- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-01
- Bylos Nr.
- e2S-591-773/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-03179-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Mindaugas Šimonis
- Ieškovas
- L. Ž.
- Atsakovas
- R. Ž.
- Trečiasis asmuo
- Kėdainių rajono
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Ž., atstovaujamos advokatės K. R., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. Ž. ieškinį atsakovui R. Ž., trečiajam asmeniui Kėdainių rajono 1–ojo notarų biuro notarei A. R. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė L. Ž., atstovaujama įstatyminio atstovo globėjo R. Ž., kreipėsi į teismą prašydama: 1) nustatyti paveldėjimo tikslu juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė L. Ž. priėmė palikimą po jos sutuoktinio J. Ž. mirties, (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2008 m. birželio 13 d. Kėdainių 1–ojo notarų biuro notarės išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo atsakovas R. Ž. paveldėjo žemės sklypus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), dalyje dėl ½ šio turto; 3) taikyti vienašalę restituciją ir ½ dalį žemės sklypų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)., grąžinti J. Ž., mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybėn. Nurodė, kad ieškovei priklauso statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), o atsakovui priklauso po statiniais esanti žemė, kurią jis paveldėjo ginčijamu paveldėjimo teisės liudijimu. Pažymėjo, kad atsakovas R. Ž. 2005 metais pateikė pareiškimą dėl J. Ž. palikimo priėmimo, kuriame nurodė, jog kitų įpėdinių nėra. Ieškovės teigimu, ji po savo sutuoktinio J. Ž. mirties paveldėjo jo turtą pradėdama jį faktiškai valdyti.
Ieškovė L. Ž. taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui R. Ž. priklausančius žemės sklypus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovas sužinojęs apie ieškinį gali perleisti minėtą turtą tretiesiems asmenims, turtą įgijus sąžiningam įgijėjui, nebus galima įvykdyti ieškovei palankaus teismo sprendimo. Be to, turtas yra tiesioginis ginčo objektas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
Teismas sprendė, kad ieškovė L. Ž., prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Pažymėjo, kad ieškovei nepateikus įrodymų, teismas negali įvertinti, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina bylos šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė L. Ž., atstovaujama advokatės K. R., (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, nes minėtos bylos aplinkybės visiškai kitokios nei šios bylos. Pažymėjo, kad nurodytoje byloje buvo pareikšti piniginiai reikalavimai juridiniams asmenims, kurių finansinė padėtis gera, o šioje byloje ieškinys susijęs su daiktinėmis teisėmis, kurias neteisėtai įgijo atsakovas R. Ž., pateikęs suklastotą pareiškimą notarui, jog kitų įpėdinių nėra. Ieškovės L. Ž. teigimu, atsakovas R. Ž. disponuoja ginčo turtu ir turi visas galimybes jį perleisti.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad prašomas areštuoti turtas yra tiesioginis ginčo objektas. Pažymėjo, kad pripažinus sandorį negaliojančiu turės būti taikoma restitucija, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis ekonomiškumo principo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismas visų pirma prima facie įvertina ieškovės L. Ž. ieškinio tikėtiną pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negalima daryti išvados, jog ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nes nuo palikėjo J. Ž. mirties ((duomenys neskelbtini) ir jo palikimo priėmimo praėjo daugiau nei 21 metai ir ieškovė L. Ž. dėl palikimo priėmimo nesikreipė ir pretenzijų savo sūnui atsakovui R. Ž. nereiškė. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovei buvo žinoma, kad jos sutuoktinio palikimą priėmė atsakovas R. Ž. ir ji tam neprieštaravo. Pažymėtina, kad pagal CK 5.8 straipsnį asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Ieškovės teigimu, tik 2016 metais ji sužinojo, kad sutuoktinio palikimą priėmė sūnus atsakovas R. Ž., tačiau nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Be to, ieškovė šioje proceso stadijoje nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ji priėmė palikimą po savo sutuoktinio mirties pradėdama turtą faktiškai valdyti (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendžia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog ieškovės L. Ž. reikalavimas nėra tikėtinai pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas įvertina ieškovės L. Ž. argumentus dėl atsakovo R. Ž. galimo nesąžiningumo 1995 m. sausio 30 d. pareiškime notarei nurodant, jog kitų įpėdinių nėra. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad jam kartu su ieškove L. Ž. nuvykus pas notarę priimti palikimą po tėvo J. Ž. mirties, notarė paaiškino, kad jeigu jis vienas priims palikimą, nurodyti, kad kitų įpėdinių nėra. Kaip minėta, po J. Ž. mirties, (duomenys neskelbtini) nei jo sutuoktinė ieškovė L. Ž., nei sūnus R. Ž. į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo nesikreipė ir daugiau nei 21 metus pretenzijų atsakovui nereiškė. Priešingai, iš notarės A. R. kartu su atsiliepimu pateikto 2011 m. kovo 25 d. įgaliojimo matyti, kad atsakovas R. Ž. įgaliojo savo brolį R. Ž. parduoti ginčijamu paveldėjimo teisės liudijimu paveldėtus du žemės sklypus. Taigi, ieškovės atstovui R. Ž. buvo žinoma apie palikimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors byloje reiškiamas reikalavimas, susijęs su daiktinėmis teisėmis, tačiau vien ieškinio padavimas, ieškovei L. Ž. nepateikus įrodymų, jog atsakovas R. Ž. gali ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims ar imtis kitų nesąžiningų veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 8 d. pranešė VĮ „Registrų centras“ apie iškeltą civilinę bylą dėl daiktinių teisių į prašomus areštuoti žemės sklypus (CPK 137 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, kad nors šio fakto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nevaržo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisių į šį daiktą, tačiau šios bylos aplinkybėmis, ši priemonė turėtų apsaugoti sąžiningus asmenis nuo ginčo turto įsigijimo, taip užtikrinant galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymą.
Aplinkybė, kad teismas skundžiamoje 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, kurios faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos skiriasi, neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtoje teismo nutartyje pateiktu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nuostatų išaiškinimu, kuris yra išplėtotas teismų praktikoje.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustačius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jas taikyti, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.