- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- A-2285-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00660-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- T. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8, 13), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 2 d. Marijampolės PN buvo laikomas perpildytose kamerose Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 9, Nr. 16, Nr. 22, Nr. 23 ir Nr. 25, kuriose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Kameroje Nr. 9 buvo išdužęs langas, be to, joje nebuvo įrengta rozečių, todėl pareiškėjas negalėjo pasišildyti vandens. Šioje kameroje taip pat nebuvo stalo, prie kurio pareiškėjas galėtų valgyti, maistą pareiškėjas turėjo laikyti ant žemės. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN taip pat neužtikrino jo apsaugos nuo narkotikų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi kankinamas, patyrė dvasinį sukrėtimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–18) prašė jį atmesti, daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą.
4. Nurodė, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į jose įrengtų vietų skaičių, nepažeidžiant nustatytų ploto normų. Pareiškėjas atliko bausmę 21 būryje, kurio bendras plotas apie 150 kv. m, jame nuteistieji turi galimybę vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį. Į 16 būrį buvo perkeliami nuteistieji, turintys žalingų įpročių ir priklausomybių. Pareiškėjo „Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje“ yra įrašai, kad pareiškėjas buvo sulaikytas neblaivus. Pareiškėjui buvo pasiūlyta lankyti programas, tačiau jis atsisakė jose dalyvauti. Marijampolės PN patalpų atitiktis higienos normoms (temperatūros, apšvietimo, švaros ir kt.) yra periodiškai tikrinama, pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas, pastebėjęs tokius pažeidimus, turėjo teisę kreiptis į atitinkamų institucijų tikrintojus, tačiau to nepadarė. Marijampolės PN patalpos yra aprūpinamos visu pagal teisės aktus priklausančiu kietuoju inventoriumi. Pareiškėjas dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir objektyvaus pagrindo.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 152–158) pareiškėjo skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2010 m. lapkričio 30 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 25 d. Nustatęs, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013 m. balandžio 25 d. atmestinas kaip nepagrįstas.
7. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Marijampolės PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kameroje metu buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje pateikti Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalų duomenys, patvirtina, jog ginčo laikotarpiu, pareiškėjui atliekant paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose, buvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (kamerose buvo laikoma netgi mažiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų).
8. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos, temperatūros, apšvietos. Byloje pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (neįrengtų rozečių, inventoriaus (stalo) trūkumo, išdužusio lango) būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų rozečių, inventoriaus (stalo) trūkumo, išdužusio lango laikė nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kitų nuteistųjų ar pareigūnų buvo verčiamas vartoti narkotines medžiagas, kad dėl tokių veiksmų jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, todėl sprendė, kad narkotikų vartojimas buvo sąlygotas paties pareiškėjo valinių veiksmų, o ne atsakovui neužkardant narkotinių medžiagų patekimo į Marijampolės PN.
10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Pareiškėjui neįrodžius žalos fakto, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
11. Pareiškėjas T. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 163), kuriame prašo tenkinti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas savo skunde prašė taikyti 4 kv. m gyvenamojo ploto europietišką standartą, o teismas pritaikė nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą ploto normą, į kurią įskaičiavo ir baldus. Pareiškėjo teigimu, tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Be to, Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad kameroje Nr. 7 buvo laikomi 4 nuteistieji, nors joje įrengtos tik 3 miegamos vietos, dėl to minimali asmeniui turinti tekti ploto norma buvo pažeista, o pareiškėjas turėjo miegoti ant žemės.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 169) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
14. Nurodo, kad minimalaus ploto reikalavimas kameroje Nr. 7 pareiškėjui buvo užtikrintas 92 proc., todėl žala gali būti tik minimali ir kompensacijai pakaktų tik fakto pripažinimo. Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 7 laikotarpiu (2015 m. kovo 4 d. – 2015 m. liepos 10 d.), kol buvo remontuojamos kitos kameros, laikinai buvo 4 lovos (ant vienaukštės lovos uždėtas 2 aukštas, kuris nemažino laisvo pasivaikščiojimo ploto kameroje).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.
16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, kamerose Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 9, Nr. 16, Nr. 22, Nr. 23 ir Nr. 25 neužtikrinant pareiškėjui minimalios ploto normos, temperatūros, apšvietimo, drėgmės reikalavimų; rozečių įrengimo bei aprūpinimo kietuoju inventoriumi kameroje Nr. 9; taip pat pareiškėjo apsaugos nuo narkotikų.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. balandžio 25 d. prisiteisti, tuo tarpu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. pareiškėjui būnant Marijampolės PN ginčo kamerose minimali asmeniui tenkanti patalpos ploto norma nebuvo pažeista, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nepasitvirtino.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau šį savo nesutikimą iš esmės grindžia tik argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamosios patalpos ploto normą, nepagrįstai netaikė 4 kv. m standarto. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad Marijampolės PN kameroje Nr. 7 buvo įrengtos tik 3 gyvenamosios vietos, tačiau joje buvo laikomi 4 asmenys, todėl minimali asmeniui turinti tekti ploto norma buvo pažeista, o pareiškėjas turėjo miegoti ant žemės.
19. Jokių kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nereiškia. Atsakovo atstovas apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą kamerose Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 9, Nr. 16, Nr. 22, Nr. 23 ir Nr. 25 nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo pažeista.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kad Marijampolės PN kameroje Nr. 7 pareiškėjas turėjo miegoti ant žemės, galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių šių aplinkybių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins ir dėl jų nepasisakys.
21. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 16–25, 26–27, 33–34, 38–45, 51–59, 62–64, 65–113, 143) nustatyta, kad pareiškėjui: 2013 m. spalio 3 d. skirta 10 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25, kurios plotas – 34,83 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 9 nuteistieji; 2013 m. gruodžio 4 d. skirta 10 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25, kurios plotas – 34,83 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 9 nuteistieji; 2014 m. sausio 11 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 23, kurios plotas – 16,37 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2014 m. sausio 26 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 23, kurios plotas – 16,37 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2014 m. vasario 10 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 23, kurios plotas – 16,37 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2014 m. vasario 25 d. 1 mėnesiui perkeltas į kamerą Nr. 16, kurios plotas – 20,20 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 5 nuteistieji; 2014 m. kovo 25 d. 3 mėnesiams perkeltas į kamerą Nr. 5, kurios plotas – 12,80 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 nuteistieji; 2014 m. birželio 25 d. 3 mėnesiams paliktas kameroje Nr. 5, kurios plotas – 12,80 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 nuteistieji; 2014 m. rugsėjo 25 d. 4 mėnesiams paliktas kameroje Nr. 5, kurios plotas – 12,80 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 nuteistieji; 2015 m. kovo 4 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 11 d. šioje kameroje buvo 4 nuteistieji; 2015 m. kovo 19 d. skirta 14 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. balandžio 2 d. skirta 13 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. balandžio 15 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. balandžio 30 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. gegužės 15 d. skirta 12 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. gegužės 27 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. birželio 11 d. skirta 15 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. birželio 26 d. skirta 13 parų bausmė baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji; 2015 m. liepos 10 d. 2 mėnesiams perkeltas į kamerą Nr. 3, kurios plotas – 12,45 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 nuteistieji; 2015 m. rugsėjo 10 d. 4 mėnesiams paliktas kameroje Nr. 3, kurios plotas – 12,45 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 nuteistieji; 2016 m. sausio 10 d. 3 mėnesiams perkeltas į kamerą Nr. 1, kurios plotas – 14,26 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 nuteistieji.
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m).
23. Pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
24. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.
25. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui tenkantis minimalus 3,6 kv. m. Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerų ir kamerų tipo patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotas ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas. Iš šios nutarties 21 pastraipoje pateiktų duomenų matyti, kad dalį laikotarpių, kai pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 (t. y. 120 parų), jam teko 3,31 kv. m šios kameros ploto, o pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 1 metu (t. y. 91 parą) – 3,57 kv. m šios kameros ploto. Taigi pareiškėjo teisė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytą ploto normą (3,6 kv. m) buvo pažeista 211 parų.
26. Pažymėtina, kad nustatytu pažeidimo laikotarpiu kamerų Nr. 1 ir Nr. 7 gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.
27. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
28. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
29. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
31. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).
32. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (211 parų), į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamu atveju nesant Konvencijos 3 straipsnio (t. y. 3 kv. m minimalaus standarto) pažeidimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 844 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
33. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjui priteisiama 844 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui T. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 844 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.