- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-30
- Bylos Nr.
- 3K-3-71/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Janina Stripeikienė (pran.), Pranas Žeimys
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“
- Kategorijos
- 95.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 95.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininko), Janinos Stripeikienės (pranešėja), Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Salmers Latvija“ teisių perėmėjo J. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Salmers Latvija“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas SIA „Salmers Latvija“ kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ 184 759,50 JAV dolerio ir 16 635,34 Latvijos lato nuostolių atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad 2000 m. vasario 8 d. distribucijos sutartimi šalys sutarė, kad ieškovui bus suteikta teisė pardavinėti atsakovo produktus Latvijos Respublikos teritorijoje. 2000 m. kovo 27 d. atsakovas informavo, kad nuo 2000 m. balandžio 1 d. nutraukia sutartį dėl šių priežasčių: pirma, kompanijos „Overseas Credit Finance“ Ltd. mokėjimai ieškovo vardu pažeidžia atsakovo motininės kompanijos išleistus Finansų, prekybos įstatymų bei įstatymų prieš pinigų plovimą laikymosi nuostatus; antra, mokėjimai būdavo pavėluoti, pažeidžiant distribucijos sutarties 6.4 punkto 2 dalį: trečia, ieškovo bendrovės augimas neįrodo jos mokumo bei finansinio stabilumo ateityje. Ieškovo nuomone, sutarties nutraukimo priežastys neatitinka sutarties sąlygų jai nutraukti ir faktinių aplinkybių: pirma, sutartyje nenurodyta, kad atsakovo vidinių taisyklių pasikeitimas yra pagrindas keisti ar nutraukti sutartį, sutarties 19.2 punkte nustatyta, kad jokie sutarties pakeitimai neturi teisinės galios, jei nėra tinkamai raštu patvirtinti abiejų šalių; antra, ieškovo mokėjimai nepažeidė distribucijos sutarties 6.4 punkto 2 dalies, nes visi mokėjimai už prekes buvo atliekami avansu; trečia, sutarties 17.1 punkte nustatyta, kad jei pardavėjas (atsakovas) nustato, kad, pasikeitus distributoriaus (ieškovo) savininkams ar asmenims, turintiems teisę kontroliuoti distributorių, atitinkamai iškyla grėsmė, kad tai gali paveikti distributoriaus sėkmingą verslą, pardavėjas turi teisę nutraukti sutartį, įspėdamas ieškovą prieš 30 dienų. Ieškovas nurodė, kad dėl neteisėto distribucijos sutarties nutraukimo jis negavo 146 982 JAV dolerių pajamų, patyrė 37 777,50 JAV dolerio nuostolį, sumokėjęs palūkanas už paskolą, 7 220,14 Latvijos lato nuostolį – išmokėjęs kompensacijas atleidžiamiems darbuotojams, 4 482,66 Latvijos lato nuostolį – sumokėjęs nuomos mokestį, 4 932,54 Latvijos lato nuostolį – įsigijus turtą ir apmokius darbuotojus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad distribucijos sutarties 15.1 punkto pagrindu ši sutartis nutraukta teisėtai, nes pagal sutarties 6.4 punktą nesant banko garantijos ieškovas turėjo už prekes visiškai atsiskaityti išankstiniu apmokėjimu. Ieškovas iš anksto neapmokėdavo už prekes, todėl atsakovas teisėtai nutraukė sutartį, prieš 5 dienas įspėjęs ieškovą. Teismas nustatė, kad 17 078,69 JAV dolerio atsakovo įsiskolinimas ieškovui iš esmės buvo skola už kitas paslaugas, o ne už prekes, todėl nelaikytina, kad ieškovas tinkamai iš anksto atsiskaitydavo už prekes. Aplinkybę, kad perspėjime nutraukti sutartį atsakovas nurodė ir daugiau priežasčių, teismas vertino kaip nesvarbią, nes atsakovas nurodė esminę priežastį ir aiškiai išreiškė savo valią. Aplinkybė, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi kitokia atsiskaitymų praktika nei sutartyje, teismo manymu, nepaneigė atsakovo teisės nutraukti sutartį. Dėl šių aplinkybių teismas laikė, kad atsakovas pagrįstai nutraukė distribucijos sutartį, todėl neprivalo atlyginti ieškovo nuostolių.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. liepos 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija 2003 m. vasario 25 d. nutartimi ieškovą SIA „Salmers Latvija“ pakeitė vietoje jo į bylą įstojusiu teisių perėmėju J. B., kuris savo reikalavimo teisę kildina iš 2001 m. balandžio 5 d. cesijos sutarties, sudarytos jo ir SIA „Salmers Latvija“. Kolegija taip pat nustatė, kad byloje pareiškęs ieškinį ieškovas SIA „Salmers Latvija“ yra likviduotas. Ieškovas 2000 m. lapkričio 21 d. su banku „Merita Bank Plc“ (dabartinis pavadinimas – „Nordea Bank Finland Plc“ (toliau – Bankas) sudaryta Perdavimo sutartimi neatlygintinai perdavė Bankui visas pretenzijas skolininkams, neatsižvelgdamas į jų pagrindą, nuostatas ir sąlygas. Vertindama šią sutartį kolegija pažymėjo, kad sutartyje nurodyta pretenzijų sąvoka apima visas paskolos gavėjo esamas ir būsimas pretenzijas skolininkams. Ši sąvoka nesiejama su įrašais SIA „Salmers Latvija“ balanse. Priešingai, sutarties nuostata, kad perleidžiamos visos esamos ir būsimos pretenzijos, suponuoja išvadą, kad sutartis apima ateityje galinčias atsirasti pretenzijas, kurios sutarties sudarymo metu objektyviai negali būti įtrauktos į SIA „Salmers Latvija“ balansą, nors pagal sutarties preambulę jos priskiriamos sutarties objektui. Kolegija konstatavo, kad reikalavimo teisė byloje buvo perduota Bankui. Tokią išvadą taip pat patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: liudytojos L. K. parodymai, L. K. ir Banko 2001 m. gegužės 24 d. raštas. Kadangi reikalavimo teisę SIA „Salmers Latvija“ jau 2000 m. lapkričio 21 d. buvo perdavusi Bankui, tai 2001 m. balandžio 5 d. cesijos sutartis, kuria buvo perduotos jau neturimos teisės, nesukėlė teisinių pasekmių ir J. B. neturi reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje. Teismas, vykdydamas CPK 45 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pasiūlė Bankui įstoti į bylą trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais, tačiau jis atsisakė. Kadangi ieškovas J. B. neturi reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje, o Bankas atsisakė įstoti į bylą, tai kolegija paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu J. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį, jam iš atsakovo priteisti 460 105,04 Lt, bylinėjimosi išlaidas ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos jam sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo – 2000 m. liepos 12 d. – iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Perdavimo sutarties preambulėje skolininkais įvardyti tretieji asmenys, bendrovei SIA „Salmers Latvija“ skolingi bet kurią sumą pinigų, o pretenzijos apibrėžtos kaip visos paskolos gavėjo esamos ir būsimos pretenzijos skolininkams. Kasatorius, aiškindamas šias sąvokas, teigia, kad bendrovė SIA „Salmers Latvija“ įsipareigojo perleisti Bankui tiek esamas, tiek būsimas reikalavimo teises, įgyvendinamas tik Perdavimo sutarties pasirašymo dieną esančių skolininkų atžvilgiu. Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo CK 6.193 straipsnio nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo, todėl klaidingai vertino šias sutarties nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Perdavimo sutarties 3.5 punkte esantis SIA „Salmers Latvija“ patvirtinimas, kad jo balanse nurodytos pretenzijos nėra įkeistos, perduotos ar kitu būdu perleistos trečiajai šaliai ir kad ateityje pretenzijų neįkeis, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad Perdavimo sutartimi Bankui perleidžiamos tik tos bendrovės SIA „Salmers Latvija“ pretenzijos ir tik tiems skolininkams, kurie yra įtraukti į balansą. Ieškovo reikalavimas atsakovui dėl nuostolių atlyginimo Perdavimo sutarties pasirašymo metu nebuvo įtrauktas į ieškovo balansą.
3. Tiek SIA „Salmers Latvija“ ir Banko Perdavimo sutartis, tiek SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. cesijos sutartis yra sudarytos pagal Latvijos Respublikos įstatymus, todėl turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į šių įstatymų nuostatas.
4. Kadangi Bankas atsisakė įstoti į bylą ir ginti savo interesus, tai teismas Perdavimo sutarties net neturėjo vertinti.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokio teisės norminio akto, pagrindžiančio teismo išvadas ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, pažeisdamas CPK 331 straipsnį.
6. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų – ieškovo pateiktų mokėjimo pavedimų, 2001 m. birželio 1 d. šalių patvirtinto likutinio balanso ir pažeidė CPK 65 straipsnio reikalavimus.
7. Kasatoriaus nuomone, distribucijos sutarties 6 punkte nėra aiškiai ir tikslai nustatyta, kaip turi būti vykdomas išankstinis apmokėjimas nepateikus garantinio rašto pardavėjui, todėl kasatorius padarė išvadą, kad pardavėjas ir distributorius šioje sutartyje nesusitarė dėl prekių kainų ir apmokėjimo tvarkos nesant banko garantijos. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Kauno apygardos teismas, aiškindamas distribucijos sutartį, nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį atsakovas, norėdamas gauti išankstinį apmokėjimą, turėjo išrašyti apmokėjimo sąskaitas, kuriose būtų nurodytos prekės, kainos ir apmokėjimo terminai, tačiau šito nepadarė. Pagal 1964 m. CK 176 straipsnio 2 dalį atsakovas privalėjo visokeriopai padėti distributoriui įvykdyti savo pareigas – pageidaudamas išankstinio apmokėjimo už prekes – išrašyti išankstinio apmokėjimo dokumentus.
9. Ieškovas už prekes atsakovui sumokėdavo kitą dieną po sąskaitos gavimo. Kadangi šalys distribucijos sutartyje nesusitarė dėl atsiskaitymo tvarkos, o atsakovas jokių pretenzijų dėl mokėjimų ieškovui neteikė, bet toliau tiekė prekes, tai darytina išvada, kad pardavėjas sutiko su tokia atsiskaitymo tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas netinkamai atsiskaitydavo su atsakovu ir dėl to šis turėjo pagrindą nutraukti distribucijos sutartį, nepagrįsta, padaryta pažeidžiant 1964 m. CK 180, 235, 237 straipsnių, nustačiusių prievolės įvykdymo terminą, nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Kadangi pasikeitė proceso šalis – bankrutuojančią įmonę pakeitė fizinis asmuo, tai jis įgyja teisę reikalauti procesinių palūkanų, nustatytų CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Kraft Foods Lietuva“ prašo skundą atmesti, palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartį ir priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir kasacinės instancijos teismuose. Atsakovas savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas reikalavimo teisę į atsakovą perleido Perdavimo sutartimi, todėl to paties reikalavimo vėlesnis perleidimas kasatoriui negalėjo sukelti teisinių pasekmių. Tokia išvada padaryta ne tik remiantis Perdavimo sutarties nuostatomis, bet ir liudytojos L. K. parodymais, Banko ir ieškovo 2001 m. gegužės 24 d. raštu. Be to, kasatorius patikimai neįrodė atsiskaitymo už reikalavimo teisės atsakovui perleidimą pagal cesijos sutarties sąlygas. Nesant materialinių subjektinių teisių perėmimo, negalimas ir procesinių teisių perėmimas.
Šalies argumentai
2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad reikalavimo teisė atsakovo atžvilgiu pagal pareikštą ieškinį nebuvo perleista Bankui. Perdavimo sutarties 3.5 punktu ieškovas įsipareigojo neperleisti jokių būsimų pretenzijų. Pretenzija atsakovui minėtos sutarties pasirašymo metu vertintina kaip būsima pretenzija, kuri dėl savo pobūdžio negalėjo būti įtraukta į balansą. Bankas 2005 m. balandžio 7 d. raštu patvirtino, kad turi galiojantį reikalavimą prieš ieškovą, kurį užtikrina pretenzijų pastarojo skolininkams perleidimas Perdavimo sutartimi.
3. Aplinkybė, kad Bankas, gavęs Lietuvos apeliacinio teismo pasiūlymą, atsisakė įstoti į bylą, nereiškia jo atsisakymo nuo reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu, nes, vadovaudamasis dispozityvumo principu, Bankas gali savo nuožiūra spręsti dėl civilinių teisių įgyvendinimo.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos apeliacinis teismas turėjo nustatyti ne Latvijos Respublikos įstatymų reglamentuojamą teisės klausimą, o faktinę aplinkybę – ar naujasis ieškovas perėmė reikalavimo teisę. Be to, kasatorius, remdamasis Latvijos įstatymais, pagal CK 605 straipsnį privalėjo pateikti įrodymus apie taikytinos užsienio teisės turinį ir jos taikymo praktiką.
5. Atsakovo 17 078,69 JAV dolerio skola ieškovui yra susidariusi ne dėl apmokėjimo už pateiktas prekes, bet kompensuojant atsakovo patirtas reklaminės medžiagos importo į Latviją išlaidas.
6. Tai, kad nebuvo nustatyta tiksli išankstinio apmokėjimo už pateikiamas prekes procedūra, nėra sutarties trūkumas ar netinkamas susitarimas. Distribucijos sutarties 6.4 punkto 2 dalies nuostata dėl išankstinio apmokėjimo yra aiški.
7. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas specialiais apskaitos dokumentais įforminti atliktas ūkines operacijas, bet neįpareigojama to atlikti esant išankstiniam apmokėjimui.
8. Ieškovo mokėjimo pavedimais pervedamos lėšos į atsakovo sąskaitą būdavo įskaitomos per 5-8 dienas. Pagal Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2000 metais galiojusią redakciją atsiskaitymas įvyksta, kai lėšos įrašomos į gavėjo banko korespondentinę sąskaitą, o atsiskaitymo terminas yra mokėjimo nurodymo įvykdymo diena mokėtojo banke. Kasatorius nepagrįstai sutapatino mokėjimo pavedimo priėmimo iš mokėtojo ir jo įvykdymo sąvokas.
9. Distribucijos sutarties 15.1 punkte yra blanketinė nuoroda į kitus distribucijos sutartyje nurodytus sutarties nutraukimo pagrindus, o 5.2 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta įspėjus prieš 30 dienų, nepriklausomai nuo nutraukimo motyvų. Distributorius apie sutarties nutraukimą buvo įspėtas prieš 5 dienas, todėl bet kuriuo atveju kompensuojamas laikotarpis negali viršyti 25 dienų.
10. Faktas, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovo procesines teises perėmė J. B., nereiškia, kad dėl to pasikeitė ginčo teisiniams santykiams pagal pareikštą ieškinį taikytina teisė. Be to, ieškovas ir jo teisių perėmėjas nepareiškė reikalavimo priteisti procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, todėl toks reikalavimas negali būti reiškiamas kasaciniame teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
SIA „Salmers Latvija“ 2000 m. lapkričio 21 d. su Banku sudarė Perdavimo sutartį, kuria neatlygintinai perdavė Bankui reikalavimo teisę pagal visas pretenzijas skolininkams, neatsižvelgiant į jų pagrindą, nuostatas ir sąlygas. Kasatoriaus ir SIA „Salmers Latvija“ cesijos sutarties sudarymo data – 2001 m. balandžio 5 d. SIA „Salmers Latvija“ iš Latvijos įmonių registro išregistruota 2002 m. lapkričio 26 d.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 163 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad, pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisnius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas, teismas privalo sustabdyti bylą. Apeliacinės instancijos teismas, gavęs pranešimą apie ieškovo SIA „Salmers Latvija“ likvidavimą ir išregistravimą iš Latvijos įmonių registro, bylos nesustabdė, bet ieškovo teisių perėmimo klausimą išsprendė remdamasis dviem turtinės teisės – reikalavimo teisės į atsakovą – perleidimo sutartimis: kasatoriaus pateiktos 2001 m. balandžio 5 d. sutarties pagrindu jį pripažino ieškovo teisių perėmėju, o 2000 m. lapkričio 21 d. sudarytos perdavimo sutarties pagrindu bankui „Nordea Bank Finland Plc“ pasiūlė įstoti į bylą trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, teisėmis. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 48 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Byloje yra duomenys, kad SIA „Salmers Latvija“ likviduota dėl bankroto, likvidavimas vyko teismo sprendimo pagrindu. Teismas turėjo patikrinti, ar likvidavimo aktuose nėra duomenų, kam atiteko likviduojamos įmonės turtas ir turtinės teisės, koks turtas nurašomas, koks turtas ar turtinės teisės, padengus įsiskolinimus, lieka bendrovės akcininkams. Bankas, pripažintas bankrutuojančios bendrovės kreditoriumi, į bylą neįstojo dėl per didelių išlaidų, palyginti su pretenzijos skolininkui suma. Būtina išsiaiškinti, ar Banko pretenzijos nebuvo patenkintos iš kitų bendrovės skolininkų. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie reikalavimo teisės pagal pretenziją AB „Kraft Foods Lietuva“ priklausymą Bankui, rėmėsi Perdavimo sutartimi ir Banko patvirtinimu, kad jis šią teisę turi, bet nepatikrino, ar likvidavus SIA „Salmers Latvija“, Bankui išliko ši teisė, ar nepasikeitė jos turinys. Būtinybę patikrinti šias aplinkybes lemia Perdavimo sutarties 1.3 punkto nuostata, pagal kurią Bankui reikalavimo teisės pagal pretenzijas SIA „Salmers Latvija“ skolininkams buvo perleistos ne negrįžtamai, bet tik tokia apimtimi, kokia reikalinga padengti skolą Bankui. Skolą grąžinus, Bankas įsipareigojo reikalavimo teisę pagal visas galiojančias pretenzijas grąžinti SIA „Salmers Latvija“. Atsižvelgiant į tokias sutarties nuostatas, byloje esant duomenų, kad SIA „Salmers Latvija“ likviduota, t. y. turėjo būti galutinai nuspręsta dėl bendrovės turto ir turtinių teisių paskirstymo įmonės kreditoriams, akcininkams, teismas turėjo patikrinti, ar Bankui išliko reikalavimo teisė į atsakovą pagal Perdavimo sutartį, nes ši aplinkybė reikšminga sprendžiant dėl galimo ieškovo teisių perėmimo civilinėje byloje. Jeigu reikalavimo teisės Bankui neišliko, apie tai, atsižvelgiant į SIA ,,Salmers Latvija” įstatų nuostatas, turėjo būti pranešta kitiems asmenims, turintiems teisę ją perimti (kreditoriams, kurių sąrašą pateikė likvidatorius, akcininkams).
Dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo sprendžiant klausimą dėl likviduoto juridinio asmens procesinių teisių perėmimo, apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis pripažintina neteisėta ir nepagrįsta, todėl byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.