- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-20
- Bylos Nr.
- A-556-2527-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02225-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- K. A.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 1-3), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. birželio 22 d. nurodymą Nr. (21.26)-304-1842.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 16 d. buvo supažindintas su Inspekcijos operatyvaus patikrinimo 2010 m. birželio 16 d. pavedimu Nr. 21-450-1677. Pareiškėjas 2010 m. birželio 26 d. gavo Inspekcijos 2010 m. birželio 22 d. nurodymą Nr. (21.26)-304-1842, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pateikti Gyventojo individualios veiklos pajamų - išlaidų apskaitos žurnalą, fizinių asmenų atsiskaitymą už atliktas paslaugas patvirtinančius dokumentus (kasos pajamų-išlaidų orderius, banko mokėjimo pavedimus) už laikotarpį nuo 2005-09-27 iki 2008-12-31. Pareiškėjo manymu, toks nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 115 straipsnio 3 punktu. Pareiškėjo nuomone, operatyvaus patikrinimo tikslas yra nesusijęs su operatyvaus patikrinimo dalyku. Paaiškino, kad pareiškėjas yra advokatas ir H. D. (kliento) gynėjas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00015-05, kuris vykdomas Generalinėje prokuratūroje. Pareiškėjui yra žinoma, kad kliento gyvenamosios vietos kratos metu buvo paimtos pareiškėjo teiktos ataskaitos klientui apie suteiktas paslaugas. Šių ataskaitų pagrindu yra pavesta Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti kliento finansinių lėšų patikrinimą, siekiant nustatyti kliento patirtų išlaidų dydį. Pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių pats asmeniškai negali pateikti rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad mokesčių administratoriaus nurodymas duotas dėl jo kliento veiklos tyrimo. Pareiškėjo manymu, tą informaciją turi pateikti atsakovas. Pareiškėjas rėmėsi Baudžiamojo proceso kodekso 17, 21, 2 straipsniais, Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 punktu ir paaiškino, kad šie teisės aktai apsprendžia tai, kad duotas nurodymas yra neteisėtas, nes pareiškėjo teikiama informacija gali būti panaudota baudžiamojoje byloje prieš jo klientą. Taip pareiškėjas pažeis įstatymus. Pareiškėjas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Teigė, kad nurodyta norma reikalauja, jog baudžiamajame procese kiekvienam asmeniui turi būti užtikrintas saugumas. Teigė, kad skundžiamu aktu valstybė sukelia interesų konfliktą ir verčia advokatą kenkti klientui, o įtariamąjį verčia atsisakyti jo gynėjo. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) sprendimais, kuriuose yra pabrėžta, kad visos konvencinės teisės suvokiamos ne kaip iliuzinės ar teorinės, o kaip praktiškai įgyvendinamos ir veiksmingos teisės, kurios užtikrina veiksmingą procesinę galimybę daryti įtaką prieš konkretų asmenį nukreipto proceso eigai ir rezultatams. Pasak EŽTT, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta teisė gintis padedamam gynėjo yra ne savarankiška konvencinė teisė, bet ir sąžiningo, kontradikcija grindžiamo baudžiamojo proceso dalis, todėl Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas negali būti aiškinamas atsietai nuo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 20) prašė skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 26 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 114 straipsniu, 2010 m. birželio 16 d. išrašė operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. 21-450-1677, kurio tikslas - patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydymuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą. Operatyvaus patikrinimo metu pareiškėjui buvo išsiųstas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti Gyventojo individualios veiklos pajamų - išlaidų apskaitos žurnalą, fizinių asmenų atsiskaitymų už atliktas paslaugas patvirtinančius dokumentus už laikotarpį nuo 2005-09-27 iki 2008-12-31. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika administracinėje byloje Nr. A-14-1981/06, MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu, LR finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų taisyklių 8 punktu, paaiškino, kad nurodymo turinys neprieštarauja teisės aktams, kad teisės aktuose nėra jokių išimčių advokatams. Skundžiamas nurodymas atitinka ir visus teisės aktuose keliamus reikalavimus tokio dokumento formai. Paaiškino, kad operatyvaus patikrinimo metu inspekcija išsiuntė paklausimus į bankus, jose buvo prašoma pateikti informaciją apie pareiškėjo vardu bankuose turimas sąskaitas, išrašus apie piniginių lėšų judėjimą už tą patį laikotarpį. Pagal AB DnB NORD banko pateiktus duomenis surinkta informacija apie fizinių asmenų mokėjimus už pareiškėjo suteiktas paslaugas ir 2010 m. liepos 15 d. operatyvus patikrinimas baigtas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 40-43) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas vyksta dėl vietos mokesčių administratoriaus pareiškėjui pateikto 2010 m. birželio 22 d. nurodymo Nr. (21.26)-304-1842. Nurodymu mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio nuostatomis, paprašė pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo (fizinis asmuo), ne vėliau kaip per 10 dienų pateiktų Gyventojo individualios veiklos pajamų - išlaidų apskaitos žurnalą, fizinių asmenų atsiskaitymą už atliktas paslaugas patvirtinančius dokumentus (kasos pajamų - išlaidų orderius, banko mokėjimo pavedimus) už laikotarpį nuo 2005-09-27 iki 2008-12-31. Pasiūlyta, negalint dėl objektyvių priežasčių pateikti dokumentus, pranešti apie tai. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašomų dokumentų neteikė, o pasinaudojo nurodyme pažymėta galimybe neteikti prašomų dokumentų. Pareiškėjas 2010 m. birželio 29 d. pateikė Inspekcijai raštą, kuriame iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir skunde teismui, kurie pagrindžia tai, kad pareiškėjas prašomų dokumentų dėl objektyvių priežasčių pateikti negali. Inspekcija 2010 m. liepos 15 d. surašė Operatyvaus patikrinimo ataskaitą Nr. 430-2769 (toliau – ir ataskaita). Iš ataskaitos duomenų matyti, kad operatyvus patikrinimas atliktas pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-06-04 raštą Nr. (9.18)-D2-6412, kuriame prašoma surinkti informaciją apie nurodytų fizinių asmenų atsiskaitymą už suteiktas paslaugas advokatui K. A. bei pateikti dokumentų kopijas. Ataskaitoje konstatuota, kad pareiškėjas atsisakė teikti dokumentus, nurodyta, kad pagal VMI informacinių sistemų duomenis nustatyta, jog mokesčių mokėtojo vardu atidarytos sąskaitos bankuose, o 2010 m. birželio 22 d. išsiųsti paklausimai į bankus, prašoma informacijos apie piniginių lėšų judėjimą ir vykdytas operacijas už nurodyme pažymėtą laikotarpį. Pažymėta, kad gavus informaciją iš banko nustatyta, kada ir kiek lėšų pareiškėjui pravedė R. D., apie rašte minimus kitus asmenis informacijos negauta. Operatyvaus patikrinimo metu surinkta informacija bus perduota Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Remdamasi ataskaitos duomenimis Inspekcija 2010 m. liepos 15 d. surašė Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą Nr. (21.26)-447-532, kurioje nurodyta, kad ji gali būti apskųsta Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjas įtarė, kad priešpriešinis patikrinimas atliekamas dėl to, kad buvo siekiama nustatyti pareiškėjo, kuris yra advokatas, kliento H. D. patirtų išlaidų dydį. Iš Inspekcijos gauta medžiaga šiuos pareiškėjo įtarimus iš dalies patvirtina. Tačiau pareiškėjas teisme ginčija nurodymą, kuris yra išduotas remiantis Inspekcijos 2010-06-16 Operatyvaus patikrinimo pavedimu Nr. 21-450-1677, o šiame pavedime nurodytas tikslas – patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą, be to, pavedime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teismui neskundė nei Operatyvaus patikrinimo pavedimo, nei Operatyvaus patikrinimo ataskaitos ir Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos, tuo tarpu skundžia kaip neteisėtą nurodymą, kuris yra tik vienas iš operatyvaus patikrinimo procedūros dokumentų, pareiškėjas jo neįvykdė ir jokių pasekmių dėl to jam nekilo. Pasekmes pareiškėjui jo nurodomu aspektu (jo kaip advokato santykiai su klientu) galėjo sukelti pats Operatyvus patikrinimas, o ne nurodymo surašymas. Nurodyme pareiškėjui paaiškinta, kad jis gali neteikti prašomų dokumentų, jeigu tam yra objektyvių priežasčių, pareiškėjas apie tokias priežastis mokesčių administratoriui pranešė, o mokesčių administratorius atsižvelgė į prašymą ir daugiau jokių dokumentų iš pareiškėjo nereikalavo. Teismas, pasisakydamas dėl nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 7 punktu, 115, 120, 128 straipsniais, Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 (su vėlesniais pakeitimais, toliau – ir Taisyklės), 55, 65 punktais. Teismas konstatavo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad šiuo atveju buvo atliktas operatyvus patikrinimas, jo pradžia – pavedimo išrašymas, pabaigoje surašyta Operatyvaus patikrinimo ataskaita ir Priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma. Kol visi šie aktai nenuginčyti, nėra pagrindo teigti, kad nurodymas buvo duotas neteisėtai. Nurodymo pateikimas yra tik vienas iš patikrinimo procedūrų veiksmų. Pats nurodymas atitinka VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. VA-93 patvirtintus formos ir jos užpildymo reikalavimus, pareiškėjas šio fakto ir neginčija. Kadangi atlikto mokestinio patikrinimo teisėtumas neginčijamas, teismas neanalizuoja duoto nurodymo teisėtumo atsižvelgiant į Baudžiamojo proceso kodekso, Advokatūros įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Taip pat šiame ginče negali būti analizuojama, kaip nurodymo įvykdymo būdu gali būti pakenkta pareiškėjo klientui, jų santykiams, nes tai nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normos užtikrina asmenų teises ir įrodymų vertinimo klausimu. BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad dėl skundžiamo nurodymo davimo gali būti pažeistos BPK ir kitos pareiškėjo nurodytos normos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas mokesčių administratoriaus veiksmas – nurodymo davimas, yra teisėtas ir pagrįstas, pats nurodymas surašytas laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl ginčijamas nurodymas negali būti panaikintas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 47-49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir skundą patenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas sprendime teisingai nurodė, jog pareiškėjas neskundė Inspekcijos 2010-06-16 Operatyvaus patikrinimo pavedimo, Operatyvaus patikrinimo ataskaitos ir Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos. Suprantama, jog galima diskusija, ar Operatyvaus patikrinimo pavedimo skundimas iš esmės nebūtų prilyginamas teiginiui, jog valstybės įgaliotos institucijos iš viso neturi teisės tirti nusikalstamų veikų ar kitų įstatymų pažeidimų. Iš kitos pusės Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalis draudžia viešai ar slaptai susipažinti su informacija, sudarančia advokato profesinę paslaptį. Bet kokiu atveju tai, ar Pavedimas tikrinti yra apskųstas ar neapskųstas nereiškia, kad nurodymo teisėtumo klausimas negali būti nagrinėtinas. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas iki teismo sprendime nurodytų aplinkybių neturėjo jokių patvirtintų įrodymų, jog tiek Pavedimas tikrinti, tiek nurodymas yra duotas būtent dėl jo kliento veiklos tyrimo ir gauti duomenys bus naudojami kaip įrodymai: Pavedime tikrinti nurodyti abstraktūs ir formalūs pagrindai, o nurodyme pateiktas absoliutus reikalavimas pateikti visą medžiagą nuo veiklos pradžios. Pareiškėjas savo skundu iš esmės skundžia Inspekcijos nurodymą dėl to, jog pareiškėjas yra verčiamas pažeisti Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes yra verčiamas atskleisti profesinę paslaptį, kuri bus panaudota kaip įrodymas byloje (priešingai nei tikrinant advokato mokesčių sumokėjimo teisingumą tokia informacija kaip įrodymas niekur naudojama nėra). Akivaizdu, jog jeigu net advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas (ką Inspekcija jau atskleidė, perdavusi duomenis į tyrimą, kad pareiškėjo klientas yra R. D.), tai visos kitos sutarties sąlygos nuo susižinojimo turi imunitetą automatiškai. Todėl Inspekcijos nurodymas pateikti sutartis, ataskaitas, apmokėjimą yra neteisėtas. Nurodymas yra neteisėtas dar ir dėl to, jog pareiškėjas yra verčiamas savo aktyviais veiksmais rinkti ir pateikti klientą apkaltinančius duomenis, kurie bus prijungti prie ikiteisminio tyrimo, kuriame pareiškėjas yra proceso dalyvis - gynėjas. Teismas nepagrįstai nurodo, kad tokio nurodymo davimu pareiškėjui jokių pasekmių nekilo, o neigiamos pasekmės (ir net ne santykiai su klientu) galėjo kilti ne dėl nurodymo, o pačio Operatyvaus patikrinimo pavedimo. Už nurodymo nevykdymą pareiškėjui Inspekcija privalo skirti administracinę nuobaudą, todėl įtariamasis nėra garantuotas, ar gynėjas nebus priverstas (ar nenorėdamas konflikto su valstybine institucija) tokius duomenis pateikti. Ir visiškai neturi reikšmės tai, ar Inspekcija toliau reikalavo, ar nereikalavo duomenis pateikti, ar tyrimą pabaigė. Vien tokiais veiksmais valstybės institucija sukėlė konfliktą tarp kliento ir gynėjo, gynėją vertė kenkti klientui - o to pasekmė yra ta, jog proceso dalyviui – įtariamajam, yra pažeidžiama teisė į gynybą, nes yra eliminuojamas teisinis saugumas, garantuojamas įstatymo (teisė pasirinkti ir turėti gynėją). Teismas taip pat nepagrįstai nurodo, kad yra neanalizuojami ginčijamo nurodymo atitikimas BPK ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms, nes tai bus padaryta baudžiamojoje byloje, sprendžiant ar konkretus duomuo bus pripažintas įrodymu. Tokia nuostata yra nepagrįsta, nes vadovaujantis tokia logika nėra būtina iš viso jokių procesinių teisių ir garantijų ikiteisminio tyrimo metu, o viskas paliekama teisminiam vertinimui nagrinėjant bylą. Būtent, kaip tik BPK ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų pažeidimas yra pagrindinis šio ginčo objektas, netiriant pačio nurodymo atitikimo MAĮ ar LR finansų ministro įsakymo nuostatoms. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo efektyvi teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55-56) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad remiantis LVAT praktika administracinėje byloje Nr. A-14-1981/06 teisėtas mokesčių administratoriaus nurodymas yra jei jis priimtas kompetentingo administravimo subjekto, jei savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jei jį priimant nebuvo pažeistos esminės procedūrinės taisyklės, darančios įtakos sprendimo pagrįstumui. Visus šiuos tris kriterijus skundžiamas mokesčių administratoriaus nurodymas atitinka. Be to, nėra tokios teisės normos, kuria remiantis, advokato gaunamoms pajamoms už suteiktas paslaugas būtų taikomos išimtys ar tokia informacija negalėtų būti teikiama mokesčių administratoriui pagal MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, jog įvykdyti mokesčių administratoriaus nurodymą negali dėl objektyvių priežasčių, nes pareiškėjo pateikti duomenys bus panaudoti baudžiamojoje byloje prieš jo klientą. Pažymi, kad Inspekcija neturi teisės paskirti pareiškėjui administracinės nuobaudos, tokią funkciją atlieka rajonų (miestų) apylinkės teismai. Be to, kad atsirastų administracinė atsakomybė, yra būtina nustatyti, ar patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, todėl teigti, kad neteisėto ar nepagrįsto nurodymo neįvykdymas tiesiogiai sukeltų pareiškėjui neigiamas pasekmes, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje disputas kilo dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių administratoriaus 2010 m. birželio 22 d. nurodymo Nr. (21.26)-304-1842, kuriuo, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, mokesčių mokėtojui K. A. nurodyta pateikti Gyventojo individualios veiklos pajamų - išlaidų apskaitos žurnalą, fizinių asmenų atsiskaitymą už atliktas paslaugas patvirtinančius dokumentus (kasos pajamų - išlaidų orderius, banko mokėjimo pavedimus) už laikotarpį nuo 2005-09-27 iki 2008-12-31.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į minėtą Teismų įstatymo nuostatą ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuotą doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktika mokesčių administratoriaus priimto nurodymo atžvilgiu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2341/2011 buvo suformuluota tokia pozicija, kad „Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–1238/2011)“. Teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad konkrečias teisines pasekmes gali sukelti galutiniai mokesčių administratoriaus sprendimai, bet ne tarpiniai dokumentai. Todėl pareiškėjo skundžiamo nurodymo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks nurodymas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nesutikdamas su tokio pobūdžio tarpiniu sprendimu (nurodymu), pareiškėjas nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas jo išdavoje priimtus galutinius sprendimus. Tos pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2011 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556 - 2403/2011.
Nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; LVAT 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822–172/2010; LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).
Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Bet įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama, kaip aukščiau minėta, sistemiškai atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamas nurodymas nėra galutinis mokesčių administratoriaus sprendimas atitinkamu klausimu ir nelemia pareiškėjo materialinių teisių bei pareigų. Šis nurodymas yra tik tarpinis dokumentas. Todėl pareiškėjo ginčijamo nurodymo teisėtumas negali būti vertinamas kaip atskiras reikalavimas, t. y. toks nurodymas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, ką ir patvirtina prieš tai nurodyta LVAT formuojama administracinių teismų praktika.
Remiantis išdėstytais motyvais, teigtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teisės normos pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.