Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos žuvys“ bankroto byloje Nr. B2-1201-230/2012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

BUAB „Baltijos žuvys“ administratorius UAB „Valnetas“ informavo teismą, kad 2011-06-10 gavo J. V. prašymą įtraukti jį į bendrovės kreditorių sąrašą su 120 000 Lt finansiniu reikalavimu, grindžiamą bendrovės, atstovaujamos direktoriaus A. Ž., jam 2002-07-30 išduota garantija. J. V. nurodė, kad šia garantija buvo užtikrintos 1999-01-20, 2000-05-20, 2001-01-05, 2002-01-06 paskolos sutartys, kuriomis jis suteikė paskolas A. Ž.. Bankroto administratorius prašė šio finansinio reikalavimo netvirtinti, nes J. V. nepateikė nurodytų paskolos sutarčių ir kitų dokumentų, patvirtinančių 120 000 Lt skolą, jos sumokėjimo terminus, bei įrodymų, kad jis pareikalavo, jog prievolę pirmiausia įvykdytų A. Ž..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsisakyta apeliantą J. V. įtraukti į BUAB „Baltijos žuvys“ kreditorių sąrašą su 120 000 Lt finansiniu reikalavimu, kildinamu iš bendrovės, kaip garanto, subsidiarios prievolės. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog teismas, spręsdamas bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010 ). Dėl to teisėjų kolegija neapsiriboja vien skunde nurodytais faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 320 str.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nėra įrodymų, patvirtinančių negalimumą išsiieškoti skolos iš pagrindinio skolininko A. Ž., sprendė, jog ginčo nagrinėjimo metu nėra atsiradusi garanto (bankrutuojančios bendrovės) atsakomybė. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada ir atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad jis įgijo reikalavimo teisę į garantą po to, kai pagrindiniam skolininkui buvo įteiktas jo reikalavimas grąžinti skolą.

Kaip žinoma, garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, kurio tikslas – garantuoti pagrindinės prievolės įvykdymą ir skatinti jos tinkamą įvykdymą (CK 6.70 str.). Pagal CK 6.90 straipsnį garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garanto nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu jo skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garanto atsakomybė yra subsidiari. Pažymėtina, jog būtent atsakomybės subsidiarumas yra esminis požymis, skiriantis garantiją nuo laidavimo (CK 6.76 str.).

Subsidiarios (papildomos) civilinės atsakomybės taikymo ypatumai nustatyti 6.245 straipsnio 5 dalyje, numatančioje, kad papildomo skolininko (šiuo atveju garanto) pareiga atsakyti atsiranda tik kai pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyti savo prievolę ar jos neįvykdo per nustatytą terminą. Kitaip tariant, kreditorius pirmiausia privalo pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui, o pastarajam atsisakius įvykdyti savo prievolę ar to nepadarius per sutartyje, įstatyme nustatytą, o jeigu tokio nėra – per protingą terminą, kreditorius gali reikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui. Taigi subsidiarios civilinės atsakomybės prievolės esminis bruožas yra tas, kad subsidiarus skolininkas (šiuo atveju bankrutuojanti bendrovė) atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas” v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-118/2011). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorius J. V. pirmiausia privalėjo pareikšti reikalavimus pagrindiniam skolininkui A. Ž., panaudoti visus galimus savo teisių gynybos būdus ir tik nepavykus – kreiptis į garantą (papildomą skolininką BUAB „Baltijos žuvys“).

Iš tiesų, byloje yra kreditoriaus J. V. reikalavimas A. Ž. grąžinti skolą (28 b. l.) su įrašu „GAUNU: A. Ž. 2011 vasario 07 d.“, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nepaneigia teismo išvados, jog kreditorius neįrodė, kad pagrindinis skolininkas atsisakė vykdyti prievolę, kad nėra galimybės iš jo išsireikalauti skolos ar jos dalies ir todėl yra atsiradusi garanto subsidiari atsakomybė (CPK 178 str.). Tuo labiau, kaip matyti iš viešoje erdvėje (internete) skelbiamų, taip pat viešuose registruose nurodomų duomenų apie A. Ž., jis yra dirbantis asmuo, vadovauja bendrovei (pvz., www.rekvizitai.lt, http://www.infokatalogas.lt, kt.). Dėl to sutiktina su teismu, kad J. V. turi ne formaliai ginti savo interesus, bet imtis realių veiksmų išsiieškant skolą iš pagrindinio skolininko, o tik šiam neįvykdžius visos ar dalies prievolės, reikalauti, jog ją įvykdytų subsidiarus skolininkas – bankrutuojanti bendrovė. Pažymėtina, kad nors reikalavimas pagrindiniam skolininkui turi būti pareikštas asmeniškai ir nebūtinai teismo tvarka, tačiau ši aplinkybė vertintina taip, kad nebūtų pažeisti įstatymų leidėjo nustatyti subsidiariosios atsakomybės taikymo ribojimai ir neišnyktų teisinė takoskyra tarp solidariosios ir subsidiariosios atsakomybių rūšių. Tokie aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai nepateikti taip pat ir apeliacinės instancijos teismui, kaip fakto instancijai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo priešingai išvadai dėl garanto atsakomybės (CPK 178, 314 str.). Taip pat atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad tokiu būdu yra paneigta jo teisė pasinaudoti garantija, nes teismas teisingai pažymėjo, jog šis reikalavimas netvirtinamas kaip šiuo metu nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 185 str.).

Dėl to esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija skundžiamą teismo nutartį palieka nepakeistą, o atskirąjį skundą atmeta (CPK 263 str. 1 d., 302, 338 str.).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje nėra duomenų, jog nurodytos sutartys būtų nuginčytos ar yra ginčijamos, šioje byloje taip pat nėra ginčo dėl pačios garantijos galiojimo, – dėl viešojo intereso šioje byloje buvimo yra tikslinga pažymėti aplinkybes, apibūdinančias tiek patį garantą, tiek nagrinėjamą garantiją. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovas UAB „Baltijos žuvys“ (garantas) yra bankrutuojanti bendrovė, kurios finansinių reikalavimų sąrašą sudaro 40 kreditorių, o jų bendra reikalavimų suma yra didesnė nei 2 700 000 Lt: pirmosios eilės kreditorių beveik 40 000 Lt (teismo 2012 m. liepos 17 d. nutarties duomenimis dalį šių reikalavimų pagal reikalavimų perleidimo sutartis perėmė J. Ž.), antrosios eilės - Kauno apskrities VMI – 221 024,69 Lt, VSDFV Kauno skyriaus – 45 893,52 Lt (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-476-230/2012). Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse dėl bankroto bylos UAB „Baltijos žuvys“ iškėlimo buvo nustatyta, kad šios bendrovės pateiktas balansas neatspindi įmonės realios turtinės būklės, kad nesąžiningai naudodamasis savo procesinėmis teisėmis atsakovas teismui teikė neteisingus, neišsamius, netikslius duomenis, kad visas turimas turtas siekia apie 3,5 mln. Lt (atsakovo teigimu – virš 8 mln. Lt), trumpalaikis turtas tesudaro 433 626 Lt, pradelsti įsipareigojimai – 2,6 mln. Lt, kad ilgą laiką nevykdomos įsisenėjusios pradelstos prievolės pagrindiniams kreditoriams, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei buvo nagrinėjamas dar 2002 m. Klaipėdos apskrities VMI bei VSDFV Klaipėdos skyriaus iniciatyva, skolos VSDF bei valstybės biudžetams nuolat didėjo (VSDF biudžetui siekė 1997 m.) ir kt. (bylos Nr. B2-3045-230/2010; 2-990/2011).

Dėl nagrinėjamos garantijos, jau buvo minėta, jog UAB ,,Baltijos žuvys“ kreditoriui J. V. 2002-07-30 pateikta garantija užtikrino šios bendrovės vadovo A. Ž. 120 000 Lt asmeninės skolos grąžinimą, o šią garantiją išdavė pagrindinis skolininkas ir bendrovės (garanto) valdymo organas A. Ž.. Garantijoje nenustatytas jos galiojimo terminas, tačiau nurodyta, kad ,,apmokėjimo terminai gali būti keičiami šalims susitarus“. Iš byloje esančių paskolos sutarčių turinio matyti, jog skolų grąžinimo terminai buvo keičiami, jog skolininkui bei kreditoriui susitarus, galutinis terminas nustatytas 2005-12-07, tuo tarpu reikalavimas, kad ši skola būtų grąžinta iki 2011-02-25, A. Ž. pareikštas tik 2011-02-07, tai yra UAB ,,Baltijos žuvys“ jau iškėlus bankroto bylą, o nagrinėjamas reikalavimas garantui BUAB „Baltijos žuvys“ pareikštas 2011-06-10.

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmiau paminėtos faktinės aplinkybės turėtinos omenyje sprendžiant klausimą dėl bankrutuojančios UAB ,,Baltijos žuvys“, kaip garanto, atsakomybės kreditoriui J. V. už skolininką A. Ž.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.