Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-09-16 · Administracinė byla Nr. A-1591-556/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-03-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-16
Bylos Nr.
A-1591-556/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03537-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1591-556/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03537-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kuomet jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, nuo sanitarinio mazgo iki durų buvo tik vieno metro atstumas, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai galėjo pareiškėją stebėti per duryse esančią akutę. Lukiškių TI-K pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrintas 3 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore. Dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs kančias, pažeminimą, nepatogumus, stresą.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo statusas, ginčo laikotarpiu, buvo suimtasis, todėl jam buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore.

5. Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. dėl to, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nesuteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 3 valandas.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, nurodė, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

9. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, jog kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėjo, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

10. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, sanitarinis mazgas yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje.

11. Teismas iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo ,,Dėl A. L. skundo“ nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1.5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo atsikirtimų į atsiliepimą matyti, jog pareiškėjas neneigia, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas, sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atitverti užuolaidomis, todėl, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, jog sanitariniuose mazguose esant įrengtoms užlaidoms, pareiškėjo teisės į privatumą nebuvo pažeistos. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti institucijos pateiktais oficialiais duomenimis (fiksuotais pažymoje, fotonuotraukose) dėl kamerų įrengimo.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimų, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisylių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.2 punktą, kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėsė nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitveriami negali būti nustatyti, nes kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje. Tam tikra privatumo stoka yra neišvengiama asmens laikymo Lukiškių TI-K pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėjo šiuo aspektu išdėstytus argumentus, kad jis gali būti stebimas kameroje ar duše, iš smalsumo ar kt., vertino kaip subjektyvius.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su teisės pasivaikščioti pažeidimu, teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog pasivaikščioti buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Lukiškių TI-K 2019 m. vasario 5 d. rašte Nr. 9-1441 nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kaip suimtasis. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu teismas nenustatė.

15. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniais sukrėtimais ir kt. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlę veiksniai, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

III.

16. Pareiškėjas A. L. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl privatumo neužtikrinimo nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sanitarinio mazgo atskyrimas 1.5 m aukščio sienele ar užuolaidomis nuo likusio kameros ploto, nėra pakankamas privatumo užtikrinimas, todėl nustačius asmens privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą, paprastai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, vien pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu.

18. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos nurodo, kad tai, jog asmuo administracijos veiksmų neapskundžia teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pagrindas jos veiksmus laikyti teisėtais. Asmuo, kuris kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

19. Pareiškėjas prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik atsakovo atstovo nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

20. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

21. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos. Šiuo atveju pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

22. Vilniaus PN teigia, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. dėl to, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nesuteikta teisė pasivaikščioti gryname ore.

Žemesnės instancijos teismas

24. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo bei teisės pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjo skundą atmetė.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamu laikotarpiu nenustatė, jog Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia klausimo dėl sprendimo dalies, kuria nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore tris valandas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisakys.

28. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1.5 m aukščio sienele bei užuolaidomis yra tinkamas privatumo užtikrinimas.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

30. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020, kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisei aiškinti bei taikyti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

31. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 111, 122, 282, 266, 290, 319, 283, 274 ir 322, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1.5 m aukščio sienele ir nebent užuolaidomis, ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu (su pertraukomis) Lukiškių TI-K buvo laikomas 63 paras, kamerose buvo vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose ginčijamu laikotarpiu galėjo būti matomas kito kameroje buvusio asmens ar pareigūno. Lukiškių TI-K nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pripažintina, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

32. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (63 paros), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma yra 100 Eur

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl nepagrįstai šią skundo dalį atmetė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą ginčo laikotarpiu ir už nustatytą privatumo pažeidimą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisiama 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas dėl teisės pasivaikščioti atmestas kaip nepagrįstas, paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius