- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- I-3336-189/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01432-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 15000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) periodiškai, laikotarpiu nuo 2011-02-27 iki 2012-02-10, pareiškėjo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. buvo laikomas 7 kv. m. ploto kamerose kartu su 3-5 asmenimis, nors, kaip nurodė, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 p. nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Pabrėžė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (tinkamų gyvenimo sąlygų nesudarymo), buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė), dėl ko patyrė didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumu, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pablogėjusia sveikata, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, nemiga, dirglumu, padidėjusia baime aplinkai.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atsiliepimo (b. l. 7-11) argumentais prašė skundą atmesti.
Pateikdami pareiškėjo judėjimo grafiką, nurodė, kad neneigia aplinkybių dėl nustatyto ploto higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau atkreipė dėmesį, kad esant tokiai situacijai yra stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiose kamerose būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Dėl kamerų remonto nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Dėl kamerų higieninių sąlygų pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinį patikrinimą.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Pareiškėjas (nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje- b.l. 28) ir atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2011-02-27 iki 2012-02-10, kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2011-03-01 iki 2012-02-10 (pareiškėjas teigia, kad nuo 2011-02-27, pareiškėjo judėjimo grafikas, b. l. 7-9) buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Tuo pagrindu, teigdamas, jog jo atžvilgiu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 p., kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 15000 Lt moralinę žalą.
Pažymėtina, jog pareiškėjo, kaip teisinis pagrindas nurodytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, 6.15 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto, 2010-04-11 neteko galios. Tuo tarpu nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja higienos norma HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Minimali gyvenamojo ploto kamerose norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento 2010-05-11 direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1. p. nurodytas 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Todėl, nagrinėjant šį ginčą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011-03-01 iki 2012-02-10 galiojo 3,6 kv. m. ploto vienam asmeniui.
Iš byloje esančių duomenų (atsakovo atsiliepimas, b. l. 7-9) matyti, jog pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2011-03-01 iki 2012-02-10, su pertraukomis (nuo 2011-09-19 iki 2011-09-21 bei laikotarpiu nuo 2011-10-05 iki 2012-01-31 pareiškėjas buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, viso 119 parų) Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 228 paras, iš kurių visas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus, be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Kaip jau minėta, pareiškėjas, kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė patirtus neigiamus išgyvenimus – psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią sveikatą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, nemigą, dirglumą, padidėjusia baimę aplinkai, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų kad pastarajam būtų realiai pablogėjusi sveikata ir kurios pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į medikus. Vadinasi, vertinant bylos duomenis nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos jo sveikatai. Iš to seka, kad skundo argumentai dėl patirtų neigiamų veiksnių, laikytini tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai ir dėl šios priežasties šie pareiškėjo argumentai nevertinami kaip susiję su pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimu.
Pareiškėjas skundo argumentais taip pat teigia, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl prastos kamerų būklės (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė). Pažymėtina, jog pareiškėjas grįsdamas šiuos argumentus nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, o tik nurodė abstrakčius argumentus, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus konkrečiai dėl netinkamų (antisanitarinių) jo laikymo sąlygų, nes apie netinkamas gyvenimo sąlygas pareiškėjas yra nurodęs tik skunde teismui. Be to, iš byloje pateiktų paslaugų teikimo sutarčių Nr. 102 (b. l. 14-21), sudarytų tarp UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties“ ir Lukiškių TI-K, kurios beje pratęsiamos kiekvienais metais, matyti, jog Lukiškių TI-K patalpose (sandėliuose, virtuvėje, pirtyje, miegamosiose patalpose) UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigoja atlikti vabzdžių ir graužikų naikinimą. Atkreiptina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste taip pat būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus. To nepadarius, laikytina, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti objektyviais įrodymais.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. A-520-2275/2012) yra nurodęs, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika taikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (bylos Nr. A-2-718/2007, A-444-619/2008, A-146-1240/2011, A-756-143/2012 ir kt.).
Taigi įvertinus byloje teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, proceso šalių argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, t. y. pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl sutiktina, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina tai, jog byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai (pareiškėjas nesikreipė į gydytojus), bei taip pat ir į tai, kad į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių ryšium su mažesniu plotu, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-03-01 iki 2012-02-10 taip pat nesikreipė. Todėl, tuo remiantis darytina išvada, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A-444-619/2008).
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 2 p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.
Pareiškėjo D. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.