Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6149-728/2016 pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovui Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas AB DNB bankas) dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sutarties punkto panaikinimo, trečiasis asmuo – G. Š.-V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo Luminor Bank AB vienašališką kreditavimo sutarties Nr. K-2101-2007-69, sudarytos 2007 m. spalio 25 d. tarp atsakovo ir ieškovo, nutraukimą neteisėtu ir pripažinti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių tęsiasi toliau; pakeisti kreditavimo sutarties priedą Nr. K-2404-2007-69 ir nustatyti, kad ieškovas kredito likutį – 632 296,23 Eur – ir palūkanas pradeda mokėti nuo 2018 m. sausio 1 d., kiekvieno mėnesio 26 d., mokėdamas 1 000 Eur dydžio įmokas, o galutinio mokėjimo termino dieną 2029 m. rugpjūčio 26 d. padengdamas visą likusio kredito dalį vienu mokėjimu; pavesti atsakovui apskaičiuoti patikslintas palūkanas ir kredito grąžinimo mėnesinių įmokų dydžius laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į kreditavimo sutartyje nustatytą palūkanų normą ir kitas joje numatytas ir pakeistas sąlygas; panaikinti sutarties 60.1. punktą kaip nesąžiningą ir vietoje jo įtvirtinti tokią punkto redakciją: ,,60.1. Bankas gali vienašališkai nutraukti kredito sutartį tik teismine tvarka įstatymų numatytais atvejais“; nepripažinti atsakovui teisės į delspinigius ir palūkanas už laikotarpį nuo sutarties neteisėto nutraukimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.Nurodė, kad 2007 m. spalio 25 d. su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2404-2007-69 (su vėlesniais jos pakeitimais), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 1 129 518,07 Eur dydžio vartojimo kreditą iki 2027 m. rugsėjo 30 d. su nustatyto dydžio palūkanomis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymui ieškovas 2007 m. spalio 25 d. įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį pastatą su priklausiniu ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat trečiajam asmeniui V. L. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2009 m. vasario 20 d. prieš numatytą grąžinimo terminą ieškovas grąžino nemažą dalį kredito bei susitarimu Nr. K-2404-2007/69/1 pakeitė įmokų ir palūkanų mokėjimo grafiką, taip pat buvo panaikinta buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, hipoteka. 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. balandžio 7 d. tarp šalių buvo pasirašyti dar du sutarties pakeitimai dėl kredito restruktūrizavimo ir galutinis grąžinimo terminas nukeltas iki 2027 m. rugpjūčio 30 d., taip pat pakeista palūkanų norma ir grąžinimo grafikas. 2012 m. gegužės 29 d. atsakovui sutikus, įkeistas butas (duomenys neskelbtini) taip pat buvo parduotas ir padengta dalis kredito sumos. 2012 m. birželio 22 d. tarp šalių sudarytas dar vienas susitarimas ir galutinis kredito gražinimas nustatytas iki 2029 m. rugpjūčio 31 d., pakeista palūkanų norma ir tarpiniai kredito grąžinimo terminai. Taip pat buvo patikslinta kredito sutartis ir 1.4 punktu solidariuoju skolininku įtraukta sutuoktinė. 2014 metais ieškovas prašė atsakovą pakeisti kredito grąžinimo metodą. 2015 m. gegužės 28 d. ieškovui įteiktas atsakovo pranešimas, kad iki nurodyto termino nepadengus susidariusio įsiskolinimo sutartis bus nutraukta. Ieškovas nurodė laikinus finansinius sunkumus, bandė situaciją spręsti abiem šalims priimtinu būdu, tačiau atsakovas vienašališkai 2015 m. liepos 8 d. nutraukė sutartį. Anot ieškovo, turto vertinimo ataskaitoje jo namas su žemės sklypu įvertintas 897 822 Eur, ko pakaktų kreditui ir kitoms sumoms padengti. Nutraukus sutartį, iš varžytinių turtas bus parduotas pusvelčiui, neužteks sumos visai paskolai ir palūkanoms padengti. Atsakovas, žinodamas, kad įkeistas namas yra ieškovo ir jo mažamečio sūnaus vienintelis gyvenamas būstas, šias aplinkybes visiškai ignoruoja. Ieškovas buvo pasiruošęs pasiūlyti kitus atsiskaitymo būdus, tačiau atsakovas taikė kraštutinę priemonę išspręsti kilusius nesutarimus. Ieškovas nelaikytinas pažeidusiu prievolę, nes atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, nesikooperavo. Sutartis vertintina kaip vartojimo, todėl jai turi būti taikomos vartojimo santykius reglamentuojančios teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kad kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, jos nutraukimas nesumokėjus bent vienos kredito dalies iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Minėtas sutarties punktas atsakovui suteikia teisę dėl mažareikšmių dingsčių vienašališkai ne teismo tvarka nutraukti ilgametę sutartį visiškai neatsižvelgiant į aplinkybę, jog didžioji dalis kredito buvo grąžinta netgi anksčiau nustatyto termino.Atsakovas Luminor Bank AB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo kreditavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo kas mėnesį grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas (Sutarties specialiosios dalies 4 punktas, bendrosios dalies 9 punktas). Už laiku negrąžintą kreditą ieškovas įsipareigojo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti 0,08 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos. Trimis susitarimais bankas pakeitė sutarties sąlygas, solidaria bendraskole tapo G. Š.-V. Tarp pakeistų sąlygų buvo užfiksuoti esami įsiskolinimai – 4 558,50 Eur palūkanų, 236,97 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių. Ieškovui su sutuoktine nevykdant įsipareigojimų, 2015 m. kovo 25 d. raštu pastarieji buvo informuoti, jog yra pradelstų mokėjimų ir kad iki 2015 m. balandžio 27 d. nesumokėjus skolos, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Pranešimas buvo išsiųstas ne tik paštu 2015 m. kovo 25 d., bet ir el. paštu ieškovui ir trečiajam asmeniui. 2015 m. kovo 26 d. bankas G. Š.-V. nusiuntė 2014 m. kovo 4 d. susitarimo nuorašą bei paaiškino įsiskolinimo dydį. Po šios žinutės trečiasis asmuo su banku daugiau nekontaktavo, banko darbuotoja dar ne kartą rašė priminimus, bet skolininkai nebendradarbiavo. Todėl 2015 m. liepos 3 d. sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Skolininkas buvo įsipareigojęs kas mėnesį sumokėti bankui dalį kredito ir palūkanų, tai yra esminė kredito gavėjo pareiga ir kreditavimo sutarties sąlyga, todėl įmokų kreditoriui sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka nemokėjimas vertintinas kaip esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Vadovaujantis CK 6.874 straipsnio 2 dalimi, nurodytu atveju paskolos gavėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis. Finansų įstaigos teisė nutraukti sutartį, jei klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, yra numatyta Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punkte. Sutarčių teisėje galioja privalomumo principas, kuris reiškia, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutarties 46 punkte šalys sulygo dėl sutarties nutraukimo pagrindų; vienas jų, numatytas Sutarties 46.1. punkte – jei kredito gavėjas nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir / arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Sutarties 48 punkte nurodyta, kad sutartyje numatyti nutraukimo pagrindai yra esminių sutarties pažeidimų atvejai. Nuo 2014 metų iki sutarties nutraukimo 2015 m. liepos 3 d. ieškovas ir trečiasis asmuo netinkamai vykdė sutartį – tinkamai bei laiku negrąžino kredito, nemokėjo palūkanų ir mokėjimus atlikdavo pavėluotai, mokėdavo ne pilnas sumas, per banko nustatytus papildomus terminus įsiskolinimų nepadengė. Skolininkai prievolių nevykdė nuolatos, sistemingai, ilgą laiką, todėl sutarties pažeidimų negalima laikyti pavieniu ar atsitiktiniu formaliu atveju.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nutraukė sutartį, nes pagal Sutarties 46.1 punktą, jeigu kredito gavėjas Sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir / arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų, tai yra pagrindas nutraukti sutartį. Pagal CK 6.881 straipsnį, piniginių įmokų mokėjimas kreditoriui yra esminė kredito gavėjo pareiga ir kreditavimo sutarties sąlyga, todėl įmokų nemokėjimas nustatytomis sąlygomis ir tvarka vertintinas kaip esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Šios nuostatos išliko ir kredito sutarties pakeitimo susitarimuose, kuriuose nebuvo pakeista nuostata, kas yra laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu.Pagal Sutarties 43 punktą, esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas nutraukia vienašališkai sutartį, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos.Teismas nustatė, kad atsakovas laikėsi paminėtų sutarties nuostatų – 2015 m. kovo 25 d. išsiuntė ieškovui ir trečiajam asmeniui pranešimą apie būtinybę susimokėti skolą. Bankas nustatė papildomą terminą iki 2015 m. balandžio 27 d. pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėjo, kad priešingu atveju bus nutraukta sutartis. Šis pranešimas skolininkams buvo išsiųstas 2015 m. kovo 25 d. ne tik paštu, bet ir el. paštu. Minėto pranešimo išsiuntimo dieną ieškovo skola buvo 2 896,20 Eur pradelsto kredito, 1 548,87 Eur palūkanų bei 29,09 Eur delspinigių, t. y. pradelsti mokėjimai buvo daugiau nei vienos kredito dalies. Sutartis gi buvo nutraukta 2015 m. liepos 8 d. Iki nutraukimo bankas skolininkams dar 2015 m. gegužės 28 d. pranešimu davė papildomą terminą susimokėti iki 2015 m. liepos 2 d. Taigi nuo 2015 m. kovo 25 d. pranešimo iki papildomo 2015 m. liepos 2 d. termino buvo 99 dienos pradelstoms prievolėms įvykdyti, tačiau skolininkai įsiskolinimų nesumokėjo. Taigi teismas konstatavo nenustatęs jokių sutarties sąlygų dėl vienašališko sutarties nutraukimo pažeidimo, todėl sprendė, kad bankas sutartį nutraukė teisėtai. Dėl ieškovo reikalavimo pakeisti sutarties sąlygą teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismine tvarka pakeisti sutartį galima tik tuomet, kai šalys bandė preliminariai tai daryti iki teismo, bet joms nepavyko pasiekti susitarimo (LAT 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006). Ieškovas gi nepateikė į bylą įrodymų apie ikiteisminį šalių ginčo dėl kokių nors kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo nagrinėjimą (CPK 178 straipsnis).Teismas sutiko su atsakovo argumentais dėl ieškovo nepagrįstų bandymų įrodyti esminę šalių nelygybę, anot teismo, ieškovo argumentai neatitinka tuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl ieškovo deklaratyvius argumentus kaip nepagrįstus, atmetė. Teismas pažymėjo, kad kreditų negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas bankui kaip šio verslo subjektui yra ypatingai svarbūs dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Finansinio tvarumo įstatymo nuostatos apie finansų sektoriaus svarbą šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui finansų sistema yra viešas interesas, todėl atmestini ieškovo argumentai, kad vartotojas turi teisę savo nuožiūra nevykdyti kredito sutarties sąlygų, o bankas neturi teisės nutraukti sutartį. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais, kad bankas nebendradarbiavo. Teismas nurodė, kad šiuo atveju faktinės aplinkybės byloja, jog ieškovas nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, be to, bankas ne kartą, atsižvelgęs į ieškovo pageidavimus, keitė ieškovo naudai sutarties sąlygas. Teismas nenustatė aplinkybių, bylojančių apie tai, kad atsakovas ignoravo ieškovo teiktus prašymus ir pasiūlymus, kad vadovavosi tik savo interesais. Be to, bankas nėra įpareigotas tenkinti kredito gavėjo prašymus, skundus ir reikalavimus.Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad minėta sutartis yra vartojimo sutartis, todėl CK 6.877 straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma. CK 6.889 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis remiasi ieškovai, gali būti taikomos (šiuo aspektu teismas sutiko su atsakovo argumentais) tik tuo atveju, kai šalys yra sudariusios vartojamojo kredito sutartį, be to, visos nuostatos, kurios reglamentuoja vartojamąjį kreditą, yra netaikomos, jei kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą (CK 6.886 straipsnio 3 dalies 1 punktas), kas šiuo atveju ir buvo padaryta, nes bankui buvo įkeistas būstas.Teismas nurodė, kad sutartis gali būti nutraukta ir tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas; kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties įsipareigojimų per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Šios įstatyminės nuostatos taikomos ir kreditavimo sutartims. Taigi teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė sutartį, nes ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis), dėl ko ieškinį atmetė atsakovo argumentų ir pateiktų įrodymų pagrindu. Teismas sprendė, kad atsakovo veiksmai nutraukiant sutartį atitiko šalių lygybės, interesų pusiausvyros, teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir nepažeidė ieškovo kaip vartotojo interesų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas L. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad ilgalaikės kreditavimo sutarties nuostatos, leidžiančios kredito davėjui vienašališkai nutraukti kredito sutartį nesumokėjus vos vienos mėnesinės įmokos, laikytinos prieštaraujančiomis bendriesiems sąžiningumo reikalavimams bei iš esmės pažeidžiančiomis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Atsižvelgiant į tai, teismas neteisėtai ir nepagrįstai rėmėsi Sutarties 46.1. punkto nuostata, kuri buvo įtraukta pagal atsakovo iš anksto parengtas sąlygas.Apeliantas nuo pat Sutarties sudarymo dienos tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus bei nemažą dalį jam suteikto kredito (apie 100 000 Eur) yra grąžinęs netgi anksčiau laiko. Šiuo metu apeliantas yra grąžinęs pusę jam suteikto kredito, t. y. beveik 500 000 Eur, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, spręsdamas ginčą dėl Sutarties nutraukimo teisėtumo. Be to, net ir iškilus finansiniams sunkumams, apeliantas visomis išgalėmis stengėsi padengti bent dalį savo įsiskolinimo, ko neginčijo ir pats atsakovas. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Sutartį.Apelianto prašymai buvo teikiami bei atitinkamai Sutarties ir Hipotekos sutarties pakeitimai buvo atliekami apeliantui didele dalimi padengus kreditą anksčiau laiko. Taigi minėti veiksmai buvo atliekami abiejų šalių sutikimu ir interesais, todėl negalima teigti, kad atsakovas darė apeliantui tam tikras nuolaidas. Tuo tarpu apeliantui ir jo įgaliotiems atstovams kreipusis į atsakovą dėl galimybių restruktūrizuoti kreditą, pasikeitus sutarties vykdymo aplinkybėms, ir derybų keliu išspręsti šalių tarpusavio atsiskaitymų problemas, galimai pasiūlant papildomų prievolių užtikrinimo priemonių, atsakovas nebuvo linkęs bendradarbiauti bei iš karto ėmėsi kraštutinės priemonės – sutarties nutraukimo, nevertindamas, kokias negrąžinamas ir ypač sunkias pasekmes apeliantui sukels tokie jo veiksmai. Apeliantas neignoruodavo atsakovo raginimų vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Tai atsakovas ignoravo apelianto kvietimus derėtis dėl kredito restruktūrizavimo ir įmokų atidėjimo, siekiant padengti visą negrąžintą kreditą iš karto, bei kitus teiktus prašymus ir pasiūlymus, nesiekė bendradarbiauti, būdamas stipresniąja sutarties šalimi, vadovavosi išimtinai savo interesais ir neteisėtai nutraukė sutartį.Teismas nepagrįstai nesutiko su ieškovo argumentu, kad ginčo sutartis yra vartojimo, todėl CK 6.877 straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma. Tarp apelianto ir atsakovo sudaryta sutartis turi visus įstatymo reikalaujamus privalomus požymius, dėl kurių ji laikytina vartojimo sutartimi ir tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams greta bendrųjų sutarčių teisės normų turi būti taikomos specialiosios vartotojų teisinius santykius reguliuojančios taisyklės. Taigi teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą dėl Sutarties, pripažindamas ją ne vartojimo sutartimi ir netaikydamas atitinkamų vartotojų apsaugą reglamentuojančių CK normų. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Luminor Bank AB prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Iki kreditavimo sutarties nutraukimo apeliantas ir trečiasis asmuo nemokėjo eilinių mokėjimų penkis mėnesius iš eilės, o jų įsiskolinimai tęsėsi nuo 2014 metų.Aplinkybė, kad apeliantas yra grąžinęs beveik pusę kredito sumos, nereiškia, kad apeliantas ir trečiasis asmuo yra atleidžiami nuo pareigos kiekvieną mėnesį grąžinti kreditą dalimis, mokėti palūkanas ir netesybas.Apeliacinio skundo teiginys, kad bankas nebendradarbiavo su apeliantu, yra nepagrįstas, neįrodytas, prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams. Byloje neginčijamai nustatyta, kad bankas elgėsi sąžiningai ir išnaudojo visas protingas galimybes ragindamas apeliantą ir trečiąjį asmenį geruoju ištaisyti kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimus. Sumokėti skolas bankas ragino tiek el. paštu, tiek raštais, tiek tiesiogiai kreipdamasis į apeliantą ir trečiąjį asmenį, tiek per apelianto įgaliotą atstovę S. Ž.. Tokie banko veiksmai laikytini realiu banko bandymu išsaugoti sutartinius santykius, tačiau apelianto ir trečiojo asmens sutartinių įsipareigojimų nevykdymas (įsiskolinimų nemokėjimas 5 mėnesius iš eilės) negalėjo ilgiau tęstis, nes įsiskolinimo suma visą tą laiką didėjo, o jokių duomenų, kad apelianto ir / ar trečiojo asmens finansinė padėtis pagerėjo, minėti asmenys nepateikė. Kreditavimo sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi neatleido apelianto ir trečiojo asmens nuo pareigos kiekvieną mėnesį mokėti bankui kredito grąžinimo įmokas bei palūkanas, o tinkamai bei laiku neįvykdžius prievolių, sumokėti dar ir netesybas (delspinigius). Vartotojui vien dėl jo teisinio statuso negali būti suteikiamas gerokai didesnis pranašumas kitos teisinių santykių šalies atžvilgiu ir jos sąskaita. Vartotojo teisinis statusas taip pat negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl suteikimas kreditoriui teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.Apelianto teiginys, kad jam buvo apribotos galimybės naudotis užsienyje turimomis banko sąskaitomis, nepagrįstas įrodymais.Apelianto teiginys, kad jam teko išvykti iš Lietuvos, siekiant atkurti galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus iš užsienio įstaigose turimų lėšų, nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir / ar nepagrįstumo. Apeliantas nenurodė tokio išvykimo trukmės, nepateikė įrodymų, kurie būtų susiję su galimybių vykdyti sutartinius įsipareigojimus atkūrimu ir pan.Apeliantas nutyli aplinkybę, kad sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su motina, bandydamas sudaryti įspūdį, kad nepilnametis vaikas gyvena su apeliantu.Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad bankas neva ignoravo apelianto kvietimus derėtis dėl kredito restruktūrizavimo ir įmokų atidėjimo ir pan.Apeliantas nepaneigė banko nurodytų aplinkybių dėl apelianto pradelstų įsiskolinimų kitiems asmenims ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo gebėjimus vykdyti kredito sutartį. Priešingai banko nurodomos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas yra finansiškai nepajėgus vykdyti sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kredito davėjo vienašalio kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kredito sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, nepagrįstai rėmėsi šalių sudarytos sutarties 46.1. punktu, numatančiu galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bent vienos kredito dalies ir / ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, kadangi kasacinio teismo praktikoje tokios nuostatos vertinamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančiomis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.Sutikdamas su apelianto argumentais, kad kasacinio teismo praktikoje sutartinės sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti sutartį ir reikalauti sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius ir kt., iš tiesų yra pripažįstamos neteisėtomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011), apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju vienašalio kredito sutarties nutraukimo dieną skolininkai (t. y. apeliantas ir trečiasis asmuo) buvo pradelsę sumokėti kredito įmokas ir kitus mokėjimus pagal sutartį penkis mėnesius iš eilės, todėl nurodyti teismų praktikos išaiškinimai šios bylos kontekste nėra aktualūs.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad aplinkybė, jog iki sutarties nutraukimo apeliantas tam tikrą laiką tinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, grąžino beveik pusę jam suteikto kredito sumos, nereiškia, kad apeliantas buvo atleistas nuo tinkamo sutarties vykdymo ir ateityje, atitinkamai, kad apeliantui nustojus vykdyti sutartines prievoles, atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti sutartį.Apelianto argumentai, kad bankas nesiekė bendradarbiauti, o iš karto ėmėsi kraštutinės priemonės – sutarties nutraukimo, atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad jo finansinė padėtis buvo tik laikinai pablogėjusi, t. y. kad buvo apribotos apelianto galimybės naudotis užsienio bankuose esančiomis sąskaitomis, kad apeliantas buvo išvykęs į užsienį siekdamas atkurti galimybes vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus iš šių lėšų ir pan. Apeliantas nepadengė savo (dalies) įsiskolinimo iki 2015 m. birželio 30 d., kaip buvo žadėjęs atsakovui, taip pat nepateikė jokio konkretaus pasiūlymo restruktūrizuoti kreditą ir nepagrindė savo finansinio pajėgumo tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ateityje, todėl spręsti, kad atsakovas, nutraukdamas sutartį, o ne laukdamas neapibrėžtą laiką, kol apeliantas galimai padengs savo įsiskolinimą ir pradės tinkamai vykdyti sutartį, nepagrįstai pasirinko kraštutinę sutarties nutraukimo priemonę ir nebendradarbiavo, nėra faktinio pagrindo.Tarp šalių iš esmės nėra ginčo, kad jų sudaryta kredito sutartis buvo skirta apelianto vartojimo poreikiams, todėl nagrinėjamame ginče apeliantas, kaip ir nurodo, turi vartotojo teisinį statusą. Tačiau kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, vartotojams suteikiama papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, sutarties nutraukimo dieną (2015 m. liepos 3 d.) apeliantas nebuvo vykdęs sutartinio įsipareigojimo nustatytais terminais mokėti kredito įmokas ir palūkanas penkis mėnesius iš eilės, o pradelsti įsipareigojimai buvo atsiradę dar 2014 metais. Po sutarties nutraukimo apeliantas taip pat nebuvo atlikęs jokių mokėjimų pagal sutartį ir nepateikė jokių įrodymų, kad būtų finansiškai pajėgus vykdyti sutartį ateityje.Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog šalių sudaryta sutartis buvo vartojimo, nagrinėjamos bylos kontekste nepagrindžia kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 968 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.Teismas, įvertinęs Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytus maksimalius dydžius, bylos sudėtingumą bei galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina iš dalies, priteisdamas atsakovui iš ieškovo 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teismas atkreipia dėmesį, kad apeliacine tvarka nagrinėjama byla nėra sudėtinga nei teisiniu, nei faktiniu požiūriu, atsiliepimą į apeliacinį skundą parengęs advokatas atstovavo atsakovui bylą nagrinėjant ir pirmosios instancijos teisme, tad faktinės aplinkybės jam buvo žinomos ir jam reikėjo mažiau laiko suteikti atsakovui teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai dalis atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų yra tapatūs nurodytiems pirmosios instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Luminor Bank AB (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo L. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.