- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- A-822-2477-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02735-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- V. K.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovui Rimantui Marčiukaičiui ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Gintarui Motuzui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 17) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam 1 500 000 lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovė, LAVL, Ligoninė) ir 1 000 000 neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Kalėjimų departamentas) bei įpareigoti LAVL teikti jam III laipsnio ligoninės (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės santariškių klinikos) paskirtą gydymą.
Skunde nurodė, kad 2011-10-24 su skundu kreipėsi į Departamentą ir nurodė, kad LAVL 2011-10-21 į jo kamerą perkėlė nuteistąjį, kuris serga ŽIV. Atsakovė kategoriškai atsisakė teikti jam paskirtą gydymą VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės santariškių klinikose. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje laisvės atėmimo vietose pareiškėjas yra diskriminuojamas ir bandoma jį susargdinti nepagydoma liga, kuriais serga nuteistieji. Atsakovė sąmoningai talpina į patalpą, iš kurios jis reguliariai išeiti savo noru negali. Pažymėjo, kad Lietuvos įstatymai ir tarptautinės sutartys aiškiai nustato, kad pareiškėjas turi teisę į sveikatą, gyvybę ir orumą. Ginčo atveju, tyčia iš pareiškėjo nori atimti teisę į veiksmingus nuskausminamuosius vaistus. Akcentavo, kad departamentui nurodė, jog kameros langai išpuvę, nėra mechaninio vėdinimo, grotos iš vidaus trukdo atidaryti langą, nėra sanitarinio mazgo (nėra sienelės), signalinio mygtuko, išduodami higienos reikmenys, patalynė susidėvėjo, ant jos nėra jokių spaudų, patalpa pagal plotą nepritaikyta dviems asmenims, nėra radijo taško, kameros nedezinfekuojamos. Taigi, kadangi LAVL savo veiksmais jam sukėlė fizinius skausmus, dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, sveikata pablogėjo, todėl jis reikalauja neturtinės žalos.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 37-39) nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 „Dėl somatinių ligų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintas Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašas. Atkreipė dėmesį, kad nors ŽIV liga yra įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pažymėjo, kad skundžiamuoju periodu nuteistasis V. K. Ligoninėje buvo tirtas ir gydytas nuo 2011-08-19 iki 2011-08-26. 2011-08-23 konsultuotas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo neurologo, kuris rekomendavo medikamentinį gydymą. Ligoninėje gydantis gydytojas pacientui V. K. paskyrė identiškų formakologinių grupių rekomenduotą gydymą. Taip pat, įvertinus paciento būklę, nusiskundimus ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo neurologo rekomendacijas (pagal reikalą suleisti sol. Tramadoli) pacientui buvo suleisti kiti analgetikai, kurie turėjo teigiamą poveikį. Pabrėžė, kad Ligoninės patalpų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 Nr. V-241, reikalavimus. Palatos yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kurių įrengimas garantuoja pakankamą atsidarymą reikalaujamai oro cirkuliacijai. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN:2010 62 p., Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Kamerų tipo palatoje Nr. 19, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, 2011 m. buvo pakeisti šviestuvai ir elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas. Patalynė keičiama kartą į savaitę, kuri yra švari ir tvarkinga. Higienos priemonės suimtiesiems ir nuteistiesiems 2011 m. gydomiems Ligoninėje buvo išduodamos vadovaujantis 2011 m. valymo ir plovimo priemonių normomis mėnesiui Nr. LD-405, patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2011-05-31. Griežtų reikalavimų pagal vienam asmeniui tenkantį plotą gyvenamosioms patalpoms Lietuvos higienos normos HN:2010 nenustato. Ligoninės palatos kaip ir kitos patalpos buvo valomos ir dezinfekuojamos Ligoninės direktoriaus patvirtintu Higienos dezinfekcijos 2011-04-08 planu Nr. LD-222. Akivaizdu, kad Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra ir pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Be kita ko, nurodė, kad byloje neturtinės žalos pareiškėjui faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Pareiškėjas savo skunde apribojo bendromis sąvokomis, tokiomis kaip fizinis skausmas, dvasinis pergyvenimas, nepatogumai, sveikatos pablogėjimas ir pan. Tačiau nepagrindė nei tariamai patirtos neturtinės žalos, nei priežastinio ryšio tarp jos ir pareiškėjo gydymosi Ligoninėje.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 27-29) nurodė, kad Kalėjimų departamento sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Jam buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 p., kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. Pareiškėjo skundo tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl lėtinės radikulopatijos stuburo osteochondrozės LAVL paskutinį kartą buvo gydytas nuo 2011-10-20 iki 2011-11-03. Pagal medicinines indikacijas jam buvo skirtas reikiamas gydymas. Kalėjimų departamento rašte Nr. 2S-4358 nurodyta, kad gydytojas gydymą skiria ir koreguoja atsižvelgdamas į pacientui nustatytus sveikatos sutrikimus ir vaistus gydytojas turi teisę skirti tik pagal medicinines indikacijas, o ne pagal paciento pageidavimą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo skirtas reikiamas gydymas, buvo pripažintas kaip neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-09 įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos nuteistųjų vyrų ir moterų, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei gydymo ir pataisos namuose, aprangos, patalynės, asmens higienos priemonių, baldų, virtuvės inventoriaus ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo termino normos, kuriomis vadovaujasi pataisos įstaigos. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą planą, atliekamas einamasis ligoninės palatų remontas. Buvo nurodyta, kad 2011 metais palatoje Nr. 19 buvo pakeisti šveistuvai, elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas. Teiginys, kad LAVL palata Nr. 19 yra avarinės būklės, neatitinka keliamų higienos reikalavimų, taip pat buvo pripažintas neatitinkantis tikrovės. Taigi, mano, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, šį atsakymą pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką. Laiko, kad šis atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. įtvirtintus reikalavimus. Teigė, kad Bausmių vykdymo kodekso 174 str. 1 d. nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Ji vykdoma tokia pačia apimtimi, kaip ir visų Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūra, ir grindžiama tais pačiais principais: sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo. Europos kalinimo taisyklių, priimtų 2006-01-11 Europos Tarybos Ministrų komiteto, 40.3 p. nustatyta, jog kaliniams turi būti užtikrinamas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Bausmių vykdymo kodekso 174 str. 4 d. nustatyta, kad nuteistajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Taip pat paaiškiname, kad LAVL visi dirbantys gydytojai turi galiojančias licenzijas verstis medicinine praktika ir patys, būdami kvalifikuoti medikai, parenka tinkamiausius tyrimų bei gydymo būdus ir metodus, todėl Kalėjimų departamentas iš esmės neturi galimybių tiesiogiai įtakoti LAVL dirbančių gydytojų pasirinktų pacientų gydimo būdų ir metodų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamentas ar LAVL pareigūnai (darbuotojai), deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Taip pat būtina nustatyti, kokios Kalėjimų departamento ir LAVL veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovės atstovų neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą, todėl, mano, kad nėra pagrindo kalbėt apie neturtinės žalos pareiškėjui priteisimą. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra neteisėti valstybinės valdžios institucijų veiksmai ir dėl jų patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos ligoninės direktoriaus 2006-09-26 įsakymu Nr. 1-60, 2003-04-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-250 „Dėl somatinių ligų sąrašo patvirtinimo“ ir kiti su tuo susiję poįstatyminiai aktai.
Šalies argumentai
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra nuteistasis, laisvės atėmimo bausmę atliekantis Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjas 2011-10-24 skunde Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nurodė, kad 2011-10-21 jam būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 19 palatoje buvo įkeltas nuteistasis I. M., kuris yra infekuotas ŽIV nepagydoma liga. Teigė, kad kreipėsi į LAVL administraciją, nes jam sukelia pavojingas gyvybei sąlygas, tačiau LAVL nekreipė dėmesio. Be to, 19 palata yra avarinės būklės. Pažymėjo, kad LAVL atsisakė teikti jam nuskausminančius vaistus ir kt. medikamentinius preparatus (b. l. 30).
Ligoninė 2011-11-24 Pažyma Nr. S-4504 Kalėjimų departamento vyresniajam inspektoriui A. B. į pateiktą paklausimą pranešė, kad nuteistasis V. K. 2011 m. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo atvykęs gydytis penkis kartus. Paskutinį kartą ligoninėje buvo gydomas nuo 2011-10-20 iki 2011-11-03 bendro skyriaus 27-oje kameros tipo palatoje. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventorių. Atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą planą, yra atliekamas einamasis remontas. Palatoje Nr. 19 buvo pakeisti šviestuvai ir elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas, tačiau ligoninės pacientai pastoviai laužo spinteles ir kitą inventorių, plėšo patalynę (b. l. 40).
Kalėjimų departamentas 2011-11-25 raštu Nr. 23-4358 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ atsakė nuteistajam V. K., kuriuo jį informavo, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Pažymėjo, kad pagal medicinines indikacijas, jam buvo skirtas reikiamas gydymas. Palata Nr. 19 yra minimaliai aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi, šiais metais pakeisti šviestuvai, elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas. Sprendimo pareiškėjas neskundė (b. l. 3-4, 35-36).
2011-12-12 Darbų priėmimo aktas Nr. 20-945 patvirtina, kokie remonto darbai buvo atlikti LAVL (b. l. 56). Iš LAVL 2011 m. valymo ir plovimo priemonių normos mėnesiui ir higienos dezinfekcijos plano patvirtintų lentelių matyti, kad buvo skiriamos ir naudojamos sanitarinės ir dezinfekcinės priemonės (b. l. 57-58, 59-61). Teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo motyvai dėl LAVL 19 kameros-palatos neatitikimo dviems asmenims, patalpų neatitikimo sanitarinėms normoms, neatliekamos dezinfekcijos yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pareiškėjo teiginius paneigia ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, o pareiškėjas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes.
Teismo vertinimu, kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo skundo argumentas, kad į tą pačią kamerą-palatą su juo buvo patalpintas asmuo, sergantis ŽIV, ir dėl to buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2003-04-30 įsakymas Nr. V-250, jis buvo diskriminuojamas ir buvo bandoma jį susargdinti.
Atsiliepimas
Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimuose išdėstyta pozicija, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Pareiškėjas nenurodė jokių esamų ar galimų pasekmių, o pateikia vien tik samprotavimus, kad galėjo užsikrėsti ir susirgti. Pareiškėjo minimo įsakymo pridėtame sąraše yra įtraukta Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Tokių įrodymų byloje nėra.
Teismas laikė nepagrįstais ir atmetė pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad LAVL atsisakė ir neteikė jam Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose 2011-08-23 paskirto gydymo. Iš ankščiau ištirtų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjui pagal VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo neurologo rekomendacijas suleisti pareiškėjui sol. Tramadoli buvo suleisti kiti analgetikai ir, kaip nurodė LAVL, turėjo teigiamą poveikį. Kitokių įrodymų pareiškėjas nepateikė.
Atsiliepimas
Ginčo atveju, pareiškėjas skunde nurodytų atsakovės atstovų pažeidimų nepagrindė jokiais įrodymais. Gi prie atsiliepimų pridėti rašytiniai įrodymai visiškai paneigia pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus bei motyvus.
Šalies argumentai
Kaip minėta, pareiškėjas skunde prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl pareigūnų neteisėtais veiksmais sukelto jam fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos pablogėjimo. Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašo priteisti 1 500 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – 1 000 000 Lt.
Teismas, įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, kad ginčo atveju ankščiau paminėtų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Be to, kaip nustatyta anksčiau, nei Laisvės atėmimo ligoninė, nei Kalėjimų departamentas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą ir konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su 2012 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinant skundą. Nurodo, kad yra visiškai neaišku, kodėl jį patalpino į palatą su ŽIV infekuotu asmeniu.
Atsakovas, atstovaujamas Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra pateiktų jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinis skundas yra paduotas dėl tos sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo patalpintas į vieną kamerą-palatą su ŽIV infekuotu asmeniu. Pareiškėjas skunde teismui yra nurodęs, kad 2011 m. spalio 21 d. jam būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 19 palatoje buvo įkeltas nuteistasis I. M., kuris yra infekuotas ŽIV nepagydoma liga.
Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas numato: atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu darytina išvada, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu.
Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalies nuostatomis pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų sergančius AIDS nuteistuosius. Minėtame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr.36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, parengtų Lietuvos AIDS centro direktoriaus dr. S. Č., 26 punkte taip pat nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte nurodyta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis. Vadinasi, teisės nuostatos nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog infekuotas ŽIV nuteistasis I. M. būtų pareiškęs norą būti izoliuotas ar būtų linkęs elgtis nesaugiai ar neatsargiai. Todėl teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi situaciją, kai pareiškėjui būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 19 palatoje buvo įkeltas nuteistasis I. M., kuris yra infekuotas ŽIV nepagydoma liga, neturi pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.
Apeliacinis skundas iš esmės vertintinas kaip nemotyvuotas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes, neturi pagrindo laikyti nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pareiškėjas skunde nurodytų, pareiškėjo vertinimu, atsakovo pažeidimų (dėl LAVL 19 kameros-palatos neatitikimo dviems asmenims, taip pat šios kameros-palatos neatitikimo sanitarinėms normoms, neatliekamos dezinfekcijos, dėl to, kad LAVL atsisakė ir neteikė jam Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose 2011-08-23 paskirto gydymo) nepagrindė jokiais įrodymais ir kad nei Laisvės atėmimo ligoninė, nei Kalėjimų departamentas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o pagal to paties straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Minėtų sąlygų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatymas - nereikalavimas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės buvimo ir neveikimas taip, kaip pagal įstatymus atitinkamos valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, yra taikytinas ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį, kai neturtinė žala padaroma neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos bylos medžiaga ir išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.