- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-14
- Bylos Nr.
- I-1291-968/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas G. V. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-08-28 Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose taip pat buvo šalta ir drėgna, buvo pelėsio. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė psichologinius sukrėtimus, dvasinius išgyvenimus, depresiją.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 10–17) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 2,28 Eur, kurios priteistinos iš pareiškėjo.
4. Byla pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 6 dalies nuostatas yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 60), todėl bylos šalys į teismo posėdį nekviečiamos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies
5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-08-28 Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2016-03-15 iki 2016-08-28. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl vadovausis jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą.
6. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
7. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
8. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016-03-15 iki 2016-03-25 ir nuo 2016-03-31 iki 2016-08-28. Minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,83 kv. m iki 26,96 kv. m., išskyrus laikotarpį nuo 2016-08-26 iki 2016-08-27, kuomet jis buvo laikomas 2-ojoje sekcijoje, kurios plotas 105, 26 kv.m. Šiais laikotarpiais pareiškėjui tekdavo nuo 1,82 kv. m iki 26,96 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas 151 dieną, iš jų – 15 dienų pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose praleido, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo.
9. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (lot. be kita ko) reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
10. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia (lot. be kita ko) nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
11. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 15 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
12. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
13. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
14. Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.
15. Skunde pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo pelėsio, buvo drėgna ir šalta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2016-11-04 raštu Nr. 2.10-8307(16.4.1.10.12) (b. l. 56) teismui nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K negavo. Šią aplinkybę patvirtino Lukiškių TI-K 2016-11-03 pažymoje Nr. 24-8395 (b. l. 20). Iš atsakovės atstovo teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 37–50) matyti, jog Lukiškių TI-K kamerose atliktos visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (įskaitant dalį kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) kamerų oro temperatūros bei santykinės drėgmės reikalavimų pažeidimų nenustatyta, taip pat nebuvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K kamerose būtų pelėsio. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės ginčo laikotarpiu atmestini.
16. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš privatumo stokos kalinimo metu. Vadovaujantis LVAT analogiškose bylose suformuluota įrodinėjimo taisykle, bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios kalinant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog kalinimo Lukiškių TI-K metu, trūko privatumo, šių aplinkybių nedetalizuoja. Pažymėtina, jog vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362, 6 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Pagal to paties teisės akto 7.1 punktą, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinė stebėsena yra būtinas jų priežiūros elementas. Be to, LVAT laikosi nuoseklios praktikos, jog tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Taigi pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo privatumo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus.
17. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K jam atsirado depresija. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016-11-07 rašte Nr. S-PR-2847 (b. l. 9) nurodyta, kad G. V. ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Byloje pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 22–36) informacijos apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo psichinės sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos atmestini.
18. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų (minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimą) mastą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 165 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 165 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. V. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 165 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.