Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. Č. (J. Č.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovui Būsto energijos taupymo agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui daugiabučių namų savininkų bendrijai „Miško tyla“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad nėra aplinkybių, kurios leistų teigti, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – skundžiamo sprendimo galiojimo sustabdymo, galimo pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar motyvų. Dėl pareiškėjo prašymo uždrausti trečiajam suinteresuotam asmeniui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dalyvauti sandoriuose, susijusiuose su daugiabučio atnaujinimo programa, teismas nurodė, kad ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato galimybę uždrausti atlikti tam tikrus veiksmus tik atsakovui, bet ne trečiajam suinteresuotam asmeniui, todėl šio pareiškėjo prašymo netenkino.

II.

Bendrija vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo investicinio plano tvirtinimas buvo pakartotinai svarstomas, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neginčija 2012 m. gegužės 23 d. viešojo aptarimo protokolo Nr. 2, Bendrijos 2012 m. gegužės 23 d. visuotinio gyventojų susirinkimo protokolo Nr. 2. Bendrija pažymi, kad iš pareiškėjo pateikto prašymo neaišku, kokios žalos pareiškėjui, gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų interesams bus išvengta, jei teismas pritaikys prašomas reikalavimų užtikrinimo priemones. Bendrovė pažymi, kad jos atžvilgiu reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma, kadangi ji nėra atsakovu nagrinėjamoje byloje. Bendrovė taip pat atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi taikė analogiškas pareiškėjo prašomoms laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas administracinį ginčą inicijavo, prašydamas teismo panaikinti Agentūros 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1.1-508, kuriuo Agentūra derina daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, bendrojo naudojimo objektų valdytojo pateiktą investicijų planą.

Pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Agentūros 2013 m. kovo 29 d. sprendimo galiojimą, motyvavo iš esmės tuo, jog namo atnaujinimo procedūrų vykdymas turės įtakos bendrijos narių teisėms ir teisėtiems interesams, siekiant atkurti iki ginčijamo akto buvusią padėtį, atsiras naujų teisminių ginčų būtinybė, visa tai apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pareiškėjas neįrodė, kad skundžiamo Agentūros sprendimo, esančio ginčo objektu, galiojimo nestabdymas konkrečiu atveju esmingai apsunkins būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba jį padarys neįmanomu ir tokiu būdu nebus įmanoma grįžti į status quo ante (lot. – ankstesnė padėtis). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog panaikinus pareiškėjo ginčijamą sprendimą bus neįmanoma atkurti iki sprendimo priėmimo buvusios padėties ar toks atkūrimas bus labai sudėtingas.

Pažymėtina, jog ABTĮ, apibrėždamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paskirtį, neįtvirtina, kad vienas iš reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslų – padėti pareiškėjams išvengti ateityje galimų teisminių ginčų, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra ir turi būti taikomos nagrinėjamos administracinės bylos ribose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-623/2013, 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-451/2008). Be to, galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti adresuojamas tik atsakovui. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-871/2013, 2008 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-159/2008; 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-162/2008). Pareiškėjo prašymas uždrausti trečiajam suinteresuotam asmeniui daugiabučių namų savininkų bendrijai „Miško tyla“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dalyvauti sandoriuose, susijusiuose su daugiabučio namo atnaujinimo programa, minėtai bendrijai nesant atsakovu šioje administracinėje byloje negali būti tenkinamas. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad analogiškas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo patenkintas Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2013 m. birželio 17 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4961-618/2013, kuria, be kita ko, nutarta uždrausti atsakovui daugiabučių namų savininkų bendrijai „Miško tyla“ dalyvauti sandoriuose, susijusiuose su dalyvavimu daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, atnaujinimo (modernizavimo) programoje, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė netaikyti priemonių reikalavimui užtikrinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę panaikinti nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Č. (J. Č.) atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.