Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-15PR-236 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

II.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. Migracijos tarnybai pateiktu prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame teigiama, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui neleidžiama laisvai gyventi, jį persekioja ir žemina. 2011 m. rugpjūčio 19 d. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 27 d. (duomenys neskelbtini) mieste buvo mitinge, dalyvavo aktyvistų pusėje prieš (duomenys neskelbtini). Dvi dienas buvo sulaikytas areštinėje, kur jį mušė. 2011 m. rugpjūčio 23 d. Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole pareiškėjas nurodė, kad jis 2011 m. gegužės 26 d. dalyvavo mitinge, protestavo, šaukė, mojavo vėliava. Į juos šaudė guminėmis kulkomis ir daužė lazdomis. Mitingavo iki kitos dienos ryto. Pareiškėją sulaikė kitą rytą, kai jis sėdėjo su transparantais ir nieko nedarė. Policija pasakė jiems išsiskirstyti, jie nėjo, policija atėjo ir juos išvaikė. Sulaikymo metu 6-7 kartus mušė. Pareiškėją prieš du mėnesius laiptinėje sumušė, galimai chuliganai.

Pareiškėjas grėsmę kilmės šalyje siejo su jo dalyvavimu 2011 m. gegužės 26 d. (duomenys neskelbtini) aikštėje vykusiu mitingu bei po to įvykusiu pareiškėjo sulaikymu. Teismo vertinimu, pareiškėjo aprašyta situacija, kad jis buvo sulaikytas dėl dalyvavimo mitinge, neatitinka persekiojimo veiksmų sąvokos, pateiktos Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje ir perrašytos Tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 66.1. punkto 1 pastraipoje. Teisinė priemonė – sulaikymas – prieš pareiškėją buvo panaudota nesant duomenų apie diskriminacinį jos taikymą. Pareiškėjo pasakojimas rodo, kad jis buvo sulaikytas už viešosios tvarkos pažeidimus mitingo metu. Sulaikymo metu jis akivaizdžiai nereiškė savo politinių pažiūrų, anksčiau politinių pažiūrų taip pat neskleidė, nėra duomenų, kad jo pažiūros buvo žinomos valdžios institucijoms, po sulaikymo paleistas nepritaikius jokių sankcijų, vėliau be problemų išvyko iš šalies. Be to, smurto veiksmų panaudojimas turi būti susijęs su Konvencijoje nurodytomis priežastimis. Pareiškėjo nurodytos priežastys galėtų būti vertinamos kaip persekiojimas dėl politinių pažiūrų, tačiau pareiškėjas politinei partijai nepriklauso ir dalyvavo tik viename mitinge, tai rodo, kad jis nereiškia politinių pažiūrų, jeigu tokias ir turi. Pareiškėjo apibrėžtoje situacijoje valdžios institucijų veiksmai negali būti traktuojami kaip smurtas dėl savo pobūdžio, vienkartiškumo, diskriminavimo nebuvimo. Apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl jo politinių įsitikinimų, o jo prašymas pagrįstai pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu.

Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui teismas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsniu, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p.). Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento 2011 m. liepos 17 d. pažymoje apie partiją (duomenys neskelbtini) „Demokratijas judėjimas – vieninga (duomenys neskelbtini)“ nėra duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vyktų esminių žmogaus teisių pažeidimų, todėl dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę jo žmogaus teisės nebus pažeistos.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nors ir nepriklauso jokiai politinei partijai, tačiau aktyviai dalyvavo valdžios opozicinėje veikloje, t. y. aktyviai reiškė savo politines pažiūras. Tuo remdamasis, pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad valdžios vykdomą persekiojimą dėl jo politinių pažiūrų gali įrodyti vien tik pareiškėjo priklausymas politinei partijai, yra nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčijamu atsakovo Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje motyvuojant tuo, jog jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, bei nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepagrįstai taikė akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo teisines pasekmes bei kad nepagrįsta teismo išvada, jog valdžios vykdomą persekiojimą dėl pareiškėjo politinių pažiūrų gali pagrįsti vien tik pareiškėjo priklausymas politinei partijai.

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Papildomos apsaugos suteikimo sąlygos reglamentuotos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Įstatymo 77 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį sąvoka pateikta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, jog tai yra toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka Direktyvos 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Tvarkos aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5. punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį laikė akivaizdžiai nepagrįstu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius visapusiškus paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, o nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis išvyko iš savo kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Iš byloje esančios medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas prašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui neleidžiama laisvai gyventi, jį persekioja ir žemina. 2011 m. rugpjūčio 23 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole pareiškėjas nurodė, kad jis 2011 m. gegužės 26 d. dalyvavo mitinge, protestavo, šaukė, mojavo vėliava. Į juos šaudė guminėmis kulkomis ir daužė lazdomis. Mitingavo iki kitos dienos ryto, kol buvo sulaikytas, kai sėdėjo su transparantais ir nieko nedarė. Policija pasakė jiems išsiskirstyti, jie nėjo, policija atėjo ir juos išvaikė. Sulaikymo metu 6-7 kartus mušė. Pareiškėją prieš du mėnesius laiptinėje sumušė, galimai, chuliganai.

Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Atsižvelgusi į byloje pateiktą medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių persekiojimo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais pavojų. Pareiškėjo teikti paaiškinimai apie 2011 m. gegužės 26 d. dalyvavimo mitinge aplinkybes nesuteikia pagrindo spręsti, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo persekiojamas dėl savo politinių pažiūrų. Pirmiausia, tokia išvada darytina dėl to, jog pareiškėjas neįrodė jaučiantis visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas dėl savo politinio dalyvavimo veikloje, nukreiptoje prieš kilmės valstybės vykdomą politiką.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, jog vien negalėjimas įrodyti, kad pareiškėjas priklauso tam tikrai opozicinei partijai, negali būti vertinamas kaip akivaizdus nepagrįsto prašymo suteikti politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimas. Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas privalo pagrįsti, kad, pirma, turi tam tikras politines pažiūras, antra, jog dėl šių pažiūrų savo kilmės valstybėje yra ar gali būti persekiojamas valstybinių ar su jomis susijusių institucijų. Iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas dėl dalyvavimo politinio pobūdžio mitinge buvo sulaikytas tik vieną kartą, tačiau po dviejų dienų paleistas, nepareiškus įtarimų ir nepaskyrus administracinės nuobaudos, ir iki pat išvykimo iš (duomenys neskelbtini) daugiau sulaikytas nebuvo (b. l. 25).

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Tvarkos aprašo 66.1. punktu, persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Atsižvelgiant į cituotą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad vienintelis sulaikymas, trukęs porą dienų, negali pagrįsti pareiškėjo prieglobsčio prašyme nurodomų aplinkybių, jog jam kilmės valstybėje gresia neteisėtas sulaikymas ar kitoks neteisėtas persekiojimas dėl jo politinių pažiūrų. Nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. gegužės 26 d. policija „pasakė jiems išsiskirstyti, jie nėjo, policija atėjo ir juos išvaikė“. Migracijos departamento 2011 m. liepos 17 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) 15/6-10-6-31 „Apie partiją (duomenys neskelbtini) „Demokratinis judėjimas – vieninga (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2011 m. gegužės 21 d. prasidėjo protestai, kuriuos koordinavo opozicines grupes jungiantis Liaudies susirinkimas. Iš miesto valdžios buvo gautas leidimas rengti protestus pagal nustatytą tvarką nuo 2011 m. gegužės 21 iki gegužės 25 d. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) valdžia buvo suteikusi leidimą rengti protestus nuo 2011 m. gegužės 21 d. iki 2011 m. gegužės 25 d., tai savo ruožtu leidžia paneigti pareiškėjo tvirtinimą, kad (duomenys neskelbtini) jis negali reikšti savo politinių pažiūrų.

Atkreiptinas dėmesys, kad, pasibaigus mitingui, t. y. 2011 m. gegužės 26 d., vis dar mitinguojantiems asmenims, tarp kurių buvo ir pareiškėjas, buvo liepta išsiskirstyti. Jiems nepaklusus, pareiškėjas buvo sulaikytas policijos. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėjas buvo sulaikytas būtent dėl savo politinių pažiūrų, o ne dėl nepaklusimo policijos pareigūnų reikalavimui išsiskirstyti, mitingui nevykstant teisės aktų nustatyta tvarka, ar kitų viešosios tvarkos pažeidimų. Aplinkybės, jog pareiškėjas po sulaikymo buvo paleistas nepaskyrus jam jokių sankcijų ir kad vėliau jis be nepagrįstų apribojimų išvyko iš savo kilmės šalies, liudija, kad toks vienintelis pareiškėjo sulaikymas negali būti vertinamas kaip sunkus žmogaus teisių pažeidimas, t. y. asmens persekiojimas dėl jo politinių pažiūrų. Dėl sulaikymo metu, kaip tvirtino pareiškėjas, policijos pareigūnų naudoto neproporcingo smurto teisėjų kolegija pažymi, kad tokie policijos pareigūnų veiksmai galėjo būti skundžiami (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad siekė savo pažeistas teises apginti kilmės valstybėje arba kad jam nebuvo užtikrintos sąlygos savo teisių gynimui.

Pažymėtina, kad kaip persekiojimas galėtų būti laikoma ir persekiojimo dalyvių vykdomų diskriminacinių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, įvertinus tokių priemonių naudojimo dažnumą ir diskriminacinį pobūdį. Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, be minėto sulaikymo, daugiau nenurodė nei vieno atvejo, kuriuo metu jis galėjo būti persekiojamas valdžios institucijų dėl savo politinių įsitikinimų. Pareiškėjo sumušimas laiptinėje negali būti vertinamas kaip galima prieglobsčio priežastis, kadangi veiksmai laikomi persekiojimu tik tokiu atveju, kai juos atlieka kilmės šalies valdžios ar kitos su jomis susijusios institucijos. Nei vieno iš teisminių nagrinėjimų metu pareiškėjas nenurodė, kad buvo užpultas būtent Konvencijoje numatytomis sąlygomis, keliamomis pagrįstam prieglobsčio prašymui.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos medžiaga neleidžia nustatyti konkrečių faktinių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo persekiojimo galimybę jo kilmės valstybėje, kas yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai dėl tariamos grėsmės būti persekiojamam jo kilmės valstybėje. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo padaryta išvada, jog pareiškėjo politinė veikla vertintina kaip epizodiška, nereikšminga, o pareiškėjas, išskyrus dalyvavimą opoziciniame mitinge 2011 m. gegužės mėnesį, nepateikė jokių kitų duomenų apie savo politinę veiklą, apie kurią kilmės valstybės valdžios institucijos žinotų ir dėl kurios pareiškėjas galėtų būti persekiojamas. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas priėmė pagrįstą Sprendimą pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

Byloje taikytinos ir Įstatymo 87 straipsnio nuostatos, kurios įtvirtina papildomos apsaugos suteikimo sąlygas. Minėtu straipsniu nustatoma, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis, tuo tarpu 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kuomet kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

Pastebėtina, kad Įstatymo 87 straipsnis įgyvendina Direktyvos 15 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime M. Elgafaji, N. Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų Direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat išanalizavusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu (duomenys neskelbtini) nevyko ginkluotas konfliktas, nebuvo informacijos, jog (duomenys neskelbtini) teritorijoje grėstų realus pavojus patirti rimtą grėsmę ar būtų sudarytos sąlygos sistemingiems pagrindinių žmogaus teisių ribojimams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju vertintinos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus, kad jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Kaip jau minėta, bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui kilo pavojus patirti rimtą grėsmę, susijusią su jo politine veikla. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas priėmė pagrįstą Sprendimą pareiškėjui nesuteikti papildomos apsaugos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.