Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės), Virginijos Švedienės, Aušros Valinskienės, sekretoriaujant Jolitai Žylienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-31 nuosprendžio, kuriuo D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta ją iš dalies pridedant prie 2013-06-20 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bei dar neatliktos 3 metų 10 mėnesių 18 dienų laisvės atėmimo bausmės dalies ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų 18 dienų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas pagal BK 242 straipsnį už tai, kad vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o būtent už tai, kad jis, būdamas 2013-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (14 epizodų), 182 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, - subendrinta 3 metų 9 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausme, kuri sušvelninta 2013-06-03 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu ir paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių ir 10 dienų laisvės atėmimo bausmė, šiam nuosprendžiui įsiteisėjus 2013-06-03, būdamas nesuimtas, išvyko iš nuosprendyje nurodytos gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), slapstėsi nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų ir taip vengė atlikti nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 2015-10-08, kuomet pats atvyko į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos areštinės ir konvojaus skyrių, kur buvo sulaikytas ir patalpintas atlikti bausmę.

Nuteistasis D. D. (toliau – Apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-31 nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas teigia, kad teismas individualizuodamas jam paskirtą bausmę tik deklaratyviai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes. Mano, kad teismas, nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, netinkamai aiškino ir vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su nuteistojo veiksmais, t. y. laisvės atėmimo bausmės vengimu. Nurodo, kad neneigia nuosprendyje išdėstytų jo veiką pagrindžiančių faktinių aplinkybių, tačiau nurodo motyvus ir priežastis, dėl kurių jis priėmė sprendimą neatlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Teigia, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje yra duomenų, objektyviai rodančių, kad nuo 2011 m. D. D. ir jo šeimos nariams L. G. aktyviai grasino susidoroti. Grasinama buvo tiek iš laisvės atėmimo vietų, tiek iš kitų vietų. Šie grasinimai tęsėsi kelerius metus, o ypač suintensyvėjo 2013 metais. Dėl šių grasinimu jo tėvai su skundais kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Kadangi grasinimai buvo nukreipti ne tik į D. D., bet ir į jo šeimos narius, tai buvo vienintelė priežastis, kodėl D. D. slėpėsi, tai lėmė ir jam paskirtos bausmės vykdymo vengimą. Tokiais veiksmais D. D. siekė apsaugoti savo šeimos narius, o ypač motiną R. D. bei tuo metu paauglę seserį, nes tėvas J. D., būdamas tolimųjų reisų vairuotoju, nuolat buvo išvykęs iš namų. Taip pat nurodo, kad dėl šios priežasties D. D. nutarė kuriam laikui atsiskirti nuo šeimos ir gyvenamosios vietos, kurioje pastoviai gyveno. Teigia, kad nurodyti duomenys yra pagrindas išvadai, jog apeliantas nėra ypatingai pavojinga asmenybė. Nesutinka su apylinkės teismo pozicija, kad jo argumentai dėl L. G. grasinimo yra nepagrįsti, nes L. G. buvo laikomas laisvės atėmimo vietose. Nurodo, kad grasinti galėjo bet kuris su L. G. susijęs žmogus. Nurodo, kad policijos pareigūnas V. T. teisme patvirtino, kad buvo atliekamas tyrimas dėl grasinimų, tačiau šie parodymai nuosprendyje neužfiksuoti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į grasinančių žinučių turinį, iš kurio matyti, jog su juo bus susidorota laisvės atėmimo vietoje, ir tai, kad juos apeliantas pagrįstai galėjo vertinti kaip realius ir akivaizdžius. Nurodo, kad jo nusikalstama veika nepadarė niekam žalos, pats atvyko į teisėsaugos institucijas siekdamas pradėti atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad visos nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog D. D. nėra tiek pavojingas, kad jam būtų skiriama 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kai minimali tokios bausmės riba yra 3 mėnesiai.

Apeliantas mano, kad jo savanoriškas atvykimas į teisėsaugos institucijas galėtų būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atsiliepimų į skundą negauta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nors apeliaciniame skunde prašome tik sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau iš skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija ir kaltę, teigdamas, kad sprendimą nevykdyti nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės priėmė dėl objektyvių priežasčių – grasinimo susidoroti. Atsižvelgiant į skundo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl bausmės individualizavimo ir D. D. tyčios.

Dėl tyčios

Pasak apelianto, jo veikoje nėra tiesioginės tyčios vengti laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nes jis slapstėsi dėl L. G. grasinimų susidoroti su juo bei jo šeima, kuriuos laikė realiais.

BK 242 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika – vengimas atlikti <...> laisvės atėmimo bausmę <...>, pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad nėra pateisinamų priežasčių dėl kurių jis gali nevykdyti paskirtos bausmės ir tai suprasdamas, siekia ilgiau (bet kurį laiką), negu leidžia atitinkami teisės aktai, išvengti laisvės atėmimo bausmės.

Bylos medžiaga nustatyta, kad D. D. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-25 nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2013-06-03 nuosprendžiu, nuteistas 3 m. 9 mėn. 10 d. laisvės atėmimo bausme. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-03 nuosprendžiu nustatyta D. D. bausmės pradžią skaičiuoti nuo D. D. sulaikymo dienos įsiteisėjus nuosprendžiui; kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nepakeista. Nuosprendis D. D. įteiktas 2013-02-27. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-25 nuosprendį D. D. skundė apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2013-06-03 nuosprendžiu D. D. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, D. D. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, sumažinta galutinė subendrinta bausmė, tačiau apylinkės teismo sprendimas paskirti realią laisvės atėmimo bausmę nepakeistas; nepakeista ir nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. D. D. abiejų instancijų sprendimus skundė kasacine tvarka. Kasaciniam teismui D. D. teikė prašymą sustabdyti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį prašymą 2013-07-03 nutartimi atmetė. Kasacinis nuteistojo skundas Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2014-01-14 nutartimi atmestas. Nutarimas dėl D. D. paieškos priimtas 2013-06-26. 2015-10-08, D. D. pats atvyko į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos areštinės ir konvojaus skyrių, kur buvo sulaikytas.

Apeliantas savo tyčią dėl vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę viso proceso metu neigė, teigdamas, kad jo sprendimas slapstytis priimtas siekiant užtikrinti savo ir savo šeimos narių saugumą, laukė kol bus išnagrinėti skundai dėl L. G. grasinimų. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Apylinkės teismo apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai nurodytos įrodytomis pripažintos D. D. bausmės vengimo aplinkybės ir paaiškinta, kaip pasireiškė nuteistojo tyčia. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo. D. D. teigia, kad L. G. grasinti pradėjo 2012 m. (skunde nurodo 2011 m.), grasinimai suintensyvėjo 2013 m.; iš gyvenamosios vietos išvyko siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą bei sugyventinę ir kitus šeimos narius; laukė, kada bus išnagrinėti skundai dėl grasinimų. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad D. D. parodymus paneigia visų pirma tai, kad D. D. vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu L. G. nebuvo laikomas laisvės atėmimo vietose ir ten pakenkti D. D. niekaip negalėjo; antra, kaltinamojo D. D. tėvų R. D. ir J. D. skundai dėl L. G. veikų, t. y. grasinimų išnagrinėti 2014-04-11 – 2014-08-21 nutraukiant ikiteisminį tyrimą nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje požymių, tačiau D. D. ir toliau vengė bausmės vykdymo iki 2015-10-08. Be to, minėtus D. D. argumentus paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai bei liudytojų S. M. ir V. T., I. G. parodymai. Iš D. D. parodymų matyti, kad jis po nuosprendžio paskelbimo iš buto (duomenys neskelbtini) gatvėje išvyko 2013 m. gegužės mėnesį, išvyko į reisą, grįžo liepos mėnesį į Kauną, po savaitės išvažiavo į Klaipėdą, tėvai apie gyvenimą Klaipėdoje nežinojo, tuo laikotarpiu su jais ir močiute visai nebendravo; Klaipėdoje nieko nedirbo, gyveno iš santaupų, nuosprendžio nevykdė, nes laukė pagalbos iš teisėsaugos institucijų, į kurias tėvai kreipėsi dėl grasinimų. V. T. teisme parodė, kad jis vykdė D. D. paiešką, tačiau D. D. tėvas nenurodė, kad jiems grasinama, su D. D. motina nebendravo, nes girdėjo, kad sūnų slapstytis įkalbėjo būtent ji. Aplinkybių, kad D. D. tėvai būtų sakę apie grasinimus, bandymą susidoroti, nenurėdė ir liudytojai S. M. bei I. G.. Nuteistasis teigė, kad su I. G. (buvusia sugyventine) išsiskyrė dėl patiriamų grasinimų, tačiau I. G. teisme paliudijo, kad su D. D. išsiskyrė dėl jo paties padėties, nes jis buvo teisiamas ir ji jų kaip poros ateityje nebematė, išsiskyrė dar bylos dėl sukčiavimo nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Be to, iš byloje esančių SMS žinučių matyti, jos D. D. šeimos nariams buvo pagrinde siųstos 2011 ir 2012 metais, t. y. tuo metu, kai baudžiamoji byla dėl sukčiavimo buvo nagrinėjama pirmos instancijos teisme (dar iki priimant apkaltinamąjį nuosprendį), tačiau D. D. tuo metu nematė priežasties slėptis ar bijoti, apie grasinimus niekam nepranešė, taip pat apie grasinimus nepranešė ir jo tėvai. Į teisėsaugos institucijas dėl L. G. veiksmų D. D. tėvai kreipėsi tik 2013-08-08, t. y. po daugiau nei dvejų metų nuo grasinimų pradžios, tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013-07-03 nutartimi atmetus prašymą sustabdyti nuosprendžio vykdymą. Iš D. D. parodymų matyti, kad būtent 2013 m. liepą jis pasislėpė nuo nuosprendžio vykdymo. Aplinkybės, kad L. G. planavo pakenkti D. D., ar jo šeimos nariams, su jais susidoroti, vartoti smurtą, nebuvo nustatytos ir atlikus ikiteisminį tyrimą pagal D. D. tėvų pareiškimą, išsamiai išanalizavus L. G. grasinimų, siekiant iš D. D. atgauti skolą, turinį. Taip pat šio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kad L. G. būtų atlikęs aktyvius veiksmus (atvykęs prie pareiškėjos namų ar darbo, daręs fizinį poveikį tiek R. D., tiek jos šeimos nariams, rinkęs informaciją, stebėjęs, ar kaip kitaip kontroliavęs). Paneigtos R. D. nurodytos aplinkybės, kad L. G. buvo įsiveržęs pas I. G. su kitu asmeniu bei jai grasino fiziniu susidorojimu (žr. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimas 2014-04-11, t. 1, b. l. 80-88; Vilniaus apygardos teismo 2014-08-21 nutartis, t. 1, b. l. 103-108). D. D. ir R. D. apklausiami teisme patvirtino, kad iki kreipimosi į Generalinę prokuratūrą niekas iš jų nėra kreipęsis dėl grasinimų ar kitokių aktyvių veiksmų į policiją. Nors D. D. ir jo motina R. D. teigė, jog jie tarpusavyje nebendravo, motina apie kasacinio teismo sprendimus nieko nežinojo, tačiau pačios R. D. teigimu ji atvykusiam L. G. davė D. D. telefono numerį ir, kad D. D. visą laiką buvo pasiekiamas bei, kad būtent jos ir D. D. tėvo sprendimu D. D. slapstėsi. Kolegija laiko visiškai nelogišku apelianto teiginį, kad slapstydamasis jis rūpinosi savo artimaisiais, nes L. G. tik tada, kai norėdavo susisiekti su D. D. rašydavo SMS žinutes jo tėvams. Pažymėtina ir tai, kad pasak R. D. kreipusis į Generalinę prokuratūrą grasinimai liovėsi, t. y. grasinimai liovėsi jau 2013 m. trečio ketvirčio pabaigoje, o bausmę, D. D. atvyko atlikti tik 2015-10-08, t. y. daugiau nei po dvejų metų. Visa tai rodo, kad nei D. D., nei D. D. tėvai, L. G. grasinimų nevertino kaip realių ir sprendimas slapstytis priimtas ne dėl L. G. veiksmų.

Kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes bei į nuteistojo, jo tėvų elgesį, sprendžia, kad nuteistasis slapstėsi ne nuo L. G., o nenorėdamas atlikti paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, t. y. veikė tiesiogine tyčia, nes nuo 2011 metų iki Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013-07-03 nutartimi atmetus prašymą sustabdyti nuosprendžio vykdymą, nei jis nei jo šeimos nariai niekam apie grasinimus nepranešė, t. y. jų nelaikė realiais. Be to L. G. nebuvo laikomas laisvės atėmimo vietose ir ten pakenkti D. D. negalėjo. Grasinimams liovusis 2013 m. trečio ketvirčio pabaigoje iki 2015-10-08 vis tiek D. D. toliau slapstėsi. T. y. D. D. sprendimas slapstytis nebuvo įtakotas L. G. grasinimų, D. D. suprato, kad slapstydamasis vengia atlikti teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir norėjo taip veikti.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bausmės

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, prašo atsižvelgti, kad jis savo noru nuvyko į teisėsaugos institucijas atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Prašo šią aplinkybę pripažinti lengvinančia jo atsakomybę.

Pirmosios instancijos teismas D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.

Pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis gali pripažinti ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Taigi atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus. Teismas turi teisę pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Kolegija sprendžia, kad D. D. savanoriškas atvykimas po dvejų su puse metų slapstymosi į policijos komisariatą nerodo mažesnio kaltininko pavojingumo, nes jis savo kaltę dėl slapstymosi iš esmės neigė, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą. D. D. apklausiamas teisme pats nurodė, kad nuvyko į policijos komisariatą, nes atsibodo slapstytis „gyventi laukime neaišku ko“, o tolesnis jo vengimas atsakomybės dėl padaryto nagrinėjamo nusikaltimo, nesumažina pradinio kaltininko pavojingumo ir nesudaro pagrindo švelninti atsakomybės. Todėl sprendžiama, kad nėra pagrindo D. D. atvykimą į policijos komisariatą, pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybe.

Apeliantas mano, kad jam buvo paskirta per griežta rūšimi ir terminu bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

D. D. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 242 straipsnį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Pagal BK 242 straipsnį baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė ir jas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į bylos aplinkybes, padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį, kad jis priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad veika yra tyčinė, į kaltininko asmenybę: anksčiau teistas (5 kartus), baustas administracine tvarka (už įvairaus pobūdžio pažeidimus), duomenų apie jo gydymą psichiatrinėse, priklausomybės ligų gydymo įstaigose nėra, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nedirbo. Įvertinęs visumą skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad D. D. ankstesniais nuosprendžiais buvo skiriamos ir švelnesnės bausmės, ne kartą atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, kaltininkas nesiekė pasitaisyti, o vėl priėmė sprendimą nesilaikyti įstatytų ir nuo nuosprendžio vykdymo pasislėpė, t. y. padarė naują tyčinį nusikaltimą. Tai, kad slapstydamasis naujų teisės pažeidimų nepadarė, nemažina jo padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė nuteistajam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį - laisvės atėmimą ir nustatė tinkamą jos dydį, nes kaip minėta, apelianto ankstesni teistumai bei elgesys po jų rodo, jog apeliantas išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nelinkęs taisytis. Be to, paskirta bausmė yra gerokai mažesnė nei sankcijos vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinio skundo argumentus bausmės švelninimui pagrindo nėra. Bausmė individualizuota atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus bei BK 54 straipsnio nuostatas.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliantui paskirta per griežta subendrinta galutinė bausmė. Pagal BK 64 straipsnio nuostatas, jei nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismai iš pradžių skiria jam bausmę už naują nusikalstamą veiką, o po to vadovaudamiesi BK 64 straipsniu šią bausmę ir neatliktos bausmės dalį subendrina visiškai ar iš dalies jas sudėdami. Kai nauju nuosprendžiu paskirta bausmė ir neatlikta bausmės dalis sudedamos iš dalies, teismai prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies prideda neatliktos bausmės dalį, nebent neatlikta bausmės dalis yra didesnė už nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę. Šiuo atveju prie neatliktos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatlikto bausmės dalies prideda nauju 2013-06-20 nuosprendžiu paskirtos 6 mėn. laisvės atėmimo dalis, ir paskirta galutinė subendrintą 4 m. 18 d. laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamasis įstatymas nenustato, kokia paskirtų švelnesnių bausmių dalis turi būti pridedama prie griežtesnės taikant dalinio sudėjimo būdą. Tačiau bendrinant bausmes turėtų būti atsižvelgiama į BK VII skyriuje nustatytus minimalius atitinkamų bausmių rūšių dydžius, siekiant kad už kelias nusikalstamas veikas nebūtų paskirta nepagrįstai švelni bausmė (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-686/2006). Pažymėtina, kad taikant dalinį sudėjimą turi būti pridedama tokia švelnesnės bausmės dalis, kad būtų paskirta teisinga bausmė ir ją laikytų teisinga ne tik teismas, bet ir visuomenė. Subendrinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su 2013-06-20 nuosprendžiu paskirtos bei dar neatliktos bausmės dalimi, buvo pridėta tik dalis skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės – 2 mėnesiai laisvės atėmimo. Pabrėžtina, jog apylinkės teismas parinko nuteistajam palankų bausmių bendrinimo būdą – dalinį sudėjimą ir pridėjo skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, kuri yra mažesnė nei BK 50 straipsnio 2 dalyje nustatytas minimalus laisvės atėmimo bausmės terminas. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, paskirtos subendrintos bausmės dydis nėra per griežtas, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui, ją mažinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.