- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-28
- Bylos Nr.
- AS-606-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06598-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 25S249324 (toliau – ir Sprendimas) ir atkurti jam teisę atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su žmona.
Žemesnės instancijos teismas
Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi nustatė pareiškėjui septynių kalendorinių dienų nuo nutarties gavimo dienos terminą pašalinti skundo trūkumą, t. y. pateikti skundžiamą Departamento 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 25S249324.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalį, prie skundo (prašymo, pareiškimo) pridedamas skundžiamas aktas. Pareiškėjas prašo panaikinti Departamento Sprendimą, tačiau ginčijamo Sprendimo nepateikė. Pareiškėjas pateikė tik Departamento pranešimą apie tokio Sprendimo priėmimą, todėl turėtų pateikti Sprendimą.
Teismas išaiškino, kad nurodytu terminu nepašalinus trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, nes pareiškėjas per nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų.
Teismas nurodė, kad 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pareiškėjas turėjo pateikti ginčijamą Departamento 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 25S249324. Pareiškėjui apie 2025 m. gruodžio 3 d. nutarties turinį tapo žinoma 2025 m. gruodžio 3 d.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per nutartyje nurodytą terminą nustatytų skundo trūkumų neištaisė, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su ABTĮ reikalavimus atitinkančiu skundu.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartį ir priimti nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.
Pareiškėjas nurodo, kad skundą ir visus dokumentus asmeniškai pateikė Regionų administraciniam teismui 2025 m. lapkričio 24 d. Taip pat buvo pateiktas ir ginčijamas Departamento Sprendimas, todėl teismo reikalavimas pateikti Sprendimą sukėlė nesusipratimą.
Teigia, kad nepašalino teismo nutartimi nustatyto trūkumo ne dėl savo kaltės, nes visus dokumentus teismui buvo pateikęs su skundu asmeniškai. Jeigu pateikti dokumentai nebuvo priskirti bylai, tai negali būti laikoma pareiškėjo aplaidumu, nes jis veikė sąžiningai ir aktyviai.
Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju buvo pažeistas proporcingumo ir teisės kreiptis į teismą principai. Skundo laikymas nepaduotu šioje situacijoje yra neproporcingas ir ribojantis pareiškėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes teismo reikalavimai realiai buvo įvykdyti.
Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje. Nurodo, kad Departamento Sprendimo teisėtumas yra nagrinėjimo teisme objektas, todėl Sprendimo vykdymas iki kol bus priimtas teismo sprendimas, gali paneigti teisės į veiksmingą teisminę gynybą esmę. Be to, Sprendimas, kuriuo uždrausta atvykti, sukelia didelę ir neatitaisomą žalą šeimos gyvenimui, sukelia emocinį stresą. Draudimas atvykti pažeidžia pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kurią saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Laikinas Sprendimo vykdymo sustabdymas nesukeltų jokios grėsmės valstybės interesams, tačiau pareiškėjui ir jo šeimai sukelia neproporcingą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu pareiškėjui nepašalinus nustatytų skundo trūkumų, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (žr., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę, 34–36 par.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006).
Teismas 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumui pašalinti, t. y. pateikti ginčijamą Departamento Sprendimą, kitų trūkumų, trukdančių priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, teismas nenustatė. Kadangi pareiškėjas teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nutartyje nustatyto trūkumo nepašalino, teismas skundžiama 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai nepritaria ir vertina, kad teismas formaliai taikė skundo priėmimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimus skundo formai ir turiniui nustato ABTĮ 24 straipsnis. Pagal ABTĮ 25 straipsnio, nustatančio skundo priedus, 1 dalį, prie skundo (prašymo, pareiškimo) pridedami šie priedai: skundžiamas aktas; jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) buvo nagrinėtas administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, – tos administracinių ginčų komisijos ar institucijos sprendimas; jeigu būtina, – dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai įteikimo datą; dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus. <...>.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. lapkričio 24 d. padavė skundą teismui, prašydamas panaikinti Departamento Sprendimą. Kartu su skundu pareiškėjas, be kita ko, pateikė teismui Departamento 2025 m. lapkričio 14 d. pranešimą Nr. 25SD23285 „Dėl priimto sprendimo“, kuriame pareiškėjas informuojamas apie tai, kad Departamentas 2025 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 25S249324, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. lapkričio 14 d. iki 2028 m. lapkričio 13 d. vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1¹ dalimi (toliau – ir Pranešimas).
Sutiktina, kad pareiškėjas su skundu pirmosios instancijos teismui nepateikė ginčijamo Departamento Sprendimo ir tokiu būdu nesilaikė ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, tačiau ši aplinkybė nėra esminė, trukdanti priimti nagrinėti skundą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be kita ko, nurodyta, jog žmogaus teisių apsaugos reikalavimai lemia, kad proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas. Todėl teismas turėtų imtis aktyvesnio vaidmens, kai mato, kad šalis yra teisiškai neišprususi, jai neatstovauja advokatas ir dėl to jai gali būti sunku pačiai realizuoti savo procesines teises, kai kyla abejonių dėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo, ypač jei galbūt nenurodytos aplinkybės ir įrodymai gali nulemti teismo sprendimą byloje, o jų neištyrus būtų pažeistas viešasis interesas, taip pat tų kategorijų bylose, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus ribotos (žr., pvz., 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-373/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2922/2011, 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėse byloje Nr. A492-1574/2012, kt.).
Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti teisme klausimą, 2025 m. gruodžio 3 d. nutartyje nurodė, jog pareiškėjas nepateikė ginčijamo Departamento Sprendimo, tačiau pateikė Departamento pranešimą apie Sprendimo priėmimą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš Departamento Pranešimo matyti, jog Departamentas 2025 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 25S249324, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1¹ dalimi uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Įstatymo 133 straipsnio 1¹ dalyje nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama.
Nors pareiškėjas atskirajame skunde ir nenurodo, jog ginčijamas Departamento Sprendimas jam nebuvo įteiktas, tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundo, atskirojo skundo turinį, paminėtas Įstatymo nuostatas, tikėtina, kad ginčijamas Departamento Sprendimas pareiškėjui ir nebuvo įteiktas. Pareiškėjui buvo išsiųstas tik Pranešimas apie tai, jog Departamentas priėmė Sprendimą, tačiau prie Pranešimo pats Sprendimas nėra pridėtas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui 2025 m. gruodžio 3 d. nutartyje nenustačius kitų skundo trūkumų, šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti vien tuo pagrindu, kad nepateiktas ginčijamas aktas, kadangi ginčijamas departamento Sprendimas gali būti pateiktas atsakovo.
Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo sprendžiamas tik priėmus skundą nagrinėti teisme. Nors pareiškėjas prašyme teigia, kad Departamento Sprendimo teisėtumas yra nagrinėjimo teisme objektas, tačiau šiuo atveju net nėra išspręstas pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti teisme klausimas, todėl pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra sprendžiamas.
Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė skundo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.