Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Dariaus Jakučio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 140 str. 1 d. (L. K. atžvilgiu) - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 140 str. 1 d. (J. K. atžvilgiu) - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė bausmė laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Iš M. B. priteistos proceso išlaidos, sumokėtos už atstovavimo paslaugas: L. K. - 889,62 Eur (aštuoni šimtai aštuoniasdešimt devyni eurai 62 centai), J. K. - 900,96 Eur (devyni šimtai eurų 96 centai).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2014 m. balandžio 21 d. apie 01.30 val.(duomenys neskelbtini), B. B. gimnazijoje, antrojo aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sudavė nukentėjusiajai L. K. kumščiu į pilvo sritį, parkritusiai sudavė kumščiu vieną kartą į pilvo sritį, sugriebęs už dešinės rankos riešo, nutempė ją laiptais žemyn, kur kumščiu sudavė vieną kartą į kaklo sritį, sukėlė L. K. fizinį skausmą, padarė jai kraujosruvą dešinio dilbio nugariniame apatiniame paviršiuje apatinėje dalyje. Be to, M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją L. K., iššokęs per B. B. gimnazijos langą, pribėgęs prie šalia gimnazijos pastato stovinčio automobilio „Fiat Stillo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidaręs vairuotojo dureles tyčia, tris kartus kumščiu sudavė vairuotojo sėdynėje sėdėjusiai J. K. į veido kairiąją pusę, padarė J. K. tarpusavyje susiliejančias kraujosruvas veido kairėje ir kraujosruvą viršutinėje lūpoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Darius Jakutis prašė, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016-04-08 Kauno apylinkės teismo nuosprendį, pripažinti M. B. kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą ir paskirti jam šias bausmes: už pasikėsinimą seksualiai prievartauti L. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. - 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo; už pasikėsinimą seksualiai prievartauti J. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. - 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Šias bausmes subendrinti BK 63 str. 1, 2 ir 5 d. nustatyta tvarka - apėmimo būdu, paskiriant galutinę bausmę - 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į BK 3 str. 2 d. nuostatas prašo, M. B. taikyti BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti 3 metams bei įpareigoti M. B. atsiprašyti nukentėjusiųjų, taip pat bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nesilankyti naktiniuose klubuose, kitose naktinio pasilinksminimo vietose, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais betarpiškam vartojimui. Pripažinus M. B. kaltu, prokuroras prašo iš jo pilnai priteisti nukentėjusiųjų L. K. ir J. K. pareikštus civilinius ieškinius - toje dalyje, kiek jie dar nėra atlyginti, tai yra po 4750 eurų neturtinei žalai atlyginti ir turtinę žalą 11,34 eurų už dokumentų kopijas, 889,62 eurų išlaidas advokato pagalbai apmokėti, viso 900,96 eurų.Skunde nurodė, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, netinkamai paskirtos (per švelnios) bausmės M. B., nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, taip pat dėl iš dalies atmestų nukentėjusiųjų civilinių ieškinių nusikalstamomis veikomis padarytos neturtinės žalos atlyginimui. Teismas, motyvuodamas nuosprendį, kaip nuosprendžio pagrindą ėmė beveik išimtinai tik paties kaltinamojo parodymus, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus cituodamas epizodiškai, išimtus iš konteksto ir tik toje dalyje, kiek tai atitiko nuteistojo M. B. parodymus ir poziciją. Prokuroras visiškai sutinka su teismo nuomone dėl J. K. M. B. padarytų sužalojimų apimties. Tačiau vertindamas L. K. įvykio metu padarytus sužalojimus, teismas nepagrįstai susiaurino jų apimtį iki fizinio skausmo sukėlimo ir vienos kraujosruvos dešinio dilbio nugariniame apatiniame paviršiuje. Spręsdamas dėl L. K. sužalojimų apimties, teismas beveik išimtinai rėmėsi tik teismo posėdyje apklausto teismo medicinos specialisto parodymais, neva bent jau dalis L. K. sužalojimų padaryti iki įvykio. Peržiūrėtuose iš L. K. telefono išimtuose vaizdo įrašuose aiškiai ir puikiai matyti, kad nei L., nei J. K. nėra sužalotos, jų veiduose nėra absoliučiai jokiu smurto žymių. Akivaizdu, kad prieš M. B. atliktus smurto veiksmus, nei L. K., nei J. K. veiduose nebuvo jokių sužalojimų. Bet kokie argumentai, kad M. B. nepadarė L. K. kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, nubrozdinimų dešiniame žaste, dilbyje, nubrozdinimo nugaroje - nežymaus sveikatos sutrikdymo, byloje yra visiškai paneigti ir teismo išvados šiuo atveju yra neteisingos. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas nuosprendyje išdėstytais motyvais neteisingai išsprendė esminį klausimą šioje byloje - įvykusio konflikto esmę ir aplinkybes, M. B. veiksmus ir reikalavimus įvykio metu. Prokuroro nuomone, teismas teisingai konstatavo, kad M. B. tikrai smurtavo prieš L. K. gimnazijos patalpose, taip pat ir prieš J. K., buvusią prie pastato, automobilyje. Teismas pacitavo nuosprendyje paties M. B. parodymus, kad šis netgi pripažino numovęs L. K. kelnes, pargriovęs ją ir užgulęs, sakęs abiem nukentėjusiosioms, kad joms teks „čiulpti“, tačiau nurodė kitokį šių žodžių ir smurto veiksmų motyvą - neva iš M. B. dingo didelė suma pinigų, jis įtarė, jog pinigus galėjo paimti nukentėjusiosios, todėl supyko ir ėmė smurtauti bei grasinti, tačiau tai neturėjo seksualinės potekstės. Teismas pripažino, jog pačios nukentėjusiosios kategoriškai nurodė, jog patyrė nuo M. B. fizinį smurtą su reikalavimais „čiulpti“, duodant aiškiai suprasti kad tai yra seksualinio pobūdžio reikalavimai, tačiau teismas motyvavo, jog nepakanka duomenų spręsti ar L. K. matė M. B. lytinį organą, ar ne, o visi kiti jo veiksmai - griaunant L. K. ant grindų, maunant jai kelnes, liepiant „čiulpti“ ir pan. - neturi jokio seksualinio konteksto. Prokuroro teigimu, teismas neatsižvelgė ir nevertino prokuroro išdėstytų argumentų, kad liudytojai V. A. ir M. S., pas kuriuos nukentėjusiosios atbėgo pagalbos, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą - Ž. B., D. K., D. G., GMP medikė L. K., L. K. tuometinis vaikinas R. L. parodė, jog abi nukentėjusiosios, ypač L. K., buvo labai susijaudinę, šoko būsenos, akivaizdžiai išgyveno dėl įvykio ir tokioje būsenoje tikrai nebuvo panašu, kad jos išsigalvotų kokias nors įvykio aplinkybes, juo labiau - sugebėtų išsigalvotus dalykus išdėstyti logiškai. Jos pačios tikėjo, kad situacija buvo būtent tokia - jas mėginta seksualiai prievartauti oraliniu būdu, tai aiškino vienodai visiems kas tik jų apie tai klausė. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad abiejų nukentėjusiųjų parodymai yra itin nuoseklūs, nekintantys nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme.Prokuroro pastebėjimu, teismas nuosprendžio pagrindiniu argumentu iškėlė M. B. parodymus, jog šis nukentėjusiąsias užpuolė todėl, kad pasigedo reikšmingos pinigų sumos, neva įtardamas, kad pinigus paėmė kuri nors iš nukentėjusiųjų, tačiau apklausiamas teisme M. B. patvirtino, kad J. K. ir L. K. kišenių ir rankinių netikrino, tą patį nurodė ir nukentėjusiosios. Teismo posėdžio metu prokuroro paklaustas kodėl gi nepasakė iš karto įvykio vietoje esantiems asmenims ir pareigūnams, kad dingo pinigai, neprašė pareigūnų tuos pinigus surasti ir pan., M. B. be jokių argumentų atsakė, kad patyrė šoką. Tačiau šis paaiškinimas yra paneigiamas GMP medikės L. K. parodymais, kuri nurodė, jog M. B. nebuvo jokiame šoke, simuliavo šoką. Teismas šios aplinkybės apskritai nevertino. Prokuroras atkreipė dėmesį, jog M. B. „prisiminė“, jog iš jo dingo pinigai tik nuo tada, kai pasisamdė gynėją ir pagaliau nusprendė duoti bent kokius nors parodymus jau pasistūmėjusiame ikiteisminiame tyrime. Šioje byloje buvo imtasi veiksmų išsiaiškinti ar M. B. galėjo turėti atitinkamą pinigų sumą. Prokuroro teigimu, atlikus liudytojų E. B., A. B., A. N., paties M. B., nukentėjusiųjų bei R. L. apklausas, nepavyko gauti jokių patikimų duomenų kiek pinigų M. B. turėjo su savimi, o juo labiau - ar tie pinigai po įvykio iš tikrųjų buvo dingę. Prokuroro įsitikinimu, teismas, nuosprendyje motyvuodamas pinigų dingimo faktą pasirėmė nenuosekliais ir gerokai vėliau tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais, gerokai vėliau - tik teisme atsiradusiais nuteistojo sugyventinės ir labai atlaidaus jo darbdavio parodymais, o taip pat ribotai, o ne visumoje įvertintais atskirų liudytojų, nemačiusių įvykio parodymais. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo M. B. nusikalstamas veikas iš pasikėsinimo seksualiai prievartauti (BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 1 d.) perkvalifikavo į nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 str. 1 d.). Prokuroro nuomone, tokia teismo pozicija yra neteisinga. Teismas, nors perkvalifikavo nusikalstamas veikas iš BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. į 140 str. 1 d., tačiau visiškai neatsižvelgė ir neaptarė prokuroro pasiūlytos kitos kvalifikavimo alternatyvos (BK 294 str. 2 d.), nevertino kiek veikos atitinka šio nusikaltimo sudėtį, nevertino ir net teismo posėdžiuose netyrė padarytos žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, todėl nepagrindė veikų perkvalifikavimo būtent pagal BK 140 str. 1 d., dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą pripažinti M. B. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., nepagrįstai paskyrė M. B. per švelnias bausmės rūšis ir bausmės dydžius.Be to, skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai perkvalifikavęs M. B. veiksmus į lengvesnes BK specialiojoje dalyje numatytas nusikalstamas veikas, susiaurino nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos vertinimo ribas, orientuodamasis tiesiog į pasekmes (sužalojimus) - pripažino, jog M. B. jas paprasčiausiai primušė, visiškai nevertinant šios nusikalstamos veikos sudėtyje nesančių elementų - kad L. K. M. B. prievarta laikė gimnazijos patalpose, kad J. K. vaikėsi po gimnazijos teritoriją, prievarta vedė į automobilį, kad abi jos patyrė seksualinio pobūdžio reikalavimus ir suvokė, kad prieš jas buvo pradėta vykdyti prievartinė seksualinio pobūdžio nusikalstama veika, kurios joms vos pavyko išvengti aktyviais veiksmais pabėgant iš įvykio vietos, kviečiantis pagalbos pas atsitiktinius žmones, paliekant savo automobilį, telefoną, kitus daiktus ir pan. Todėl teismas nepagrįstai susiaurino priteistiną neturtinės žalos dydį kiekvienai nukentėjusiajai po 1050 eurų vietoj prašytų priteisti 5800 eurų kiekvienai.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Darius Jakutis prašė, apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis M. B. ir jo gynėjas advokatas R. Girdziušas prašė apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Darius Jakučio apeliacinis skundas atmetamas. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų teisės nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, jog ištirtų įrodymų visuma nenustatyta, kad M. B. fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias L. K. ir J. K. panaudojo jų pasipriešinimui įveikti siekiant seksualiai jas prievartauti, todėl jo nusikalstama veika, smurto panaudojimas kvalifikuojamas pagal pasekmes, tai yra jis sukėlė fizinį skausmą L. K. ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą J. K.. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad M. B. veikos perkvalifikuotinos iš Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., 22 str. 1 d., 150 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, kuriuos gretinant tarpusavyje buvo padaryta motyvuota išvada dėl A. B. kaltės dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 140 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. padarymo, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nuteistojo A. B. veiką perkvalifikavo į lengvesnes BK specialiojoje dalyje numatytas nusikalstamas veikas, atmestini kaip nepagrįsti.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog teismas nuosprendyje išdėstytais motyvais neteisingai išsprendė esminį klausimą šioje byloje - įvykusio konflikto esmę ir aplinkybes, M. B. veiksmus ir reikalavimus įvykio metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu ir byloje esančiais įrodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame prokuroro skunde, konstatuoja, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingas išvadas, kad M. B. smurtavo prieš L. K. gimnazijos patalpose, taip pat ir prieš J. K., buvusią prie pastato, tačiau surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, jog M. B. fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias L. K. ir ir J. K. panaudojo jų pasipriešinimui įveikti siekiant seksualiai jas prievartauti, todėl jo veikos pagrįstai perkvalifikuotos iš BK 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., 22 str. 1 d., 150 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat neturi pagrindo M. B. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., kaip apeliaciniame skunde prašė prokuroras.Pažymėtina, jog už seksualinį prievartavimą pagal BK 150 str. 1 d. atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio sąlyčio būdu pavartodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 str. numatytų nusikaltimų subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad atlieka seksualinius veiksmus su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią ir to siekia.Kaip jau buvo minėta, analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, surinktų įrodymų visuma nustatyta, jog M. B. smurtavo prieš L. K. gimnazijos patalpose, taip pat ir prieš J. K., buvusią prie pastato. Ir nors nukentėjusiosios L. K. ir J. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė, jog iš M. B. veiksmų t.y. smurto naudojimo jų atžvilgiu bei sakymo „čiulpsi“ jos supratusios, kad M. B. jas mėgino seksualiai prievartauti oraliniu būdu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrų veiksmų atlikimas savaime nereiškia to, jog M. B. šiuos veiksmus atliko siekdamas ir turėdamas konkretų tikslą – seksualiai prievartauti nukentėjusiąsias. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, turi būti nustatyta nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro keturi elementai, t. y. objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Kaip minėta, seksualinis prievartavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad atlieka seksualinius veiksmus su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią ir to nori. Nusikalstamus M. B. ketinimus, kaltinamojo tyčią turi neginčijamai patvirtinti bylos įrodymų visuma. Pats M. B. viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu neigė turėjęs tikslą ir siekęs seksualiai prievartauti L. K. ir J. K., o jų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą po to, kai savo rankinėje nerado 400 eurų. Taip pat jis tvirtino, jog iki to momento jų tarpusavio santykiai buvo draugiški. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metų nuteistasis M. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 3 b. l. 44-47, 49-50, 55-57). Duomenų, kurie paneigtų šiuos M. B. parodymus, byloje nėra.Vertinant M. B. veiksmus ir jo elgesį viso įvykio metu matyti, kad jis nieko konkretaus nukentėjusiosioms nedarė, kad tenkintų su jomis seksualinę aistrą. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, iš bylos duomenų matyti, kad M. B. neatliko jokių šiam nusikaltimui būdingų veiksmų, nebuvo apsinuoginęs savo lytinių organų, jų nedemonstravo nukentėjusiosioms, neatliko jokių sąlyčio veiksmų ir jokiais veiksmais nesiekė to daryti. Šių aplinkybių nepatvirtina jokie teismo ištirti įrodymai. Tokių aplinkybių nenurodė ir pačios nukentėjusiosios. Nors nukentėjusioji L. K. ikiteisminio tyrimo metu, papildomos apklausos metu (t. 1 b. l. 39-43) teigė mačiusi M. B. lytinį organą, tačiau vėliau atliekant parodymų patikrinimą vietoje, L. K. teigė nemačiusi jo lytinio organo, paaiškindama, kad tuo metu patalpoje buvo tamsu, kelnių M. B. nusimovęs nebuvo. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad M. B. visą laiką jos prašė, kad jam čiulptų, tačiau ji tai daryti atsisakė. M. B. suduodamas jai smūgius į pilvą ir kaklą, to daryti nevertė. Į tyrėjos patikslintą klausimą ar ją vertė atlikti oralinį aktą L. K. nurodė, kad „daužydamas, bet šiaip tai jis nei liepė ten, nei mane, nu net nežinau kaip, daužė, šaukė, liepė, bet kažkaip tais“ (t. 1 b. l. 50-54). Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat nepatvirtino tos aplinkybės, jog matė nuteistojo lytinį organą, ji paaiškino, kad M. B. ją buvo nurengęs iki kelių ir kai ji sėdėjo, tai jis atsiseginėjo kelnes ir klausė „čiulpsi“. Ji bandė atstumti, tada jis tempė žemyn ir liepė nešaukti (t. 4 b. l. 53). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji J. K., taip pat nenurodė jokių M. B. veiksmų, kuriais jis būtų siekęs seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Kaip matyti iš J. K. parodymų kai prie jos, sėdinčios automobilyje, atbėgęs M. B. sudavė jai į veido kairiąją pusę tris kartus, liepė persėsti į keleivio vietą ir jai tai padarius, jis sakė, kad jos sesuo „žiurkė“, kad ji prisidirbo. Važiuojant automobiliu M. B. šaukdamas sakė, kad ji čiulps. Sustojus automobiliui prie gimnazijos durų, ji pabėgo, kreipėsi pagalbos pas gyventojus. (t. 4 b. l. 52-53). Teisiamojo posėdžio metu J. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1 b. l. 59-63, 64-67) bei parodymų patikrinimo vietoje duotus parodymus (t. 1 b. l. 74-79), kurių metu ji patikslino, kad M. B. pasakymą „čiulpsi“, pagal jaunimo kalbą ji suprato, kaip norėjimą tenkinti lytinę aistrą su ja oraliniu būdu. M. B. savo lytinių organų nedemonstravo, ką „čiulpti“ jis nesakė. Ji nebuvo nurenginėjama ar verčiama nusirengti. Iki šio momento M. B. su ja ir L. K. elgėsi draugiškai. Kaip matyti iš nuteistojo M. B. parodymų, jis tvirtino, jog palydėjęs L. K. į mokytojų tualetą, esantį antrajame aukšte, jis užgesino šviesą, nes netoliese gyveno mokytojai. Paskui sugalvojo pažiūrėti ar yra jo pinigai, nerado turėtų 400 Eurų. Kai L. K. išėjo iš tualeto, jis puolė ją, išvadino visokiais žodžiais, klausė kur dingo pinigai. L. K. apsisuko ir ėjo link išėjimo. Jis sugriebė ją už rankos, šaukė jai: „žiurke, čiulpsi“, tempė, ant jos šaukė „žiurke, kur pinigai“. Jis pradėjo apžiūrinėti jos kišenes. Ji išsitraukė telefoną ir bandė kažkam skambinti. Jis atėmė iš jos telefoną ir padėjo šalia. Tada sugalvojo nueiti iki jos sesės ir išsiaiškinti. Nusivedė L. K. laiptais žemyn ir paleido jos ranką. Mokykla buvo užrakinta. Jis iššoko per langą ir nubėgo prie mašinos, kurioje sėdėjo J. K., jai rėkė „žiurke, kur pinigai“. Liepė jai persėsti į kitą pusę, norėjo abi merginas suvesti, kad viską išsiaiškinti. Ją perstūmė ir pats atsisėdo už vairo. J. K. vienu metu buvo pabėgusi iš mašinos, ją prievarta įsodino atgal, sudavė smūgį ir rėkė:“ žiurke, tu čiulpsi, tavo sesė čiulps“. Jis išlipo iš automobilio liepė ir jai kartu eiti į mokyklą. Ji pradėjo bėgti ir šaukėsi pagalbos (t. 1 b. l. 50-52). Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės visiškai neduoda pagrindo teigti, jog M. B. veiksmai pasireiškė tiesiogine tyčia seksualiai prievartauti nukentėjusiąsias. Vien nukentėjusiųjų L. K. ir J. K. subjektyvus aplinkybių vertinimas ir manymas, jog M. B. norėjo jas seksualiai prievartauti tenkinant lytinę aistrą oralinių būdu, nėra pagrindas jį pripažinti kaltu dėl pasikėsinimo jas seksualiai prievartauti, nes tokius nusikalstamus ketinimus turi neginčijamai patvirtinti ir kiti bylos įrodymai. Kolegijos vertinimu, tokių neginčijamų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog M. B. norėjo, siekė ir turėjo tikslą seksualiai prievartauti L. K. ir J. K., tačiau nusikalstamų veikų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiosios pabėgo ir kreipėsi pagalbos, nėra nustatyta. Akivaizdu, kad M. B. nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudodamas smurtą ir sukeldamas L. K. fizinį skausmą, o J. K. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą elgėsi netinkamai, tačiau tokį jo elgesį priskirti siekiui tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiosioms nėra pagrindo, juolab kad jis nieko, kas rodytų jį turėjus konkretų tikslą – seksualiai prievartauti L. K. ir J. K., nedarė. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog M. B. pasakymas „čiulpsi“ negali būti vertinamas kaip siūlymas atlikti tokius veiksmus ir kad jis buvo nusprendęs tenkinti savo lytinę aistrą. Toks kaltinamojo pasakymas vertinamas kaip nukentėjusiųjų paniekinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, liko nepaneigti nuteistojo parodymai, jog pyktis ir įtūžis jam kilo staiga, kai laukdamas išeinančios iš tualeto L. K., patikrinęs savo rankinę, nerado joje prieš tai buvusių 400 eurų, todėl jam kilo įtarimas, kad pinigus galėjo paimti L. K. ar J. K., kelionės į Kauną metu ar grįžtant atgal. Tai, kad M. B. galėjo turėti tokią pinigų sumą, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai E. B., A. N., E. P. Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas E. B. patvirtino tas aplinkybes, jog įvykio dieną pas jį atėjo A. N. ir M. B. Sėdėjo kieme, žaidė kortomis. M. B., kortomis išloštus pinigus pasiėmė eurais. M. B. tuo metu turėjo 5 ar 10 kupiūrų po 100 eurų. Kur pasidėjo pinigus, jis nepastebėjo (t. 4 b. l. 40). Liudytoju apklaustas A. N. teisiamojo posėdžio metu, taip pat patvirtino tas aplinkybes, jog įvykio dieną žaidimo kortomis metu, jis matė, kad M. B. turėjo eurų, kiek, nežino, bet pluoštas buvo nemažas. Kur M. B. laikė pinigus – neprisimena (t. 4 b. l. 40-41). Liudytoja apklausta E. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, M. B. jai sakė, kad pasigedo pinigų apie 400 eurų įvykio metu, bet nedetalizavo. Iki įvykio su M. B. ji gyveno kartu apie pusmetį. M. B. turėjo susitaupęs pinigų, buvo padaręs avariją ir tuos pinigus buvo pasidėjęs automobilio remontui (t. 4 b. l. 39). Tai, kad M. B. galimai dingo pinigai, nurodė ir teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja R. K., kuri patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, jog iš karto po įvykio įėjusi į gimnazijos pastatą, pirmajame aukšte ji rado M. B. su policijos pareigūnu, kuris paaiškino, kad M. B. įtariamas dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti. M. B. jai sakė, kad yra nekaltas, kažką minėjo apie pinigus, jis buvo šoko būsenoje (t. 4 b. l. 43). Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų seksualinio prievartavimo objektyviąją nusikalstamos veikos pusę, todėl konstatuotina, kad prokuroras apeliaciniame skunde tik spėja ir daro prielaidą dėl galimo nusikalstamos veikos būdo, o remiantis prielaidomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nors prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojai V. A. ir M. S., policijos pareigūnai Ž. B., D. K., D. G., GMP medikė L. K. ir liudytojas R. L. parodė, jog abi nukentėjusiosios, ypač L. K., buvo labai susijaudinę, šoko būsenos, akivaizdžiai išgyveno dėl įvykio ir jos pačios tikėjo, kad jas mėginta seksualiai prievartauti oraliniu būdu, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog prokuroro nurodyti liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, jie apie įvykio aplinkybes nurodė tik tai, ką jiems ištiktos šoko papasakojo abi nukentėjusiosios, kurių suvoktos aplinkybės apie gresiantį pavojų, kaip galima spręsti iš bylos aplinkybių, buvo klaidingai suvoktos, todėl tokie prokuroro skundo argumentai laikomi nepagrįstais. Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog vertindamas L. K. įvykio metu padarytus sužalojimus, teismas nepagrįstai susiaurino jų apimtį iki fizinio skausmo sukėlimo ir vienos kraujosruvos dešinio dilbio nugariniame apatiniame paviršiuje. Spręsdamas dėl L. K. sužalojimų apimties, teismas beveik išimtinai rėmėsi tik teismo posėdyje apklausto teismo medicinos specialisto parodymais, neva bent jau dalis L. K. sužalojimų padaryti iki įvykio. Su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, M. B. panaudotas smurtas L. K. atžvilgiu, sukėlė pastarajai fizinį skausmą, kadangi atlikus teismo medicininį tyrimą, L. K. sužalojimų jos nurodytose pilvo, kaklo srityse nenustatyta, nežymus sveikatos sutrikdymas konstatuotas dėl sužalojimų, kurie nesusiję su šiuo įvykiu ir kurių atsiradimo aplinkybes L. K. teismui atsisakė nurodyti. Kaip matyti byloje esanti atlikta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 879/14(02) 2014-04-21 patvirtina, kad L. K. nustatytas nubrozdinimas kairio antakio išorinio krašto srityje, kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, nubrozdinimas dešinio žasto išoriniame paviršiuje vidurinėje dalyje, nubrozdinimas dešinio žasto išoriniame paviršiuje apatinėje dalyje, kraujosruva dešinio dilbio nugariniame paviršiuje apatinėje dalyje, nubrozdinimas nugaroje. Kraujosruvos padarytos buku (ais) daiktu (ais). Nubrozdinimas galėjo būti padarytas įvairiais daiktais. Kraujosruvos galėjo būti padarytos keletas dienų ar savaičių iki teismo medicininės apžiūros. Nubrozdinimų vaizdas rodo, kad jie padaryti prieš daugiau nei parą iki teismo medicininės apžiūros. Sužalojimai galėjo būti padaryti penkių (ar daugiau) kontaktų: vienas- į veido kairę pusę, padarant kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, nubrozdinimą kairio antakio išorinio krašto srityje, vienas- į dešinio žasto išorinį paviršių vidurinę dalį, padarant nubrozdinimą, vienas- į dešinio žasto išorinį paviršių apatinę dalį, padarant nubrozdinimą, vienas- į dešinio dilbio nugarinį paviršių apatinę dalį, padarant kraujosruvą, vienas- į nugaros sritį, padarant nubrozdinimą. Sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (t.2 b.l. 152-153). Atlikta papildoma teismo medicinos specialisto išvada Nr. pG 1748/14(02) patvirtina, jog atlikus pateiktų gydymo įstaigų medicininių dokumentų analizę, L. K. nustatyti tie patys sužalojimai kaip pirminėje išvadoje. Taip pat medicininiuose dokumentuose duomenų apie papildomus objektyvius trauminius pakitimus nėra. Diagnozė - pilvo, krūtinės dešinės pusės ir kaklo sumušimas - nustatyta remiantis tiriamosios nusiskundimais bei atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nesant išorinių ar vidinių objektyvių trauminių pakitimų. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Medicininiuose dokumentuose duomenų apie papildomus objektyvius trauminius pakitimus nėra. Diagnozė - pilvo, krūtinės dešinės pusės ir kaklo sumušimas- nustatyta remiantis tiriamosios nusiskundimais bei atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nesant išorinių ar vidinių objektyvių trauminių pakitimų. Dėl anksčiau išvardintų priežasčių bei remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 12 punktu, galima teigti, kad medicininiuose dokumentuose duomenys negali turėti įtakos ankstesniam VTMT prie TM Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G879/14(02) nustatytam sveikatos sutrikdymui (t.2 b.l. 154-155). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu buvo pašalintos visos abejonės dėl specialisto išvadų Nr. G 879/14(02) ir Nr. pG 1748/14(02) pagrįstumo. Teismo posėdžio metu buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas G. A. C., kuris patvirtino minėtas specialisto išvadas ir nurodė, jog apžiūros metu L. K. kaklo bei pilvo srityje sužalojimų nustatyta nebuvo, atliekant medicininius tyrimus jokių pakitimų kaklo ir pilvo srityje nustatyta nebuvo. Sužalojimai konstatuoti pagal L. K. nusiskundimus. Kairės akies antakio ir kraujosruva viršutinio voko srityje bei nubrozdinimas dešinio žasto išoriniame paviršiuje apatinėje dalyje, kraujosruva, dešinio dilbio nugariniame paviršiuje apatinėje dalyje, nubrozdinimas nugaroje padaryti daugiau nei prieš parą iki apžiūros. Nubrozdinimas nugaros srityje yra įdubimo vietoje, tarp menčių, todėl jis nebūdingas padarymui krentant ir atsitrenkiant į grindis, t.y. į plokščią paviršių. L. K. nustatyti sužalojimai buvo įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, pilvo, krūtinės dešinės pusės, kaklo sumušimas nustatytas L. K. nusiskundimais, nesant išorinių ar vidinių objektyvių trauminių pakitimų, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 12 punktu, jis nevertinamas. Sužalojimai galėjo būti padaryti prieš kelias valandas, paros laikotarpyje, dviejų, trijų. Tiksliai laiko pasakyti negali, nes kraujosrūvos neturi formos. Spalvos yra skirtingos, bet tai nerodo jų senumo. Kraujosrūvos galėjo būti padarytos ir įvykio metu (t. 4 b. l. 100-103). Tai, kad tam tikri sužalojimai ant kūno buvo padaryti iki įvykio, patvirtino ir pati nukentėjusioji L. K., nurodydama, jog nubrozdinimai ir visa kita buvo iš anksčiau, tačiau kas prieš įvykį padarė sužalojimus nenorinti kalbėti. Antakio ir rankų nubrozdinimai buvo prieš įvykį. Antakį susižalojo atsitrenkusi į duris. Ranką nusibrozdino, nes nukrito namuose. Nugaros nubrozdinimo iki įvykio nebuvo (t. 4 b.l. 102). Vėliau apklausta teismo posėdyje nukentėjusioji L. K. nurodė, jog sužalojimai veide galėjo atsirasti ir ne nuo tiesioginio smūgio, o grumtynių metu, kadangi įvykio metu jai į veidą nebuvo suduota, jai buvo suduota tik į kaklą ir į pilvą (t. 4 b. l. 106). Analizuojamu atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvadomis Nr. G 879/14(02) ir Nr. pG 1748/14(02), kuriose išsamiai atsakyta į užduotus klausimus, išanalizuoti medicininiai dokumentai ir padarytos išvados, kurias sugretinus su byloje esančiais kitais įrodymais (nukentėjusiosios L. K. parodymais, eksperto G. A. C. parodymais), nekyla jokių abejonių, kad L. K. nustatyti sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog M. B. panaudotas smurtas L. K. atžvilgiu, sukėlė pastarajai fizinį skausmą. Sutiktina su prokuroro skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas perkvalifikuodamas nusikalstamas veikas iš BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. į 140 str. 1 d., neaptarė prokuroro pasiūlytos kitos kvalifikavimo alternatyvos pagal BK 294 str. 2 d. (savavaldžiavimas), tačiau iš prokuroro apeliacinio skundo taip pat matyti, kad jis neprašo veikos kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį (BK 294 str. 2 d.), o tik prašo veiką kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 2 d., nors toks reikalavimas dėl aukščiau aptartų motyvų laikomas nepagrįstu. Todėl siekiant neišeiti už apeliacinio skundo ribų, motyvai ir galimybė šią veiką kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d. išsamiau neanalizuojami. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas nepagrįstai susiaurino priteistiną neturtinės žalos dydį kiekvienai nukentėjusiajai po 1050 eurų vietoj prašytų priteisti 5800 eurų kiekvienai. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visumą aplinkybių, reikšmingų teisingos ir protingos kompensacijos nukentėjusiajam ar nukentėjusiesiems nustatymui, įvertinti taip pat ir kalto asmens interesus ir surasti teisingą bei protingą interesų pusiausvyrą. Be to, sprendžiant šį klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms bylų faktinėms aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Įstatymai nenustato priteistinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Todėl vertinant neturtinę žalą pinigine išraiška, vadovaujamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, taip pat suformuota teismų praktika.Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentaciją dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose priteistų sumų neturtinės žalos atlyginimui dydžių kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, patirto streso dėl šio įvykio pasekmes sveikatos būklei, socialiniam gyvenimui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad L. K. dėl jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo patyrė fizinį skausmą, pergyveno, jautė emocinius sukrėtimus, kentė nemigą, buvo priversta ieškoti kito žmogaus, galinčio prižiūrėti jos mažamečius vaikus, lankėsi pas psichologus ir psichiatrus. Iki šiol jaučia psichologinę įtampą, baimę, nepasitikėjimą žmonėmis. Nukentėjusioji J. K. dėl jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, panaudoto fizinio smurto, patyrė fizinį skausmą, emocinius sukrėtimus, ilgą laiką negalėjo tęsti studijų universitete, iki šiol jaučia psichologinę įtampą, baimę, nepasitikėjimą žmonėmis. Pirmosios instancijos teismas įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo mastą, žalos pasekmes, žalą padariusio M. B. kaltę, į tai, kad M. B. nukentėjusiosioms L. K. ir J. K. gera valia atlygino kiekvienai po 1050 eurų. Aukštesniojo teismo vertinimu, aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus ir kitas reikšmingas aplinkybes, savo išvadas išsamiai argumentuodamas, nukentėjusiųjų L. K. – 5800 eurų ir J. K. – 5800 eurų pareikštus ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad M. B. nukentėjusiosioms L. K. ir J. K. gera valia atlygino kiekvienai po 1050 eurų, sprendė, kad ieškinys nukentėjusiosioms L. K. ir J. K. yra pilnai atlygintas. Prokuroro skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų patirtais dvasiniais išgyvenimais yra įvertintos skundžiamame nuosprendyje ir su šiuo vertinimu sutinka apeliacinės instancijos teismas. Prokuroras nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą, todėl didinti atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį tinkamai vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, motyvavo savo sprendimą, todėl pripažįsta, kad nukentėjusiosioms gera valia atlyginta neturtinė žala, kiekvienai po 1050 eurų, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei suformuotą teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino priteistiną neturtinės žalos dydį yra nepagrįstas. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo iš M. B. pinai priteisti nukentėjusiųjų L. K. ir J. K. pareikštus civilinius ieškinius ir dėl turtinės žalos atlyginimo, toje dalyje kiek jie dar nėra atlyginti - 11,34 eurų už dokumentų kopijas, 889,62 eurų išlaidas advokato pagalbai apmokėti, viso 900,96 eurų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies nukentėjusiųjų L. K. ir J. K. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo buvo visiškai patenkinti ir iš M. B. priteistos proceso išlaidos, sumokėtos už atstovavimo paslaugas: L. K. - 889,62 eurai, J. K. - 900,96 EUR (devynis šimtus eurų 96 centus). Todėl prokuroro prašymas priteisti civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms, nepagrįstas ir atmestinas. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl M. B. kaltės padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir tėra prokuroro savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi valstybinis kaltintojas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Pripažindamas M. B. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. , apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. B. kaltės bei jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Dariaus Jakučio apeliacinį skundą atmesti.