Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-266/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.7.6.; 1.1.8.7.9.; 1.2.3.2.2.; 2.1.9.1.; 2.3.7.1.; 1.1.3.2.; 1.1.3.3.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.6.

2007 m. birželio 15 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. , nuteistojo A. B. gynėjo ir nukentėjusiosios G. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

VASILIJUS STEPANOVAS pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 str. 2 d. 2 p. ir BK 294 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. – laisvės atėmimu devyneriems metams;

- pagal BK 294 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

ANDRIUS BARANAUSKAS pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 p. ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. ir A. B. nuteisti už tai, kad 2006-05-06, apie 20.00 val., E. S. priklausančios sodybos, esančios Vigių k., Vandžiogalos sen., Kauno raj. kieme, būdami apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, A. B. panaudojus smurtą nukentėjusiojo J. Š. atžvilgiu – tyčia smogus rankomis ir spyrus J. Š. į galvą bei kitas kūno vietas, po to priėjus prie J. Š. iš nugaros ir paėmus jį ranka už kaklo bei smaugus, J. Š. nukritus ant žemės, V. S. spyrus J. Š. į galvą ir kitas kūno vietas, bendrais veiksmais V. S. ir A. B. , ne mažiau kaip 17 trauminių poveikių pasėkoje, J. Š. padarė muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, muštines žaizdas abiejų lūpų vidiniuose paviršiuose, nosikaulio ir dešinės pusės viršutinio I danties lūžius, poodines kraujosruvas nosies srityje, kairės akies vokuose, kaktos kairėje pusėje, kairiame smilkinyje, dešiniame užausyje, kakle, kairio žasto, kairio dilbio, dešinės šlaunies ir abiejų kelių srityse, odos nubrozdinimą kaklo kairėje pusėje, odos nubrozdinimus abiejų dilbių, dešinės šlaunies ir kelių srityse, kraujosruvas kaklo raumenyse, dešinio žando raumenyse, galvos minkštuose audiniuose, kaktos abiejose pusėse, pakaušio dešinėje ir kairiajame smilkininiame raumenyje.

Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, V. S. ir A. B. , dėl patirtų sužalojimų sąmonės netekusį ir todėl bejėgiškoje būklėje esantį J. Š. , nutempė prie tvenkinio, esančio apie 100 metrų atstumu nuo E. S. sodybos, į kurį nukentėjusįjį įmetė, ko pasėkoje, J. Š. dėl asfiksijos, prigeriant vandenyje, mirė, t. y. tyčia jį nužudė.

Be to, V. S. nuteistas už tai, kad 2005-08-02, apie 22.30 val., R. K. priklausančiame bute, esančiame Vizbarų k., Vandžiogalos sen., Kauno r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo teisę į 50 litų, kuriuos paskolino R. K. , o būtent, reikalavo R. K. grąžinti jam 50 litų skolą, o R. K. minėtų pinigų negrąžinus, savavališkai paėmė R. K. priklausantį turtą – 500 litų vertės spalvoto vaizdo televizorių „Polar“, tuo padarydamas didelės žalos nukentėjusiosios R. K. teisėms ir teisėtiems interesams bei 500 litų turtinę žalą.

V. S. apeliaciniame skunde teigia, jog Kauno apygardos teismas nepagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. ir prašo ją perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. Be to, apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi mažametį sūnų, o jo sugyventinė neturi jokio pragyvenimo šaltinio, todėl jai sunku vienai išlaikyti šeimą, taip pat į tai, kad apeliantas dirbo staliumi, ir skirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistojo A. B. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas. Apelianto teigimu, A. B. prisipažino tik įmetęs nukentėjusįjį į tvenkinį, galvodamas, kad jis yra negyvas, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas A. B. veiksmus perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. Teismas šio prašymo nesvarstė ir nuosprendyje nepasisakė, taip, anot apelianto, pažeisdamas BPK 305 str. 3 p. reikalavimus.

Be to, nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad apygardos teismas neįvertino, kad muštynes išprovokavo pats nukentėjusysis J. Š. , necenzūriniais žodžiais keikdamasis A. B. motinos bei nepilnametės jo sesers atžvilgiu.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad be nuteistųjų A. B. ir V. S. nukentėjusiajam smūgius pripažino sudavęs ir byloje liudytoju apklaustas T. P. (t. 2, b. l. 102, 107).

Apeliantas skunde prašo perkvalifikuoti A. B. nusikalstamą veiką į BK 132 str. 1 d. ir atitinkamai sumažinti jam paskirtą bausmę.

Nukentėjusioji G. Š. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. B. , neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis J. Š. kasdien gėrė, reikalavo iš apeliantės bei nuteistojo A. B. pinigų, prie jo kabinėjosi. Vengdamas J. Š. , A. B. turėdavo pabėgti. Įvykio metu, pasak apeliantės, muštynės kilo todėl, kad pats nukentėjusysis J. Š. bjauriais žodžiais plūdo nuteistojo A. B. motiną ir seserį. Anot apeliantės, įvykio metu visi buvo girti, todėl apsiriko, manydami, jog nukentėjusysis J. Š. „mirtinai prisigėrė“ ir yra negyvas, todėl norėjo pašalinti jo lavoną.

Apeliantė prašo atsižvelgti į jos skunde išdėstytus argumentus ir paskirti A. B. švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis V. S. , jo gynėjas bei nuteistojo A. B. gynėjas prašo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Nuteistojo V. S. , nuteistojo A. B. gynėjo bei nukentėjusiosios G. Š. apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliantai skundžia tik tą nuosprendžio dalį, kuria V. S. ir A. B. nuteisti pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. Visų apeliantų skunduose iš esmės prašoma perkvalifikuoti nuteistųjų veiką iš BK 129 str. 2 d. 2 p. į BK 132 str. 1 d., nurodant, kad V. S. bei A. B. , įmesdami nukentėjusįjį į vandenį suklydo, manydami, jog jis jau yra miręs. Šiais argumentais nuteistieji rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme, teigdami, kad nužudyti nukentėjusiojo J. Š. jie nenorėjo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų teiginiais, pripažindama, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistieji norėjo nužudyti J. Š. ir tuo tikslu įmetė jį įvandenį, tai yra, kad jie veikė tiesiogine tyčia. Tačiau priešingai nei nurodoma nuteistojo A. B. gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė veikos kvalifikavimo pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. motyvus, su kuriais nesutinkti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė už gy­vy­bės at­ėmi­mą dėl ne­at­sar­gu­mo pa­gal BK 132 straips­nį kyla esant nu­si­kals­ta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui (BK 16 straips­nio 2 da­lis) ar nu­si­kals­ta­mam nerūpestingu­mui (BK 16 straips­nio 3 da­lis). Kva­li­fi­kuojant vei­ką pa­gal BK 132 straips­nį, tu­ri būti nustaty­ta ne­at­sar­gi kal­tės rū­šis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. S. ir A. B. veikė tyčia, tačiau neteisingai nustatė tyčinės kaltės rūšį.

Teismas atmetė nuteistųjų iškeltą versiją apie tai, kad jie įmetė nukentėjusįjį į vandenį manydami, jog jis jau miręs ir pripažino, jog jie veikė tiesiogine tyčia. Nuosprendyje nurodoma, jog šią nuteistųjų nurodytą aplinkybę paneigia teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad J. Š. mirties priežastis – asfikcija, prigeriant vandenyje. Iš tiesų, minėta teismo medicinos specialisto išvada patvirtina faktą, kad prieš įmetant nukentėjusįjį į vandenį jis tikrai dar buvo gyvas, tačiau ji nepaneigia nuteistųjų versijos apie tai, kad nukentėjusysis buvo be sąmonės. Teismo medicinos specialisto išvados 11 punkte konstatuojama, kad J. Š. po kūno sužalojimų padarymo galėjo gyventi, nes jo mirties priežastis asfikcija vandenyje, o ne kūno sužalojimai. Tuo tarpu nuteistieji teigia, jog nukentėjusysis po paskutinių smūgių į galvą nugriuvo ir nebesikėlė, buvo nesąmoningas, todėl jiems pasirodė, kad jis nekvėpuoja. Kaip matyti iš bylos duomenų, tuo momentu, kai J. Š. buvo suduoti paskutiniai smūgiai ir jis buvo tempiamas link ežero dalyvavo tik nuteistieji V. S. , A. B. , todėl liudytojų, galinčių patvirtinti arba paneigti šią aplinkybę, kad nukentėjusysis po paskutinių smūgių prarado sąmonę ir tempiamas link ežero buvo nesąmoningas, nėra. Nuteistųjų parodymus apie tai, kad nukentėjusysis tempiamas į vandenį buvo be sąmonės iš dalies patvirtina liudytojos E. S. parodymai apie tai, kad kitą dieną po įvykio ji eidama taku, vedančiu link tvenkinio, pamatė tempimo žymes (t. 1, b. l. 134-135). Apie nukentėjusiojo būklę po sumušimo leidžia spręsti ir kiti byloje surinkti duomenys.

Kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, dėl nuteisųjų V. S. ir A. B. suduotų smūgių nukentėjusiajam J. Š. buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas. Po smūgių sudavimo, kaip minėta, nukentėjusysis buvo gyvas ir būtų likęs gyvas, jei jo nuteistieji nebūtų įmetę į vandenį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvieno žmogaus viena iš svarbiausių gyvybinių funkcijų yra kvėpavimas. Jei šios funkcijos nebelieka, anksčiau ar vėliau žmogų ištinka mirtis. Kiekvienam normalaus protinio išsivystymo žmogui ši aplinkybė yra savaime suprantama. Nukentėjusysis J. Š. , kaip nurodo nuteistieji, dėl patirtų smūgių buvo praradęs sąmonę. Tačiau, remiantis teismo medicinos specialisto išvada, galima neabejotinai teigti, kad J. Š. , nors ir būdamas girtas bei nesąmoningas, buvo gyvas, o tai reiškia - jis kvėpavo. Tačiau nuteistieji, kaip matyti iš jų parodymų, prieš įmetant J. Š. į vandenį, neatliko jokių veiksmų, kad įsitikintų ar nukentėjusysis yra gyvas, ar miręs. Tai reiškia, jog jie buvo visiškai abejingi nukentėjusiojo gyvybei. Anot nuteistųjų, V. S. pasirodė, kad nukentėjusysis nebekvėpuoja ir jis pasiūlė nukentėjusįjį nutempti, todėl abu paėmė J. Š. už rankų ir nekalbėdami nutempė sąmonę praradusį nukentėjusįjį prie ežero, kur jį nuo tilto įmetė į vandenį.

Kaip matyti iš pačių nuteistųjų parodymų, nei V. S. , nei A. B. nebandė kokiu nors būdu įsitikinti ar J. Š. iš tiesų miręs. Nei vienas iš jų nepasiūlė iškviesti ir neiškvietė pagalbos, nebandė nukentėjusiojo atgaivinti. Pakako vieno iš nuteistųjų abejotino manymo, kad nukentėjusysis jau miręs, kad abu jį paimtų ir nutemptų į ežerą. Taigi, nuteistųjų manymas, kad prieš tempiant jį į ežerą nukentėjusysis buvo jau miręs, buvo visiškai nepagrįstas objektyviais duomenimis bei susiklosčiusios situacijos adekvačiu vertinimu, bet buvo jų girtumo bei visiško abejingumo nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei pasekmė, o ne faktinė klaida, kaip nurodoma apeliaciniuose skunduose.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistieji, įmesdami J. Š. į tvenkinį, suprato, kad pastarasis yra bejėgiškoje būklėje ir kad jie savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, taip pat numatė ir turėjo numatyti, kad atims nukentėjusiajam gyvybę, bei sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, iš esmės pripažino, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia. Tačiau nepagrįstai toliau nuosprendyje nurodė, jog nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. Sąmoningas leidimas kilti pasekmėms yra vienas iš netiesioginės tyčios elementų, todėl Apeliacinis teismas ištaiso šią apygardos teismo klaidą, nustatydamas, kad nuteistieji, suduodami smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į galvą, tai yra gyvybiškai svarbų organą, vėliau, dėl tokių jų veiksmų nukentėjusiajam būnant bejėgiškos būklės, kurią nuteistieji neabejotinai suvokė, nutempdami jiems pasipriešinti negalintį J. Š. prie ežero ir įmesdami jį į vandenį, neabejotinai suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jų veikimo nukentėjusysis neabejotinai mirs ir nors tokių pasekmių nenorėjo, bet sąmoningai leido joms kilti. Taigi, nuteistieji veikė netiesiogine tyčia, todėl kvalifikuoti jų nusikalstamą veiką pagal BK 132 str. 1 d., kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo A. B. gynėjo apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad be nuteistųjų A. B. ir V. S. nukentėjusiajam smūgius pripažino sudavęs ir byloje liudytoju apklaustas T. P. . Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šiuo skundo teiginiu. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, T. P. sudavė nukentėjusiajam du smūgius, po kurių šis sąmonės neprarado, bet toliau gėrė su visais kartu buvusiais asmenimis. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo ne kūno sužalojimai, bet asfikcija, prigeriant vandenyje. Iš bylos duomenų matyti, kad J. Š. buvo konstatuoti kūno sužalojimai, atitinkantys tik nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, T. P. nedalyvavo įmetant bejėgiškos būklės nukentėjusįjį į vandenį, tai yra neatliko ir neprisidėjo prie tų nusikalstamų veiksmų, kurių pasekoje nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės ir buvo tiesioginė nukentėjusiojo mirties priežastimi. Todėl T. P. veiksmai suduodant du smūgius nukentėjusiajam nuteistųjų V. S. ir A. B. veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

Kaip matyti iš bylos duomenų, T. P. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl J. Š. nužudymo prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, vėliau smūgių sudavimas jam inkriminuotas nebuvo ir teismui už šią veiką jis perduotas nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas negali išeiti iš bylos nagrinėjimo teisme ribų, kadangi, vadovaujantis BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistojo A. B. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad apygardos teismas neįvertino, jog muštynes išprovokavo pats nukentėjusysis J. Š. , necenzūriniais žodžiais keikdamasis A. B. motinos bei nepilnametės jo sesers atžvilgiu.

Iš tiesų apygardos teismas nuosprendyje šiuo klausimu nepasisakė ir skirdamas nuteistiesiems V. S. ir A. B. bausmes šios aplinkybės neįvertino. Kaip matyti iš pačių nuteistųjų bei liudytojų parodymų, nukentėjusysis J. Š. iš tiesų pats provokavo konfliktą, necenzūriniais žodžiais keikė A. B. motiną bei seserį. Po suduotų smūgių nukentėjusysis agresyviai ir įžeidžiamai elgtis nesiliovė, kol jam vėl buvo suduoti smūgiai, po kurių jis nugriuvo ir prarado sąmonę. Toks nukentėjusiojo elgesys galėtų būti pripažintas provokuojančiu ir į tai, kaip į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 6 p.), būtų galima atsižvelgti skiriant nuteistiesiems bausmes, jei nuteistųjų veika būtų apsiribojusi smūgių sudavimu nukentėjusiajam. Tačiau V. S. ir A. B. tęsdami savo nusikalstamą veiką jau bejėgiškos būklės J. Š. įmetė į vandenį, dėl ko šis ir mirė. Akivaizdu, jog negalima pripažinti, kad nukentėjusysis, būdamas be sąmonės ir negalėdamas priešintis, tokiu būdu išprovokavo nuteistuosius įmesti jį į vandenį. Todėl nukentėjusiojo veiksmai negali būti vertinami, kaip provokuojantis elgesys, ir į tai negali būti atsižvelgiama, kaip į nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes V. S. ir A. B. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Teismas, įvertinęs bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kiekvienam iš nuteistųjų pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. paskyrė laisvės atėmimo bausmę devyneriems metams.

Skirdamas bausmę nuteistajam V. S. pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė atsižvelgiąs į kai kurias V. S. skunde nurodytas aplinkybes (turi mažametį sūnų, sugyventinė neturi jokio pragyvenimo šaltinio, todėl jai sunku vienai išlaikyti šeimą, apeliantas dirbo staliumi). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad už veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 p., baudžiamajame įstatyme numatomos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra dvylika metų ir šeši mėnesiai, bei tai, kad V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o yra tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio), net ir pripažinus, kad V. S. veikė netiesiogine tyčia, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams nelaikytina per griežta, todėl nešvelnintina. Dėl analogiškų argumentų nešvelnintina ir A. B. paskirta bausmė.

Atsižvelgdama į aukščau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo V. S. , nuteistojo A. B. gynėjo bei nukentėjusiosios G. Š. apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. S. , nuteistojo A. B. gynėjo bei nukentėjusiosios G. Š. apeliacinius skundus atmesti.