Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-05-15 · Byla Nr. ATP-231-309/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-15
Bylos Nr.
ATP-231-309/2012
Teisminio proceso Nr.
4-07-3-03118-2011-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Zigmas Kavaliauskas
Kategorijos
  • 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 39.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-231-309/2012Teisminio proceso Nr. 4-07-3-03118-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 39.2; 39.4; 45.4.3; 45.4.5; 45.4.7; 79.1.
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 15 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimo, kuriuo M. M.:

už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytą administracinio teisės pažeidimo padarymą, skirta 20 Lt bauda;

už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, skirta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams;

už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, skirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams;

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, M. M. paskirtas nuobaudas subendrinus apėmimo būdu, galutine nuobauda skirta – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nubaustas už tai, kad 2011-12-17 apie 2.29 val. Šiaulių m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis 1,94 promilių girtumas) vairavo D. M. priklausantį automobilį „BMW 730“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Vairuodamas transporto priemonę nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, policijos pareigūnams nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir transporto priemonės registracijos liudijimo, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16, 17 punktų reikalavimus. Jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 126 straipsnio 4 dalį, ir 124¹ straipsnio 7 dalį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu M. M. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimo dalį ir administracinę bylą dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies pažeidimo nutraukti. Apeliantas nurodo, kad su apylinkės teismo nutarimu sutinka iš dalies, mano, kad jo dalis dėl pažeidimo pagal ATPK 130 straipsnį 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Apeliantas nurodo, kad 2011 m. gruodžio 16 d. vakare buvo šventė ir nors paprastai alkoholio beveik nevartoja, tačiau tą vakarą jo kažkiek išgėrė. Nugirdęs kalbant, jog vienas pažįstamas, kurio tą vakarą kompanijoje nebuvo, jį nepagrįstai apkalba, supyko ir sugalvojo su tuo asmeniu išsiaiškinti. Teigia, kad jau po vidurnakčio, 2011 m. gruodžio 17 d. apie 2 val, įsėdo į mamai, D. M., priklausantį automobilį „BMW 730“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo iš namų (duomenys neskelbtini). Važiuojant šiltame automobilyje dėl išgerto alkoholio jam pasidarė negera, norėjosi miego, todėl sumanymo važiuoti pas draugą į pietinį miesto rajoną aiškintis, atsisakė. Pravažiavęs (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą Šiaulių mieste, pasuko automobilį į dešinį gatvės pakraštį, išjungė variklį ir prigulė ant priekinių sėdynių. Jį snaudžiantį ant priekinių sėdynių pakėlė policijos pareigūnai, kurie patikrino jo blaivumą ir nustatę vidutinį girtumą - nušalino nuo vairavimo.

Apeliantas teigia, kad jis visiškai pripažįsta, kad sėdo už automobilio vairo neblaivus, pažeidė įstatymą, dėl to yra kaltas ir labai gailisi. Tačiau kategoriškai nesutinka, su tuo, jog jis vairuodamas transporto priemonę nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tai yra padarė pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, kad jis aiškiai prisimena visą kelią, kuriuo važiavo iš namų (duomenys neskelbtini) iki sustojo prie „(duomenys neskelbtini)“ fabriko tvoros, (duomenys neskelbtini) g., Šiauliuose. Pasak apelianto, po vidurnakčio miesto gatvės buvo tuščios, jokio automobilių eismo ir važiuojant jam (duomenys neskelbtini) gatve Šiauliuose nebuvo, jokio policijos patrulio nematė ir juo labiau, joks pareigūnas jo tikrai nestabdė.

Apelianto teigimu, jis teisiškai mažai išprusęs, todėl į administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus, jo padarytų pažeidimų straipsnius nekreipė dėmesio, gavo pranešimą apie vyksiantį teismo posėdį ir jo laukė. Melo netoleruoja, teisme buvo nuoširdus ir atviras, todėl gerb. Teisėjai dėl ko nebuvo visai tikras, atsakė, kad nepamena. Gavęs skundžiamą nutarimą ir su juo susipažinęs, jis buvo priblokštas bylos medžiaga, kuria teismas pagrindė jo kaltę t. y. pareigūnų tarnybiniais pranešimais, kuriuose jie nurodė, kad stabdant jis nestojo, vėliau jie jį persekiojo, automobilis buvo sustabdytas ir jis jame slėpėsi. Apeliantas teigia, kad su šiomis pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis įvykio aplinkybėmis jis kategoriškai nesutinka, jos vienareikšmiai yra neteisingos ir teismas, priimdamas nutarimą, tai turėjo pastebėti ir tinkamai įvertinti.

Pasak apelianto apylinkės teismas, pripažindamas, kad jo kaltė įrodyta policijos pareigūnų E. Č. ir A. B. tarnybiniais pranešimais, privalėjo pastebėti, kad jie identiški, pranešimuose nurodyti duomenys nėra teisingi, prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms, Patrulių veiklos, vykdant eismo priežiūrą, instrukcijos reikalavimams ir turėjo objektyviai juos įvertinti. Apelianto teigimu, vien tuo, kad vienas patrulis skrituliu su raudonu atšvaitu jį stabdė 2011-12-15, o kitas 2011-12-17 dieną, teismas turėjo pagrindą suabejoti tokių duomenų tikrumu, tačiau jis jiems abiems nesustojo ir tuomet prasidėjo jo „persekiojimas“. Pagal pareigūnų nurodytus duomenis tarnybiniuose pranešimuose, jis nuvyko į jų nurodytą „stovėjimo“ vietą prie (duomenys neskelbtini), Šiauliuose ir apskaičiavo, kad nuo tos vietos, kur policijos pareigūnai jį neva, stabdė iki tos vietos kur jis pats sustojo dėl prastos savijautos, yra vos 350 metrų. Jei pareigūnai tikrai matė jį važiuojantį (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės ir jam nesustojus pradėjo „persekioti“, tikrai turėjo matyti, kad jis, privažiavęs (duomenys neskelbtini) gatvės, pasuko į dešinę ir šia gatve pavažiavęs dar apie 100 metrų kirto sankryžą su (duomenys neskelbtini) gatve, kurią pravažiavęs sustojo šaligatvio dešinėje. Teigia, kad eksperimentuodamas važiavo maršrutu, kurį pranešimuose nurodo pareigūnai: „(duomenys neskelbtini) gatve jis pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę ir dingo iš mūsų akiračio, mums pasukus į (duomenys neskelbtini) gatvę pamatėme automobilį stovintį dešinėje gatvės pusėje“. Pasak apelianto, tokia patrulių nurodyta situacija iš viso negalima, tai yra patruliams „sekant“ jam iš paskos (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) namo, iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve yra 200 metrų, o įvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę, už nepilnų 100 metrų yra (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, kurią kirtus - stovėjo jo vairuojamas automobilis. Šios aplinkybės patvirtina jo paaiškinimą teisme, kad pareigūnai, jeigu jie ir patruliavo Šiaulių miesto gatvėse, tačiau jo 2011-12-17 2.29 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje tikrai nestabdė, juo labiau „nepersekiojo“ naudodami garso ar šviesos priemones. Apelianto teigimu, teismas, pareigūnų tarnybinius pranešimus pripažindamas tinkamu įrodymu šioje byloje, privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad jie visiškai vienodi, tačiau nesiaiškino ar juose išreikšta kiekvieno pareigūno nuomonė tikrai yra jo asmeninė, kodėl pranešimuose skiriasi nurodyta įvykio data ir kodėl pareigūnai pažeidė patrulių veiklos instrukciją, tai yra važiuojantį automobilį skrituliais su raudonu atšvaitu vienu metu stabdė abu ekipažo patruliai.

Apeliantas teigia, kad gerbia įstatymus ir mano, kad kiekvienas asmuo padaręs pažeidimą turi būti nubaustas, tačiau yra tikras, kad bausmė savo tikslą pasiekia tik tuomet, kai pažeidėjas nubaudžiamas už tą pažeidimą, kurį jis padarė. Mano, kad teismas, remdamasis tik policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, juos įvertino subjektyviai, bylą išnagrinėjo vienpusiškai, todėl priėmė iš dalies neteisingą nutarimą.

Apeliantas mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi tik policijos pareigūnų A. B. ir E. Č. tarnybiniais pranešimais, kurie neatspindi objektyvios tiesos, neįvertino viseto ir dėl jo padaryto pažeidimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį padarė neteisingas išvadas. Todėl remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis mano, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimas dalyje dėl ATPK 130 straipsnio l dalies pažeidimo turi būti panaikintas ir byla jo atžvilgiu šioje dalyje nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnyje yra numatyta, jog apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliaciniu skundu M. M. neginčija kaltės dėl ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo ar paskirtų nuobaudų, tačiau kelia kaltės klausimą dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu sutinka, su apylinkės teismo padaryta išvada, kad M. M. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. M. M. kaltę įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (2 b. l.), policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (12; 13 b. l.), policijos radijo ryšio pranešimų garso įrašas (58 b. l.); apylinkės teismo posėdžio metu liudytojų E. Č. ir A. B. duoti parodymai (64 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, liudytojų E. Č. ir A. B. apylinkės teismo posėdžio metu duotais parodymais, kuriais šie liudytojai patvirtino ir papildė tarnybiniuose pranešimuose, bei administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes. Aplinkybes dėl M. M. nepaklusimo policijos reikalavimui sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, taip pat patvirtina policijos radijo ryšio pranešimų garso įrašas (58 b. l.).

Iš šių įrodymų visumos matyti, kad M. M. būdamas neblaivus 2011-12-17 apie 2.29 val. Šiaulių m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), vairuodamas D. M. priklausantį automobilį „BMW 730“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepakluso uniformuoto policijos pareigūno A. B. teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, M. M. nesustojus, policijos pareigūnai apie tai pranešė policijos budėtojui ir kitiems patrulių ekipažams, netrukus automobilis buvo rastas stovintis, ant kurio priekinių sėdynių gulėjo M. M.. Teismas daro išvadą, kad byloje teisingai konstatuota, jog minėtais veiksmais M. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia M. M. nurodytą versiją, kad jis nematė, jog jį stabdė policijos pareigūnai.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas priimdamas 2012 m. kovo 30 d. nutarimą M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą, bei pagrįstą nutarimą, kurio dalies naikinti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

M. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Zigmas Kavaliauskas