Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla dėl L. Ž., kaltinamos padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, nustačius Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę.

Nukentėjusiosios M. G. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Ž. 2011 m. sausio mėn. 11 d., apie 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su vyru I. Ž. metu, gindama savo gyvybę ir sveikatą nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, neperžengdama būtinosios ginties ribų, sudavė vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam I. Ž. į dešinę šlaunį, padarydama dešinės šlaunies durtinę pjautinę, aklą žaizdą su šlauninės arterijos pažeidimu, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu, nuo ko I. Ž. įvykio vietoje mirė ir tokiu būdu ji šiais savo veiksmais padarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto požymius formaliai atitinkančią veiką, už kurią vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalimi neatsako pagal šį kodeksą.

Prokuroro manymu, teismas, vertindamas L. Ž. padarytą veiką bei priimdamas dėl jos procesinį sprendimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo Bendrosios dalies normas (Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalį) bei tokiu būdu nepagrįstai dėl jos nutraukė baudžiamąją bylą. Teigia, jog skundžiama 2012-10-12 nutartis turi būti panaikinta, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Skunde aptaręs Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios būtinosios ginties institutą, nuostatas, prokuroras pabrėžia, jog aptariamu atveju, jos buvo konstatuotos nepagrįstai. Nurodo, jog be teismo nutartyje išdėstytų aplinkybių, apygardos teismas, konstatuodamas faktus, neatsižvelgė į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam I. Ž. nuo 2010-08-18 iki 2011-08-17 NDNT Vilniaus II teritoriniame skyriuje buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo neįgalus. Teisme L. Ž. parodė, jog konflikto metu jai pavyko sugriebti I. Ž. dešinę ranką bei ištraukti iš jos peilį, kadangi jo dešinioji ranka buvo silpnesnė. Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis sunkiai valdė dešinę ranką, teisme patvirtino ir nukentėjusioji M. G., parodydama, kad jos sūnus I. Ž. buvo neįgalus, turėjo 50 procentų darbingumo lygį, su dešine ranka net negalėdavo atrakinti buto durų spynos. Apelianto manymu, tokios aplinkybės patvirtina, kad L. Ž. žinojo realias sutuoktinio I. Ž. fizines galimybes ir konflikto metu be didesnių pastangų iš pastarojo atėmė peilį, nepatirdama sužalojimų rankose, būdingų kontaktuojant su aštriais daiktais, ką, atlikus L. Ž. kūno tyrimą, patvirtina ir specialisto išvada. Apeliantas daro išvadą, kad aptariamu momentu kėsinimasis į L. Ž. sveikatą ir gyvybę nebuvo pavojingas ir realus, nebuvo jokio pagrindo nukentėjusiajam suduoti peiliu. Dar daugiau, 2011-09-30 specialisto išvadoje Nr. M 80/11 (01) nurodyta, kad atlikus I. Ž. lavono tyrimą nustatyta pjautinė žaizda dešinėje plaštakoje, pagal makroskopinį vaizdą padaryta pjaunančių savybių turinčiu daiktu, dinaminiu poveikiu nuo V iki IV delnakaulio, kelių - keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties. Šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai tvirtinti, kad I. Ž. konflikto metu bandė gintis nuo sutuoktinės suduodamų smūgių peiliu ir patyrė plaštakos sužalojimus.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytus faktinius duomenis, teigia, jog L. Ž., atėmusi virtuvinį peilį iš savo sutuoktinio I. Ž., smogė juo pastarajam į gyvybiškai pavojingą sritį tuo metu, kai jau nebuvo jokio realaus pavojaus jos gyvybei bei sveikatai, t. y. peilis iš I. Ž. jau buvo atimtas, įvykio metu pastarasis buvo neblaivus ir neįgalus, tuo tarpu L. Ž. įvykio metu buvo fiziškai stipresnė už savo neįgalų sutuoktinį, kuris sunkiai valdė dešinę ranką. Šie faktiniai duomenys rodo, jog L. Ž. suprato, kad savo neteisėta veika kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai, numatė galimas sunkias pasekmes. Pažymi, jog vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, galima tvirtinti, kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos, o L. Ž., abiems esant neblaiviems, dėl įvykusio tarpusavio konflikto tyčia peiliu smogė savo sutuoktiniui I. Ž.. Pastarosios aiškinimą, jog ji sutuoktiniui peiliu smogė, neturėdama kitos išeities ir gindamasi, prokuroras vertintina kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą. Esant tokioms aplinkybėms, nurodo, jog L. Ž. veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip sutuoktinio nužudymas, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, L. Ž. prašo atmesti prokuroro skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį nepakeistą. Nurodo, jog jos veiksmai pilnai atitinka būtinosios ginties situaciją, ji gynėsi nuo agresyvių savo sutuoktinio veiksmų. Pastarasis, laikydamas rankoje peilį, vaikėsi ją po virtuvę, grasindamas užmušti. Jai, abiem rankomis sugriebus vyro dešinę ranką, pavyko iš jos ištraukti peilį, tačiau šis nesiliovė smurtauti, puolė ją, trenkė į veidą, dėl ko ji gindamasi dūrė šiam į šlaunį. Nepagrįstu vadina prokuroro teiginį neva žaizda I. Ž. dešinėje rankoje įrodo, kad ji užpuolė savo vyrą. I. Ž. kategoriškai tvirtina, jog šį sužalojimą padarė gindamasi. Nesutinka su tuo, jog jos sutuoktinis dėl silpnesnės rankos negalėjo ją pavojingai užpulti. Aplinkybes dėl I. Ž. sveikatos būklės, dėl to, kad nebuvo pagrindo ją sumušti, grasinti susidoroti ne tik peiliu, bet ir kirviu, patvirtino liudytojai J. D., G. F., teismo medicinos ekspertas, specialisto išvada Nr. G102/11 (01).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokurorė prašė patenkinti apeliacinį skundą. Asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, L. Ž. ir jos gynėjas prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą. Nukentėjusioji M. G. nors ir nesutiko, jog baudžiamoji byla būtų perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau prašė L. Ž. pripažinti kalta. Nukentėjusiosios M. G. atstovas advokatas prašė patenkinti prokuroro apeliacinį skundą.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis panaikinama, perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija dėl žemiau išdėstytų motyvų konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nepašalino prieštaravimų L. Ž. parodymuose bei netinkamai įvertino įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių trūkumų, dėl ko skundžiama nutartis, kuria baudžiamoji byla L. Ž. nutraukta Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, nustačius Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacine tvarka byla tikrinama neviršijant apeliacinio skundo ribų.

Pirmiausia apžvelgtini prieštaravimai tarp L. Ž. parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime bei teisme atsakant į teisėjų kolegijos pirmininko klausimus. Apklausiama ikiteisminiame tyrime L. Ž. parodė, kad jos vyras I. Ž., supykęs, jog ji nedavė pinigų degtinei, iš virtuvės spintelės griebė peilį ir pradėjo ją vaikytis po virtuvę. Jie abu ratu bėgiojo aplink stalą, vyras vis reikalavo pinigų, priešingu atveju grasino papjauti. Kažkuriuo momentu jai pavyko iš I. Ž. rankų ištraukti peilį, kadangi jo dešinė ranka buvo silpnesnė, jis sunkiai ją valdė. Atėmus peilį, I. Ž. stipriai ranka trenkė į veidą, nuo smūgio ir skausmo ji susilenkė ir tuo metu rankoje turėtu peiliu įpjovė jam į dešinę koją aukščiau kelio (t. 2, b. l. 9-12, 128-142). Tuo tarpu teisme, atsakydama į kolegijos pirmininko užduotą klausimus, L. Ž. teigė neatsimenanti momento, kaip jos rankoje atsidūrė peilis: „neatsimenu, kaip atėmiau iš jo peilį, gal peilis iškrito ant stalo ir tada jį paėmiau“ (t. 2, b. l. 145-146). Beje, atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą, L. Ž. jau kategoriškai nurodo abiem rankomis sugriebusi vyro dešinę ranką ir taip atėmusi iš jo peilį, nors tokių aplinkybių anksčiau nebuvo nurodžiusi. Tokiu būdu lieka neaišku, ar L. Ž. peilį ištraukė iš I. Ž. rankų ar jis pastarajam buvo iškritęs, o ji peilį pasiėmė nuo stalo ar kitos vietos. Tikslus tokios aplinkybės nustatymas yra svarbus, sprendžiant būtinosios ginties situaciją.

Vertindamas L. Ž. parodymus, teismas neatsižvelgė į greitosios medicinos pagalbos (GPM) kortelėje užfiksuotus duomenis bei liudytojų V. P. ir R. Ž. parodymus. Byloje esančioje GMP kortelės Nr. 3979 kopijoje medikų kvietimo priežastis nurodyta „pamėlo“. Toliau užfiksuota, jog atvykusiems medikams L. Ž. paaiškino, jog grįžusi namo rado sutuoktinį negyvą (t. 1, b. l. 128). Apklausiama pagal iškvietimą į nukentėjusiojo namus atvykusi gydytoja V. P. parodė, kad užėjus į butą, koridoriuje, ant grindų kraujo klane gulėjo I. Ž. lavonas. Bute buvusi žmona paaiškino, kad buvo išėjusi iš namų savo reikalais, o sugrįžusi rado vyrą gulintį koridoriuje, kraujo klane (t. 1, b. l. 129-131; t. 2, b. l. 149-150). Tuo tarpu nukentėjusiojo broliui R. Ž. L. Ž. nurodė dar kitokias aplinkybes, tvirtindama, kad jos vyrui buvo epilepsijos priepuolis, dėl ko jis nugriuvo, ji darė dirbtinį kvėpavimą, tačiau nieko nesigavo (t. 2, b. l. 150-151). Nors ikiteisminiame tyrime liudytojas R. Ž. Nenurodė L. Ž. sakius apie tai, kad I. Ž. ištiko epilepsijos priepuolis, ir apklausiamas parodė, jog, paskambinusi telefonu, L. Ž. pasakė, kad I. Ž. mirė ir paprašė atvykti. Jam atvažiavus į butą, L. Ž. nieko rišliai negalėjo paaiškinti, sakė, kad broliui kažkas atsitiko, ji bandė gaivinti, darė dirbtinį kvėpavimą, tačiau nepavyko ir jis mirė, tačiau teisme liudytojas R. Ž. kategoriškai patvirtino tokią aplinkybę, kelis kartus paminėdamas L. Ž. sakius apie jos vyrą ištikusį epilepsijos priepuolį, tą ji sakė prie policijos pareigūnų (t. 1, b. l. 110-112).

Apeliaciniame skunde prokuroras teisingai atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog nukentėjusiajam I. Ž. nuo 2010-08-18 iki 2011-08-17 buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis (t. 1, b. l. 86). Tai reiškia, kad ir nusikaltimo padarymo metu I. Ž. buvo neįgalus. Apklausiama L. Ž. patvirtino, jog I. Ž. dešinė ranka buvo silpna, jis sunkiai ją valdė. Analogiška aplinkybė užfiksuota ir nukentėjusiosios M. G. parodymuose, kurių metu pastaroji teigė, kad sūnus sunkiai valdė ranką, su ja negalėdavo net durų atrakinti (t. 2, b. l. 147). Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatavęs, kad L. Ž. sveikatai grėsė pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, neanalizavo ir nevertino aukščiau nurodytos aplinkybės. Nenustatyta, kokią įtaką kėsinimosi pavojingumui turėjo tai, kad I. Ž. dešinė ranka, kurioje pagal L. Ž. parodymus nukentėjusysis laikė peilį ir puolė ją, buvo daug silpnesnė ir ją I. Ž. sunkiai valdė.

Iš L. Ž. parodymų matyti, kad ji visąlaik tvirtino, jog I. Ž., sugriebęs peilį, vaikėsi ją ratu aplink virtuvės stalą, visaip stengėsi ją pasiekti, vijosi, bėgiojo su peiliu rankoje ir reikalavo pinigų degtinei (t. 2, b. l. 9-12, 19-21, 141-142, 145-146). Tokie teiginiai rodo, kad I. Ž. buvo aktyvus – bėgiojo, gainiojo ir vaikė L. Ž.. Tuo tarpu atliktos specialisto išvados Nr. M 80/11 (01) 4 punkte nustatyta, kad I. Ž. lavono kraujyje rasta 3,20 % (promilės) etilo alkoholio, šlapime - 2,41 % (promilės) etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį. Be to, I. Ž. kraujyje, šlapime, vidaus organuose rasta įvairių medikamentų pėdsakų (kraujyje – diazepamo ir lorazepamo, šlapime ir visaus organuose – lorazepamo) (t. 1, b. l. 50-56). Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas specialistas S. Laima, kuris parodė, jog esant tokiai alkoholio koncentracijai ir vartotiems vaistams, taip pat tai, kad I. Ž. buvo nustatytas 50 proc. darbingumas, turėjo įtakos tiek galimybei pulti, tiek galimybei gintis. Jo gebėjimas gintis buvo ribotas, o puolimas – tik inertiškas ir instinktyvus. Jis galėjo apeiti stalą (t. 3, b. l. 15-16). Siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti baudžiamąją bylą, būtina įvertinti aplinkybes, ar nukentėjusysis I. Ž. dėl nustatyto sunkaus girtumo laipsnio bei vartotų medikamentų galėjo aktyviai judėti – bėgioti, gainiotis ir vaikytis L. Ž., kaip pastaroji teigė savo parodymuose.

Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas argumentus dėl neįvertintų aplinkybių bei nepašalintų prieštaravimų L. Ž. parodymuose, panaikina skundžiamą nutartį ir perduoda baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant, kad būtų objektyviai ir visapusiškai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės bei priimtas teisingas ir pagrįstas procesinis sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.