Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. sausio 12 d. A. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. sausio 12 d., apie 02.00 val., Šilutės m., Gluosnių g., vairuodamas automobilį „Mitsubishi Colt“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu, tyčia išjungė automobilių žibintų šviesas, stipriai spaudė greičio pedalą ir suko vairą į šoną, taip priversdamas automobilį slysti šonu. Šiais savo veiksmais A. K. demonstravo savo išskirtinumą, kėlė pavojų sau ir aplinkinių sveikatai ir gyvybei. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 4, 6, 9, 28 punktų reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² str. 2 d.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2013 m. sausio 30 d. nutarimu A. K. pripažintas kaltu padaręs ATPK 124² str. 2 d. numatytą pažeidimą ir jam paskirta nuobauda – 1 500 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 18 mėnesių.

ATPK 124² str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, tai yra privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Teismas, išnagrinėjęs jo, A. K., skundą nutartyje konstatavo, jog byloje esantys įrodymai – administracinio teisės pažeidimo protokolas, tarnybinis pranešimas, paties A. K. paaiškinimas administracinio teisės pažeidimo protokole – patvirtina, jog jis padarė kelis KET pažeidimus, t. y. vairavo neatsargiai, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui (KET 19 p.), manevravo neįsitikinęs, ar tai daryti saugu (KET 106 p.), bei nepasirinko saugaus greičio pagal esamas važiavimo sąlygas (KET 133 p.). Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka ir tvirtina, kad nė vieno iš KET punktų, kuriuos nurodė teismas, jis nepažeidė ir jokio pavojaus savo veiksmais kitiems eismo dalyviams nesukėlė.

A. K. tvirtina, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis vairavo neatsargiai, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui, ir taip pažeidė KET 19 p.

KET 19 p. nustatyta, kad „vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui užtikrinti.“ Teismas nutartyje nenurodė, kokių būtinų priemonių jis nesiėmė savo saugumui užtikrinti, nes jokių keleivių ar krovinio savo automobilyje jis nevežė, vairuodamas buvo prisisegęs saugos diržą, kaip to reikalauja KET 202 p. reikalavimus.

Jei teismas suklydo, vietoje KET 9 p. klaidingai nurodydamas KET 19 p., jis padarė neteisingą išvadą, kad jis vairavo neatsargiai, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui. Apeliantas aiškina, jog į prekybos centro „Iki“ automobilių stovėjimo aikštelę jis atvažiavo antrą valandą nakties, darydamas posūkį į stovėjimo vietą jis šiek tiek slystelėjo. Didelėje aikštelėje toli nuo jo vairuojamo automobilio stovėjo du ar trys pavieniai automobiliai, jokių žmonių aikštelėje nei kur nors netoliese nebuvo ir joks eismas nevyko. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas policijos darbuotojas negalėjo prisiminti, ar buvo pėsčiųjų, spėliojo, kad galbūt jie sėdėjo automobiliuose. Nei surašytame protokole, nei policijos darbuotojų nubraižytoje schemoje jokie asmenys ar automobiliai, kurių saugumui jis galėjo sukelti grėsmę, nenurodyti, nors jis iš karto, jau rašant protokolą, savo kaltę neigė. Kad aikštelėje ar kur nors netoliese žmonių nebuvo, parodė teisme apklaustas liudytojas K. K.. Akivaizdu, kad žiemos metu 2 valandą nakties prie neveikiančio prekybos centro „Iki“ joks eismas ir negalėjo vykti, o pavieniai automobiliai, kurie naktį stovėjo aikštelėje, greičiausiai buvo prekybos centro darbuotojų (sargų ar kt.).

Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis, A. K., manevravo neįsitikinęs, ar tai daryti saugu, ir taip pažeidė KET 106 p. reikalavimus.

KET 106 p. nustatyta, kad „prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.“ A. K. aiškina, jog įvažiavęs į aikštelę ir norėdamas sustoti, jis padarė posūkį, todėl visiškai nesuprantama, kodėl teismas padarė išvadą, kad jis manevravo neįsitikinęs, kad tai daryti saugu. Kaip minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad joks eismas, išskyrus jo automobilį, aukštelėje nevyko, jokios eismo juostos ar kryptys automobilių stovėjimo aikštelėje nėra nustatytos, todėl daryti išvadą, kad padarytas posūkis iš esmės tuščioje aikštelėje yra nesaugus manevras, nėra jokio pagrindo.

Be to, A. K. teigimu, teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad jis nepasirinko saugaus greičio pagal esamas važiavimo sąlygas (KET 133 p.).

KET 133 p. nustatyta, kad „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.“ Šis KET punkto pažeidimas policijos pareigūno surašytame protokole nenurodytas, teismas nutartyje nemotyvavo, kodėl padarė tokią išvadą. A. K. nurodo, jog jis niekada neneigė, kad automobilių aikštelėje darydamas posūkį į stovėjimo vietą slydo. Tai nurodė ir savo skunde apylinkės teismui, todėl teismo nurodyta aplinkybė, kad tai jis neigia, yra nepagrįsta. Automobilių stovėjimo aikštelėje jis važiavo apie 20 km/val. greičiu, sukdamasis į stovėjimo vietą, padarė per staigų posūkį ir automobilis šiek tiek slydo, nes buvo žiema, aikštelė buvo išvažinėta ir slidi, tačiau šis automobilio manevras, kaip minėta, jokio pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams nesukėlė, automobilis sustojo. Natūralu, kad esant slidžiai kelio dangai, esant ir visiškai nedideliam greičiui, automobilis gali paslysti. Pagal teismo logiką išeitų, kad visus tokius vairuotojus reikia bausti pagal ATPK 124¹ str. 1 d., nors, kaip žinia, teisinėje praktikoje taip nėra ir tai prieštarauja galiojantiems įstatymams.

ATPK 9 str. 1 d. numato, jog administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teise kaltas (tyčinis arba neatsargus ) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, į piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Todėl akivaizdu, kad siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124¹ str. 1 d., administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį teisė pažeidimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Tik nustačius visus įstatymo numatytus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas poveikio priemones.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties dalis, kuria A. K. nubaustas pagal ATPK 124² str. 1 d., naikintina ir administracinio teisės pažeidimo byla A. K. nutrauktina.

Iš A. K. apeliaciniame skunde formuluojamų reikalavimų matyti, kad apeliantas savo kaltę padarius ATPK 124² str. 1 d. numatytą pažeidimą neigia, nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimu ir vertinimu jo administracinio teisės pažeidimo byloje. Teigia, jog teismas, padaręs teisingą išvadą, kad jo veiksmuose nėra ATPK 124² str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties, padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės padarius to paties straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Tvirtina, kad ATPK 124² str. 1 d. numatyto pažeidimo nepadarė.

(duomenys neskelbtini) str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. K. padarė ATPK 124² str. 1 d. numatytą pažeidimą. Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neatsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados nepagrįstos bylos duomenimis.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje nesurinkta duomenų, kurie patvirtintų chuliganiško vairavimo faktą, perkvalifikavo A. K. inkriminuotą veiką iš ATPK 124² str. 2 d. į to paties straipsnio 1 dalį. Teismas padarė išvadą, jog byloje esantys įrodymai – administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 6), tarnybinis pranešimas (b. l. 9), paties A. K. paaiškinimas administracinio teisės pažeidimo protokole – patvirtina, jog A. K. padarė kelis KET pažeidimus, t. y. vairavo neatsargiai, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui (KET 19 p.), manevravo neįsitikinęs, ar tai daryti saugu (KET 106 p.), bei nepasirinko saugaus greičio pagal esamas važiavimo sąlygas (KET 133 p.).

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad neabejotinai įrodyta, jog A. K. padarė ATPK 124² str. 1 d. numatytą pažeidimą, tokios savo išvados nepagrindė byloje surinktų įrodymų visumos analize, o iš esmės vadovavosi tik policijos pareigūnų R. Š. ir D. M. tarnybiniais pranešimais bei jų parodymais teisme, jog jie matė A. K. nesaugų manevrą, pagal schemą sudarantį apie 45 laipsnių kampą, automobilis jau buvo išjungtomis šviesomis. Tačiau kaip liudytojas teisme apklaustas K. K. nurodė priešingai, t. y. paaiškino, jog jis matė, kai jo pasiimti atvažiavęs brolis įvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę ir sustojęs išjungė šviesas. Nurodė, kad A. K. į aikštelę įvažiavo tvarkingai, t. y. nedemonstravo jokio išskirtinumo ir jokio pavojaus niekam nekėlė. Šių prieštaravimų teismas nepašalino. Pažymėtina, jog pats A. K. neneigia, jog įvažiavęs į automobilių stovėjimo aikštelę ir norėdamas pasistatyti automobilį, sukdamasis į stovėjimo vietą padarė per staigų posūkį ir automobilis šiek tiek slydo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo žiema, aikštelė buvo išvažinėta ir slidi, natūralu, kad net ir esant nedideliam greičiui, automobilis darant posūkio manevrą gali slysti, tačiau tvirtinti, kad tokiais veiksmais A. K. padarė KET 19, 106 ir 133 punktų pažeidimus, t. y. vairavo neatsargiai, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui (KET 19 p.), manevravo neįsitikinęs, ar tai daryti saugu (KET 106 p.), bei nepasirinko saugaus greičio pagal esamas važiavimo sąlygas (KET 133 p.), priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, negalima, nes tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Teismo išvados, kad A. K. vairuodamas transporto priemonę vienu metu ar paeiliui padarė kelis KET pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, kaip to reikalauja ATPK 124² str. 1 d. sudėtis, nepagrįstos. Byloje nėra duomenų, kad A. K. vairuodamas automobilį kėlė pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui užtikrinti. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad į automobilių stovėjimo aikštelę A. K. atvažiavo antrą valandą nakties. Kaip matyti iš byloje esančios įvykio vietos schemos, aikštelėje stovėjo keletas automobilių, tačiau jie buvo gana toli nuo A. K. vairuojamo automobilio, vieta, į kurią jis darė posūkio manevrą, buvo tuščia, t. y. šalia jokių automobilių nebuvo. Taip pat nustatyta, kad tuo metu žmonių aikštelėje ar kur nors netoliese nebuvo, joks eismas šioje aikštelėje nevyko. Todėl teismo išvada, kad A. K. vairavo automobilį, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui, nepagrįsta. Kaip minėta, A. K. neneigia, jog įvažiuodamas į aikštelę, norėdamas pasistatyti automobilį, jis sukdamas vairą, slydo, tačiau, atsižvelgiant į jau paminėtas aplinkybes, kad joks eismas automobilių stovėjimo aikštelėje nevyko, kad buvo žiema ir slidu, tvirtinti, kad A. K. manevravo neįsitikinęs, kad tai daryti yra saugu, taip pat nepagrįsta. Be to, teismas konstatavo, kad A. K. nepasirinko saugaus greičio pagal esamas važiavimo sąlygas, t. y. pažeidė KET 133 p. reikalavimus, tačiau tokios savo išvados nemotyvavo. Be to, šis KET pažeidimas administracinio teisės pažeidimo protokole A. K. nebuvo nurodytas. Kaip minėta, A. K. neneigia, kad automobilių stovėjimo aikštelėje, sukdamasis į stovėjimo vietą, padarė per staigų posūkį ir automobilis slystelėjo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad buvo žiema ir slidu, neatmestina, kad net ir esant nedideliam greičiui, automobilis, darant posūkio manevrą, gali slysti, tačiau, kad dėl to būtų kilęs pavojus jam pačiam ar kitiems eismo dalyviams, kurių, kaip nustatyta, automobilių stovėjimo aikštelėje nebuvo, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog neįrodyta, kad automobilis buvo vairuojamas pavojingai ar chuliganiškai.

Pažymėtina, jog administracinių teisės pažeidimų bylose pareiga įrodinėti tenka institucijai (pareigūnui), tiriančiai ir nagrinėjančiai administracinio teisės pažeidimo bylą. ATPK 259, 259¹, 260, 284, 286 straipsnių nuostatos įstatyme nurodytas institucijas (pareigūnus) įpareigoja visapusiškai, išsamiai, objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir traukiamo atsakomybėn asmens kaltę pagrįsti įrodymais. Administracinė nuobauda gali būti skiriama tik asmens veikoje nustačius ATPK numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį (ATPK 9 str., 250 str.). Vadovaujantis teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamajame procese, galioja nekaltumo prezumpcija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N15-156/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9-62-677/2006).

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, daro išvadą, kad A. K. teismo inkriminuotas pavojingas vairavimas, nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, negali būti laikomas įrodytu, o priimta nutartis teisėta ir pagrįsta. Pažeidimas turi būti grindžiamas objektyviais įrodymais, atitinkančiais (duomenys neskelbtini) str. str. nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. automobilį vairavo esant apsunkintoms eismo sąlygoms (žiemą), todėl jo aiškinimas, kad automobilių stovėjimo aikštelėje darydamas posūkio manevrą, norėdamas pasistatyti automobilį, staiga pasuko vairą ir šiek tiek slydo, yra tikėtinas ir, priešingai nei konstatavo teismas, neleidžia padaryti išvados, kad A. K. vairavo pavojingai. Todėl nesant ATPK 124² str. 1 d. pažeidimo sudėties, A. K. apeliacinis skundas tenkintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla jam nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties dalį, kuria A. K. nubaustas pagal ATPK 124² str. 1 d., ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas neskundžiamas.