- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-07
- Bylos Nr.
- e2A-169-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43918-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- LSV Intergroup
- Atsakovas
- J. G.
- Kategorijos
- 2.5.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė vienasmeniškai, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo LSV Intergroup apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo LSV Intergroup ieškinį atsakovei J. G. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas LSV Intergroup kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės priteisti 400 Lt paskolos sumą, 79 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 7,11 Lt delspinigių, 254,12 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. balandžio 6 d. Kredito sutartimi Nr. 44396 suteikė 400 Lt kreditą atsakovei. Pagal minėtą sutartį atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2014 m. birželio 5 d. bei sumokėti 79 Lt kredito mokestį. Kredito grąžinimo dieną atsakovė kredito negrąžino ir grąžinimo termino nepratęsė. Ieškinio padavimo dieną kreditas pradelstas 196 dienas.
Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 21 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui LSV Intergroup iš atsakovės J. G. 115,85 EUR negrąžinto kredito, 22,88 EUR kredito mokesčio, 11,35 EUR palūkanų, 2,06 EUR delspinigių, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 152,14 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 11,10 EUR bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Konstatavo, kad atsakovė pažeisdama sutartį su ieškovu neatsiskaitė ir priteisė 115,85 EUR negrąžinto kredito, bei 22,88 EUR mokėjimo palūkanų. Atsižvelgdamas į teismų praktiką bei vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatyme nustatytam netesybų dydžio ribojimui, sumažino sutartyje numatytas 120,15 proc. sutartines palūkanas iki 0,05 proc. už kiekvieną praleistą dieną.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „LSV Intergroup“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą už akių ir priteisti ieškovui jo pagrįstas ir reikalaujamas sumas iš atsakovo pagal ieškovo pateiktą ieškinį. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovo reikalaujamas priteisti palūkanas. Apeliantas prašė priteisti palūkanas už pinigų skolinimąsi, t.y. pelno palūkanas. Nurodė, kad atsakovė ieškovo suteiktu kreditu naudojasi iki šiol, todėl privalo ieškovui mokėti pelno palūkanas. Pasirašydama sutartį atsakovė suprato ir sutiko su 120,15 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. numatyta prezumpcija, jog bendra vartojimo kredito kaina yra nesąžininga, jeigu vartojimo kredito kainos metinės norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc.. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 str. 1 d. 4 p., ir 6.213 str. 1 d. pagrindu, nes ieškovas prašo piniginę prievolę įvykdyti natūra. Pelno palūkanos gali būti mažinamos CK 6.223 str., 6.228 str. nuostatomis, tačiau tam reikalingas atsakovo ieškinys/priešieškinis. Toks pelno palūkanų mažinimas nėra tinkama ir proporcinga atsakovo teisių gynimo priemonė teismui veikiant ex officio.
Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų dydį, kildinamą iš vartojimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatyme netesyboms numatytais ribojimais, sprendė, kad šalių ieškovo prašomos priteisti palūkanų dydis (120,15 proc.) yra aiškiai per didelis, todėl sumažino jas ir priteisė 0,05 proc. palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną. Tuo tarpu apeliantas tvirtina, kad nurodytos palūkanos yra ne kompensacinės, bet pelno palūkanos, atliekančios mokėjimo už naudojimąsi kredito pinigais funkciją, ir jų dydis neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatyto dydžio.
Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 p. numato, kad už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose. Šiuo atveju šalys susitarė dėl 120,15 proc. metinės palūkanų normos. Minėtos sutarties 4.2. p. numato, kad skaičiuojamos nuo Kredito išmokėjimo Kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Taigi, atsižvelgiant į šias šalių sudarytos sutarties nuostatas, sutiktina su apelianto pozicija, kad šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatyta kredito gavėjo prievolė už faktiškai kredito davėjo išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais, t. y. mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 120,15 proc., o bendra kredito kainos metinė norma – 199,35 proc. Metinės vartojimo kredito palūkanų normos ir bendros vartojimo kredito kainos metinės normos sąvokos yra įtvirtintos Vartojimo kredito įstatyme (2 str. 3, 6 d.), o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, šią informaciją kredito davėjas privalo pateikti vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje taip pat nustatyti reikalavimai bendrai vartojimo kredito kainai: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodytų reikalavimų, jeigu bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 str.). Pasisakydamas dėl šių normų taikymo, kasacinis teismas išaiškino, kad sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai yra imamas trumpam laikotarpiui (pvz., mėnesiui), todėl palūkanos už tokio tipo kreditus paprastai būna didesnės. Visų pirma kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015).
Sutiktina su apelianto argumentais, jog pelno palūkanos, kaip tokios, gali būti mažinamos, bet kitais negu kompensuojamųjų palūkanų mažinimo būdais (pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.204, 6.223 ir 6.228 straipsniai). Tokioms palūkanoms mažinti pirmiausia yra būtinas šalies, kuriai kyla pareiga mokėti palūkanas, reikalavimas, kuris gali būti išreikštas tiek ieškinio/priešieškinio forma, tiek atsikirtimo į reikalavimą priteisti pelno palūkanas forma. Teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, taigi neįrodė, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, ir nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenurodė tinkamo įstatymo ar sutarties nuostatos, kurių pagrindu sutartinių palūkanų mažinimas galimas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas be pagrindo ėmėsi spręsti pelno palūkanų mažinimo klausimą.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo apeliantės materialinį subjektinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ir be pagrindo sumažino šias palūkanas. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pakeisti skundžiamą sprendimą už akių, tenkinant ieškovo reikalavimą priteisti 73,60 EUR (254,12 Lt) palūkanų.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovui visą už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį, t.y. 15,64 EUR (CPK 93 str. 1, 5 d.).
Tenkinus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovės priteistina 15 EUR už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą už akių ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti.
priteisti ieškovui LSV Intergroup iš atsakovės J. G. 115,85 EUR negrąžinto kredito, 22,88 EUR kredito mokesčio, 73,60 EUR palūkanų, 2,06 EUR delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (214,39 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,64 EUR žyminio mokesčio“.
Ieškovui LSV Intergroup iš atsakovės J. G. priteisti 15 EUR žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.