Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Editai Sakalinskaitei, dalyvaujant pareiškėjui – G. A, pareiškėjo atstovui – advokatui Nerijui Šmitui, vertėjai – Violetai Marčiulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – G. A. skundą atsakovui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už pareiškėjo priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Pažymėtina, kad, remiantis Vidaus tarnybos statuto 18 straipsnio 1 dalimi, atestavimo tikslas yra įvertinti pareigūno tarnybinę veiklą, sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms, o administracinėje byloje Nr. A-891/2004 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog Vidaus tarnybos statuto 18 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė prireikus surengti neeilinę pareigūnų atestaciją negali būti suprantama kaip įstatyme nurodytų pareigūnų teisė tokią atestaciją surengti be teisės akte dėl atestacijos rengimo įvardijamų pagal Vidaus tarnybos statutą atestavimo tikslui atitinkančių konkrečių ir aiškių faktinių pagrindų.

2006 m. rugpjūčio 28 d. pareigūno atestacijos lape pateiktos charakteristikos analizė leidžia daryti vienareikšmišką išvadą kad neeilinė atestacija pareiškėjui buvo paskirta nenurodžius konkrečių ir aiškių faktinių pagrindų, atitinančių atestavimo tikslus:

Pirma, pažymėtina, kad pareigūno atestacijos tikslas yra įvertinti pirmiausiai paties pareigūno sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms, o ne jo vadovaujamos įstaigos veiklos rezultatus. Tuo tarpu, asmeniškai pareiškėjo tarnyba charakteristikoje beveik neįvertinta. Reikia pripažinti, kad bet kokios institucijos veiklos rezultatai priklauso ir nuo vienų ar kitų objektyvių aplinkybių, kurių vadovas dažnai nepajėgus paveikti.

Antra, pačioje charakteristikoje pripažįstama, kad Kaišiadorių raj. PK veiklos rezultatai vertinami vidutiniškai, nemažai pareiškėjo, kaip vadovo, pastangų yra įvertinta labai gerai.

Trečia, Kaišiadorių r. PK darbuotojų 2006 m. birželio 29 d. kreipimasis dėl neva pareiškėjo netinkamo vadovavimo, darbo organizavimo ir ydingo bendravimo su pavaldiniais stiliaus (nepagarbus elgesys su pavaldiniais, asmeniniai įžeidinėjimai, nesugebėjimas išgirsti konstruktyvių pasiūlymų) negali būti laikomas pakankama priežastimi neeilinei atestacijai atlikti. Tiesioginis vadovas, skirdamas neeilinę atestaciją, charakteristikoje turėjo nurodyti konkrečius ir aiškius faktus, nurodančius pareiškėjo gebėjimus ir tinkamumą einamoms pareigoms.

2.2. Neeilinės atestacijos metu nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjo tarnybos rezultatai

Vienas iš motyvų Kaišiadorių raj. PK darbuotojų pasirašytame pareiškime dėl pareiškėjo kompetencijos ir tinkamumo eiti Kaišiadorių raj. PK viršininko pareigas buvo tas, jog jis skirsto darbą neproporcingai, neatsižvelgia į dirbančių pareigūnų skaičių ir krūvį. Šis teiginys yra visiškai nepagrįstas, nes 2006 m. liepos mėn. pradžioje Kaišiadorių raj. PK buvo atliekamas Policijos departamento Kriminalinės policijos valdybos Veiklos kontrolės skyriaus vyr. tyrėjo Ž. Š. patikrinimas. Jo parengtame tarnybiniame pranešime informuojama, kad bylos tyrėjams skirstomos tolygiai ir pareiškėjas jokios tiesioginės įtakos bylų skirstymui neturi. Taipogi skubiai reagavo bei suinteresuotumą demonstravo į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. liepos 21 d. rašte pateiktas pastabas: buvo peržiūrėtas ir pakoreguotas Kaišiadorių r. PK darbo reglamentas bei tarnybų vadovų pareigybių aprašymai, papildomai išklausyta pareigūnų nuomonė ir atsižvelgta į jų pageidavimus, siekiama, kad pareigūnams būtų sudarytos geros darbo sąlygos ir operatyviai sprendžiamos jų problemos. Nuolatinį pareiškėjo rūpestį pareigūnų darbo sąlygomis patvirtina 2006 m. rugpjūčio 28 d. atestacijos lape padarytas įrašas, jog Policijos departamento Kriminalinės policijos valdybos 2006 m. sausio 23 d. pažymoje „Dėl teritorinių policijos įstaigų veiklos“ apie Kaišiadorių r. PK paminėta, kad šioje įstaigoje daug dėmesio skiriama pareigūnų tinkamų darbo sąlygų sudarymui. Taip pat geru žodžiu apie pareiškėjo vykdytas pareigas atsiliepė ir Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba.

Į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta vertinant Kaišiadorių r. PK darbuotojų pareiškimo pagrįstumą, ko pasėkoje buvo atlikta neeilinė atestaciją, kuri buvo iš esmės prieštaraujanti teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams. Atestacijos komisijos išvados pagrindu pareiškėjui buvo pateiktas siūlymas pereiti į žemesnes pareigas. Atestacijos komisija vertino tik Kaišiadorių r. PK darbuotojų pareiškime išdėstytas aplinkybes, tuo tarpu visiškai neatsižvelgė į Policijos departamento 2005 m. sausio 13 d. rašytą pareiškėjo atžvilgiu tarnybinę charakteristiką, kuri buvo pateikta kaip įrodymas, liudijantis pareiškėjo nepriekaištingą kvalifikaciją, pareigingumą, reiklumą ir iniciatyvumą. Joje pareiškėjas buvo apibūdintas kaip geras organizatorius, kuris turi didelę darbo patirtį, kvalifikuotai sprendžiantis iškilusias problemas. Taip pat buvo nurodyta, jog pareiškėjo vadovavimo įstaigai laikotarpiu pagerėjo bendra aptarnaujamos teritorijos kriminogeninė padėtis, o nusikaltimų išaiškinamumas – stabilus. Įvertinus tik vienos pusės pateiktas aplinkybes, darytina išvada, jog Komisija veikė šališkai, demonstruodama išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją.

Pabrėžtina, jog remiantis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių 14 punktu, tiesioginis vadovas, pildydamas atestacijos lapą prieš Komisijos posėdį, turi apibūdinti pareigūno tarnybinės veiklos kokybę, gebėjimą panaudoti turimas žinias pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti, pareigūno asmenines savybes, tokias kaip: komunikabilumą, tarnybinės drausmės laikymąsi, kūrybiškumą ir iniciatyvumą darbe. Tačiau tai buvo atlikta atmestinai ir neišsamiai, nutylint tikruosius pozityviai charakterizuojančius pareiškėją požymius.

2.3. Neeilinė atestacija buvo atlikta pažeidžiant Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių reikalavimus:

Tiesioginis vadovas, pateikęs charakteristiką, nenurodė taisyklių 15 punkte nurodytos vienos iš išvadų. Tokiu būdu jis, pažeisdamas taisyklių reikalavimus, nepateikė nuomonės (charakteristikos) apie pareiškėjo sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms. 2007 m. vasario 19 d. pareiškimu pareiškėjas kreipėsi į Policijos departamentą dėl 2007 m. vasario 15 d. atestacinės komisijos išvados. Pareiškėjo nuomone, ši išvada buvo nepagrįsta, priimta, pažeidžiant teisingumo ir teisinio proporcingumo principus, neegzistuojant juridiniams faktams, sąlygojantiems tokį griežtą sprendimą.

Anot pareiškėjo, Policijos departamentas, pažeisdamas teisės aktus ir nenurodydamas teisinio pagrindo, 2007 m. kovo 2 d. raštu Nr. 5-S-1963 nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2007 m. vasario 19 d. pareiškimo, tokiu būdu dar kartą pademonstruodamas nesiskaitymą su pareiškėjo teisėmis. Atsisakymą nagrinėti jo pareiškimą Policijos departamentas motyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS3-438-06), kurioje teismas išaiškinęs, jog atestacijos komisijos išvada negali būti administraciniame teisme nagrinėjamo ginčo dalykas, nors pareiškėjas dėl atestacijos komisijos išvados į administracinį teismą ir nesikreipė. Tad teismo išaiškinimas, šiuo atveju, nebuvo pagrindas Policijos departamentui nenagrinėti pareiškėjo pareiškimo.

Pažymėtina, kad atestuojamas pareigūnas turi teisę pateikti savo poziciją dėl atestacijos (Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių 21 punktas). Kadangi pareiškėjo pozicija liko komisijos neišgirsta ir neįvertinta, atsižvelgdamas į tai, kad komisijos išvada yra rekomendacinio pobūdžio (LVAT 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS3-438-06), pasinaudodamas savo teise išdėstyti savo poziciją dėl atestacijos, kreipėsi į Policijos generalinį komisarą – savo tiesioginį vadovą, o ne į teismą. Nepagrįstai ir neteisėtai atsisakius nagrinėti pareiškėjo pareiškimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė išdėstyti savo poziciją dėl atestacijos, ko pasėkoje, remdamasis vien nepagrįsta atestacinės komisijos išvada ir siūlymu, policijos generalinis komisaras pasiūlė pareiškėjui žemesnes pareigas.

Pasak pareiškėjo, visos šios faktinės aplinkybės liudija, kad buvo nepageidaujamas, kažkam „nepatogus“ policijos tarnyboje, neatsižvelgiant į tai, kad policijoje tarnavo daugiau kaip 30 metų ir užėmė aukštus postus, kas patvirtina pakankamai aukštą pareiškėjo kvalifikaciją ir gebėjimus vadovauti policijos įstaigai. Paskutinius metus patirdamas nuolatinį psichologinį spaudimą, neteisėtai buvo priverstas palikti tarnybą policijoje, nors ne vieną kartą buvo išreiškęs norą ir pasiryžimą tarnauti.

II

Pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas vadovaujantis Vidaus tarnybos sistemos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu – jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjas prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, dėl išėjimo į pensiją pačiam prašant pateikė 2007 m. kovo 7 d. Terminą, per kurį prašymą pateikęs pareigūnas turi būti atleistas, nustato pareigūnas, kuris turi teisę priimti sprendimą dėl atleidimo, tačiau turi būti atleidžiama ne vėliau kaip per 14 dienų. Šiuo atveju buvo nuspręsta patenkinti pareiškėjo prašymą per vieną dieną. Tokie veiksmai yra teisėti ir jie atlikti vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas pateikto prašymo neatšaukė.

III

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentavusius ir reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:

1.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. sprendimu (t. 1, b. l. 157-161) pareiškėjo skundą atmetė.

1.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 4 d. nutartimi (t. 2, b. l. 28-31) minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės dėl neeilinės atestacijos paskyrimo ir atlikimo įtakojo jo valią dėl tarnybos santykių nutraukimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas turėtų išreikalauti minėto ikiteisminio tyrimo medžiagą ir ją ištyręs spręsti, ar kitų asmenų veiksmai, dėl kurių buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, turėjo įtakos pareiškėjo valiai dėl tarnybos santykių nutraukimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų, išsiaiškinti, ar atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikytasi Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio reikalavimų, ar buvo užtikrintos visos šiame straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo garantijos.

1.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu (t. 2, b. l. 94-98) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

1.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 22 d. nutartimi (t. 2, b. l. 129-134) minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, konstatavo:

„Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, aprašė atestacijos faktines aplinkybes ir konstatavo, kad šioje byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas, o ne atliktos atestacijos teisėtumas ir išvadų teisingumas. Taigi šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyto aspekto pirmosios instancijos teismas visai netyrė.

Teismo posėdžių 2007 m. birželio 28 d. ir 2009 m. lapkričio 12 d. protokoluose fiksuota, kad pareiškėjas paaiškino, jog po atestacijos buvo priverstas parašyti pareiškimą atleisti iš pareigų, kad patyrė psichologinį spaudimą. Psichologinį spaudimą pareiškėjas jautė eilę metų, kuris pasireiškė įvairiais būdais: darbuotojai buvo verčiami pasirašyti skundus, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovai padidintai reaguodavo į anoniminius skundus, spaudimą jautė 3-4 metus iki prašymo atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją parašymo ir pan. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-07-27 raštu Nr. 5–S–5252 „Dėl įspėjimo apie galimą perkėlimą į kitas pareigas“ pareiškėjas buvo įspėtas, kad gali būti perkeltas į kitas lygiavertes pareigas, esančias toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietovėje. Kaip matyti iš tolimesnės įvykių sekos, pareiškėjui 2007 m. vasario 15 d. buvo paskirta ir atlikta neeilinė atestacija. Be to, G. A. iš tarnybos buvo atleistas labai operatyviai, t. y. jau kitą dieną po prašymo atleisti iš darbo dėl išėjimo į pensiją parašymo. Taigi pareiškėją pirma siekta perkelti į lygiavertes pareigas toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietovėje, o vėliau jam surengta neeilinė atestacija, kurios išdavoje ji pasiūlyta pažeminti pareigose. Pastarieji faktai (įspėjimas dėl perkėlimo, neeilinė atestacija ir operatyvus pareiškėjo atleidimas iš tarnybos) rodo, kad pareiškėjas, kaip Kaišiadorių rajono policijos komisariato vadovas, galėjo būti nepageidaujamas.

Pareiškėjas, duodamas paaiškinimus 2009-11-12 vykusio teismo posėdžio metu nurodė, jog niekas nesakė, kad rašytų pareiškimą, bet viską rodė veiksmai, su juo nesiskaitė, per prievartą bandė įsodinti į automobilį. Taip pat pažymėjo, kad po atostogų su niekuo nebendravo, psichologinio spaudimo nedarė ir pareiškimą išeiti į pensiją parašė savo noru. Tai buvo daroma iki tol. Iš šių pareiškėjo paaiškinimų, išsakytų pirmosios instancijos teismo posėdyje, darytina išvada, kad G. A. tam tikras psichologinis poveikis buvo daromas, tačiau nėra aiškiai ir tiksliai konkretizuotas. Kaip šis poveikis pasireiškė (kokie atsakovo taikyti psichologinio poveikio metodai) ir kiek jis turėjo įtakos pareiškėjo apsisprendimui palikti tarnybą, pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Apsiribota tik konstatavimu, kad pareiškėjas prašymo atleisti iš darbo dėl išėjimo į pensiją nesiekė atšaukti, prašymą parašė savo noru, tačiau tokį rezultatą (prašymo parašymą) sąlygojusių priežasčių nenagrinėjo. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, ar pareiškėjo parašytas prašymas atleisti iš darbo dėl išėjimo į pensiją nėra parašytas dėl atsakovo naudotos psichologinės prievartos, ar pareiškėjo išreikšta valia atitiko tikrąją jo valią dėl atleidimo iš tarnybos, t. y. nepakankamai ištirtas psichologinio poveikio faktas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nevisiškai pagrįstai konstatavo, kad teismas, įvertinęs liudytojų parodymus ir pareiškėjo paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad kai išvežė namo jį lydėjusių asmenų elgesys nebuvo susijęs su spaudimu palikti tarnybą, daro išvadą, kad šis epizodas taip pat neįtakojo jo valios, < ... > pareiškėjas laisva valia pasitraukė iš tarnybos. Psichologinė prievarta apibrėžiama kaip priemonės, nukreiptos į asmens emocijas, jausmus, protą, valią ir realizuojama žodiniais grasinimais ar kitokiais veiksmais, demonstruojančiais galimybę panaudoti fizinį smurtą ar sukelti kitokias įtakojamo asmens nepageidaujamas pasekmes. Tokiu būdu siekiama sukelti įtakojamo asmens baimę ar kitokias jo valią pakertančias mintis ir emocijas, tokiomis priemonėmis (tai gali būti viešos patyčios, asmens ignoravimas kolektyve ar kitoks elgesys, sukeliantis įtakojamo asmens emocines, moralines kančias) siekiant neutralizuoti asmens galimą pasipriešinimą bei nukreipti tam tikra linkme jo elgesį. Iš to seka, jog ikiteisminio tyrimo metu padaryta išvada, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta, nereiškia, kad šie veiksmai psichologine prasme negalėjo įtakoti pareiškėjo valios parašyti prašymą atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Be to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008-06-16 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia manyti, kad G. A. buvo daromas pakankamai efektyvus spaudimas elgtis kitaip, negu jis norėjo < ... >, todėl galima manyti, kad tokio spaudimo pasėkoje G. A. veiksmų pasirinkimo laisvė galėjo būti suvaržyta ir jis buvo priverstas elgtis kitaip, nei tuo metu norėjo, o V. N., V. T. ir R. S. veiksmuose yra požymiai nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnyje.“

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. kovo 7 d. parašė prašymą atleisti jį iš darbo dėl išėjimo į pensiją (t. 1, b. l. 36, 130; t. 2. b. l. 73). Lietuvos policijos generalinis komisaras 2007 m. kovo 8 d. priėmė įsakymą Nr. 5-TE-112 (t. 1, b. l. 32, 128; t. 2, b. l. 74), kuriuo pareiškėją nuo 2007 m. kovo 9 d. atleido iš pareigų.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 5-TE-112 teisėtumo ir pagrįstumo: ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, nes, pasak pareiškėjo, jis prašymą parašė ne savo valia.

3. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyta: pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai). Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 dalis); pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 dalis); pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos; po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (3 dalis).

Teismas pabrėžia, kad Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio nuostatos Lietuvos policijos generaliniam komisarui 2007 m. kovo 8 d. priimant įsakymą Nr. 5-TE-112 nebuvo pažeistos, nes nors pareiškėjas ir buvo atleistas per dieną po to, kai pateikė prašymą, tačiau tai gali būti vertinama tik kaip prielaida, jog skundžiamu įsakymu buvo paspartintas pareiškėjo atleidimas jo prašymu. Teismas vertina, jog termino, per kurį buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atleisti jį iš darbo, trukmė niekaip negali būti tuo pagrindu, kuriuo galima būtų pripažinti skundžiamą įsakymą neteisėtu.

4. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pabrėžtina, kad, pripažinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-112 neteisėtu galima būtų tik tada, kai kokiais nors darbdavio neleistinais veiksmais būtų daromas poveikis darbuotojui, paskatinęs jį parašyti prašymą atleisti iš darbo. Antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005 konstatuota, kad „atleidimas iš darbo gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo“. Vadinasi, šioje byloje būtina įvertinti, ar pareiškėjo darbdaviai kaip nors darė psichologinį ir/ar fizinį poveikį pareiškėjui.

Pareiškėjo skundas ir teismo posėdyje pateikti motyvai iš esmės grindžiami dviem argumentų grupėmis, t. y. pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtos atestacijos ir kitokių anksčiau pasireiškusių darbdavio veiksmų patyrė psichologinį spaudimą, o taip pat ir fizinę prievartą, įsodinant jį į automobilį.

4.1. Dėl neeilinės atestacijos paskyrimo ir atlikimo, taip pat kitų anksčiau (iki atestacijos) pasireiškusių darbdavio veiksmų įtakos pareiškėjo valiai nutraukti tarnybos santykius

Skunde ir teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jo valią parašyti prašymą atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, įtakojo atlikta neeilinė atestacija, jos rezultatai, Lietuvos generalinio komisaro sprendimas netenkinti jo prašymo neįgyvendinti Atestacinės komisijos išvadų, jo atžvilgiu vykdytas psichologinis spaudimas.

- Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnai 2006 m. birželio 29 d. kolektyviniu kreipimusi (t. 1, b. l. 43-44) į Lietuvos policijos generalinį komisarą informavo pastarąjį, kad dažni viršininko G. A. reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti, jo elgesys su pareigūnais neatitinka etikos normų, dėl ko komisariato atmosfera yra nepakeliama ir gniuždanti pareigūnų psichologinę būseną;

- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. liepos 18 d. surašė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 45–50), kurioje buvo siūloma įpareigoti Policijos departamento Atestacijos komisiją surengti neeilinę pareiškėjo atestaciją;

- Policijos generalinis komisaras 2006 m. liepos 21 d. raštu Nr. 5-S-5135 (t. 1, b. l. 52-53) nusprendė atlikti neeilinę Kaišiadorių r. PK viršininko G. A. atestaciją;

- Policijos generalinis komisaras 2006 m. liepos 27 d. raštu Nr. 5-S-5252 „Dėl įspėjimo apie galimą perkėlimą į kitas pareigas“ (t. 1, b. l. 55) įspėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininką G. A. apie galimą jo perkėlimą į kitas lygiavertes pareigas, esančias toje pačioje ar kitoje gyvenamoje vietoje;

- 2006 m. rugpjūčio 28 d. buvo surašytas Pareigūno atestacijos lapas (t. 1, b. l. 6–9), kuriame užfiksuota l. e. p. policijos generalinio komisaro V. T. (tiesioginio vadovo) išvada – tikslinga svarstyti einamų pareigų atitikimą;

- Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2006 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. 4D-2006/1-956 (t. 1, b. l. 56-57) nuspręsta Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnų kolektyvinį kreipimąsi dėl Kaišiadorių PK viršininko G. A. veikos pripažinti pagrįstu;

- 2007 m. vasario 15 d. įvyko Policijos departamento Atestacijos komisijos posėdis (t. 1, b. l. 69–74), kurio metu buvo atliekama neeilinė pareiškėjo atestacija. Atestacijos komisija padarė išvadą, kad pareiškėjas netinka eiti Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigų ir pasiūlė jį perkelti į kitas pareigas;

- 2007 m. vasario 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Policijos generalinį komisarą su prašymu neįgyvendinti Atestacinės komisijos išvadų (t. 1, b. l. 19–23);

- atsakydamas į tai, Policijos generalinis komisaras 2007 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 5-S-1963 (t. 1, b. l. 18) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad Atestacinės komisijos išvada nėra skundžiama, jos išvadų pagrįstumas gali būti nagrinėjamas tik įgyvendinus Atestacinės komisijos išvados siūlymus;

- 2007 m. kovo 2 d. Policijos generalinis komisaras raštu Nr. 5-S-1882 (t. 1, b. l. 25) pateikė pareiškėjui siūlomų užimti laisvų 12–14 kategorijos pareigybių šalies policijos įstaigose sąrašą.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis mano, jog neeilinė atestacija buvo atlikta nepagrįstai bei nesutinka su Atestacinės komisijos padarytomis išvadomis. Tačiau šioje byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas, o ne atliktos atestacijos teisėtumas ir jos išvadų teisingumas. Šioje byloje yra svarbios atestacijos atlikimo aplinkybės, kiek jos galėjo turėti įtakos pareiškėjo apsisprendimui 2007 m. kovo 7 d. surašyti prašymą atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Pačios atestacijos atlikimo ir jos rezultatų teisingumo teismas nenagrinėja, nes tai nėra ir negali būti šio ginčo dalykas. Pareiškėjo teismo posėdyje duoti paaiškinimai patvirtina faktą, kad jis nesutiko su Atestacinės komisijos išvada ir nenorėjo būti perkeltas į žemesnes pareigas, tačiau nėra duomenų, kad atestacijos rezultatus jis būtų skundęs ar kad jie būtų panaikinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad neeilinės atestacijos būdu būtų siekiama atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos.

Dar daugiau, teismas konstatuoja, kad visi pareiškėjo darbdavio veiksmai yra leistini – tai ypač įrodo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2006 m. spalio 3 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 56-57), kuria nuspręsta Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnų kolektyvinį kreipimąsi dėl Kaišiadorių PK viršininko G. A. veikos pripažinti pagrįstu. Vadinasi, nors ir būtų teigiama, jog pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, tačiau toks spaudimas buvo leistinas. Teismas iš esmės sutinka su pareiškėju, kad tyrimo procese iki neeilinės atestacijos ir atestacijos metu jam buvo daromas ilgalaikis psichologinis spaudimas, tačiau teismas pabrėžia, kad jis buvo leistinas, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybės ypatumus, t. y. tai, kad jis ilgą laiką užėmė vadovaujančias pareigas (jo racionaliosios ir psichologinės savybės turi būti vertinamos aukščiau negu vidutinio (paprasto) asmens), bei užimamas pareigas vidaus tarnyboje, kurios yra svarbios visai vidaus tarnybos sistemai. Be to, psichologinis spaudimas buvo susijęs su tyrimu, bet ne spaudimu išeiti iš pareigų: todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas net teismo posėdyje pripažinęs, kad pateikė 2007 m. kovo 7 d. prašymą, siekdamas išlaikyti socialines garantijas, tai padarė savo valia ir suvokdamas, kad tai daro savo naudai. Šiame kontekste pažymėtina, kad net tiesioginis spaudimas parašyti prašymą atleisti iš pareigų (ko šioje administracinėje byloje nėra nustatyta) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje patvirtintas kaip leistinas. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas diplomato atleidimo iš tarnybos jo noru administracinę bylą, 2004 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11 – 321/2004 pažymėjo, jog „Pagal bylos duomenis atsakovas, gavęs iš Valstybės saugumo departamento informaciją apie pareiškėjo padarytų nusižengimų (dėl Diplomatinės tarnybos įstatymo 29 str. nustatytų draudimų, kurie gali būti pagrindu nutraukti diplomato tarnybos sutartį pagal šio įstatymo 58 str. 2 d. 8 p., pažeidimo) požymius ir pranešęs pareiškėjui apie tokios informacijos turėjimą bei iš dalies su ja supažindinęs pareiškėją, pasiūlė pastarajam parašyti atsistatydinimo pareiškimą“, bei minėtus atsakovo veiksmus pripažino leistinais.

Darytina išvada, kad tokio psichologinio spaudimo, dėl kurio buvimo galima būtų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-112 „Dėl G. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinti, šioje byloje nėra nustatyta.

Be to, teismas pabrėžia, kad K. Ž. parodymai, jog G. A. buvo geras darbuotojas, kad jam buvo daromas spaudimas, neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai.

4.2. Dėl fizinio poveikio įtakos pareiškėjo valiai nutraukti tarnybos santykius

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad 2007 m. vasario 15 d., po Atestacinės komisijos posėdžio jis prieš jo valią buvo įsodintas į automobilį ir parvežtas namo.

Šioje byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 19 d. pareiškėjas parašė pareiškimą Vilniaus m. apylinkės vyriausiajam prokurorui, kuriame prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2007 m. vasario 15 d. jo atžvilgiu atliktų veiksmų (Baudžiamoji byla Nr. 10-2-438-07, b. l. 1–2). 2008 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu buvo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-438-07, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse požymių (t. 2, b. l. 3–10). Šis nutarimas buvo apskųstas, tačiau galutine Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartimi (t. 2, b. l. 17–18) paliktas galioti.

Baudžiamoje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje apklausti 2007 m. vasario 15 d. įvykio dalyviai liudytojai – V. N., R. S., V. T. ir A. A. – patvirtino, kad pareiškėjas po Atestacinės komisijos posėdžio buvo sutrikęs, Policijos departamente norėjo susitikti su Policijos generaliniu komisaru ir niekur nenorėjo eiti, tačiau apie 21 val. buvo įsodintas į automobilį ir parvežtas namo į Kauną (t. 2, b. l. 90–92).

Teismas pabrėžia, kad jokie įrodymai neįrodo, kad pareiškėjas į automobilį buvo sodinamas neteisėtai. Dar daugiau, pareiškėjas į automobilį buvo sodinamas 2007 m. vasario 15 d., o prašymą atleisti iš pareigų parašė tik 2007 m. kovo 7 d., t. y. po trijų savaičių: todėl teismas pabrėžia, kad jokios įtakos pareiškėjo valiai minėtas įsodinimas į automobilį negalėjo turėti ir neturėjo.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo – G. A. skundas dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 5-TE-112 „Dėl G. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidutinį darbo užmokestį už pareiškėjo priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo yra išvestinis iš pirmojo, tai netenkinus pirmojo reikalavimo, netenkinamas ir pastarasis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo – G. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.