Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-01-10 · Civilinė byla Nr. 2S-97-340/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-01-10Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-13Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-10
Bylos Nr.
2S-97-340/2011
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-05971-2010-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
R. G.
Ieškovas
T. G.
Kategorijos
  • 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-97-340/11Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-05971-2010-2Procesinio sprendimo kategorija: 110.5; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. sausio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,kolegijos teisėjų D. Kačinskienės, A. Auruškevičiaus,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės T. G. ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 794,42 Lt turtinės žalos, 50 000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančius atsakovui ir esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad, atsižvelgiant į konfliktišką atsakovo asmenybę, nesiskaitymą su aplinkiniais ir visuotinai priimtų elgesio normų nepaisymą, tikėtina, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, gali bloginti faktinę savo turtinę padėtį, kad išvengti realaus sprendimo įvykdymo.

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010-06-01 nutartimi ieškovės T. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies; areštavo atsakovui R. G. priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant pakankamai – ir pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, 50 794,42 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, išskyrus atsiskaitymus su ieškove pagal pareikštą ieškinį, mokesčius valstybei; likusioje dalyje prašymą atmetė. Teismas konstatavo, kad susiklosčiusi teismų praktika rodo, kad didelė reikalavimų suma yra pakankamas pagrindas šių priemonių taikymui. Nagrinėjamu atveju bendra reikalavimų suma laikytina didele (50 794,42 Lt) atsakovui, kaip fiziniam asmeniui. Atsižvelgiant į ieškovo reiškiamų reikalavimų pobūdį, ieškinio sumą, tikėtina, kad atsakovas gali siekti pabloginti savo turtinę padėtį. Todėl yra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės neturėtų viršyti pareikštų reikalavimų ribų, todėl laikinųjų apsaugos priemonių mastas apribotinas 50 794,42 Lt sumai. Teismas pirmiausiai nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, o jų nesant pakankamai – ir piniginių lėšų bei turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštas reikalavimų sumai, t. y. 50 794,42 Lt.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-06-01 nutartį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė netinkamai. Apelianto teigimu, ieškovė be deklaratyvių prielaidų nenurodė nei vieno motyvo bei nepateikė nei vieno oficialaus ar rašytinio įrodymo, kad tokias laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina. Nurodo, jog teismas nurodo, kad prašymą tenkino iš dalies, tačiau kaip matyti iš rezoliucinės dalies turinio, prašymas patenkintas visiškai. Apelianto vertinimu, teismas pažeidė CPK 145 str. 4 d. nuostatą, kurioje numatyta, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas turi priimti motyvuotą nutartį, kadangi ieškovės prašymas iš viso nemotyvuotas. Ieškinio sumą teismas nepagrįstai pripažįsta svariausiu argumentu sprendžiant ar suvaržyti apelianto konstitucines teises. Nurodo, jog nepagrįstų ieškovės reikalavimų užtikrinimui, teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti skundžiamą nutartį.

Atsakovas taip pat pateikė prašymą išsireikalauti iš Vilniaus m. 2 apylinkės teismo visą civilinę bylą Nr. 2-8652-67/2010; priimti atsakovo atsiliepimo į ieškinį kopiją, kadangi su atskiruoju skundu jo pateikti nebuvo galimybės. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismui nusiųstas tik atskirasis skundas, todėl tikslu įsitikinti, kad ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, kad laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina, reikalinga išsireikalauti visą bylos medžiagą.

Prašymas dėl bylos išreikalavimo netenkinamas.

Kadangi CPK 151 str. 1 d. įtvirtinta, jog dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių paduotas atskirasis skundas nesustabdo bylos nagrinėjimo bei vadovaujantis CPK 7 str. įvirtintu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, apeliacinės instancijos teismui pateikiama ne visa civilinė byla, o tik civilinės bylos medžiagos dalis, kuri susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, todėl kolegija sprendžia, kad nėra tikslinga tenkinti apelianto prašymą dėl visos civilinės bylos, nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, išreikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Atsižvelgiant į tai kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui teisinį pagrindą bei būtinumą bei nepateikė jokių įrodymų.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 50 000 Lt neturtinės žalos bei 794,42 Lt turtinės žalos priteisimo. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien didelės reikalavimo sumos prezumpcija nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Didelės reikalavimo sumos paneigimo prezumpcija tenka atsakovui, kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantas šios prezumpcijos nepaneigė; nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį (CPK 178 str.); laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą iš esmės grindžia tik ieškinio nepagrįstumu, kas kaip minėta sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra nagrinėjama.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog teismas nurodo, kad prašymą tenkino iš dalies, tačiau kaip matyti iš rezoliucinės dalies turinio, prašymas patenkintas visiškai. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suformulavo prašydama taikyti kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas prašymą iš dalies taikė laikinąsias apsaugos priemones pirmiausiai atsakovo nekilnojamajam turtui ar kilnojamajam turtui ir tik jo nesant pakankamai – ir piniginėms lėšoms bei turtinėms teisėms, priklausančioms atsakovui ir esančioms pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, 50 794,42 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, išskyrus atsiskaitymus su ieškove pagal pareikštą ieškinį, mokesčius valstybei. Teismas pagrįstai vadovavosi CPK 145 str. 2 d. įtvirtintu ekonomiškumo principu, reiškiančiu, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Tačiau proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 146, 150 str.). Jeigu reikalaujama priteisti suma apeliantui, nėra didelė, jis turi teisę pateikti prašymą dėl įmokėjimo reikalaujamos sumos į teismo specialiąją sąskaitą, laidavimo ar turimo turto įkeitimo (CPK 146 str. 2 d.). Taip pat CPK normos suteikia teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą; be to, pagal CPK 147 str. 3 d., įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Apeliantas R. G. pateikė atsiliepimo į ieškinį kopiją; kolegija vadovaudamasi CPK 314 str. priima pateiktą įrodymą, tačiau konstatuoja, kad jis neturi reikšmės sprendžiant nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimą, kadangi kaip minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2010-06-01 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Iš apelianto (atsakovo) R. G. valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 6,95 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. G. 6,95 Lt (šešis litus, 95 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė T. ŽukauskienėTeisėjai D. KačinskienėA. Auruškevičius