Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-09 · Civilinė byla Nr. 2A-1018-340/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-09
Bylos Nr.
2A-1018-340/2014
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-05701-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Švedienė, Vytautas Zelianka, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
UAB „Eurifeka“
Atsakovas
AB DNB bankui
Trečiasis asmuo
R. V., Z. V., N. V.
Kategorijos
  • 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1018-340/2014Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05701-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.2; 63.2; 121.14; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Eurifeka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Eurifeka“ ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties modifikavimo, tretieji asmenys R. V., Z. V. ir N. V..

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti šalių 2008-07-10 Kreditavimo sutarties Nr. K-0700-2008-100 (toliau – Kreditavimo sutartis) Bendrosios dalies 16, 17.2, 34, 35, 51 ir Specialiosios dalies 4, 5.1, 7, 10, 17 punktus ir išdėstyti nauja redakcija, o Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 12, 17.3, 33.3, 41.4, 41.5 ir Specialiosios dalies 13, 16 bei Susitarimus Nr. K-0700-2008-100/1 (toliau – Susitarimas Nr.1), Nr. 0700-2008-100/2 (toliau – Susitarimas Nr.2), 0700-2008-100/3 (toliau – Susitarimas Nr.3) (toliau – Susitarimai) panaikinti, susidariusią 7 821,84 Lt permoką užskaityti kaip negrąžintą kredito dalį. Nurodė, kad 2008-07-10 sudarė su atsakovu Kreditavimo sutartį (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią buvo paimtas 79 935,12 EUR kreditas Grožio ir sveikatos centro įrengimui. Nurodė, kad įmokos bankui buvo mokamos laiku, tačiau 2010 m. pradžioje atsiskaitymai pradėjo vėluoti dėl pasaulinės ekonominės krizės. CK 6.204 straipsnio nuostatų pagrindu kreipėsi į banką dėl sutarties sąlygų palengvinimo, tačiau bankas šių klausimų nesprendė ar sprendė priešingai, priversdamas pasirašyti kredito sutarties sąlygas griežtinančius papildomus susitarimus. Teigė, kad Kreditavimo sutarties susąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodo, kad byloje nėra ir nebuvo įrodytas nei vienas CK 6.204 straipsnyje nurodytas kriterijus Kreditavimo sutarties sąlygoms pakeisti. Teigė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja keisti Kreditavimo sutarties sąlygas jo nurodyta redakcija ir naikinti atitinkamus jos punktus bei Susitarimus, nes minėti Susitarimai sudaryti ieškovo interesais, laisva valia, sutarčių nuostatos nepažeidžia sąžiningumo, protingumo principų. Pažymi, kad ieškovui du kartus buvo keičiami kredito gražinimo grafikai, tačiau ieškovas vis tiek netinkamai vykdo įsipareigojimus, tuo pačiu įvertinęs savo finansines galimybes, galėjo nesudaryti Kreditavimo sutarties ir minėtų Susitarimų, o kreiptis į kitus bankus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo valstybės naudai 72, 19 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų.

Nustatė, kad 2008-07-10 UAB „Eurifeka“ ir AB DnB NORD bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-0700-2008-100 (toliau – Kreditavimo sutartis), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 79 935,12 EUR dydžio kreditas už 7,32 proc. metų palūkanų normą, kuri vėliau keičiama pagal trijų mėnesių termino ES eurų LIBOR ir pridedant 2,36 proc. metų palūkanų dydžio banko maržą; kredito paskirtis – grožio ir sveikatos centro įrengimas; galutinis kredito grąžinimo terminas – 2015-06-30. Atsižvelgiant į kredito gavėjo prašymus, tarp šalių 2008-12-30, 2009-09-09 ir 2010-07-12 buvo sudaryti papildomi Susitarimai, kuriais atsakovas darė nuolaidas ieškovui mažindamas bendrą palūkanų normą, nors ir buvo didinama banko marža mažėjant EURIBOR dydžiui. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas ar kita kredito institucija galėjo pasiūlyti ieškovui palankesnius susitarimus. Pažymėjo ir tai, kad kuo didesnę riziką patiria bankas skolindamas pinigus, tuo didesnės maržos jis nori, kad kompensuotų riziką. Sprendė, kad blogėjant ieškovo finansiniams rodikliams atsakovas pagrįstai reikalavo didesnės maržos. Nurodė, jog šalių sudarytų Lizingo sutarčių Nr. 200808F-5268 ir Nr. 200808F-5514 3.10 punktu šalys sutarė, kad ieškovas sutinka, jog vėluojant mokėti sutartyje numatytus mokėjimus ilgiau kaip 20 kalendorinių dienų, bankai, kuriuose UAB „Eurifeka“ turi sąskaitas, pagal lizingo davėjo pateikiamus vieną ar daugiau debetinių pavedimų nurašytų nurodytas pinigines lėšas ir pervestų lizingo davėjui įsiskolinimams padengti – tokie mokėjimai ir buvo vykdomi. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad ieškovas nepagrindė permokos fakto buvimo, nepagrįstai reikalauja tokią permoką užskaityti kaip negrąžintą kredito dalį.

III. Apeliacinių skundų argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmos instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad Kreditavimo sutartis, papildomi Susitarimai buvo paruošti atsakovo. Tai, anot apelianto, įrodo Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 7 p., numatęs sutarties dokumentų paruošimo ir sutarčių įforminimo mokestį. Tokia situacija, kai Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 7 punktas nustato minėtą mokestį, o vėlesnių Susitarimų mokestis nėra iš anksto nustatytas, anot apelianto, atsakovas akivaizdžiai finansiškai diskriminuoja ieškovas, kaip silpnesnę sutarties šalį;

2. Teismas nevertino Kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybių, pagal kurias ieškovas suprato, kad Specialiosios dalies 5.1 p. nurodyta banko marža yra pastovi visą sutarties galiojimo laiką, nes atsakovas įvertino visą riziką ir nustatė 2, 36 proc. Tokią išvadą patvirtina Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 5.2 p.;

3. Teismas nenagrinėjo ir nelygino šalių padėties ir veiksmų laiko atžvilgiu ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog Susitarimas Nr.1 pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, nes ieškovas buvo priverstas minėtą Susitarimą Nr.1 sudaryti;

4. Kad atsakovas buvo nesąžiningas, pasirašant kreditavimo dokumentus, įrodo 2008-07-10 Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies kopija, dvi kopijos su skirtingais tekstais 14.2 punkte, kuris tikrasis, atsakovas taip ir nepaaiškino, kaip ir nepateikė įrodymų, kada atsirado ieškovui nežinomo turinio tekstas Susitarimo Nr. 1 pirmo lapo antroje pusėje. Teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė;

5. Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį sutarties šalių pusiausvyros pažeidimas turi būti esminis, t.y. ieškovui sutarties vykdymo kaina turėjo padidėti iš esmės, kas atsitiko po papildomų Susitarimų pasirašymo, nes galutinė kredito sutarties kaina išaugo gana ženkliai, daugiau kaip 30 000 Lt suma, tačiau šios aplinkybės pirmos instancijos teismo nebuvo vertintos, nors pagal palūkanų perskaičiavimo lentelę iki 2012 m. balandžio mėnesio sutarties vykdymo kaina jau buvo išaugusi iki 7 821, 84 Lt;

Atsiliepimas

6. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Kreditavimo sutarties sudarymo metu jam buvo žinomas ekonominės krizės faktas, nes ieškovas apie ekonominį sunkmetį sužinojo jau po ginčo sutarčių sudarymo;

7. Pirmos instancijos teismas nesuprantamai aiškina ryšio buvimą tarp sudarytų lizingo sutarčių su kitu juridiniu asmenų, t.y. AB DnB lizingas, ir permokas, susidariusios dėl banko maržos keitimo. Teismas neįsigilino į tai, kad permoka susidarė dėl neteisėtų papildomų Susitarimų pasirašymo. Ieškovas palūkanų perskaičiavimo lentelėje aiškiai nurodo, kada ir kokias sumas atsakovas nurašė pagal Kreditavimo sutartį, o ne pagal Lizingo sutartis. Apelianto teigimu, 7 821, 84 Lt permoka susidarė dėl neteisėtai pakeistos banko maržos. Ši suma buvo nuskaityta į atsakovės sąskaitą pagal Kreditavimo sutartį, o ne į kito juridinio asmens – AB DnB Lizingas sąskaitas, todėl turi būti tenkintas ieškovas prašymas šią sumą užskaityti kaip grąžintą kredito dalį;

8. Spręsdamas atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teismas neįvertino, kad byla nebuvo ypatingai sudėtinga, nereikalavo išskirtinių specialių žinių, byloje nebuvo konstatuotas teisinių klausimų naujumas, todėl teismas priteisė neprotingą ir nepagrįstą sumą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš ieškovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:

Šalies argumentai

1.Nurodo, kad apelianto argumentai, jog bankas sąmoningai vengė nutraukti Kreditavimo sutartį nėra logiški, nėra susiję su ginčo dalyku, nebuvo nagrinėjami pirmos instancijos teisme ir dėl to negali būti apeliacinio skundo pagrindas. Pažymi, kad ieškinio dalykas yra Kreditavimo sutarties modifikavimas, o ne nutraukimas. Apelianto argumentai, jog Susitarimas Nr.1 turi būti pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, dėl vienos šalies piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, dėl susidėjusių aplinkybių, nes šalis buvo priversta sudaryti sutartį, pirmos instancijos teismo nebuvo nagrinėjami, kadangi ieškiniu nebuvo prašoma pripažinti šio Susitarimo negaliojančiu minėtais pagrindais;

2. Apeliantas neįrodė nei vienos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, būtinos pripažinti, jog egzistuoja Kreditavimo sutarties vykdymo suvaržymas, dėl kurio būtų galima svarstyti Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimą;

3. Kreditavimo sutartis ir papildomi Susitarimai buvo sudaryti esant prasidėjusiai tiek pasaulio, tiek Lietuvos ekonomikos krizei. Tai įrodo, kad rinkos sąlygos nuo Kreditavimo sutarties ir Susitarimų sudarymo iki dabar, kaip ir galimybės vykdyti Kreditavimo sutartį ir Susitarimus iš esmės nepasikeitė. Pažymi, jog bankas savo prievoles pagal Susitarimus įvykdė tinkamai nepaisant finansų krizės ir nėra jokių priežasčių, dėl kurių ieškovui turėtų būti taikomi kokie nors kitokie standartai;

4. Bylos duomenys patvirtina, jog bankas vykdė bendradarbiavimo pareigą, būtent ieškovo prašymu buvo sudaryti Susitarimai, kuriais buvo keičiamos Kreditavimo sutarties sąlygos;

5. Susitarimai, kuriais inter alia buvo keičiamas palūkanų dydis buvo išimtinai sudaryti ieškovo interesais. Šiuo Susitarimus ieškovas pasirašė laisva valia, taigi patvirtino, jog supranta ir sutinka vykdyti Susitarimuose sulygtas sąlygas.

6. Pažymi, jog pagal AB DnB lizingas ir ieškovo sudarytas 2008-08-05, 2008-08-26 Lizingo sutartis, lizingo bendrovė turėjo teisę nurašyti ieškovo pradelstas sumas nuo kitų ieškovo sąskaitų (Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 3.10 p.), todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė permokos buvimo fakto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Dėl bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje

Apelianto UAB „Eurifeka“ prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliantas nurodo, kad teismas nesutiekė galimybės įrodinėti kitų Kredito institucijų siūlymus, todėl būtina skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, taip pat būtina paaiškinti, kaip ir kodėl prie bylos buvo prijungiamos su byla nieko bendro neturinčios lizingo sutartys. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra dėl materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo, visos pagrindinės ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra grindžiamos byloje esančiais dokumentais, kartu su apeliaciniu skundu naujų įrodymų nepateikta, todėl apelianto prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, taigi teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Apeliantas, grįsdamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą, nurodė, kad pirmos instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad Kreditavimo sutartis, papildomi Susitarimai buvo paruošti atsakovo ir, apelianto vertinimu, akivaizdžiai finansiškai diskriminuoja ieškovą, kaip silpnesnę sutarties šalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas (ieškovas) savo reikalavimą dėl Kreditavimo sutarties (ir papildomų šalių Susitarimų) modifikavimo grindė CK 6.204 straipsnio (sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms) nuostatomis.

Pagal bylos medžiagą šalių Kreditavimo sutartis buvo sudaryta 2008-07-10; šalys vykdė prievoles pagal sutartį iki 2010 m. pradžios, kai ieškovo atsiskaitymai pagal Kreditavimo sutartį pradėjo vėluoti, kaip nurodė ieškovas, dėl pasaulinės ekonominės krizės. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau atsakovas pakeitė sutarties sąlygas ne taip, kaip siūlė ir tikėjosi ieškovas. Tokią situacija ieškovas įvardino kaip sutartinių prievolių pusiausvyros sutrikimą (CK 6.204 str.). CK 6.204 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką; šios straipsnio 2 dalis nustato, kad sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Taigi ieškovas pagal jo pasirinktą ieškinio pagrindą turėjo nurodyti ieškinyje (ir įrodinėti bylos nagrinėjimo metu) faktinių aplinkybių, kuriuos iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, buvimą.

Pirma, ieškovas nenurodė (ir, atitinkami, neįrodinėjo) jokių konkrečių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių CK 6.204 straipsnio nuostatų taikymo. Visiems žinoma aplinkybė, kad nuo 2008 m. prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, kuri nesudaro pagrindo pripažinti, kad Kreditavimo sutarties šalių prievolių pusiausvyra nuo 2010 m. sutriko dėl pasaulinės krizės įtakos. Pasaulinė krizė neigiamai veikė visus ūkio subjektus; aplinkybių, kad krizė paveikė ieškovo verslą labiau, nei atsakovo, byloje nenurodyta ir tokių įrodymų nepateikta. Pažymėtina, kad krizė prasidėjo nuo 2008 m., o šalių prievolės pagal Kreditavimo sutartį iki 2010 m. pradžios buvo vykdomos pagal sutarties nurodymus. Dėl to labiau tikėtina, kad ieškovo sunkumus vykdant sutartį nulėmė ne pasaulinė krizė apskritai, bet kažkokios konkrečios aplinkybes, galimai susijusios su krize, kurių ieškovas neatskleidė. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas paminėjo UAB „PLOVEX“ veiksmus, t.y. minėta bendrovė vėlavo baigti ieškovo užsakytus pirčių komplekso montavimo darbus net 214 dienų, dėl ko pastarasis patyrė nuostolių, tačiau šių aplinkybių, kaip savo ieškinio pagrindo nenurodė ir jų neįrodinėjo.

Antra, ieškovas, reikalaudamas pakeisti sutarties sąlygas, nesirėmė esmine šalių nelygybe sutarties pasirašymo metu (CK 6.228 str.). Aplinkybių, kad 2008-07-10 pasirašytos Kreditavimo sutarties sąlygos šios sutarties pasirašymo metu įtvirtino esminę sutarties šalių nelygybę ir atsakovo perdėtą pranašumą, apeliantas ieškinyje nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo. Todėl apelianto argumentas, kad teismas turėjo įvertinti, jog Kreditavimo sutartis, papildomi Susitarimai buvo paruošti atsakovo ir akivaizdžiai finansiškai diskriminuoja ieškovą, kaip silpnesnę sutarties šalį, atmetamas. Apelianto nurodyta aplinkybė išeina už pareikšto ieškinio pagrindo ribų ir negalėjo būti nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, taip pat negali būti apeliacijos dalyku.

Dėl analogiškų motyvų atmetamas apelianto argumentas, kad teismas nevertino Kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybių, pagal kurias ieškovas suprato, kad Specialiosios dalies 5.1 p. nurodyta banko marža yra pastovi visą sutarties galiojimo laiką, nes atsakovas įvertino visą riziką ir nustatė 2, 36 proc. Ieškovas yra laisvas pasirinkti ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 13 str.); ieškovas savo reikalavimui dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo pasirinko CK 6.204 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarties pakeitimą iš esmės pasikeitus sutarties vykdymo aplinkybėms. Esant tokiam pareikšto ieškinio pagrindui, apelianto atskirų sutarties sąlygų suvokimas neturėjo teisinės reikšmės ir teismas neturėjo pareigos vertinti apelianto nurodytas aplinkybes.

Apelianto argumentą, kad teismas nenagrinėjo ir nelygino ieškovo ir atsakovo padėties ir veiksmų laiko atžvilgiu ir dėl jų nepasisakė sprendime, teisėjų kolegija laiko nesusijusiu su nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis.

Apeliantas savo skunde dėsto aplinkybes, kaip UAB „Eurifeka“ 2008-09-22 prašymu prašė dėl statybų vėlavimo pratęsti kredito paėmimo terminą iki 2008-12-30; tuo tarpu atsakovas nepriėmė jokio sprendimo ir nepasinaudojo galimybe nutraukti sutartį. Teismas nagrinėdamas šią situaciją, neleido ieškovui teikti įrodymus, pagrindžiančius, kad kitos kredito institucijos galėjo pasiūlyti ieškovui palankesnes sąlygas. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas turėjo pripažinti šalių Susitarimą Nr. 1 (dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo pagal ieškovo 2008-12-17 prašymą), kaip sudarytą dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar grasinimo ir pan. (CK 1.90 str.). Apelianto manymu, sutarties neteisėtumą įrodo 2008-07-10 Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies kopija, dvi kopijos su skirtingais tekstais 14.2 punkte, kuris tikrasis, atsakovas taip ir nepaaiškino, taip pat įrodymų, kada atsirado ieškovui nežinomo turinio tekstas Susitarimo Nr. 1 pirmo lapo antroje pusėje, nepateikimas. Teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė.

Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Apeliantas nemotyvavo, kaip jo nurodytos aplinkybes yra susijusios su pareikšto ieškinio pagrindu, šiomis aplinkybėmis ieškinyje nesirėmė ir bylos nagrinėjimo metu jų neįrodinėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės CPK 306 straipsnio 2 dalies prasme yra naujos ir negali būti apeliacijos dalyku. Nagrinėjamoje byloje patikslintu ieškiniu ieškovas prašė dalį Kreditavimo sutarties sąlygų pakeisti ir išdėstyti ieškovo pateikta redakcija, dalį Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies, Specialiosios dalies sąlygų bei Susitarimus panaikinti bei 7821,84 Lt permoką, neteisėtai padidinus banko maržą, užskaityti kaip grąžintą kredito dalį; t.y. reikalavimas dėl Susitarimo Nr. K-0700-2008-100/1 pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 str. pagrindu pareikštas nebuvo. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, pats renkasi pažeistos teisės gynimo būdą, o teismas sprendžia, ar reikalavimas pagrįstas ir ieškovo reikalaujamas gynimo būdas taikytinas. Teismas neturi pareigos suformuluoti už ieškovą ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškovo pareikštas reikalavimas modifikuoti Kreditavimo sutartį bei panaikinti Susitarimus CK 6.204 straipsnio pagrindu nėra tapatus reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.90 str.). Be ieškovo atitinkamai pareikšto prašymo teismas negalėjo svarstyti Susitarimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu ir taikyti įstatymo numatytas sandorio negaliojimo pasekmes, todėl teismas neturėjo pareigos tirti ir pasisakyti sprendime dėl aplinkybių, apelianto manymu pagrindžiančių Susitarimo Nr. 1 negaliojimą. Apeliacinio skundo argumentas dėl Susitarimo Nr. 1 negaliojimo taip pat išeina už bylos ribų ir negali būti apeliacijos dalyku.

Apeliantas nurodo, kad atsakovas papildomais Susitarimais nesąžiningai pakelė banko maržą nuo 2,36 proc. iki 3,41 proc., taip priversdamas ieškovą papildomai mokėti 500 Lt kas mėnesį, tuo spręsdavo savo problemas ieškovo sąskaita. Su tokiu apelianto bylos aplinkybių vertinimu negalima sutikti. Ieškovas nurodė, kad nuo 2010 m. negalėjo tinkamai vykdyti savo prievolių pagal Kreditavimo sutartį, todėl buvo priverstas prašyti atsakovą keisti Kreditavimo sutarties sąlygas. Bankas taip pat yra verslo subjektas, sudarydamas Kreditavimo sutartį su ieškovu, turėjo tam tikrus teisėtus lūkesčius gauti Kreditavimo sutartyje numatytą ekonominę naudą numatytais terminais. Ieškovas, prašydamas pratęsti kredito paėmimo terminus, modifikuoti kredito grąžinimo grafikus dėl atsiradusių finansinių problemų, pripažino, kad suteikto ieškovui Kredito negrąžinimo rizika didėja, todėl atsakovas pratęsdamas paminėtus terminus, turėjo pagrindo imtis papildomų priemonių savo interesams užtikrinti, padidindamas banko maržą. Pagal papildomų susitarimų sąlygas ieškovui buvo pratęsiami grąžinimo terminai, mažinama bendrą palūkanų norma, tuo pačiu banko interesai buvo užtikrinami didinant banko maržą. Papildomus Susitarimus ieškovas pasirašė laisva valia, taigi patvirtino, kad sąlygas suprato ir sutinka vykdyti. Esant tokioms aplinkybėms, teiginys apie atsakovo nesąžiningumą laikytinas nepagrįstu. Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas, užtikrinant abiejų sutarties šalių interesus, šalių prievolių pagal Kreditavimo sutartį pusiausvyros nepakeičia. Pažymėtina, kad nors pagal bylos medžiagą Bankas du kartus (2009-09-09 ir 2010-07-12 Susitarimais) pakeitė kredito grąžinimo grafikus, tačiau ieškovo įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartį nėra tinkamai vykdomi nuo 2011-03-31, t.y. realiai nukentėjo atsakovo teisėti interesai.

Apeliantas nurodo, kad pagal CK 6.204 straipsnį šalių interesų pusiausvyros pažeidimas turi būti esminis, t.y. ieškovui sutarties vykdymo kaina turėjo padidėti iš esmės, kas ir atsitiko po Susitarimų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 pasirašymo, nes galutinė kredito sutarties kaina išaugo daugiau kaip 30 000 Lt. Apelianto manymu, teismas be pagrindo šios aplinkybės nevertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad kredito sutarties kainos padidėjimas yra susijęs su kredito grąžinimo terminų pratęsimu ir kredito negrąžinimo rizikos padidėjimu, ši aplinkybė šalių prievolių pagal Kreditavimo sutartį pusiausvyros pažeidimo nepagrindžia.

Apelianto argumentas dėl CK 6.200 straipsnio nuostatų dėl sutarties vykdymo principų atmetami. Sutiktina su atsakovo atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentu, jog aplinkybė, kad atsakovas nesutiko pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygų taip, kaip prašė ieškovas, neįrodo bendradarbiavimo pareigos pažeidimo.

Apelianto argumentai dėl Kreditavimo sutarties permokos fakto ir permokos užskaitymo atmetami. Apeliantas nurodo, kad permoka susidarė dėl neteisėtų Susitarimų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 pasirašymo, dėl neteisėtai pakeistos banko maržos. Pripažinus, kad ieškovo ginčijamais Susitarimais šalių prievolių pusiausvyra pažeista nebuvo, banko marža buvo padidinta teisėtai, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad permokos faktas liko neįrodytas.

Apeliantas nurodė, kad dėl daugelio kitų išdėstytų Kreditavimo sutarties punktų pakeitimo ir panaikinimo bei Susitarimų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 panaikinimo teismas nepasisakė, nors jie yra esminiai ir neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo CK 6.204 straipsnyje nustatytų sąlygų nebuvimą, t.y. pagrindo modifikuoti šalių Kreditavimo sutartį išdėstant sutarties sąlygas taip, kaip nurodė ieškovas patikslintame ieškinyje, nėra, todėl ieškovo motyvai dėl kiekvieno iš sutarties punktų pakeitimo ar papildomų susitarimų panaikinimo neturi reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui. Pažymėtina, kad ieškovas reikalavo panaikinti Susitarimus Nr. 1, Nr. 2 , Nr. 3 modifikuojant Kreditavimo sutartį, tuo tarpu reikalavimų dėl šių Susitarimų pripažinimo negaliojančiais sandorių negaliojimo pagrindais pareikšta nebuvo.

Argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų atmetami. Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovo naudai 3 630 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti; nurodė, kad toks išlaidų dydis yra protingas ir pagrįstas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad maksimalus rekomenduojamas honoraro dydis vien už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 3 000 Lt (Rekomendacijų 8.2 p.), taigi nėra pagrindo nesutikti su teismo sprendimo motyvais dėl priteistinų išlaidų dydžio.

Atsakovas patyrė 1 815 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovas įsigijo teise į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 str. 3 d.). Atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas iš dalies – maksimalus rekomenduojamas honoraro dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1 500 Lt (Rekomendacijų 8.11 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Eurifeka“ atsakovui AB DNB bankui 1 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai N. ŠvedienėV. ZeliankaT. Žukauskienė