- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-15
- Bylos Nr.
- A-556-1046-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- I. M. A., A. P.
- Trečiasis asmuo
- K. G., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Regina Pališkienė
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. ir I. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir I. M. A. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, K. G. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjos A. P. ir I. M. A. (toliau – ir pareiškėjos) prašymu (b. l. 3-4) kreipėsi į teismą prašydamos atnaujinti praleistą terminą prašymui, giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų senelio A. Š. valdytą iki nacionalizacijos 8,8 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjos nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio mėnesį iš giminaičių sužinojo, jog jų senelis A. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 8,8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tik tuomet sužinojo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą jos yra pretendentės į dalį senelio žemės. Taip pat sužinojo, kad dėl minėtos žemės grąžinimo 1992 m. sausio 28 d. į žemėtvarkos tarnybą kreipėsi jų tėvo A. Š. sesuo A. G. Pastaroji prašyme dėl žemės gražinimo pretendentais nurodė tik savo vaikus, kurie tuo metu pretenduoti į senelio A. Š. žemę dar negalėjo. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, patikėjęs, kad daugiau pretendentų į A. Š. žemę nėra, nuosavybės dokumentus rengė tik A. G. vardu. Pareiškėjos teigė, kad terminą praleido dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklaususių priežasčių.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjų prašymą (b. l. 28-29) prašė prašymą spręsti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje suformuotą nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 79, A. Š. iki nacionalizacijos valdė 8 dešimtinių žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos įstatymų nustatytu terminu prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę nepateikė.
Tretysis suinteresuotas asmuo K. G. atsiliepimu į pareiškėjų prašymą (b. l. 13-14) prašė prašymą atmesti.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad jo motinos A. G. tėvas A. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 8,80 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1993 m. A. G. pateikė prašymą ir visus reikiamus dokumentus, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo valdytą žemę. Motina A. G. niekuomet nepasakojo, jog buvo ir kitų A. Š. įpėdinių, jog jos tėvas turėjęs daugiau vaikų. Pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, kad jos yra A. Š. anūkės. Pareiškėjos prašyme taip pat nenurodė nei vienos svarbios priežasties, kas joms sutrukdė per 10 metų laikotarpį kreiptis su prašymų į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimu nesidomėjo ir savo teisių įgyvendinimu nesirūpino, nors nuo 1991 m. galėjo kreiptis į archyvus tikslu gauti informaciją apie savo protėvių iki nacionalizacijos valdytą turtą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 67-69) pareiškėjų prašymą atmetė.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises į jų senelio A. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 8,8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau jos praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui ir dokumentams pateikti nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis teismas gali pripažinti objektyvias, nuo pareiškėjų valios nepriklausančias aplinkybes, sutrukdžiusias joms laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos objektyvių priežasčių, dėl kurių jos negalėjo pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises iki 2001 m. gruodžio 31 d. nenurodė. Pareiškėjos turėjo galimybę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, o po to kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas ir pačioms išsiaiškinti, ar senelis A. Š. turėtą žemę iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise ir kiek žemės senelis turėjo, bei nustatyta tvarka įrodinėti žemės valdymo faktą. Teismas padarė išvadą, jog nežinojimas, ar asmuo valdė žemę iki nacionalizacijos, neribojo teisės teikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Kolegijos nuomone, pareiškėjų pasirinktas elgesio modelis, tai yra nepakankamas domėjimasis savo teisėmis, sąlygojo termino praleidimą, todėl pagrindo atnaujinti terminą nėra. Nepatenkinus prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į A. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 8,8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo tenkinti ir kito pareiškėjų prašymo dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės sklypo savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti.
III.
Pareiškėjos apeliaciniu skundu (b. l. 76-77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą ir pareiškėjų prašymą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis.
2. Lietuvos Respublikos įstatymuose žmogaus pažeistų teisių gynyba yra neatsiejama nuo sužinojimo apie pažeistas teises momento (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 1 d., Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 str. 1 d.).
3. Įstatymas nenumato, jog terminas atnaujinamas tik dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Termino praleidimo priežastys gali būti įvairios, t. y. ir objektyvios, ir subjektyvios.
Tretysis suinteresuotas asmuo K. G. atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 83-84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nepagrįsti. Teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir tai sąlygojo termino praleidimą. Pareiškėjos nepateikė ir pripažino, kad neturi įrodymų apie jų tėvo mirtį, t. y. mirties liudijimo ar teismo nustatyto juridinio fakto. Nesant šių dokumentų, pareiškėjos negali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Pareiškėjos siekia atnaujinti praleistą terminą prašymui, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų senelio A. Š. valdytą iki nacionalizacijos 8,8 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad įstatymų leidėjo nustatytus terminus praleido dėl nežinojimo, o tai, jų nuomone, pakankamas pagrindas tenkinti prašymą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (dėl terminų atnaujinimo nuosavybės teisių atkūrimo procese) yra pabrėžęs, kad vien tik nežinojimas apie tam tikras faktines aplinkybes nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti. Tuo tarpu pareiškėjos kitų aplinkybių, pagrindžiančių nežinojimo aplinkybę, kaip objektyvią priežastį, sutrukdžiusią kreiptis į institucijas, priimančias sprendimus nekilnojamojo turto restitucijos srityje, nenurodo. Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas nėra pateisintas. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais. Jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai aptarinėti, svarstyti, aiškinti viešai ir ne kartą. Tęsti ir terminai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Bendras prašymo pateikimas buvo galimas 10 metų laikotarpyje, o dokumentų įrodančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, - dar didesnis. Teisėjų kolegijos nuomone, tai pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį pilietis net darantis prielaidą, grindžiamą kitų asmenų ar tik asmeniniais teoriniais spėjimais, apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tikėdamasis atkurti nuosavybės teises į jį, turėjo galimybę pateikti prašymą, o po to, ieškoti bei pateikti reikalingus dokumentus. Tokius veiksmus galėjo atlikti ir pareiškėjos, bet dėl nežinomų priežasčių pastarųjų veiksmų neatliko.
Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti bei veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui, o šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimui į žemę.
Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje esančių įrodymų visumą. Pagrįstai nepatenkino pareiškėjų prašymo. Teisingai pažymėjo, jog nesant svarbių priežasčių, įgalinančių tenkinti prašymo dalį dėl atnaujinimo termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. P. ir I. M. A. apeliacinio skundo nepatenkinti.
Nutartis neskundžiama.