Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų tesenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 14, 15, 16), pareiškėjas teismo posėdyje dalyvauti nepageidavo (b. l. 1), atsakovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 4), byla nagrinėtina proceso dalyviams nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 78 str. 6 d.).

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš nesudarytos galimybės atlikti religines apeigas koplyčioje ir klausytis mišių transliacijos per radiją, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio mėnesio iki 2020 m. gruodžio mėnesio. Atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Pravieniškių PN bausmę atliko nuo 2018 m. balandžio 17 d. (b. l. 10). Gavęs atsakovo atsiliepimą (b. l. 14, 16), pareiškėjas atsakovo nurodytos aplinkybės dėl bausmės atlikimo laikotarpio pradžios neginčijo, prieštaravimų nepareiškė todėl nagrinėjamam ginčui aktualiu laikytinas laikotarpis nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas bausmės atlikimui buvo paskirtas į 3-iąjį sektorių, o nuo 2020 m. gruodžio 11 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. – į 1-ą sektorių.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš nesudarytos galimybės atlikti religines apeigas koplyčioje, klausytis religinių laidų per radiją, nesudarytos galimybės bendrauti su dvasininku.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvės atėmimo bausmę atliekantiems ir tikintiems nuteistiesiems dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieniems arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu detaliau reglamentavo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (galiojo iki 2020 m. sausio 21 d.), 184–186 punktai. Juose buvo numatyta, kad atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (186 p.). Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (galioja nuo 2020 m. sausio 22 d.) 113-115 punktuose numatyta prievolė pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracijai užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (113 p.), sudaryti sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje). Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas (114 p.). Vykstant religinėms apeigoms nuteistieji (suimtieji) su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu (115 p.).

Minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad pataisos įstaigoje turi būti įrengta vieta religinėms apeigoms atlikti. Iš atsakovo į bylą pateikto Tarnybinio pranešimo (b. l. 11) matyti, kad Pravieniškių PN yra įrengtas laisvalaikio kambarys, kuriame yra religinė atributika (kryžius, maldaknygė). Atskirai nuo kitų nuteistųjų religines apeigas galima atlikti klubo patalpose, kuriose pastatomas kryžius, religinė atributika. Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai, iki valstybėje paskelbto karantino ir su juo susijusių apribojimų, 3-iajame sektoriuje lankydavosi du kartus per mėnesį, apie vykdomus užsiėmimus buvo parašomi skelbimai. Prieštaravimų į atsakovo pateiktą atsiliepimą pareiškėjas nepareiškė, todėl teismas vertina, kad vieta religinėms apeigoms atlikti buvo įrengta, galimybė susitikti su dvasininku buvo sudaryta.

Pastebėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (galiojo iki 2020 m. gruodžio 21 d.), tiek Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (galioja nuo 2020 m gruodžio 22 d.) nėra numatyta, kad pataisos įstaigoje privalomai turi būti įrengta koplyčia, todėl koplyčios neįrengimas negali būti vertinamas neteisėtu atsakovo veiksmu.

Akcentuotina ir tai, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 19 d. (b. l. 3, 5) nutartimi pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti informaciją dėl jo kreipimosi raštu į pataisos įstaigos administraciją dėl pageidavimo lankyti religines apeigas bei klausyti religinių laidų per radiją, tačiau tokių duomenų pareiškėjas nepateikė. Byloje nesant jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas būtų siekęs tam skirtoje vietoje (koplyčioje) atlikti religines apeigas (pvz. pareiškėjo kreipimųsi), pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga atitinkamų veiksmų imtis, pvz. siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į religinėms apeigoms atlikti skirtą vietą. Nesant, duomenų, kad pareiškėjas raštu reiškė prašymus, o pataisos įstaigos administracija į jo prašymus nereagavo ar reagavo netinkamai, argumentai dėl teisės į religines apeigas pažeidimo laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl neužtikrintos teisės į religines apeigas jis jautė orumo pažeminimą, diskomfortą, buvo emociškai prislėgtas, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė Resocializacijos skyriaus pažymą (b. l. 12), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas į psichologus dėl problemų, kurias galėjo sukelti negalėjimas atlikti religinių apeigų, lankytis koplyčioje ar klausytis religinio pobūdžio radijo laidų, nesikreipė. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog religinių apeigų jis negalėjo atlikti gana ilgą laiką, nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., tačiau į teismą dėl galimai pažeistos teisės kreipėsi tik 2021 m. balandžio 8 d. skundu, o į pataisos įstaigos administraciją raštu nesikreipė, tokio delsimo ginti savo teises skunde nedetalizavo, darytina išvada, kad itin intensyvių išgyvenimų ir nepatogumų jis nepatyrė. Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl patirtų nepatogumų, diskomforto, kitų išgyvenimų vertintini mažareikšmiais, kurie negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.