- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-19
- Bylos Nr.
- 2SA-161-492/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Rasa Gudžiūnienė, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- J. C.
- Ieškovas
- J. C.
- Atsakovas
- R. A., J. K., Vilniaus miesto savivaldybei, Labdaros ir paramos fondui „Dr.P.J. K. fondas”, UAB „Senamiesčio ūkis”, Ž. B., A. M., L. L., R. M.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Registrų centras”
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Volskienės, teisėjų Dalios Višinskienės, Rasos Gudžiūnienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutarties dėl proceso atnaujinimo pagal pareiškėjo J. C. prašymą civilinėje byloje Nr. 2-2604-155/2009 pagal ieškovo J. C. ieškinį atsakovams R. A. , J. K. , Vilniaus miesto savivaldybei, Labdaros ir paramos fondui „Dr.P.J. K. fondas”, UAB „Senamiesčio ūkis”, Ž. B. , A. M. , L. L. , R. M. dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir valdymo teisių pažeidimo, tretieji asmenys VĮ „Registrų centras” Vilniaus filialas, R. M. , R. J. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. C. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-293-614/08, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-467/08, panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2008, tenkinti ieškinio reikalavimus pilnai ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, sustabdyti vykdymą civilinėje byloje Nr. 2-293-614/08 iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartimi naujai formuojama praktika – teismo išaiškinimu, kad CPK XVIII skyriuje įtvirtintų normų taikymo praktika turi garantuoti veiksmingą teisės taikymo klaidų ištaisymą, proceso atnaujinimo normos taikytinos ne formaliai, bet atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija – tai paskutinė galimybė apginti pažeistas teises. Nurodė, kad civilinės bylos nagrinėjimą prašo atnaujinti CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu, t.y. dėl naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytos akivaizdžios ir esminės fakto klaidos. Kasacinis teismas aiškiai apsiriko ginčo objektą – terasą - įvardydamas stogu. Žemesnės pakopos teismai konstatavo visai kitokią aplinkybę, kad ginčo objektas - terasa – buvo pastatytas dar 1988 m., o pats pareiškėjas 1988-11-24 įsikėlė į butą jau po to, kai atliekant restauravimo darbus buvo įrengta terasa. Ši fakto klaida atitinka visus esminės naujai paaiškėjusios aplinkybės požymius, nes 1) ši fakto vertinimo klaida egzistavo priimant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį; 2) pareiškėjas apie šią fakto klaidą objektyviai galėjo sužinoti tik gavęs minėtą nutartį; 3) ši klaida yra esminė, nes kasacinis teismas bylą išnagrinėjo visai kitu, savo paties nustatytu pagrindu, kurio žemesnių pakopų teismai nenustatė; 4) todėl byloje padarytos neteisingos išvados. Pareiškėjas šią bylą prašė atnaujinti taip pat CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t.y. dėl aiškios teisės taikymo klaidos, padarytos iš esmės nerevizuotame Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 5 d. sprendime. Teismas, atmesdamas apelianto ieškinį, padarė klaidingą išvadą, kad terasa – tai bendro naudojimo objektas, todėl negali būti laikomas savarankišku daiktu – priklausiniu, kadangi po terasa esančių pirmo aukšto perdangų konstrukcija pirmam aukštui tarnauja kaip lubos, o terasai kaip grindys. Tokiu būdu teismas formavo ydingą praktiką, jog daugiabučių namų butai, balkonai, terasos ir kiti daiktai laikytini bendro naudojimo daiktais vien dėl to, kad jų sienos, lubos ir grindys yra bendro naudojimo konstrukcijos. Tai, kad terasa laikytina savarankišku daiktu, yra ne fakto, bet teisės klausimas, nes nustatoma taikant LR Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnį. Vilniaus apygardos teismas padarė aiškią klaidą, terasą prilyginęs teisinei bendro naudojimo patalpos kategorijai, todėl neteisėtai ir nepagrįstai buvo nepripažintos ir neapgintos pareiškėjo nuosavybės teisės į terasą.
Atsiliepimas
Atsakovai Juozas Kazickas ir R. A. prašė pareiškėjo J. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti; priteisti jiems iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su pareikštu prašymu, laiko jį nepagrįstu. Visi teismai vadovavosi vienodomis faktinėmis aplinkybėmis. Cituojant visą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties sakinį, o ne atskiras jo dalis, tampa akivaizdu, kad teismas nesukūrė ir objektyviai negalėjo sukurti naujų faktinių aplinkybių, kadangi rėmėsi būtent tais faktais, kurie nustatyti byloje ir konstatuoti žemesniųjų instancijų teismų bei paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose dokumentuose šioje byloje. Pareiškėjas naujai paaiškėjusia faktine aplinkybe laiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytą aplinkybę, kad „pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad šis objektas yra atsakovui R.A. priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas“. Atsakovų nuomone, tai nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, nes ji nustatyta anksčiau, t.y. visi teismai šioje nagrinėjamoje byloje nurodė tokias aplinkybes ir jomis rėmėsi; ši aplinkybė pareiškėjui buvo žinoma dar iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarties, t.y. visą bylos nagrinėjimo laiką (ši aplinkybė buvo akcentuojama visų teismų; pats pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose ne kartą minėjo šią aplinkybę, niekuomet neneigdamas, kad ginčo objektas yra susijęs su ieškovo ir su atsakovo J. K. butais); ji buvo žinoma bylos nagrinėjimo metu ir jos pagrindu teismas priėmė sprendimą. Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka CPK 366 str. 1 d. 2 p., todėl turi būti atmestas. Pareiškėjo argumentai, susiję su teisės taikymo klaida, išimtinai remiasi prielaida, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė fakto klaidą. Lietuvos Aukščiausias Teismas vadovavosi žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo laikyti pažeistomis kasacijos ribas, įtvirtintas LR CPK 353 straipsnyje. Paneigus pareiškėjo argumentus dėl fakto klaidos, argumentai dėl teisės taikymo klaidos kasaciniame teisme netenka prasmės. Pareiškėjo prašymas neatitinka ir LR CPK 366 str. 1 d. 9 p., nes ši byla buvo išnagrinėta visose instancijose. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimo peržiūrėjimui yra pasibaigę terminai dėl teisės taikymo klaidų ištaisymo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjo J. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo. Priteisė iš pareiškėjo J. C. 2 760 Lt bylinėjimosi išlaidų R. A. naudai. Konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti procesą. Jokių naujai paaiškėjusių, konkrečių faktų, egzistavusių nagrinėjant bylą ir pareiškėjui nežinomų bei turinčių esminę reikšmę byloje nėra, jie neįvardinti prašyme dėl proceso atnaujinimo ir nebuvo nurodyti nagrinėjant prašymą teismo posėdyje. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. sausio 21 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. sprendimu ir 2008 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas m. lapkričio 4 d. nutartimi nagrinėjo bylą dėl to paties ginčo objekto. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. sausio 21 d. sprendime nustatė, kad ginčo objekto dalis yra atsakovui R. A. priklausančių negyvenamųjų patalpų stogas, o ieškovas iki kilusio ginčo tą pačią dalį naudojo kaip balkoną arba terasą, iš ieškovo buto yra durys į ją patekti. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas sprendimu, kaip ir buvo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-1104/2003, nesprendė ginčo objekto pavadinimo klausimo, bet išsprendė ginčo objekto teisinio statuso klausimą, tai yra nustatė, kad ginčo šalys buvo ginčo objekto naudotojos, kad jos ginčo objektą naudojo skirtingoms paskirtims. Todėl pareiškėjo motyvas, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nustatė vienokį ginčo objektą, o apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai priėmė sprendimus, taikomus kitokio ginčo objektui ir taip padarė fakto bei teisės taikymo klaidą yra nepagrįstas. Teismai ginčo objektą vertino aiškindami teisės normas atsižvelgdami į jo teisinį statusą. Aukštesnės instancijos teismų teisės normų aiškinimas nėra laikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe, nes taikomo byloje įstatymo turinio žinojimas yra reikalavimas, skirtas teismui, bet ne įrodinėtina byloje aplinkybė. Todėl pagrindo atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, nėra (CPK 366 str.1 d. 2 p.). Nėra ir kito pareiškime įvardinto pagrindo pagal CPK 366 str. 1 d. 9 p., nes civilinė byla buvo nagrinėta apeliacine tvarka, o pagal galiojančius įstatymus, apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje priimtas teismo sprendimas nėra tolygus pirmosios instancijos teismo sprendimui. Vertinant prašymą ir neformaliu aspektu, nėra pagrindo nustatyti, kad prašomoje atnaujinti byloje būtų pažeisti teisės principai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas J. C. prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartį ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-293-617/08. Nurodė, kad skundžiamoje nutartyje, kaip ir apeliacinio bei kasacinio teismų priimtuose aktuose, teismas pirmiausiai užima poziciją, o tik po to renka argumentus jai pagrįsti, teismo poziciją paneigiančius įrodymus pamiršta, iš esmės jų netiria ir nevertina. Pažymėjo, kad jo prašymo atnaujinti procesą esmė – kasacinio teismo padaryta teisės taikymo klaida – byla buvo išnagrinėta teigiant, kad žemesnės instancijos teismai konstatavo, jog ginčo objektas buvo pastatytas kaip stogas, o tokio daikto kaip terasa niekada ir nebuvo, nors iš tiesų žemesnės instancijos teismų buvo konstatuota, kad terasa buvo pastatyta kaip daiktas 1988 m. ir netgi priduota naudoti kartu su visu pastatu. Tokiu būdu kasacinis teismas aiškiai pažeidė CPK 353 str. 1 d. nuostatas dėl kasacijos ribų; iš esmės nepatikrino apeliacinio teismo sprendimo, kuriuo terasa buvo įvardinta bendra patalpa. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė CPK 185 str. 1 d. dėl visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo ir CPK 291 str. 1 d. 5 p. dėl teismo motyvų, nes iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, nors pateikė faktinius ir teisinius argumentus, išdėstytus kuo palankiau atsakovui. Abstrakčiai teigdamas, kad pirmos instancijos teismas savo 2008 m. sausio 21 d. sprendime konstatavo tik tai, kad ginčo šalys tariamai buvo tik ginčo objekto naudotojos, nutylėjo teismo sprendime išsakytus argumentus, kurių pagrindu buvo konstatuota, kad visgi buvo pastatytas, sukurtas toks daiktas, kaip terasa: ji buvo suprojektuota, tai patvirtina projekto korektūra, pastatyta ir priimta naudoti atitinkamos komisijos, taigi pagal savo funkcinę paskirtį laikytina pareiškėjo buto priklausiniu. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendime konstatavo, kad pirminiame projekte ginčo objektas iš tiesų buvo suprojektuotas kaip stogas, tačiau korektūroje pagal kitą brėžinį pastatyta terasa. Neįsigilinę į minėtą teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą, kiti teismai savaip interpretavo iš konteksto ištrauktą teismo frazę, kad „...ginčo objekto dalis...yra stogas, o ieškovas iki kilusio ginčo tą pačią dalį naudojo kaip balkoną arba terasą“. Teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendime nuosekliai pagrindė, jog likusi ginčo objekto dalis – terasa. Kasacinis teismas suklydo laikydamas, kad ginčo objektas yra stogas, jis net nebandė tirti, ar tinkamai buvo taikytos įrodymų vertinimo taisyklės nustatant šią aplinkybę, jis bylą nagrinėjo akivaizdžiai kitų esminių aplinkybių pagrindu, nei nustatė pirmos instancijos teismas: apie terasos, kaip teisėtai pastatyto daikto, konstatavimą kasacinis teismas motyvuojamoje dalyje tiesiog nutyli.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas R. A. prašė pareiškėjo J. C. atskirojo skundo netenkinti; Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas pasisakė dėl visų teisingam pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, 2009 m. birželio 30 d. nutartis atitinka proceso teisės normų keliamus reikalavimus sprendimo turiniui, todėl nėra pagrindo ją naikinti. Teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartyje įvertino tai, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, galinčių būti proceso atnaujinimo pagrindu, pagrįstai konstatavo, kad tariamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinėje nutartyje padaryta fakto klaida, civilinio proceso teisės normų prasme negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe.
Motyvuojamoji dalis
P. J. Cibulsio atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartyje yra visos CPK 270 straipsnyje numatytos būtinos teismo sprendimo (nutarties) dalys: įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė. Priimdamas nutartį, teismas būna susipažinęs su bylos medžiaga, ją išanalizavęs, įvertinęs bylos aplinkybes, jų pagrindu priėmęs galutinį sprendimą dėl keliamo klausimo. Todėl teismo nurodymas, kad prašymas atnaujinti procesą atmetamas, o po to išdėstomi motyvai, nerodo teismo išankstinio nusiteikimo, neįvertinus aplinkybių. Motyvų išdėstymas aukščiau nurodytai pozicijai pagrįsti neturi reikšmės klausimo išsprendimui ir tėra formalus nutarties motyvuojamosios dalies išdėstymas, susiformavęs teismų praktikoje. Kaip matyti iš teismo argumentų, jis pasisakė dėl abiejų proceso atnaujinimo pagrindų, plačiau analizavęs ginčo dalyko vertinimą įvairių instancijų teismų. Taigi jis pasisakė dėl esminių prašymo atnaujinti procesą argumentų, todėl nutartis yra teisėta.
LR CIPK 366 str. 1 d. įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, t.y. teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi ne formaliai, bet laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant itin svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-108/2009).
Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti (CPK 366 str. 1 d. 2 p.) yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t.y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-21 nutartis c.b. 3K-7-57/2008).
Naujai paaiškėjusia aplinkybe, esančia pagrindu atnaujinti bylos nagrinėjimą, pareiškėjas J. C. įvardija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytą akivaizdžią ir esminę fakto klaidą t.y. ginčo objekto traktavimą kaip stogą, o ne terasą, bei Vilniaus apygardos teismo padarytą aiškią teisės taikymo klaidą, ginčo objektą vertinant kaip bendro naudojimo daiktą.
Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarties, teismas vertino ginčo objekto teisinį statusą, sprendė, ar ginčo objektas yra buto priklausinys. Nustatęs, kad pagal pritaikytą paskirtį ginčo objektas negali būti laikomas ieškovo buto priklausiniu, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo jį priskirti ieškovo nuosavybėn pagal CK 4.14 str. Aplinkybė, kad ginčo objektas, nagrinėjant bylą įvairių instancijų teismuose, buvo įvardijamas balkonu, terasa, stogu neturi esminės reikšmės, objekto pavadinimų skirtingumas negali nulemti daikto teisinio statuso. Svarbu tai, kad visų instancijų teismai sprendė tą patį ginčą dėl to paties objekto. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje buvo nurodyta žemesniųjų instancijų teismams išsiaiškinti, kuo laikytinas ginčo objektas. Tai nustatant buvo atsižvelgiama į daikto požymius ir paskirtį. Nustatyta, kad ginčo objektas neatitinka balkono apibrėžties, pateiktos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr.310 patvirtinto reglamento STR. 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, nes pagal šią tvarką balkonu laikoma prieinama iš pastato vidaus aikštelė su aptvaru žmonių saugumui užtikrinti, pritvirtinta prie pastato laikančiųjų konstrukcijų. Ginčo objektas neatitinka esminių balkono požymių ir nėra pastatytas savo paskirtimi kaip balkonas. Teisinio pagrindo egzistuoti ginčo objektui kaip terasai taip pat nėra, nes pagal patvirtiną projektinę dokumentaciją, ginčo objektas yra stogas, t.y. viena iš namo, kuriame yra ieškovo ir atsakovo patalpos, pagrindinių konstrukcijų. Nepaisant šių ginčo objekto vertinimų, daikto teisinis statusas nepasikeitė ir esminis klausimas dėl jo buvimo priklausiniu buvo išnagrinėtas.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. sprendime konstatavo, kad ginčo objekto viršutinė dalis yra atsakovui priklausančių patalpų stogas, o ieškovas tą pačią dalį naudoja kaip balkoną. Tai, kad ginčo objektas yra naudojamas tiek ieškovo, tiek atsakovų R. A. , J. K. , leidžia daryti išvadą, kad jis yra bendro naudojimo objektas, jis negali būti atidalintas, todėl nebuvo nustatytas pagrindas jį pripažinti ieškovo J. C. asmenine nuosavybe, t.y. jo buto priklausiniu. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad ginčo objektas yra bendro naudojimo daiktas, apeliantas proceso atnaujinimo pagrindu nurodo apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą įvardydamas tai fakto klaida. Tačiau tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Įstatymas suteikia šalims teisę teikti įrodymus, tačiau galutinai juos vertina teismas. Faktų vertinimas nėra nei naujai paaiškėjusi aplinkybė, nei teisės taikymo klaida ir nepatenka į CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatytą pagrindą.
Taigi, darytina išvada, kad apelianto nurodytos aplinkybės neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių sąvokos, teismai priėmė sprendimus remdamiesi bylos medžiaga, joje esančiais įrodymais bei jų vertinimu, nesutikimas su kuriuo negali būti pagrindu atnaujinti procesą civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą byloje pagal CIPK 366 str. 1 d. 2 p.
Procesas šioje byloje pagal pareiškėjo J. C. prašymą atnaujinti procesą CIPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu taip pat negali būti tenkinamas, nes LR CIPK apeliacinės instancijos teismui suteikia teisę vertinti įrodymus iš naujo, remiantis byloje surinktais duomenimis padaryti kitas išvadas, nei padarė pirmos instancijos teismas, tačiau tokia situacija negali būti vertinama kaip apeliacinio proceso nebuvimas. Apeliacinis procesas netampa pirmos instancijos procesu, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas netampa tolygus pirmos instancijos teismo sprendimui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą byloje ir remiantis CIPK 366 str. 1 d. 9 p. nurodytomis aplinkybėmis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str. 337 str. 1 p., 339 str., teisėjų kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš pareiškėjo J. C. į valstybės pajamas 15,95 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.