Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-763-282-2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-28
Bylos Nr.: 1A-763-282-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-05-1-06091-2013-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Žindulienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Boleslovas Kalainis
Nuteistasis: M. S.
Advokatai: Edmundas Jankaitis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-763-282/2014Teisminio proceso Nr. 1-05-1-06091-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.6.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.2.29.1.; 2.1.7.; 2.1.16.2.7.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Boleslovo Kalainio, Raimundo Jurgaičio,sekretoriaujant Ingridai Bikbajevienei,dalyvaujant prokurorėms Lilijai Saldukienei, Jolantai Steponavičiūtei,gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,nuteistajam M. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį areštu 50 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gegužės mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), švęsdamas savo gimtadienį, iš draugo, vardu D. kaip dovaną gavo netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. S. vardu, ir taip įgijo netikrą vairuotojo pažymėjimą, kurį iki 2013 m. balandžio mėnesio, tiksli data ir laikas nenustatytas, laikė prie savo dokumentų, kol (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę, o 2013 m. gegužės 14 d. apie 17 val. 30 min. netikras vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) oro uosto užkardos pareigūnų buvo rastas prie deportuoto iš (duomenys neskelbtini) M. S. asmens dokumentų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-05-13 nuosprendį ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes teismas nuosprendį grindžia faktais ir aplinkybėmis, nustatytomis ne teismo posėdyje, arba prieštaraujančiomis byloje surinktiems įrodymams.

Nesutinka su teismo išvada, kad liudytojo S. K. parodymai yra nuoseklūs ir nėra pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, kadangi teisme liudytojas iš pradžių nurodė nepamenantis nei apelianto, nei paties įvykio aplinkybių (M. S. deportavimo į Lietuvą, suklastoto vairuotojo pažymėjimo suradimo), o nurodė iš užsienio deportuojamo asmens perdavimo bendrą tvarką. Dėl to apeliantas teigia, kad šio liudytojo parodymai tėra tik spėlionės apie tai, kaip vyko procedūra su M. S., ir tokiais parodymais teismas neturėjo pagrindo remtis. Taip pat nurodo, kad liudytojo parodymus, jog M. S. deportavimo procedūra buvo identiška kaip ir kitos, t. y. jis pats vyko prie lėktuvo ir parvežė deportuotą asmenį, patikrino dokumentus ir pan., nebuvo jokių nukrypimų, paneigia liudytojos N. S. parodymai, jog ji, o ne liudytojas S. K., 2013-05-14 į budėtojų dalį pristatė jį (apeliantą) ir patikrinusi jo dokumentus, rado suklastotą vairuotojo pažymėjimą, be to, S. K. 2013-05-14 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog dokumentus tikrino vyresnioji pasienietė J. P.. Dėl to apeliantas teigia, jog neaišku, kas tikrino dokumentus – ar J. P., ar N. S.. Kadangi liudytojas S. K. teisme pasakodamas tik bendrą savo darbo procedūrą, visiškai nežinojo konkretaus nusikaltimo aplinkybių ir faktų, todėl teismas nepagrįstai šio liudytojo parodymus pripažino įrodymais.

Taip pat skunde apeliantas teigia, kad nepagrįstai teismas jo kaltės įrodymais pripažino 2013-05-14 asmens kratos protokolą ir šios kratos metu paimtą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-05-16 užduotį atlikti objektų tyrimą bei 2013-06-04 Nr. 9-524 specialisto išvadą, taip pat 2013-05-14 pranešimą apie klastotę, 2013-05-14 S. K. tarnybinį pranešimą ir 2013-05-14 A. S. tarnybinį pranešimą, nes visi šie duomenys gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.

Nurodo, kad byloje nustatyta, jog jis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę ir po 2013-04-23 sprendimu paskirto ir atlikto 1 mėnesio laisvės atėmimo jis buvo deportuotas į Lietuvą, kad tik 2013-05-15 jis atgavo visus iš jo bausmės atlikimo (duomenys neskelbtini) metu paimtus daiktus ir dokumentus, t. y. nuo jo sulaikymo (duomenys neskelbtini) su savimi jis nebeturėjo jokių dokumentų, tarp jų ir jam padovanoto suvenyro, kuris buvo panašus į vairuotojo pažymėjimą, tačiau ne tą, kuris 2013-05-14 buvo paimtas asmens kratos metu. Liudytojas A. S., atlikęs jo asmens kratą, patvirtino, jog jis (apeliantas) su savimi neturėjo jokių dokumentų, tarp jų ir vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi visus dokumentus (duomenys neskelbtini) oro linijų lėktuvo įgulos narys perdavė pasieniečiams. Dėl to teigia, kad asmens kratos protokolas yra suklastotas, nes toks BPK numatytas procesinis veiksmas iš viso nebuvo atliktas, kratą atlikęs pareigūnas nei šio procesinio veiksmo, nei protokole nurodytų duomenų nepaaiškino. Asmens kratos metu dalyvavęs T. B. teisme nurodė, jog vairuotojo pažymėjimą jis matė ant stalo, tačiau nežino, kaip jis ten atsirado. Nurodo, kad iš teismo nuosprendžio neaišku, ar teismas šį 2013-05-14 asmens kratos protokolą pripažino įrodymu, ar ne, nes teismas neatliko jokios vertinimo analizės, todėl, atsižvelgiant į tai, kad vairuotojo pažymėjimas buvo paimtas ir įformintas procesiniu veiksmu, kuris iš viso nebuvo atliktas, t. y. suklastojus 2013-05-14 asmens kratos protokolą, mano, kad šie duomenys gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis, dėl to šie duomenys nepagrįstai pripažinti įrodymais. Taip pat įrodymais neturi būti pripažinti ir 2013-05-16 užduotis atlikti objektų tyrimą bei 2013-06-04 Nr. 9-524 specialisto išvada, kadangi šie duomenys yra gauti remiantis neteisėtais 2013-05-14 asmens kratos protokolo duomenimis. Teigia, kad atkartoti šį procesinį veiksmą – vairuotojo pažymėjimo paėmimą, nėra jokių galimybių, nes šis vairuotojo pažymėjimas buvo gautas iš nenustatyto asmens (iš kažkokių (duomenys neskelbtini) oro linijų, neaišku iš kokio lėktuvo, neaišku iš kokio įgulos nario), todėl šių gautų duomenų nėra galimybės patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Šalies argumentai

Skunde apeliantas nurodo, kad vairuotojo pažymėjimą, kurį jis gavo kaip suvenyrą ir laikė savo piniginėje, iš jo paėmė (duomenys neskelbtini) tarnybos, be to, jo gautas suvenyras buvo ne kortelė, o įlaminuotas popierius (kaip ir senojo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimai), savo dydžiu žymiai didesnis nei esami vairuotojų pažymėjimai, todėl akivaizdžiai matėsi, jog tai ne vairuotojo pažymėjimo kopija, o suvenyras. Nurodo, kad liudytoja G. M. teisme patvirtino mačiusi jam (apeliantui) padovanotą suvenyrą, tačiau jis nėra tas pats kaip byloje esantis. Teigia, kad nuosprendyje klaidingai nurodyta, jog G. M. jam dovanotą suvenyrą matė iš toli, nes pati liudytoja teisme nurodė gerai mačiusi dovanotą suvenyrą.

Apeliantas taip pat skunde teigia, kad neaišku, kaip byloje atsirado vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), ir ar jis tikrai buvo paimtas iš jo (duomenys neskelbtini). Nors N. S. nurodė, jog šį vairuotojo pažymėjimą jai perdavė kažkoks lėktuvo įgulos narys, tačiau tokių jos žodžių nepagrindžia joks procesinis dokumentas, nėra jokio perdavimo-priėmimo akto ar kito dokumento. Nurodo, kad teismas nebandė aiškintis aplinkybių, ar (duomenys neskelbtini) iš jo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurio jis kaltinamas, byloje taip pat nėra duomenų, kas (duomenys neskelbtini) paėmė dokumentus, kokius dokumentus paėmė, ar tarp jų buvo suklastotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kas ir kaip saugojo paimtus dokumentus, kas perdavė lėktuvo įgulos nariui, kokiam įgulos nariui buvo perduota, ar šie visi perdavimai buvo padaryti laikantis įstatymų, o tokie duomenys leistų byloje gautus duomenis pripažinti įrodymais. Taip pat byloje nenustatytas asmuo, iš kurio buvo Lietuvoje paimtas šis suklastotas vairuotojo pažymėjimas. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių galimybių pašalinti abejonių, kad iš jo Švedijoje buvo paimtas tas pats vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to mano, kad teismas, neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Apeliantas taip pat skunde teigia, kad buvo pažeista pėdsakų suradimo ir įtvirtinimo tvarka, aprašyta metodinėse rekomendacijose, kadangi iš nenustatyto asmens gautas suklastotas vairuotojo pažymėjimas nebuvo supakuotas ir užantspauduotas, kaip reikalauja įstatymai, todėl neaišku, ar tai tas pats daiktas, kurį N. S. gavo iš lėktuvo įgulos nario, o iš 2013-05-14 pranešimo apie klastotę matyti, kad šį pažymėjimą turėjo J. P., po to S. K., kuris jį perdavė A. S. kartu su 2013-05-14 sulaikytų asmenų perdavimo aktu, po to A. S. pasiėmęs šį pažymėjimą, išsivežė į budėtojų dalį, iš ten pažymėjimas su medžiaga buvo perduotas tyrėjai J. V., po to tyrėjui T. J., pažymėjimas nebuvo supakuotas ir užantspauduotas, tik T. J., surašydamas 2013-05-16 užduotį atlikti objektų tyrimą, supakavo ir užantspaudavo šį pažymėjimą. Kadangi buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl pėdsakų suradimo ir įtvirtinimo tvarkos, nėra jokių galimybių pašalinti iškilusius prieštaravimus, ar specialistui buvo pateiktas tas pats vairuotojo pažymėjimas, kurį iš nenustatyto asmens gavo N. S., dėl to apeliantas teigia, kad neatitinka tikrovės S. K., A. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta informacija apie dokumentų perdavimą voke.

Taip pat apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai kaip jo kaltės įrodymą vertino jo, kaip įtariamojo, parodymus, kadangi teisme jis kaltės nepripažino bei nuosekliai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, teisme nurodė tas pačias aplinkybes, jog per jo gimtadienį jam buvo padovanotas vairuotojo pažymėjimas, kaip suvenyras, kurį laikė su savimi. Kadangi jis nėra teisininkas, nežinojo, jog su savimi laikyti suvenyrą „vairuotojo pažymėjimą“ yra nusikaltimas. Pastebi, kad jis įgijo vairuotojo pažymėjimą suvenyrą (įlaminuotą popierių), o byloje yra plastikinė kortelė, todėl teigia, kad byloje yra ne tas daiktas, kurį jis įgijo ir laikė. Teigia, kad Lietuvoje jis nebematė paimto vairuotojo pažymėjimo, todėl manė, kad yra sulaikytas dėl gauto suvenyro ir negalėjo žinoti, jog yra kaltinamas įgijęs suklastotą vairuotojo pažymėjimą, t. y. plastikinę kortelę. Tvirtina, kad jam apklausos metu paimtas vairuotojo pažymėjimas nebuvo parodytas, kaip teigė liudytoja J. V.. Pastebi, kad jo 2013-05-15 įtariamojo apklausos protokole nėra nurodyta, jog jam buvo parodytas paimtas vairuotojo pažymėjimas ir paklausta, ar tai jo daiktas, nėra ir jo atsakymo apie šio daikto priklausomybę, todėl teigia, kad tyrėjos parodymai apie jo prisipažinimą dėl jam (apeliantui) parodyto vairuotojo pažymėjimo priklausomybės prieštarauja jo paties 2013-05-15 įtariamojo apklausoje protokole nurodytoms aplinkybėms. Taip pat pastebi, kad liudytoja teisme negalėjo paaiškinti, ar paimtame vairuotojo pažymėjime nurodytas asmens kodas atitinka jo (M. S.) asmens kodą, ar jai teisme parodytas suklastotas vairuotojo pažymėjimas yra tas pats, kuris buvo byloje atliekant ikiteisminį tyrimą.

Teigia, kad jis neatsisakė duoti parodymų, nes teisme jis davė aiškius ir išsamius parodymus, atsakė į visus prokuroro ir teismo užduotus klausimus, o bylą nagrinėjant kitam teisėjui prašė vadovautis jo duotais teisme parodymais, parodymų taip pat nekeitė, skiriasi tik paties įvykio vertinimas. Mano, kad teismas vertindamas jo 2013-05-15 įtariamojo apklausos metu atskirus žodžius, o ne visos apklausos visumą, suklydo nustatydamas, jog ši įtariamojo apklausa pagrindžia jo kaltę padarius nusikaltimą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad kaltinime nepagrįstai nurodyta, kad jis netikrą vairuotojo pažymėjimą laikė iki „2013-05-14 17.30 val, kai Lietuvoje buvo sulaikytas pareigūnų“, kadangi visi dokumentai iš jo buvo paimti Švedijos Karalystėje mėnuo iki jo deportacijos į Lietuvą, todėl teigia, kad kaltinime nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo teisme nustatytų faktinių aplinkybių. Pastebi, kad prokuroras neteikė prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnis).

Teismo posėdyje nuteistasis prašė jį išteisinti, nes laikydamas netikrą vairuotojo pažymėjimą nieko blogo nepadarė. Gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą ir M. S. išteisinti, o jei teismas nuspręstų, jog buvo padarytas nusikaltimas, sumažinti apeliantui paskirtą arešto bausmę. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.

Apelianto teiginys, kad jis nuteistas už netikro vairuotojo pažymėjimo laikymą iki 2013-05-14 17.30 val., kai Lietuvoje buvo sulaikytas pareigūnų, yra nepagrįstas. Nors kaltinamajame akte nurodyta, kad netikrą vairuotojo pažymėjimą M. S. laikė iki 2013-05-14, t. y. iki tol, kol buvo grąžintas į Lietuvą, tačiau iš nuosprendyje nustatytų faktinių veikos aplinkybių (suformuluoto kaltinimo) matyti, kad M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už netikro vairuotojo pažymėjimo laikymą nuo tokio pažymėjimo įgijimo 2010 m. gegužės mėnesį iki 2013 m. balandžio mėnesio, kol (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas, bei nuosprendyje nurodyta, kad šis netikras vairuotojo pažymėjimas buvo rastas 2013 m. gegužės 14 d. prie M. S. asmens dokumentų. Taigi, akivaizdu, kad M. S. nuteistas ne už netikro dokumento laikymą iki 2014-05-14, kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte, bet už dokumento laikymą iki 2014 m. balandžio mėnesio. Taigi, pirmosios instancijos teismas tik patikslino M. S. suformuluotą kaltinimą, nurodydamas trumpesnį netikro dokumento laikymo laiką. Toks kaltinimo patikslinimas nelaikytinas kaltinimo keitimu ir įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinimas apeliantui nebuvo pakeistas iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to BPK 255-256 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos.

Apelianto skundo teiginys, kad jis neatsisakė duoti parodymų yra nepagrįstas, nes iš bylos matyti, kad M. S. parodymus ir paaiškinimus apie nusikalstamą veiką davė bylą nagrinėjant teisėjui S. R. (89 b. l.), tačiau bylą iš naujo pradėjus nagrinėti kitam teisėjui, apeliantas nesutiko duoti parodymų, nurodydamas, kad jau viską paaiškino praeituose posėdžiuose ir kad teismas gali vadovautis jo anksčiau duotais paaiškinimais (106 b. l.). Pagal BPK 22, 272 straipsnių nuostatas kaltinamasis turi teisę ne tik duoti parodymus ir paaiškinimus, bet ir teisę atsisakyti tai daryti. Kadangi nuteistasis nedavė parodymų iš naujo teisme nagrinėjant bylą, tai vertinama kaip atsisakymas duoti parodymus, todėl apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad M. S. atsisakė duoti parodymus.

M. S. teisme pripažino, kad 2010 m. gegužės mėnesį, gimtadienio proga jo pažįstamas, vardu Darius, jam padovanojo kaip suvenyrą netikrą vairuotojo pažymėjimą, kurį jis visą laiką laikė savo piniginėje, kuri su dokumentais iš jo buvo paimti (duomenys neskelbtini), kai jis buvo sulaikytas ir daugiau jis nei dokumentų, nei piniginės nematė (89 b. l.). Pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė dovanų gavęs ne plastikinę vairuotojo pažymėjimo kortelę, bet įlaminuotą popierių, t. y. seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą (123 b. l.), tačiau pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, niekieno neverčiamas, pripažino „dovanų“ gavęs suklastotą vairuotojo pažymėjimą, patvirtino jį visada laikęs savo piniginėje. Taip pat M. S. nurodė, jog visi jo dokumentai ir asmeniniai daiktai buvo pas pareigūnus, ir kad jį konvojavę pareigūnai pasieniečiams perdavė paketą, kuriame buvo ir tas jo klastotas lietuviškas vairuotojo pažymėjimas, kad jam matant, pareigūnai iš karto pastebėjo, jog tai klastotė, jis to neneigė bei pareigūnams prisipažino žinojęs, jog vairuotojo pažymėjimas netikras (54–55 b. l.). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantas pripažino, kad dovanų gavo ir laikė tą patį vairuotojo pažymėjimą, kurį pareigūnai rado tarp jo daiktų ir kuris yra byloje. Nors nuteistojo parodymus, jog jis dovanų gavo seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą, patvirtino liudytoja G. M., tačiau liudytoja skirtingai nurodė, kokiu atstumu ji matė M. S. padovanotą netikrą vairuotojo pažymėjimą: iš pradžių nurodė, jog „padovanotą“ dokumentą ji matė iš tolo (89–90 b. l.), o vėliau teigė vairuotojo pažymėjimą apžiūrėjusi ištiestos rankos atstumu (122–123 b. l.). Liudytojas N. G. parodė, kad M. S. „padovanotas“ vairuotojo pažymėjimas savo forma buvo panašus į vairuotojo pažymėjimą (90 b. l.), o liudytojas S. G. nurodė girdėjęs, kad apeliantui buvo padovanotas suvenyras panašus į vairuotojo pažymėjimą – laminuotą kortelę (90–91 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja N. S. parodė, kad pasitikdama deportuotą į Lietuvą asmenį pagal jo asmens dokumentus patikrino asmenybę, o budėtojų dalyje buvo tikrinami to asmens dokumentai ir akivaizdžiai matėsi, jog vairuotojo pažymėjimas yra netikras. Iš esmės tokius pačius parodymus ji davė ir ikiteisminio tyrimo metu (8–9 b. l.). Nors liudytojas S. K. teisme apklausos pradžioje nurodė, jog konkrečiai neprisimena M. S. deportavimo į Lietuvą aplinkybių, tačiau apklausos metu prisiminęs šį atvejį kategoriškai patvirtino M. S. rodęs dokumentus ir, kad pastarasis patvirtino dokumentų priklausomybę jam (120–121 b. l.). Liudytojas taip pat nurodė pildęs visus reikiamus dokumentus – tarnybinį pranešimą, pranešimą apie klastotę, visas reikiamas knygas, kompiuterines programas, kurias reikia užpildyti prieš perduodant asmenį, bei paaiškino, kad nei vienas deportuotas asmuo su savimi neturi nei bilietų, nei savo dokumentų, ir kad iki to momento, kai yra atidaromas vokas su dokumentais, tie dokumentai yra deportuoto asmens nuosavybė, detaliai nurodė deportuoto asmens tapatybės nustatymo procedūrą: atidaromas perduotas vokas su asmens dokumentais, paklausiama asmens, ar tai jo dokumentai ir, jei asmuo atsako teigiamai, tada asmens duomenys tikrinami duomenų bazėse. Tokius liudytojo parodymus iš esmės patvirtina byloje esantys duomenys: tarnybinis pranešimas bei pranešimas apie klastotę (6, 7 b. l.). Taip pat iš byloje esančio netikro M. S. vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo matyti, kad jis vizualiai, t. y. savo forma, panašus į naujo tipo vairuotojo pažymėjimą (plastikinę kortelę). Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad pateiktame tirti vairuotojo pažymėjime rekvizitų pakeitimų nėra, tačiau jis pagamintas ne pagal Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimo blankų gamybos reikalavimus, ir dėl to vairuotojo pažymėjimas, išduotas M. S. vardu, yra netikras (20–21 b. l.). Visuma šių paminėtų aplinkybių rodo, kad M. S. įgijo ir laikė su savimi netikrą vairuotojo pažymėjimą tol, kol šis dokumentas iš jo buvo paimtas jį sulaikius (duomenys neskelbtini).

BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Nors apeliantas tvirtino, kad nenaudojo dovanų gauto netikro vairuotojo pažymėjimo, tačiau baudžiamoji atsakomybė numatyta ir už žinomai netikro vairuotojo pažymėjimo laikymą. Įvertinus tai, kad M. S. prisipažino laikęs žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą, išduotą jo vardu ir su jo fotonuotrauka, bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantas 2009-11-26 nuosprendžiu buvo teistas už netikro vairuotojo pažymėjimo neteisėtą įgijimą, laikymą ir panaudojimą (134–135 b. l.), daroma išvada, kad M. S., žinojo, jog už netikro vairuotojo pažymėjimo laikymą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, vis viena sąmoningai netikrą vairuotojo pažymėjimą laikė savo piniginėje. Tai, kad M. S. netikro vairuotojo pažymėjimo nepanaudojo, nešalina jo atsakomybės už netikro vairuotojo pažymėjimo laikymą. Taigi, pagrįstai apeliantas pripažintas kaltu padaręs BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Iš bylos matyti, kad pareigūnai, tarp jų ir S. K., liudytojais buvo apklausti tik teisme. Jie nurodė, jog M. S. prisimena tik iš savo tarnybos, t. y. apelianto anksčiau nepažinojo, nesutarimų ar piktumų su juo neturi. Taigi, byloje nenustatyta, kad liudytojais apklausti pareigūnai suinteresuoti bylos baigtimi. Duomenų, kurie duotų pagrindą abejoti pareigūnų parodymais, nenurodė ir pats apeliantas. Dėl to teismas neturi pagrindo netikėti liudytojais apklaustų pareigūnų parodymais. Be to, pareigūnai buvo apklausti apie M. S. deportavimo, jo sulaikymo aplinkybes bei apie ikiteisminio tyrimo eigą (apie netikro vairuotojo pažymėjimo perdavimą kitiems pareigūnams), t. y. buvo apklausti ne apie M. S. padarytą nusikalstamą veiką, o apie jų tarnybos ypatumus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad perduodant netikrą vairuotojo pažymėjimą, pareigūnai pažeidė pėdsakų suradimo ir įtvirtinimo tvarką. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Pareigūnai nurodė, kad jie netikrą vairuotojo pažymėjimą gaudavo įdėtą voke. Liudytojas T. J. teisme nurodė, kad iš tyrėjos J. V. bylos medžiagą bei netikrą vairuotojo pažymėjimą gavo kartu, kad siųsdamas netikrą vairuotojo pažymėjimą specialistams, nuikalstamos veikos objektą supakavo ir užantspaudavo voką. Duomenų, paneigiančių pareigūnų parodymus, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Be to, M. S. apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog jis laikė tą patį vairuotojo pažymėjimą, kurį pareigūnai rado tarp jo daiktų ir kuris yra byloje. Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad byloje esantis netikras M. S. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas yra tas pats, kuris iš M. S. buvo paimtas (duomenys neskelbtini), ir kurį jis iki paėmimo laikė, ir tai rodo, jog apelianto teiginiai apie procesinių pažeidimų neigiamą įtaką sprendžiant jo kaltės klausimą, yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas pripažino netikro vairuotojo pažymėjimo įgijimo ir laikymo faktą, vertinant M. S. neteisėtus veiksmus esminės įtakos neturi tai, ar M. S. dokumentus tikrino vyresnioji pasienietė J. P., ar N. S.. Pastebėtina, kad liudytoja N. S. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme parodė, jog nuteistojo dokumentai buvo tikrinami techninėmis priemonėmis.

Apeliantas teigia, kad 2013-05-14 kratos protokolas yra suklastotas, nes toks procesinis veiksmas nebuvo atliktas, pas jį jokie dokumentai nebuvo surasti, jis jų su savimi neturėjo. Sutikti su tokiu skundo argumentu kolegija neturi pagrindo. Iš bylos matyti, kad 2013-05-14 buvo atlikta M. S. asmens krata (47 b. l.), kurios metu pas M. S. buvo rasti dokumentai, pinigai ir kiti M. S. priklausantys daiktai. Liudytojai A. S. ir T. B. teisme patvirtino, jog M. S. asmens krata buvo atlikta ne paviršutiniškai, o buvo apžiūrėti visi asmens asmeniniai daiktai, o netikras vairuotojo pažymėjimas buvo voke ant stalo (122, 128–129 b. l.). Pastabų dėl atliktos asmens kratos nei apeliantas, nei kartoje dalyvavęs T. B. nepateikė. Dėl to, atsižvelgiant į asmens kratos specifiką, t. y. į tai, kad buvo atlikta deportuoto asmens krata, o tokie asmenys su savimi negali turėti savo asmens dokumentų, daroma išvada, kad asmens krata buvo atlikta nepažeidžiant BPK 146, 149 straipsnių nuostatų. Taigi, asmens kratos protokole užfiksuoti duomenys, tarp jų ir tai, kad buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), laikytini teisėtu būdu gautu įrodymu, kurių teisėtumas ir leistinumas nekelia abejonių.

Nuteistajam apeliacinės instancijos teisme pripažinus, jog byloje yra tas pats netikras vairuotojo pažymėjimas, kurį jis gavo kaip suvenyrą, nebenagrinėjami apeliacinio skundo argumentai, jog jis nežinojo, kad yra kaltinamas įgijęs suklastotą vairuotojo pažymėjimą (plastikinę kortelę). Be to, pats apeliantas pripažino, jog jam buvo parodytas netikras vairuotojo pažymėjimas, todėl vien tai, kad jo apklausos metu tyrėja jam nerodė netikro dokumento, nedaro šios jo apklausos neteisėta, nes apeliantas žinojo, dėl kokio nusikaltimo jis yra sulaikytas ir dėl kokio dokumento jis yra apklausiamas.

Visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir M. S. išteisinti pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmės yra neteisinga. Iš bylos matyti, kad nuteistasis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padarytas nusikalstimas yra baigtas. M. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į M. S. asmenybę – išsituokęs, nedirba, baustas administracine tvarka, buvo teistas už analogišką nusikaltimą. Atsižvelgus į šias paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas areštą, kuris savo dydžiu artimas už nusikaltimą skiriamo arešto vidurkiui, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu nėra per griežta ir M. S. paskirtos bausmės nėra pagrindo švelninti. Be to, apeliantas skunde neginčija paskirtos bausmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžio.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Raimundas JurgaitisBoleslovas Kalainis