesų konflikto (aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai). Valstybės tarnautojas, po atlikto savo tiesioginio vadovo – sekretoriaus M. V. tarnybinio patikrinimo, įforminto 2016 m. sausio 7 d. išvada Nr. TNS-6, gavo finansinį paskatinimą – priedus mero potvarkiais už tarnybinių funkcijų atlikimą. Meras pavedė atlikti savo bendrapartiečio – sekretoriaus M. V. tarnybinį patikrinimą sekretoriui tiesiogiai pavaldžiam valstybės tarnautojui, t. y. tos pačios partijos narys (meras), paveda teikti išvadą dėl bendrapartiečio (sekretoriaus M. V.) veiksmų. Jau vien faktas dėl bendrapartiečių kelia interesų konfliktą, jau nekalbant apie tai, kad ir vertinimą atlikęs valstybės tarnautojas galėjo priklausyti tai pačiai partijai (neatlikus tyrimo, negalima išsiaiškinti visų aplinkybių).

Tyrimą atlikti Komisija gali tik tokiu atveju, jeigu gautame pranešime yra nurodyti išties pakankamai pagrįstos aplinkybės (abejonės) dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, kaip jį apibrėžia Įstatymo nuostatos, situacijos. Pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 18 d. pranešime pateiktų aplinkybių negalima laikyti nei akivaizdžiomis, nei pakankamomis tyrimui dėl V. G. ir D. Š. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms atlikti. Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su galimo interesų konflikto situacija, bet su tarnybinio ginčo, kilusio tarp jos ir kitų Klaipėdos savivaldybės darbuotojų, klausimu. Komisijai nesuteikta teisė nagrinėti valstybės tarnautojų vertinimo procedūrų ir jų rezultatų, o taip pat priedų bei priemokų jiems skyrimo atitikties kitų teisės aktų reikalavimams. Savivaldybės merui pateiktoje D. Š. išvadoje nurodoma Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje, Kolegijoje spręstinų klausimų įtraukimo į darbotvarkę procedūra. Todėl V. G. nusprendė tarnybinio patikrinimo dėl M. V. veiksmų neatlikti. Todėl Komisija priimdama ginčijamą sprendimą laikėsi pozicijos, kad D. Š. parengta išvada nesusijusi su tiesioginiu konkretaus asmens veiksmų vertinimu.

Iš Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto seka, kad narystės politinėse partijose įstatymų leidėjas nepriskiria prie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačių interesų. Todėl galimos politinės priklausomybės ir su šiais santykiais susiję klausimai, kaip savaime nepatenkantys į Įstatyme nurodytą viešųjų ir privačių interesų konflikto sąvokos lauką, nėra VTEK vertinimo dalykas.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-1317-(25), kuriuo nepradėtas tyrimas dėl Klaipėdos miesto mero V. G. ir šios savivaldybės tarybos ir sekretoriato vyresniosios patarėjos (teisininkės) D. Š. elgesio atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiuo atveju teismui svarbu nustatyti, ar Komisija pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos skundo, ar ginčijamas sprendimas pareiškėjai sukelia konkrečias teisines pasekmes, ar pareiškėja laikytina suinteresuotu asmeniu, turinčiu teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į Komisiją, prašydama ištirti, ar mero V. G. pavedimas teisininkei D. Š., ištirti mero bendrapartiečio, pačios teisininkės tiesioginio vadovo - sekretoriaus M. V. veiksmus, už tai skiriant priemokas, nesukėlė interesų konflikto, ar Sekretoriato teisininkės D. Š. nenusišalinimas nuo savo tiesioginio vadovo – sekretoriaus M. V. veiksmų vertinimo, už tai gaunant priemokas, nesukėlė interesų konflikto.

Komisija, atlikusi tyrimą, įvertinusi pareiškėjos pranešime nurodytas aplinkybes, nusprendė nepradėti tyrimo, konstatuodama, kad Komisija neturi duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog Klaipėdos miesto meras V. G. bei šio miesto savivaldybės tarybos ir sekretoriato vyresnioji patarėja (teisininkė) D. Š. būtų asmeniškai ir tiesiogiai suinteresuoti tarnybinio patikrinimo dėl savivaldybės tarybos ir sekretoriato vadovo M. V. veiksmų, rezultatais. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, esą M. V. nepalankios tarnybinio patikrinimo išvados reikštų, kad meras V. G. netinkamai vadovauja šios savivaldybės tarybos sekretoriato darbui, Komisijos nuomone, yra hipotetinio (menamo) pobūdžio todėl nėra pakankama tiesioginiam ir akivaizdžiam suinteresuotumui konstatuoti. Vertinant D. Š. tarnybinį elgesį, Komisijos nuomone, esminę reikšmę turi tai, kad ši valstybės tarnautoja yra pavaldi ne tik M. V., bet ir jo tiesioginiam vadovui – Klaipėdos miesto merui V. G., kuris nagrinėjamu atveju būtent D. Š. davė tiesioginį tarnybinį pavedimą (valdingą nurodymą) įvertinti M. V. elgesį. Iš M. V. pareigybės aprašymo matyti, kad šis politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas planuoja ir koordinuoja savivaldybės tarybos ir sekretoriato darbą, tačiau daro tai tik su savivaldybės mero pavedimu (6 punktas).

Pareiškėja teigia, kad Komisija nepagrįstai pasinaudojo Įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią atsisako nagrinėti pareiškimą, pareiškėjui nepateikus duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, šiuo atveju valstybės tarnautojui kilo pareiga kreiptis į merą dėl nusišalinimo pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, o meras, įvertinęs motyvus, turėjo priimti arba nepriimti nusišalinimo vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi.

Komisija su pareiškėjos skundu nesutinka, teigdama, kad pareiškėjos pranešime pateiktų aplinkybių negalima laikyti nei akivaizdžiomis, nei pakankamomis tyrimui dėl V. G. ir D. Š. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms atlikti, nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su galimo interesų konflikto situacija, bet su tarnybinio ginčo, kilusio tarp jos ir kitų Klaipėdos savivaldybės darbuotojų, klausimu, Komisijai nesuteikta teisė nagrinėti valstybės tarnautojų vertinimo procedūrų ir jų rezultatų, o taip pat priedų bei priemokų jiems skyrimo atitikties kitų teisės aktų reikalavimams.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimai gali būti konstatuoti tik pripažinus, kad asmuo veikė (priėmė sprendimą, dalyvavo jį priimant) esant aplinkybėms, kurios sukelia interesų konfliktą, t. y. turėdamas asmeninį (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario) turtinį ar neturtinį suinteresuotumą (LVAT administracinėje byloje Nr. A556-1533/2013). Todėl Komisija, kiekvienu atveju pripažindama, kad valstybės tarnautojas veikė interesų konflikto situacijoje, turi aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti, kokios faktinės aplinkybės patvirtina asmens turėtą turtinį ar neturtinį suinteresuotumą. Šių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ir mažai tikėtinomis, hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie valstybės tarnautojo galimai turėtą ar ateityje būsiantį suinteresuotumą.

Teismas, įvertinęs Komisijos 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-1317-(25) turinį, surinktus įrodymus, sutinka su Komisijos išvada, kad pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 18 d. pranešime pateiktų aplinkybių negalima laikyti nei akivaizdžiomis, nei pakankamomis tyrimui dėl V. G. ir D. Š. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms atlikti, nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su galimo interesų konflikto situacija, bet su tarnybinio ginčo, kilusio tarp jos ir kitų Klaipėdos savivaldybės darbuotojų, klausimu, Komisijai nesuteikta teisė nagrinėti valstybės tarnautojų vertinimo procedūrų ir jų rezultatų, o taip pat priedų bei priemokų jiems skyrimo atitikties kitų teisės aktų reikalavimams, D. Š. parengta išvada nesusijusi su tiesioginiu konkretaus asmens veiksmų vertinimu. Be to, Komisija sprendime pažymėjo, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, narystės politinėse partijose įstatymų leidėjas nepriskiria prie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačių interesų, todėl galimos politinės priklausomybės ir su šiais santykiais susiję klausimai, kaip savaime nepatenkantys į Įstatyme nurodytą viešųjų ir privačių interesų konflikto sąvokos lauką, nėra Komisijos vertinimo dalykas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismas laiko, kad nagrinėjamoje situacijoje interesų konfliktas nekilo, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir sekretoriato vyresnioji patarėja (teisininkė) D. Š. neprivalėjo veikti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu būdu, t. y. nusišalinti nuo sprendimo dėl M. V. elgesio vertinimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepaaiškino, kuo ginčijamas sprendimas pats savaime tiesiogiai pažeidė jos teises ar teisėtus interesus, kaip jos teisės bei įstatymo saugomi interesai būtų apginti panaikinus ginčo sprendimą, todėl šioje byloje taip pat būtina nustatyti, ar ginčo sprendimas pareiškėjai sukelia konkrečias teisines pasekmes, taip pat, ar pareiškėja laikytina suinteresuotu asmeniu, turinčiu teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio nuostatas numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios nurodytos teisės nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnis 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A11-443/2005; Nr. A502-906/2008). Taigi šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (LVAT administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatomis siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja Komisija, kurios statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą reglamentuoja 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (toliau – ir Komisijos įstatymas), kurio 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje <…> priežiūros institucija. Komisijos įstatymo 17 straipsnyje (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2014 m. kovo 20 d.) numatyti Komisijos įgaliojimai, jog Komisija, be kita ko, prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lobistinės veiklos įstatymas, kiti Komisijos kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai, teikia rekomendacijas dėl šių teisės aktų nuostatų tobulinimo bei įgyvendinimo ir priima sprendimus bei rezoliucijas šiais klausimais; tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų, t. y. pripažinti, kad asmuo pažeidė (nepažeidė) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; sustabdyti tyrimą; nutraukti tyrimą (Įstatymo 17 straipsnio 1, 2 dalys).

Įvertinęs paminėtas teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias ginčo klausimą, teismas pažymi, kad asmenys, nurodydami valstybės tarnautojų galimai padarytus Įstatymo reikalavimų pažeidimus, turi teisę apie tai pranešimu informuoti Komisiją, kuri atlieka tyrimą dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams, priima vieną iš Komisijos įstatymo 29 straipsnyje nurodytų sprendimų, t. y. pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas; pripažinti, kad asmuo nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų; pripažinti, kad asmuo nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų; sustabdyti tyrimą; nutraukti tyrimą. Todėl nagrinėjimo atveju Komisija konstatavo, kad nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog Klaipėdos miesto meras V. G. bei šio miesto savivaldybės tarybos ir sekretoriato vyresnioji patarėja (teisininkė) D. Š. būtų asmeniškai ir tiesiogiai suinteresuoti tarnybinio patikrinimo dėl savivaldybės tarybos ir sekretoriato vadovo M. V. veiksmų, rezultatais. Pareiškėjos paaiškintos aplinkybės yra susijusios ne su galimo interesų konflikto situacija, bet su tarnybinio ginčo, kilusio tarp jos ir kitų Klaipėdos savivaldybės darbuotojų, klausimu, Komisijai nėra suteikta teisė nagrinėti valstybės tarnautojų vertinimo procedūrų ir jų rezultatų, o taip pat priedų bei priemokų jiems skyrimo atitikties kitų teisės aktų reikalavimams.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus daro išvadą, kad ginčo sprendimas neįtakoja pareiškėjos asmeninių teisių, nesukuria jai atitinkamų pareigų, taip pat netrukdo ginti savo pažeistų teisių, jeigu jos buvo pažeistos, kitais, atitinkamais teisės aktais numatytais būdais. Komisija pilnai, išsamiai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo, įvertino pareiškėjos pranešime nurodytas aplinkybes, nurodė teisinius argumentus, vadovavosi Komisijos veiklą reglamentuojančio Komisijos įstatymo nuostatomis. Teismas sutinka su Komisijos padaryta išvada, kad ginčijamu atveju Klaipėdos miesto meras V. G. bei šio miesto savivaldybės tarybos ir sekretoriato vyresnioji patarėja (teisininkė) D. Š. nėra asmeniškai ir tiesiogiai suinteresuoti tarnybinio patikrinimo dėl savivaldybės tarybos ir sekretoriato vadovo M. V. veiksmų, rezultatais, pareiškėjos paaiškintos aplinkybės yra susijusios ne su galimo interesų konflikto situacija, bet su tarnybinio ginčo, kilusio tarp jos ir kitų Klaipėdos savivaldybės darbuotojų, klausimu, o Komisijai nėra suteikta teisė nagrinėti valstybės tarnautojų vertinimo procedūrų ir jų rezultatų, o taip pat priedų bei priemokų jiems skyrimo atitikties kitų teisės aktų reikalavimams, todėl Įstatyme nurodytas interesų konfliktas nekilo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad ginčo sprendimas yra informacinio pobūdžio raštas, kuriame nėra jokių imperatyvaus pobūdžio nurodymų, jis nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, nesukuria jai atitinkamų pareigų, pagal ABTĮ nuostatas, šioje administracinėje byloje pareiškėja neturi reikalavimo teisės dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, o taip pat išvestinio reikalavimo įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pranešimo pagrindu, todėl pagal ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčo atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos nurodytų teisės pažeidimų bei apginti pareiškėjos teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Teismas konstatuoja, kad pareiškėja šiame ginče neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčo baigtimi, jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.