- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-17
- Bylos Nr.
- 1A-50-383/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06131-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Bronius Varsackis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. vasario 27 d. 13.45 val. iki 2021 m. vasario 28 d. 15.20 val. (dvi paros), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant jos įvykdymo terminą – per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti bausmę, nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. Ž. nuteistas už tai, kad 2021 m. vasario 27 d. apie 12.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtavo prieš savo artimąjį giminaitį – brolį G. Ž., t. y. vieną kartą įspyrė jam į dešinę koją ir vieną kartą kumščiu sudavė jam į veidą, dėl ko jis krito ir krisdamas galva trenkėsi į durų staktą, tokiais veiksmais sukėlė G. Ž. fizinį skausmą.
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendyje konstatuota, kad V. Ž. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis G. Ž. patyrė fizinį skausmą ir yra kaltinamojo artimasis giminaitis, todėl darytina išvada, jog jo veika yra teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas advokatas Bronius Varsackis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir V. Ž. išteisinti.
3.1. Skunde nurodoma, kad teismas, vertindamas įrodymus, juos savaip interpretavo, nurodė nebūtus dalykus. Nurodė tai, ko asmenys net nepasakė, ištraukdamas žodžius iš konteksto. Teismas nurodo, kad nenustatė pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų L. Ž., A. O. Ž. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, neprieštaringi ir juos patvirtina policijos pareigūno L. V. nurodytos aplinkybės. Teismas nenurodo, kad ir jo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi.
3.2. Skunde teigiama, kad nuteistajam atvykus į savo namus, broliai jau buvo atvykę. L. Ž. sėdėjo ant sofos prie motinos kambario durų, motina stovėjo šalia prie savo kambario durų. G. Ž. sėdėjo už stalo, priešais virtuvės duris. Teismas šių svarbių aplinkybių net nesiaiškino. Nuteistasis, nieko jiems nesakęs, nuėjo į savo kambarį, nunešė nusipirktus maisto produktus. Pasidėjęs krepšelį, girdėdamas kažkokį šurmulį, grįžo į kambarį prieš virtuvę. G. Ž. kažką pasakė, jis atsikirto ir kilo žodinis konfliktas. Kilus konfliktui, G. atsistojo, priėjo prie jo ir pradėjo stumti. Bestumiant jie bandė vienas kitą pačiupti už atlapų, bet tada nuteistasis staigiai žengė žingsnį atgal ir G. Ž., dėl savo apkūnumo ir nerangumo, prarado pusiausvyrą ir griuvo ant jo. Abu nukrito ant grindų.
3.3. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad įvykio nematė nei L. Ž., nei A. O. Ž., patvirtinę šią aplinkybę apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Jų parodymai prieštaringi, nenuoseklūs. G. Ž. gėda, kad per savo nerangumą, norėdamas vien tik pasirodyti prieš L. Ž. ir motiną, nugriuvo, todėl pradėjo aiškinti, kad jam sudavė, todėl nugriuvo. To nuteistasis jam negalėjo net fiziškai padaryti, nes jie stovėjo tarpduryje, o G. Ž. aukštas ir apkūnus, užima visą tarpdurį, tad nuteistajam net rankos pajudinti nelieka vietos. G. Ž. nesikreipė nei į medikus, nenuvyko į teismo ekspertizę.
3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. Ž. teismo posėdžio metu nurodė: „jis atsistojo, priėjo prie V. Ž.. Brolis nusiėmė striukę ir spyrė jam į koją, o paskui trenkė į veidą ir jis nugriuvo. V. Ž. sudavė jam į smakrą, o jis griūdamas į priekį susitrenkė galvą į staktą“. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė visiškai kitokias įvykio eigos aplinkybes: „kai priėjo prie V., V. jį stumtelėjo. Jis irgi bandė stumtelti V., bet tuo metu V. jam spyrė kairia koja <....>. Skausmas truko iki 5 minučių. Tada V. kumščiu trenkė jam į dešinę veido pusę, į žandikaulį.<...> Po suduoto smūgio jis susvirduliavo ir krito. Griuvo veidu į žemę ir galva trenkėsi į durų staktą“.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas advokatas Bronius Varsackis palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokuroras Marius Kazlauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistojo V. Ž. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis V. Ž. sukėlė fizinį skausmą G. Ž.. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. Ž. kaltės.
8. Nuteistasis V. Ž. apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jam įėjus į kambarį, G. Ž. žiūrėjo į jį ir juokėsi. Tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas. Tada G. Ž. atsistojo, sugniaužė kumščius ir pradėjo eiti link jo. Jis su broliu G. Ž. apsistumdė. G. Ž. jį stumiant link kambario durų, jis pasitraukė ir G. Ž. nukrito. Iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistasis V. Ž. nurodo ir apeliaciniame skunde. Vis dėlto, nuteistojo V. Ž. pateikta versija vertinama kaip gynybinė, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi yra paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
9. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis G. Ž. parodė, kad V. Ž. jį pavadino pedofilu, pradėjo įžeidinėti. Tada jis atsistojo, priėjo prie V. Ž.. Brolis spyrė jam į koją, o paskui trenkė į veidą ir nukentėjusysis nugriuvo. V. Ž. sudavė jam į smakrą, o jis griūdamas susitrenkė galvą į staktą. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė visai kitas aplinkybes. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstą. Nukentėjusysis G. Ž. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įėjęs į motinos namus, V. Ž. piktai jį pavadino pedofilu. Po kiek laiko V. Ž. pradėjo plūstis necenzūriniais žodžiais, vadinti ,,pedofilu“. Nukentėjusysis pradėjo eiti link virtuvėje stovėjusio V., prašė apsiraminti, nešnekėti nesąmonių. Kai priėjo prie V., V. jį stumtelėjo. Jis irgi bandė stumtelėti V., bet tuo metu V. jam spyrė kairia koja į jo dešinės kojos blauzdą. Tada iš karto V. kumščiu trenkė jam į dešinę veido pusę, į žandikaulį. Po suduoto smūgio jis susvirduliavo ir krito. Griuvo veidu į žemę ir galva trenkėsi į durų staktą (1 t., b. l. 16-18, 66-67). Vertinant nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad G. Ž. iš esmės analogiškas aplinkybes aiškino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. nuosekliai aiškino, kad, įvykus žodiniam konfliktui su nuteistuoju V. Ž. ir prie šio priėjus, pastarasis jam spyrė į koją ir kumščiu trenkė į veidą. Jo parodymai nekito, buvo nuoseklūs, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, juo labiau kad nukentėjusiojo G. Ž. nurodytas aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad tam tikri neesminiai netikslumai nukentėjusiojo parodymuose, natūralu, kad galimi dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykio ir apklausos pirmosios instancijos teisme (ikiteisminio tyrimo metu dar nurodė, kad iki spyrio koja, tarpusavyje susistumdė su nuteistuoju).
10. Nukentėjusiojo G. Ž. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojo L. Ž. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Liudytojas parodė, kad V. Ž. nukentėjusiajam pasakė, kad susidoros su juo ir jo šeima. Tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Matė kai V. Ž. puolė G. Ž., spyrė jam, o šiam suklupus, nuteistasis jam trenkė antrą smūgį. Tada G. Ž. nukrito. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. O. Ž. parodė, kad V. Ž. pradėjo kabinėtis ir puolė G. Ž.. Nuteistasis parvertė ant grindų nukentėjusįjį. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. O. Ž. parodė, kad V. Ž. pavadino G. Ž. pedofilu, keikė. Konflikto metu ji matė, kad V. Ž. vieną kartą trenkė G. Ž. kumščiu į veidą. Smūgio metu ji nusisuko ir nematė, kas vyko toliau (1 t., b. l. 73-74). Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai L. Ž. ir A. O. Ž. įvykio nematė, jų parodymai prieštaringi, nenuoseklūs. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, pažymėdama, kad liudytojas L. Ž. apklausiamas apylinkės teisme teigė, kad gerai nematė, tačiau pirmas smūgis buvo nuteistojo spyris, G. Ž. tada suklupo ir V. Ž. trenkė G. Ž. ranka ir šis nukrito. Nurodė matęs V. Ž. rankos mostą. Teigė, kad buvo duslus spyrio garsas, G. Ž. suklupo ir tada sekė antras smūgis ranka. Taigi, liudytojo L. Ž. nurodytos aplinkybės, priešingai, nei teigia apeliantai, patvirtina, kad jis matė įvykusį konfliktą tarp jo brolių V. Ž. ir G. Ž. bei suduoto smūgio momentą. Liudytoja A. O. Ž. taip pat patvirtino mačiusi, kai nuteistasis puolė nukentėjusįjį, parvertė ant grindų. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė mačiusi, kai V. Ž. smogė kumščiu į veidą G. Ž.. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentas, kad liudytojai A. O. Ž. ir L. Ž. nematė įvykio, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, priešingai, nei teigiama skunde, šių liudytojų nurodytos aplinkybės tarpusavyje sutampa ir nėra prieštaringos, kadangi abu nuosekliai aiškino, kad konfliktą pradėjo ir pirmas puolė V. Ž., sudavė smūgį nukentėjusiajam. Aplinkybė dėl proceso dalyvių išsidėstymo įvykio vietoje neturi didelės reikšmės ir nepaneigia jų nurodytų konflikto aplinkybių ir nuteistojo kaltės.
11. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo L. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti apylinkės teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. V. parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, G. Ž. paaiškino, kad konfliktas iš pradžių buvo žodinis, o po to buvo panaudota fizinė jėga. Kiek pamena, ant G. Ž. veido ties žandikauliu matėsi mėlynė. G. Ž. nurodė, kad pirmasis fizinį smurtą prieš jį panaudojo V. Ž., konflikto metu jis nukrito ant žemės. V. Ž., atvykus į įvykio vietą, buvo pabėgęs ir slėpėsi (1 t., b. l. 85–86).
12. Teismas, pripažindamas nuteistąjį V. Ž. kaltu, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais įrodymais. 2021 m. vasario 27 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo J. G. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad įvykio vietoje matėsi, jog ant G. Ž. pakaušio ir barzdos buvo nubrozdinimai (1 t., b. l. 40–43). 2021 m. vasario 27 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pranešėjas G. Ž. nurodė, jog konflikto metu brolis V. Ž. sudavė jam kumščiu į veido sritį ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Ant G. Ž. veido pastebėti nubrozdinimai (1 t., b. l. 30–33). 2021 m. kovo 22 d. kitų objektų apžiūros protokolas patvirtina, kad matyti, kad Bendrajam pagalbos centrui paskambinęs pranešėjas G. Ž. nurodė, jog jo brolis pradėjo muštis, trenkė pranešėjui (1 t., b. l. 59–61). Iš 2021 m. vasario 27 d. atskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad pranešėjas nurodė, jog pas mamą į namus atvažiavo brolis, kuris jį užpuolė, mušėsi rankomis, brolis yra netoliese (1 t., b. l. 47). 2021 m. vasario 27 d., 2021 m. rugpjūčio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuota ir aprašyta įvykio vieta (1 t., b. l. 34–38; 2 t., b. l. 14-23).
13. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. Ž. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, nuteistojo V. Ž. kaltė yra visiškai įrodyta visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų visuma sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį V. Ž. atžvilgiu. Nors skunde teigiama, kad nukentėjusysis galėjo pats nukristi, neišlaikęs pusiausvyros ir susižaloti, tačiau ši versija paneigta byloje esančiais įrodymais, kurie susijungia į nuoseklią, logišką, tarpusavyje neprieštaraujančių įrodymų grandinę. Nukentėjusysis G. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad jam fizinį skausmą sukėlė būtent nuteistasis V. Ž., spyręs į koją ir sudavęs kumščiu į veidą. Tiesioginiai įvykio liudytojai L. Ž., A. O. Ž. patvirtino matę, kad būtent nuteistasis V. Ž. buvo konflikto su nukentėjusiuoju iniciatorius, t. y. puolė nukentėjusįjį G. Ž.. Nuteistojo kaltę pagrindžia ir netiesioginio įvykio liudytojo L. V. parodymai, kurie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą, t. y. šis liudytojas nurodė aplinkybes, kurias jam iškart po įvykio pasakojo nukentėjusysis.
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų nesikreipė į medikus, nenuvyko į teismo ekspertizę. Nukentėjusysis G. Ž. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad į medikus nesikreipė, nes tai nebuvo toks sužalojimas, dėl kurio reikėtų kreiptis. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir už fizinio skausmo sukėlimą. Nagrinėjamu atveju V. Ž. inkriminuotas ne nežymus sveikatos sutrikdymas, o fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam G. Ž.. Pagal teismų praktiką, kvalifikuojant kaltininko veiką tik kaip fizinio skausmo sukėlimą, ekspertų išvados nebūtinos, kadangi fizinis skausmas suvokiamas subjektyviai, dėl to teismo medicinos ekspertai paprastai nepateikia išvados ir fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialiosios žinios. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas, susargdinimas. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti. Šių taisyklių 8 punkte nurodyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Taigi, fizinio skausmo sukėlimo nustatymo atveju specialiosios medicinos žinios nesureikšminamos ir tam neprivaloma specialisto išvada. Svarbu nustatyti, ar smurtiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti įvairių formų. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai yra nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas, fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Skausmo jautrumo slenkstis gali būti nevienodas, skausmas gali skirtis savo pobūdžiu ir intensyvumu, todėl tokiu atveju yra svarbi ir paties nukentėjusiojo pozicija. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis G. Ž. nuosekliai nurodė, kad dėl smurtinių V. Ž. veiksmų jis jautė fizinį skausmą. Be to, į įvykio vietą atvykęs pareigūnas L. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad ant G. Ž. veido ties žandikauliu matėsi mėlynė. Ant nukentėjusiojo veido matomi sužalojimai buvo pastebėti ir užfiksuoti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose bei prie jų pridėtose nukentėjusiojo G. Ž. veido nuotraukose. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šiuo atveju kilo BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai – V. Ž. sukėlė nukentėjusiajam G. Ž. fizinį skausmą. Vien tai, kad nukentėjusysis G. Ž. po įvykio nesikreipė į medikus, nepaneigia, kad įvykio metu jis patyrė fizinį skausmą. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimą. Kartu pažymėtina, kad fizinį skausmą kiekvienas asmuo jaučia subjektyviai, todėl aplinkybė, kad nukentėjusysis nesikreipė į medikus pagalbos, nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo fakto.
15. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.