Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. V. nuteista už tai, kad 2009 m. vasario 10 d., apie 13.00 val., prie prekybos centro „V“, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 31,525 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 12,206 g narkotinės medžiagos – heroino ir 1,646 g psichotropinės medžiagos – fenobarbitalio, kurias laikydama prie savęs, gabeno automobiliu „Mersedes Benz“ C 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki Rodūnios kelyje esančio pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur 13.05 val. buvo sulaikyta.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistosios R. V. gynėja prašo tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistosios apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. V. yra nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 31,525 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 12,206 g narkotinės medžiagos – heroino ir 1,646 g psichotropinės medžiagos – fenobarbitalio, kurias laikydama prie savęs, gabeno automobiliu „Mersedes Benz“ C 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki buvo sulaikyta. Iš nuteistosios R. V. apeliacinio skundo matyti, kad ji neginčija teismo išvadų dėl jos kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Nuteistoji R. V. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo jai už minėtą nusikaltimą paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Nuteistoji R. V. , apeliaciniame skunde apeliuodama į ypatingas jos šeimynines aplinkybes (viena išlaiko vaiką, jos motina ir brolis serga, vyro, kuris jai padėtų, neturi), į tai, kad ji nusikalto tik dėl sunkios materialinės padėties, laikosi tos pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, kadangi šių aplinkybių tinkamai neįvertino, paskyrė jai per griežtą bausmę, jai buvo pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatos. Apeliantės teigimu, paskyrus jai tokią griežtą bausmę, jos segančiai motinai būtų sunku auginti tiek metų jos mažametį vaiką.

Kolegija nurodytus skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas bausmės skyrimo R. V. klausimą, vykdė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, detaliai ir išsamiai aptarė ne tik R. V. padarytos veikos pavojingumą, jos asmenybę charakterizuojančius duomenis, bet ir išanalizavo ir byloje esančius duomenis apie R. V. šeimą, ir įvertinęs visas šias aplinkybes, nesuteikdamas nei vienai iš jų išskirtinės reikšmės, tai, kad nėra jos atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, paskyrė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jai minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuosprendyje teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino skirdamas R. V. bausmę tos aplinkybės, kad ji turi mažametį vaiką. Dar kartą į ją atsižvelgti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu apeliantės tas argumentas, kad ji nusikaltimą padarė tik dėl labai sunkios materialinės padėties, norėdama užsidirbti pinigų pragyvenimui, ir į šią aplinkybę teismas taip pat turėjo atsižvelgti skirdamas jai bausmę, yra neteisingas. Iš bylos duomenų matyti, kad R. V. padarytas nusikaltimas buvo neatsitiktinis, ji jau yra ne vieną kartą teista už analogiškų, tai yra nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, padarymą, visą tą laiką ji niekur nedirbo, nors yra jauna, darbingo amžiaus. Visa tai rodo, kad ji turėjo galimybę pasirūpinti savo ir savo šeimos materialine gerove teisėtai dirbdama, tačiau pasirinko neteisėtą pragyvenimo šaltinį – siekdama materialinės naudos, neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir šiuos nusikaltimus, kurie daro ypatingą žalą įvairiems visuomeniniams santykiams, ji darė pastoviai. Pažymėtina, kad laikinas darbo neturėjimas ir mažamečio vaiko auginimas negali būti konstatuotinas kaip sunki jos turtinė ar beviltiška padėtis (kasacinė byla Nr. 2K-430/2004). Nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės kaltininko padėties pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tada, kai tokia padėtis susiklosto dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, priverstinio nedarbo), o ne dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo. Tačiau duomenų, kurie rodytų, jog R. V. sunki materialinė padėtis susiklostė būtent dėl tokių aplinkybių, byloje nėra. Jų nenurodo apeliaciniame skunde ir pati nuteistoji R. V. , tik deklaratyviai teigia, jog ji viena augina vaiką, dėl ko jai finansiškai sunku ir ji dėl to, norėdama uždirbti sau ir šeimai lėšų pragyvenimui, padarė nusikaltimą. Be to, šis R. V. teiginys neatitinka ir tikrovės. Kaip matyti, R. V. yra nuteista už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas, kurių kiekis buvo labai didelis. Tai kaip tik parodo, kad norint jas įsigyti R. V. reikėjo turėti papildomų lėšų, ir kartu paneigia nuteistosios R. V. aiškinimus apie sunkią jos materialinę padėtį. Vien BK 62 straipsnio nuostatų R. V. netaikymas taip pat savaime dar negali būti pripažįstamas baudžiamojo įstatymo pažeidimu ir neteisingos jai bausmės paskyrimu. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas nustato taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais skirdamas bausmę teismas gali išeiti už sankcijos ribų. Šie atvejai įtvirtinti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatose. Taikyti BK 62 straipsnio nuostatas teismas gali, jeigu nustato, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimui yra atitinkami pagrindai. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas galimas tik tada, kai, be kitų sąlygų, numatytų 1–6 punktuose, nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Tokiu būdu įstatyme nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Teismas pats sprendžia, ar yra byloje pagrindas tokiam atskirų bylos aplinkybių vertinimui. Šioje byloje, kaip galima suprasti iš teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti R. V. BK 62 straipsnio nuostatas. Tokių aplinkybių nėra nustatyta ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse išdėstytų sąlygų, kurios leistų kolegijai svartyti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo R. V. klausimą pagal BK 62 straipsnio taisykles, visumos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2001 m. gruodžio 14 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nuosprendžiu R. V. už nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu, buvo jau paskirta švelnesnė bausmės rūšis, taikant 1961 m. BK 45 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 6 dalies 1 punkto nuostatas, – bauda. Šiuo atveju, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, lemiamą ar pagrindinę įtaką paminėtam teismo sprendimui turėjo ta aplinkybė, jog ji viena augina mažametį vaiką. Nuteistoji R. V. , kaip matyti skunde vėl apeliuoja į šią aplinkybę, prašydama švelninti jai teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tačiau, kolegijos nuomone, nuteistosios šeimyninė padėtis negali kiekvieną kartą nulemti nepamatuotai švelnių bausmių už sunkių nusikaltimų padarymą skyrimą. Tai faktiškai jau sukuria nebaudžiamumo atmosferą. Nuteistosios R. V. mažametis vaikas, paskyrus jai realią laisvės atėmimo bausmę, neliks be priežiūros. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. V. mažametį sūnų faktiškai prižiūri ir juo rūpinasi R. V. tėvas ir motina (t. 1, b. l. 118).

Kolegija laiko, kad R. V. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, ją švelninti, atsižvelgiant į nuteistosios R. V. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistosios R. V. apeliacinį skundą atmesti.