Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-10 · Administracinė byla Nr. I-2338-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-11-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-11-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-07-10Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-10
Bylos Nr.
I-2338-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01484-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas (pran.), Jolita Rasiukevičienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2338-561/2014Proceso Nr. 3-61-3-01484-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Kaminsko, teisėjų Jolitos Rasiukevičienės ir Halinos Zaikauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. padavė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-04-19 sprendimą Nr. 1D-4064(11); 2) priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 5 357,58 Eur, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 str. 1 dalies nuostatų taikymo; 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį po 45,88 Eur už kiekvieną mėnesį per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; 4) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo. Pareiškėjas taip pat pareiškė prašymą, kad teismui pripažinus, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą esant svarbioms priežastims.

Pareiškėjas nurodė, kad jam valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo sumažinta vadovaujantis 2009-12-09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsniais. Paaiškino, kad už minėtą laikotarpį VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, jam neišmokėjo valstybinės pensijos dalies. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Taip pat nurodė, kad dėl sumažintos savo pensijos raštu kreipėsi į VRM, kurios 2013-04-19 sprendimą ir skundžia teismui, nesutikdamas su pateiktu atsakymu.

Pareiškėjas padavė teismui prašymą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė – VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą pabrėžė, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, todėl prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad VRM, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl VRM veiksmai yra teisėti ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 2004-12-17 VRM sprendimu Nr. 2/17-2644 pareiškėjui už tarnybą nuo 2004-12-03 iki neterminuotai buvo paskirta 992,71 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 87).

Pareiškėjas 2013-03-18 su prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 88).

Tarnyba 2013-03-27 sprendimu Nr. 11PP(P)-2319 nurodė, kad Laikinasis įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenustato ir pateikė pareiškėjui pažymą apie susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 89–90, 91).

Pareiškėjas 2013-04-09 su prašymu kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 92–94).

VRM 2013-04-19 sprendimu Nr. 1D-4064(11) konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti nepriemoką (b. l. 95–96).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (pagal redakciją galiojusią nuo 2010-01-01 iki 2010-11-27 Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012-09-01, kol minėtos normos neteko galios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalį (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 dalį (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 dalį (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalis (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis (2009-12-09 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 dalis (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarime Nr. KT15-N9/2015 pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalimi (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis a. b. Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Nenukrypdama nuo nurodytos praktikos, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje a. b. Nr. A444-2232/2013, pateikė nagrinėjamam ginčui aktualaus kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Teismas taip pat išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.

Nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 ir 4 straipsnių nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010-01-01. Tarnybos pateikta pažyma patvirtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį (b. l. 91). Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013-05-07 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Pareiškėjas prašė teismą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pagal ABTĮ 34 str. 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.

Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuojančiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nėra nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013-03-12 nutartį. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis), t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Išaiškinimas dėl procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo buvo pateiktas tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje. ABTĮ 33 str. 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 ir 2012-02-06 nutarimais konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Įvertinusi pareiškėjo prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą ir tai, kad po išplėstinės LVAT kolegijos 2013-03-12 nutarties paskelbimo, pareiškėjas savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą, teismas konstatuoja, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos, tačiau, gindamas savo teises, veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuoja, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.

Kaip jau buvo minėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 ir 2015-05-14 nutarimuose pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis (2009-12-09 redakcija), Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 redakcija), Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadinasi, nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 ribojant pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu, pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, kuri buvo ribojama vadovaujantis paminėtomis teisės aktų nuostatomis. Teismas taip pat pažymi, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Tarnybos 2013-03-27 pažyma Nr. 11PP (P)-2308 (b. l. 91) patvirtina, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 susidarė 5 357,58 Eur nepriemoka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė iki 2010-11-16 galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę, reglamentuojančios teisės normos (2012-07-23 nutartis adm. byloje Nr. A552-2747/2012).

Teismo vertinimu, toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 5 357,58 Eur, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-04-19 sprendimą Nr. 1D-4064(11). VRM 2013-04-19 sprendime Nr. 1D-4064(11) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiame sprendime išreikšta ir atsakovės valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. LVAT 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 konstatavo, jog remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau nurodė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas bei LVAT išaiškinimus, daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2013-04-19 sprendimo Nr. 1D-4064(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nėra ribojama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1, 2 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 357,58 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir 58 euro centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01, kuri buvo ribojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-04-19 sprendimo Nr. 1D-4064(11) dalį, kurioje atsisakyta A. V. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio dalies nuostatų.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasJolita RasiukevičienėHalina Zaikauskaitė