Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas tris kartus, paskutinis teistumas: Šiaulių apygardos teismo 1996-02-15 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 3 dalį, 105 straipsnio 2 punktą, 227 straipsnį, 278 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu (15) penkiolikai metų, 2003-11-06 nutartimi veikas perkvalifikavus pagal 2000 m. baudžiamąjį kodeksą, bausmė sutrumpinta iki 14 metų, paleistas 2004-12-20 Vilniaus apygardos teismo nutartimi lygtinai (4) ketveries metams šešiems mėnesiams, 4 dienoms, bausmės lygtinio paleidimo laikas nepasibaigęs, kaltinamas nusikaltimais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 9 punkte.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. 2007 m. rugpjūčio 4 d., laiku tarp 19 ir 20 valandos, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tikslu pagrobti nukentėjusios J. Š. turtą – pinigus, užpuolė J. Š., reikalaudamas iš jos dešimties litų, pavartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, t. y. smogęs peiliu nukentėjusiajai į nugarą, ją pargriovė, dūrė nukentėjusiajai peiliu į kaklą ir tuo pačiu peiliu jį perpjovęs, plėšimo būdu užvaldė nukentėjusiajai J. Š. priklausančią piniginę penkių litų vertės su nenustatytu kiekiu smulkių pinigų.

Tokiu būdu kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje.

Be to, G. P., tuo pačiu turto užvaldymo plėšimo būdu metu, smogęs nukentėjusiajai J. Š. peiliu į nugarą, dūręs į kaklą ir perpjaudamas nukentėjusiajai kaklą, bei padarydamas durtinę-pjautinę kaklo žaizdą su dešinės pusės išorinės miego arterijos sužalojimu, pjautinę žaizdą kakle, durtinę-pjautinę žaizdą dešinėje nugaros pusėje, poodinę kraujosruvą dešinės kaktos pusėje dėl savanaudiškų paskatų tyčia J. Š. nužudė.

Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis G. P. kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų prisipažino iš dalies, nurodydamas, jog savo kaltės dėl nukentėjusiosios nužudymo neneigia, tačiau nepripažįsta pagrobęs nurodytos kaltinime pinigų sumos. Teigia, jog pagrobė nukentėjusiosios piniginę su keliais smulkiais metaliniais litais ir reikalavo prieš jai smogdamas peiliu dešimties litų, kuriuos prieš tai nukentėjusioji žadėjo paskolinti.

Savo kaltės dėl J. Š. nužudymo neneigia, nors teigia neprisimenąs, kaip ir kodėl jai dūrė peiliu, tik atsipeikėjęs pamatė savo rankose peilį o šalia jo ant grindų gulinčią J. Š.. Tačiau ir parengtinio tyrimo metu, ir dabar neneigia jo sugyventinės R. N. parodymų apie tai, kad jis peiliu sužalojo J. Š.. Kaltinamasis nurodė ir pripažino, kad į Jadvygos butą kartu su sugyventine R. N. jis atėjo norėdamas pasiskolinti pinigų, kuriuos dar prieš tai, geriant alkoholinius gėrimus, ji pažadėjo duoti. Dėl to ir kilo konfliktas su J. Š., pastaroji pinigų nedavė. Sužalojęs J. Š. iš buto jis išėjo, peilį numetė, tačiau jį jo sugyventinė paėmė ir suvyniojusi į kažkokį skudurą numetė į kito buto, kuriame prieš tai gėrė, koridorių. Išeidamas paėmė J. Š. piniginę, kurioje rado keletą litų, juos pasiėmė, o pinginę numetė laiptinėje. Kai parėjo į savo namus, kitoje to paties namo laiptinėje jį sulaikė policija. Tačiau kitų kaltinime nurodytų pinigų jis neėmė, jų neturėjo ir niekur nepaslėpė.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis G. P. taip pat savo kaltės dėl J. Š. nužudymo ir kitų nustatytų aplinkybių neneigė, tik vienoje apklausoje – tomas 2, b. l. 122-123, teigė įvykio neprisimenąs, atsipeikėjo tik po to, kai jo sugyventinė pradėjo šaukti „Gintarai, ką darai“, tuomet pamatė turįs rankoje peilį, o šalia gulėjo J. Š. kniūbsčia ant grindų. Suprato, kad jis jai dūrė, tačiau kiek kartų ir į kurias vietas, nežino, dėl ko – taip pat. Papildomoje apklausoje nurodė, kad (t. 2, b. l. 124–126, 144, 149–150), jog prisimena, kad su J. Š. susipyko, kai ši nedavė pažadėtų dešimties litų, kad pradėjo ant jos šaukti, jog ji jį apgaudinėja, reikalavo iš jos pinigų. Vėliau įvykio neprisimena, tačiau neneigė dūręs peiliu J. Š.. Nurodė, kad jį greitai po įvykio sulaikė policija, ir su R. N. eidami pas J. Š. jos apvogti nesitarė.

Parodymų patikrinimo metu (t.2, b. l. 127–140) kaltinamasis G. P. parodė ne tik butą, kuriame nužudė J. Š., bet ir aplinkybes, kaip tai padarė. Jo parodymai iš esmės atitinka jo ir R. N. duotus parodymus dėl įvykio aplinkybių.

Be kaltinamojo duotų parodymų apie esmines bylos aplinkybes, jo kaltė tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudžius J. Š. įrodyta kitais byloje surinkatais duomenimis, kuriuos teismas teisminio bylos nagrinėjimo metu ištyrė ir pripažįsta tinkamais, gautais įstatymo nustatyta tvarka įrodymais.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. N. (mirusi – savižudybė, t.1, b.l. 7–9), parodė, kad jie su G. P. nuėjo pas J. Š., kurią anksčiau pažinojo, pasiskolinti pinigų, nes taip buvo pažadėjusi J. Š., tačiau pastaroji paskolinti atsisakė, G.P. labai supyko. Jis pradėjo reikalauti pinigų, grasinti, G.P> J. Š. tampė, nuplėšė palaidinę, nors ji mėgino atsistoti į tarpą ir apginti, jai tai nepavyko. Tuomet G. P. nubėgo į virtuvę ir atsinešė peilį, šaukė „atiduok pinigus“, tampė J. Š., pargriovė ant grindų, užsimojo peiliu ir smogė kažkur į galvos sritį, matė, G.P. įpjovė J. Š. į kaklą ir klūpančiai įdūrė į nugaros sritį. Po to nuvalė peilį į kažkokį skudurą, susuko į jį peilį ir padavė jai. Ji viską numetė prie 33 buto durų, buvo atidariusi to buto duris. Bet nepamena, ar ten įmetė peilį. J. Š. apiplėšti nenorėjo, nematė, kad G. P. išeidamas būtų paėmęs kokius nors J. Š. daiktus ar pinigus. R. N. dar nurodė, jog ji matė, kaip G. P. iš J. Š. piniginės bėrėsi į saują metalines monetas.

Parodymų patikrinimo metu R. N. parodė (t. 2, b. l. 76–88) butą, kuriame buvo nužudyta J. Š., parodė, kaip buvo J. Š. nužudyta. Jos parodymai įvykio vietoje iš esmės sutampa su jos parodymais ir tikrosiomis įvykio aplinkybėmis, nustatytomis kitais bylos duomenimis.

Atpažindama daiktus iš nusikaltimo vietos, (t. 2, b.l. 91–92), R. N. atpažino piniginę, rastą laiptinėje, kaip tą, iš kurios kaltinamasis susibėrė metalines monetas.

Nukentėjusieji A. Š. ir A. Š. parodė, kad apie savo motinos J. Š. nužudymą sužinojo grįžę iš pasilinksminimo gamtoje. Bute, kur gyveno, sutiko moterį ir vyrą, kurie išeidinėjo, moterį pažinojo, kaip Romą. Įėję į butą kraujo klane rado motiną. A. Š. parodė, kad sesuo į butą nėjo, jis bute pasigedo savo 300 litų ir matė pagal banko čekius, kad motina tą dieną buvo pasiėmusi 100 litų, kurių taip pat nerado. A. Š. parodė, kad ji matė, kaip M. K. sugriebė iš laiptinės išeinančiam vyrui už gerklės, po to matė iš laiptinės išeinančią moterį, vardu Roma, kuri yra to paties namo gyventoja. Vėliau atvyko policija, greitoji pagalba. Ji patyrė šoką, supratusi kad kažkas atsitiko motinai, iš brolio sužinojo, kad mamos nėra, kad ji nužudyta. Reiškia civilinį ieškinį, kurį sudaro 5057,74 Lt turtinės žalos dėl laidojimo ir kapo sutvarkymo bei 100000 Lt neturtinės žalos dėl mamos netekties. Taip pat prašo priteisti atstovavimo teisme išlaidas – 700 Lt.

Parodymo atpažinti metu (t.1, b. l. 125–127, b. l. 139–141,) nukentėjusieji atpažino G. P., kaip asmenį, kuris išėjo iš J. Š. buto ir namo laiptinės iš karto po įvykio.

Liudytojai G. K., M. K., G. M. paliudijo apie tai, kad sugrįžę kartu su A. Š. ir A. Š., rado nužudytą jų mamą, o iš buto išeinant matė G. P. ir R. N.. Žinojo juos kaip vagiliaujančius asmenis.

Liudytojai G. D. ir I. D. parodė, kad tą dieną, kai buvo nužudyta J. Š., pas juos svečiuose buvo kaimynai – Roma G.P., vėliau atėjo kaimynė Jadvyga. Vėliau jis (G. D.) su G. P. išvedė į namus J. Š., kur ją palikę grįžo atgal. Po dešimties minučių iš jų buto išėjo Roma su Gintaru. Kur išėjo, nežino, bet greitai koridoriuje išgirdo triukšmą. Išėję į koridorių sužinojo apie tai, kad J. Š. sužalota ir nekvėpuoja, kad perdurta peiliu. G. D. parodė, kad po įvykio laiptinėje jis rado numestą piniginę, kurią parodė atvykusiems policijos pareigūnams. Nors aplinkybių neprisimena, tačiau I. D. patvirtino, kad peilį į jų butą atnešė R. N.. Ji tą peilį įmetė prie kitų savo peilių. Jį vėliau perdavė policijos pareigūnams.

Panašiai ar analogiškai faktines įvykuio aplinkybes nurodė ir kiti liudytojai – J. J., V. D., kurios patvirtino, kad išėjus Romai ir Gintarui, greitai koridoriuje kilo sumaištis ir triukšmas, pagalvojo, kad jie J.Š., netrukus sužinojo apie J. Š. nužudymą.

Liudytojas V. K. parodė, kad gavę pranešimą apie perdurtą žmogų, jie su policijos ekipažu atvyko į (duomenys neskelbtini) rado perdurtą moterį. Besiaiškinant įvykio aplinkybes sužinojo, kad iš buto išėjo R. N. sugyventinis, kurį greitai sulaikė to paties namo kitos laiptinės 53 bute. Minėto buto vonioje rado kraujo pėdsakų, matėsi, kad buvo plautos rankos ar pan.

Įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b.l. 19–34) patvirtina nusikaltimo padarymo vietą – (duomenys neskelbtini), kur apžiūrint nusikaltimo padarymo vietą 2007-08-04 20 val. 10 min., rastas nukentėjusiosios J. Š. lavonas su sužalojimais nugaroje ir kakle. Aplink lavoną didelės kraujo dėmės.

Teismo medicinos specialisto išvada (t.1, b. l. 54–57,) liudija apie tai, kad nukentėjusioji J. Š. mirė nuo durtinės-pjautinės kaklo žaizdos su dešinės išorinės miego arterijos sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu. J. Š. kūne rasti tokie sužalojimai: durtinė-pjautinė kaklo žaizda su dešinės išorinės miego arterijos sužalojimu, pjautinė žaizda kakle, durtinė-pjautinė žaizda dešinėje nugaros pusėje, poodinė kraujosruva dešinėje kaktos pusėje. Sužalojmai, išskyrus poodinę kraujosruvą, padaryti aštriu duriančiu-pjaunančiu įrankiu trijų trauminių poveikių pasekoje. Visi sužalojimai padaryti prieš nukentėjusiosios mirtį.

Mykolo Riomerio universiteto teismo medicinos instituto Aerologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje konstatuojama (t.1, b. l. 81–107), kad laboratorijai pateiktoje nuopjovoje nuo R. N. kūno, nuopjovoje iš (duomenys neskelbtini), kur gyveno minėtu metu kaltinamasis G. P. ir R. N., ant G. P. kelnių, ant R. N. palaidinės ir kitų objektų iš įvykio vietų, rasta J. Š. kraujo. Tai byloja apie buvusį šių asmenų tiesioginį sąlytį.

Šie išvardyti bylos duomenys, kuriuos teismas tiesiogiai ištyrė, visiškai pagrindžia G. P. pareikštą kaltinimą dėl J. Š. tyčinio nužudymo.

Kaltinamasis G. P., iš esmės pripažindamas savo kaltę pagal jam pareikštą kaltinimą dėl įvykdyto J. Š. tyčinio nužudymo, neneigė ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nustatytų faktinių aplinkybių apie tai, kad jis reikalavo nukentėjusiosios duoti pažadėtus pinigus – dešimt litų, kad išeidamas iš buto po J. Š. nužudymo paėmė jos piniginę su smulkiomis monetomis, kad monetas pasiėmė, o piniginę numetė laiptinėje. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltininkas nurodė, kad jis neturėjo išankstinio tikslo apvogti nukentėjusiąją, kad dėl jos apvogimo su R. N. nesitarė, bylos aplinkybės, kurias teismas aprašė, byloja, jog kaltininkas atėjęs pas J. Š. savanaudiškais tikslais, o nukentėjusiajai atsisakius duoti pinigų, jų reikalavo, dėl to užpuolė nukentėjusiąją, vartojo prieš ją fizinį smurtą ir tyčia ją sunkiai sužalojo peiliu, perpjaudamas jos kaklą. Taigi kolegija konstatuoja, kad kaltininkas vartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, siekdamas užvaldyti jos turtą, užvaldė jos piniginę su smulkiais pinigais, kurių kiekis nensustatytas pinigus, o smogiant peiliu į pavojingas gyvybei kūno vietas – nugarą, bei perpjaudamas nukentėjusiajai kalą su išorine miego arterija, ir kilus padariniams, t. y. įvykus nukentėjusiosios mirčiai, jo veiksmais buvo padarytas ir kitas sunkesnis nusikaltimas – tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Kaltinamojo parodymų analizė byloja, kad jis dėl visų kaltinime išdėstytų faktų nurodė pripažįstąs tas faktines aplinkybes, kurios nustatytos R. N. parodymais ir kitais bylos įrodymais, išskyrus kaltinime nurodytos pinigų sumos pagrobimą. Kaltininko tyčiniai veiksmai – padaryti sužalojimai nukentėjusiajai peiliu, jų pobūdis ir lokalizacija – rodo kaltininko tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusiąją.

Kaltinimo nužudymu dėl savanaudiškų paskatų juridinis pagrindimas, tyčia ir priežastinis ryšys

Byloje ištirti ir teismo nuosprendyje aprašyti įrodymai liudija apie tai, kad plėšimo metu, kaltininkui pavartojus prieš nukentėjusiają fizinį smurtą, buvo ne tik pagrobtas nukentėjusiosios turtas, bet kaltinamojo G. P. nukentėjusioji buvo sunkiai sužalota, o nuo patirtų sužalojimų J. Š. mirė nusikaltimo padarymo vietoje labai greitai po jos sužalojimo, mirtinai nukraujavusi.

Teisėjų kolegija visumos baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu konstatuoja, kad J. Š. mirtis buvo smurtinė ir įvyko nuo tiesioginio fizinio poveikio į jos gyvybiškai svarbius organus – perpjovus kaklą ir tiesiogiai pažeidus išorinę miego arteriją.

Nors kaltinamasis G. P. savo kaltės dėl šio kaltinimo neneigė, tačiau teigė neprisimenąs tų aplinkybių, kuriomis jis pasiėmė peilį ir perpjovė nukentėjusiosios kaklą. Taigi kolegija daro išvadą, kad jis iš principo neneigdamas savo kaltės dėl nukentėjusiosios nužudymo, t. y. dėl kilusių padarinių, palieka teismui įvertinti jo veiksmų subjektyviąją pusę ir tyčios turinį. Todėl kolegija dar kartą, pasiremdama objektyviais faktais ir nustatytomis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina objektyvūs ir tiesioginiai įrodymai, taip pat kurias iš dalies atskleidžia ir kaltininko asmenybės bruožai (jau anksčiau teistas už dviejų asmenų tyčinį nužudymą panašiu būdu), konstatuoja, kad kaltininkas, nužudydamas nukentėjusiąją veikė tiesiogine tyčia.

T. y. kaltininkas, smogdamas nukentėjusiajai peiliu ir perpjaudamas jos kaklą, pažeisdamas išorinę miego arteriją, suprato, jog tuo kelia tiesioginį pavojų nukentėjusiosios gyvybei, kad gali ją atimti, o aukščiau aprašyti bylos duomenys liudija ir apie tai, kad jis tokių padarinių norėjo.

Kartu, esant šiems įrodymams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp kaltininko G. P. veiksmų – smūgių peiliu, ir kilusių žalingų padarinių – nukentėjusiosios J. Š. mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl kaltinamojo veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Kartu, atskleisdamas jo tyčios turinį ir veiksmų subjektyviąją pusę, teismas pažymi, jog kaltinamasis G. P. pavojingos ir draudžiamos veikos padarymo metu buvo subrendęs ir sąmoningas asmuo, nes jo girtumo laipsnis nebuvo toks sunkus, kad galėtų atimti ar apriboti jam galimybę suprasti savo veiksmų esmę ir turinį, turintis užtektinai informacijos ir žinių apie dorovines, socialines ir teisės normas bei žmogaus anatominę ir fiziologinę sandarą, pakankamai asmeninės patirties tam, kad atlikdamas aprašytus veiksmus aiškiai suvoktų savo elgesio galimus padarinius. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad jis valingai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi šie du valios ir intelekto požymiai sudarė vientisą visumą, nes bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be jo intelektualaus įvertinimo, o intelektualusis procesas negali duoti rezultatų be valios išraiškos.

Kitaip tariant, kaltininko G. P. tyčios intelektualinis (atliekamų veiksmų supratimo lygio) elementas – pavojingos ir draudžiamos veikos suvokimas ir pasekmių numatymas jų norėjimas ir siekimas – sąlygojo valinį elementą – sąmoningą ir tikslingą elgesį ir veiksmus, kad tokie padariniai tikrai kiltų. Šie įrodymai patvirtina kaltinamojo G. P. veikos faktines aplinkybes, turinį – tiesioginę tyčią ir veikos juridinę kvalifikaciją pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius – 180 str.2 d., ir 129 str. 2d. 9 p.

Dėl motyvo

Kaltinamojo G. P. kaltė pasireiškė tyčine jos forma, kurią be kitų subjektyviosios pusės požymių atskleidžia ir papildomi – nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas.

Bylos faktinės aplinkybės liudija apie tai, kad veika buvo padaryta siekiant savanaudiškų tikslų – užvaldyti nukentėjusiosios turtą, tai yra siekiant turėti turtinės naudos. Tokia išvada darytina įvertinus ištirtus byloje įrodymus bei faktinius kaltininko veiksmus. Nusikaltimo motyvas šiuo atveju yra ne tik kaip papildomas veikos subjektyviosios pusės požymis, bet apsprendžia ir pagrindžia kaltininko veikos kvalifikaciją pagal aukščiau paminėtus du baudžiamojo kodekso straipsnius, nes vienu nusikalstamu veiksmu kėsintasi į du objektus – asmens turtą ir gyvybę.

Kadangi kaltininko veiksmais buvo pasikėsinta į du objektus vieninga tyčia, jo veika kvalifikuotina iš sutapties pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Dėl nepagrįstai kaltininkui inkriminuoto nusikalstamos veikos požymio – itin žiauriai ir jam inkriminuotų pinigų – 400 Lt pagrobimo

Kolegija, ištyrusi ir įvertinusi faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, bei byloje surinktus įrodomuosius duomenis, konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo institucija nepagrįstai kaltininkui inkriminavo Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 129 str. 2 d. 6 punktą (nužudymas itin žiauriai), teigdama, kad G. P. nukentėjusiąją J. P. nužudė itin žiauriai. Savo teiginį kaltinanti institucija grindė vien objektyvių faktų visuma, kad nukentėjusiajai buvo peiliu perpjautas kaklas. Tačiau nurodžiusi objektyviuosius faktus ikiteisminį tyrimą atlikusi institucija ir kaltinimas visiškai neatsiskleidė kaltinamojo psichinio santykio su žudymo būdu, subjektyviosios veikos pusės požymių.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarime Nr. 18 ir teisminės praktikos nužudymo bylose apibendrinime konstatuojama, kad nužudymas, padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų ar mirtinai sužalojant tiesiogiai pažeidžiant gyvybiškai svarbius organus gali būti laikomas itin žiauriu, jei nustatoma, kad kaltininkas, atlikdamas tokius veiksmus, suvokia, jog tuo sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias, arba nori jas sukelti, t. y. to siekia, arba nori pademonstruoti savo įpatingą žiaurumą, kai dėl kaltininko psichinio santykio su žudymo būdu nekyla abejonių, kai nusikaltimo auka kankinama arba nužudoma itin skausmingu būdu ( deginant, kankinant ir pan.).

Tačiau šiuo atveju bylos įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji mirė nuo sužalojimų padarytų peiliu, perpjaunant jai kalą. T. y. ji nužudyta įprastu ir vienu primtiniausių žudymui įrankiu – peiliu. Nužudyta kilusio konflikto metu, siekiant savanaudiškų paskatų – gauti pinigų. Įvykio aplinkybės bei kaltininko ir nukentėjusiosios santykiai: ir anksčiau – buvo pažįstami, to paties namo gyventojai, ir betarpiškai prieš įvykį bendravo (vartojo alkoholinius gėrimus ir pan.), ir jo metu, kaltininko padarytos veikos tyčios turinys, taip pat ir pats nužudymo būdas nepatvirtina kaltininko veiksmų ypatingo žiaurumo, kurį jis aiškiai suvoktų ar to norėtų, tik patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Taigi visuma šių aplinkybių ir faktų paneigia kaltinimo versiją, jog kaltininkas, perpjaudamas peiliu nukentėjusiajai kaklą, siekė sukelti jai dideles kančias ir nukentėjusiąją nužudė itin žiauriai. Kolegija šiuo požiūriu taip pat pažymi, kad nukentėjusiajai visi sužalojimai padaryti vienu kartu, per labai trumpą laiką, esant vidutiniškai girtai, mirtis kilo staiga nukraujavus. Taigi teigti, kad nukentėjusiajai tuo buvo sukeltos ypatingos kančios, ar ypatingas skausmas nėra pakankamo pagrindo.

Kolegija dar kartą primena, kad nužudymas apskritai yra žiaurus nusikaltimas, tačiau tam kad būtų galima inkriminuoti ypatingą žiaurumą, o kaltininko veiką ir pagal 6-ąjį minimo straipsnio punktą, būtina faktų ir aplinkybių visuma, kaltininko psichinis ir valinis santykis, tikslai ir tokio ypatingo žiaurumo siekimas ir norėjimas. Kadangi tokių faktų ir aplinkybių kolegija nenustatė, šis kvalifikuojantis požymis, nurodytas pareikštame kaltinime, pripažintinas neįrodytu, todėl iš kaltinimo pašalintinas.

Taigi šie įrodymai paneigia kaltinimo versiją, kad kaltininkas nukentėjusiąją nužudė itin žiauriai.

Teismas pasikartoja, kad nužudymas yra savaime žiaurus nusikaltimas, taip pat ir kaltinamojo G. P. padarytas nužudymas ir jo būdas, tačiau jis negali būti įvertintas kaip itin žiaurus.

Esant šiems argumentams kaltininko veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 d dalies 6 punktą.

Kaltininkui ikiteisminio tyrimo institucija inkriminavo J. Š. ir A. Š. turto – 400 Lt užvaldymą.

Kaltininkas neigia pagrobęs šias jam inkriminuotas pinigų sumas. Kiti byloje pateikti duomenys liudija tik apie galimą tokių sumų buvimą nusikaltimo padarymo vietoje – J. Š. bute, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad šiuos pinigus tikrai pagrobė kaltinamasis G. P.. Kaltinimas savo teiginius remia tik prielaida „kas gi kitas, jei ne kaltinamasis G. P.“. Tačiau kolegija pažymi, kad bute buvo daug pašalinių žmonių, po J. Š. nužudymo ten užėjo pašaliniai asmenys, buvo R. N., prieš tai buvo kiti, pats kaltinamasis sulaikytas faktiškai iš karto po nusikaltimo padarymo tik parėjęs į savo namus kitoje to paties namo laiptinėje, jo bute pinigai neaptikti, tokių duomenų byloje nėra, pas jį patį taip pat, niekas nepatvirtino, kad kaltinamasis, išeidamas iš buto buvo užėjęs į kambarį, kuriame buvo A. Š. pinigai, kad piniginėje, kurią pagrobė išeidamas, buvo J. Š. tą dieną iš banko paimti šimtas litų, ar kita, nei nurodo pats kaltinamsis, pinigų suma, todėl teigti, kad pinigus pagrobė kaltinamasis, pagrindo nėra, todėl šis faktinė aplinkybė pripažintina neįrodyta.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Kaltinamasis tik iš dalies pripažino savo kaltę, jos iš esmės neneigdamas, tačiau savo valia ir geranoriškumu neatskleidė nusikaltimo faktinių aplinkybių, todėl tokio prisipažinimo negalima laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, jo asmenybė, ankstesnieji nusikalstami veiksmai, už kurių padarymą bausmės dar neatlikęs, nerodo nei jo nuoširdumo, nei gailėjimosi dėl daromų žiaurių ir labai sunkių nusikaltimų.

Jo atsakomybę sunkina girtumas nusikaltimo padarymo metu, nes jis turėjo įtakos ir iš dalies sąlygojo šio nusikaltimo padarymą.

Skirdamas kaltinamajam G. P. bausmę, teismas vadovaujasi pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, ir taisyklėmis, numatytomis VIII-ame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso skyriuje, kai nėra atsakomybę lengvinančių, bet yra ją sunkinančių aplinkybių, ir nėra pagrindų taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62 straipsnį.

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą.

Taigi, skiriant bausmę kaltinamajam G. P., teismas atsižvelgia į jo padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę. Šiuo požiūriu teismas laiko, kad kaltininko asmenybės bruožuose, gyvenimo būde iki šio nusikaltimo padarymo, jau buvo aiškiai susiformavusios antivisuomeniškos apraiškos, kito asmens gyvybės nevertinimas, žiaurumas, o jo pasirinktas elgesys, gyvenimo būdas, moralinės, intelektualinės ir socialinės nuostatos buvo viena iš sąlygų šių nusikaltimų įvykdymui. Kaltinamasis jau anksčiau teistas už dviejų asmenų tyčinį nužudymą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis, neatlikęs visos paskirtos bausmės, būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo vietos nepateisino jam parodyto pasitikėjimo, padarė du nusikaltimus, kurių vienas labai sunkus, sukėlęs neatstatomus padarinius.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas jam skiriama maksimali už tokias veikas terminuota laisvės atėmimo bausmė. Tokios bausmės paskyrimą sąlygoja veikos padarymo aplinkybės paskatos ir motyvas, kaltininko padarytos veikos tyčios turinys ir jo asmenybės bruožai. Tik tokia bausme galima pasiekti bausmei keliamų tikslų.

Dėl G. P. pripažinimo pavojingu recidyvistu

G. P. Šiaulių apygardos teismo 1996-02-15 nuosprendžiu teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 3 dalį, 105 straipsnio 2 punktą, 227 straipsnį, 278 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu (15) penkiolikai metų. Vienas jo padarytų nusikaltimų už kuriuos jis buvo nuteistas yra labai sunkus, todėl svarstant jo pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, kolegija atsižvelgia ne tik į padarytų nusikaltimų labai sunkų pobūdį, bet ir į pačia faktines šių nusikalimų aplinkybes, taip pat kaltininko asmenybės bruožus, jo gyvenimo būdą, bei į tai, kad antras labai sunkus nusikaltimas buvo padarytas netgi neatlikus visiškai paskirtos bausmės, t.y. kaltinamajam 2004-12-20 Vilniaus apygardos teismo nutartimi būnant paleistam iš įkalinimo vietų lygtinai (4) ketveries metams šešiems mėnesiams, 4 dienoms. Nauja padaryta nusikalstama veika ir jos padarymo faktinės aplinkybės byloja apie kaltininko piktybišką nenorą pasitaisyti, todėl atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, jis pripažintinas pavojingu recidyvistu.

Kadangi kaltinamasis naują labai sunkų nusikalstimą padarė neatlikęs ankstesniuoju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio taisyklėmis bausmės subendrintinos, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, t.y. prie naujuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama dalis - (3) treji metai ankstesniuoju nuosprendžiu neatliktos bausmės (BK 64 str. 1 ir 3 dalys).

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusieji A. Š. ir A. Š. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš G. P. priteisti: A. Š. 405 Lt turtinės su nusikaltimu susijusios žalos, kas sudaro jo ir motinos pagrobtų pingų sumą ir 100000 Lt neturtinės žalos, o A. Š. – 5057, 74 Lt turtinės žalos, kas sudaro laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas, ir 100000 Lt neturtinės žalos, 700 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 1 dalimi, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, civilinio ieškinio klausimą išsprendžia remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio. Byloje yra pateiktas laidojimo paslaugų įmonės kvitas ir daiktų pateikimo protokolas (t.1, b. l. 149–151), iš kurio matyti, jog civilinė ieškovė A. Š. laidojimo paslaugų įmonei sumokėjo 2305,60 Lt už J. Š. palaidojimo paslaugas, bei paminklo apmokėjimo kvitas ir sąskaita-faktūra (t. 3, b. l. 75–76), apie pinigų už paminklą – 3620 Lt sumokėjimą, todėl šios išlaidos pagrįstos ir tenkinamos visiškai iš kaltininko.

Vertinant įrodymus dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Š. pareikšto turtinio reikalavimo, teismas nensustatė, kad kaltininkas pagrobė nukentėjusiajam priklausančius tris šimtus litų ir J. Š. priklausančius 100 Lt, todėl šioje dalyje nukentėjusiojo ieškinys netenkinamas. Ieškinio dalis dėl pagrobtos piniginės vertės tenkinama, priteisiant jam 5 Lt turtinės žalos.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Vertindama prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. Š. ir A. Š. kaltininko G. P. tyčiniai nusikalstami veiksmai sukėlė itin sunkias pasekmes, stiprius dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, šeima neteko motinos, su kuria juos siejo artimi ryšiai. Įvertinusi visas šias aplinkybes bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, kolegija mano, jog prašoma priteisti neturtinė žala savo dydžiu nėra per didelė, todėl nukentėjusiųjų ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš jo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš byloje pateiktos pinigų priėmimo kvito kopijos matyti, jog nukentėjusioji A. Š. ją atstovavusiam advokatui sumokėjo 700 Lt, už teisinę pagalbą, todėl šios nukentėjusiosios turėtos išlaidos priteistinos iš G. P..

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Priimant nuosprendį turi būti išsprendžiamas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalį, daiktai, kurie nėra nusikalstamos veikos įrankiai priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, bei daiktai, kurių apyvarta neuždrausta, grąžinami teisėtiems jų savininkams arba sunaikinami. Nukentėjusieji teisiamojo posėdžio metu nepareiškė nuomonės dėl jų grąžinimo, todėl J. Š. sijonas, pėdkelnės, kelnaitės batelis, sunaikintini, G. P. rūbai nuosprendžiui įsiteisėjus gražintini G. P., R. N. rūbai sunaikintini, peilis sunaikintinas, piniginė grąžintina A. Š., kiti – saugotini prie bylos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 299, 303, 304, 305, 307 ir 308 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nuspre ndžia:

G. P. pripažinti kaltą nusikaltimais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir paskirti bausmes:

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje laisvės atėmimą (4) keveriems metams;

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte laisvės atėmimą (20) dvidešimčiai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmės subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskirti G. P. galutinę laisvės atėmimo bausmę (20) dvidešimčiai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis bausmės subendrinti taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, t.y. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti dalį - (3) trejus metus ankstesniuoju nuosprendžiu neatliktos bausmės, ir nustatyti nusteistajam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę (23) dvidešimt trejiems metams.

G. P. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu pripažinti pavojingu recidyvistu.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2008-05-28. Į bausmės atlikimo laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2007-08-04 iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą – suėmimą.

Pripažinti neįrodyta, kad G. P. J. Š. nužudė itin žiauriai, šį kvalifikuojantį požymį iš kaltinimo pašalinti.

Iš dalies tenkinti nukentėjusiosiųjų ir civilinių ieškovų A. Š. ir A. Š. pareikštus civilinius ieškinius, ir iš G. P. priteisti A. Š. 2305,60 Lt už J. Š. palaidojimo paslaugas, 3620 Lt už kapo sutvarkymą ir paminklo pastatymą, bei 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; A. Š. 5 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos. Likusioje dalyje civilinius ieškinius netenkinti. Priteisti A. Š. 700 Lt (septynis šimtus litų) turėtų išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Daiktinius įrodymus – J. Š. sijoną, pėdkelnes, kelnaites batelį, sunaikinti, G. P. rūbus nuosprendžiui įsiteisėjus gražinti G. P., R. N. rūbus sunaikinti, peilį sunaikinti, piniginę grąžinti A. Š., kitus – saugoti prie bylos.

Nuosprendis gali būti apskųstas Lietuvos Apeliaciniam Teismui per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo ir jo nuorašo įteikimo nuteistajam dienos.