Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-06 · Administracinė byla Nr. A-261-760-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-06
Bylos Nr.
A-261-760-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Atsakovas
Lietuvos
Pareiškėjas
A. J.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-760/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono atstovui Renaldui Bujokui, Krašto apsaugos ministerijos atstovui Sauliui Pikturnai

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos batalionui ir Krašto apsaugos ministerijai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono (toliau –ir Batalionas) vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr.psk. A. J.“; pakeisti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkį Nr.PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ ir nukelti atleidimo iš profesinės karo tarnybos datą į 2006 m. gruodžio 1 d.; priteisti tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius už periodą nuo 2006 m. liepos 4 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d.; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas) 39 straipsnio 3 dalies nuostata - „Šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu atveju profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta bei karys atleistas iš karo tarnybos ir jo ligos (laikinojo nedarbingumo) metu „ - neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, Konstitucijos 52 straipsniui: valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams; bei prašydamas ištirti, ar Bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr.P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr. psk. A. J.“ dalis - „išmokėti piniginę kompensaciją vyr. psk. A. J. už neišnaudotas kasmetines atostogas - 65 kalendorines dienas“ - neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsniui: kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams bei Karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 punktui – „Atostogų laikas įskaitomas į kario tarnybos laiką“.

Savo reikalavimus pareiškėjas grindė tuo, kad Ministerijos 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr.PS-755 jis buvo išleistas į atsargą ligos metu, liko neišnaudotos 65 dienos kasmetinių atostogų. Bataliono vado 2006 m. liepos 5 d.v įsakymu Nr.P-125 A. J. buvo išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, nors Karo tarnybos įstatymas nenumato kompensacijų už nepanaudotas atostogas. Be to, tarnaudamas Batalione, A. J. vykdė bataliono budėtojo pareigas, nors pagal pareiginius nuostatus neprivalėjo to daryti, o už budėjimus nebuvo suteikiamos pilnavertės poilsio dienos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad atleidus jį iš profesinės karo tarnybos ligos metu, galėjo būti pažeistas Konstitucijos 52 straipsnis. Karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 3 dalis nurodo, kad karys gali būti atleistas iš profesinės karo tarnybos ir jo ligos (laikinojo nedarbingumo) metu, jeigu jis atleidžiamas, vadovaujantis Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Teigė, kad ši įstatymo norma gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams, bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos, darnios pilietinės ir teisinės valstybės principams. Be to, galėjo būti pažeistas ir Konstitucijos 49 straipsnis, bei Karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 punktas. Bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr. psk. A. J.“ dalis -„išmokėti piniginę kompensaciją vyr. psk. A. J. už neišnaudotas kasmetines atostogas - 65 kalendorines dienas" - gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsniui bei Karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 punktui.

Atsiliepimas

Atsakovas Batalionas atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutiko su skunde išdėstytais reikalavimais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad vadovaujantis Karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 3 dalimi, karys gali būti atleistas iš profesinės karo tarnybos ir jo ligos (laikinojo nedarbingumo) metu, jeigu jis atleidžiamas, vadovaujantis Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ministerijos valstybės sekretorius, priimdamas 2006 m. liepos 3 d. potvarkį Nr.PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“, nepažeidė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 1 dalis nustato, kad profesinės karo tarnybos kariams atostogos suteikiamos darbo įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi Karo tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kokiu būdu turi būti sprendžiamas klausimas dėl kario atostogų, jeigu kario atleidimo dieną jis turi nepanaudotų atostogų, taikant analogiją su darbo teisės normomis, laikytina, kad atleidus karį iš profesinės karo tarnybos, kai jis turi neišnaudotų atostogų, yra teisėta ir pagrįsta kariui sumokėti kompensaciją už iki jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos susikaupusias atostogų dienas. Pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymas numato tik galimybę nukelti atleidimo iš karo tarnybos dieną, t. y. esant Karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams.

Paaiškino, kad Ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkio Nr.PS-755 pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris 2006 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir pripažino, kad A. J. iš profesinės karo tarnybos buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai.

Šalies argumentai

Atsakovas Ministerija su skundu nesutiko ir prašė skundą palikti nenagrinėtu, kadangi 2006 m. spalio 23 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra išnagrinėjęs pareiškėjo A. J. skundą dėl neteisėto atleidimo iš profesinės karo tarnybos ir dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Teismas pareiškėjo skundo netenkino ir pripažino, kad A. J. iš karo tarnybos buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-4046-12/2006 pareiškėjo A. J. skundą dėl Ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkio Nr.PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ panaikinimo, dėl pripažinimo neteisėtu profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą ir atleidimą iš profesinės karo tarnybos bei grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei dėl tarnybinio atlyginimo, butpinigių ir maistpinigių už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką priteisimo, atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 22 nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukta ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties terminas arba kariui sukanka šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje ar 32 straipsnio 3 dalyje nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas.

Karo tarnybos įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad į atsargą profesinės karo tarnybos kariai, išskyrus nurodytus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse, išleidžiami sukakę:

1) žemesnio negu viršilos laipsnio - 40 metų;

2) nuo viršilos iki vyresniojo puskarininkio imtinai - 50 metų.

Pagal Karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 3 dalį karys gali būti atleistas iš profesinės karo tarnybos ir jo ligos (laikinojo nedarbingumo) metu, jeigu jis atleidžiamas, remiantis Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu, o 39 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybę nukelti atleidimo iš karo tarnybos dieną, tačiau Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindais numatytiems sutarčių nutraukimams atleidimo iš karo tarnybos dienos nukėlimas netaikytinas.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, nagrinėjamoje administracinėje byloje prašydamas pakeisti Ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkį Nr.PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“, pareiškė netapatų reikalavimą, tačiau nurodė analogiškus pagrindus, kaip ir administracinėje byloje Nr.I-4046-12/2006, pabrėždamas, kad A. J. nepagrįstai buvo išleistas į atsargą ligos metu, kad liko neišnaudotos kasmetinės atostogos, kad Karo tarnybos įstatymas nenumato kompensacijų už nepanaudotas atostogas, kad už budėjimus A. J. nebuvo suteikiamos pilnavertės poilsio dienos.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr.I-4046-12/2006 konstatavo, kad Ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkis Nr.PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. su A. J. buvo pagrįstai nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, kad A. J. negrąžintinas į profesinę karo tarnybą ir jam nepriteistini tarnybinis atlyginimas, butpinigiai ir maistpinigiai už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką, o minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl nėra pagrindo revizuoti minėto teismo sprendimo, sprendžiant A. J. atleidimo iš profesinės karo tarnybos datos perkėlimo klausimą.

Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr.I-4046-12/2006 įvertino pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, susijusius su atleidimu jo ligos metu, ir motyvuotai konstatavo, kad Ministerija tinkamai taikė ir aiškino karo tarnybą reglamentuojančius aktus, todėl pareiškėjo argumentus dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos ligos metu yra atmetė.

Nurodė, kad Karo tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl kario atostogų, jeigu kario atleidimo dieną pastarasis turi neišnaudotų atostogų. Bataliono vadas 2006 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr. psk.A. J.“, įsakydamas išmokėti piniginę kompensaciją vyr. psk. A. J. už neišnaudotas kasmetines atostogas - 65 kalendorines dienas ir jam priklausantį iki 2006 m. liepos 3 d. darbo užmokestį, maistpinigius bei butpinigius, pagrįstai taikė analogiją su darbo teisės normomis, tinkamai konstatuodamas, kad atleidus karį iš profesinės karo tarnybos, kai jis turi neišnaudotų atostogų, kariui turi būti sumokėta kompensacija už iki jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos susikaupusias atostogų dienas.

Pažymėjo, kad Bataliono vadas, priimdamas ginčijamą įsakymą, rėmėsi Ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis tarnaudamas Batalione, vykdė bataliono budėtojo pareigas, nors pagal pareiginius nuostatus neprivalėjo to daryti, tačiau už budėjimus A. J. nebuvo suteikiamos pilnavertes poilsio dienos, kadangi minėti pareiškėjo argumentai yra paremti tik prielaidomis bei samprotavimais.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatų analizę, teismas padarė išvadą, jog Konstitucinis teismas nėra įgaliotas spręsti, ar tam tikro įstatyminio reguliavimo spraga savo esme gali prieštarauti Konstitucijai. Be to, nagrinėjamu atveju teismas nenustatė nei vieno pagrindo, kuriuo remiantis galima būtų kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Karo tarnybos įstatymo konstitucingumo, o Bataliono vado įsakymų konstitucingumas nepriskirtinas Konstitucinio teismo žinybingumui. Esant šioms aplinkybėms, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

Teismas konstatavo, kad tiek Ministerija, nutraukdama profesinės karo tarnybos sutartį su A. J. ir išleisdama jį į atsargą, tiek Bataliono vadas, įsakydamas išmokėti pareiškėjui piniginę kompensaciją, pagrįstai vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis profesinę karo tarnybą, tinkamai vertino faktines aplinkybes bei pagrindus, sąlygojusius A. J. atleidimą iš profesinės karo tarnybos, todėl pareiškėjo skundą dėl minėtų potvarkio bei įsakymo panaikinimo, dėl priteisimo jam tarnybinio atlyginimo, butpinigių bei maistpinigių ir dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą yra atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tas pačias faktines aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 30 d. sprendimo neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismui yra pateiktas Ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. spalio 4 d. potvarkis Nr. PS-1049 dėl vyr. ltn. Remigijaus Balčiūno išleidimo į atsargą nukėlimo datos, bet teismas nei sprendimo aprašomojoje nei motyvuojamojoje dalyse neužsimena apie šį rašytinį įrodymą, kuris patvirtina tai, kas pareiškėjui seniai yra žinoma ir neįrodinėjama – jis yra persekiojamas ir diskriminuojamas už savo profesinę veiklą. Teismas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą privalo nurodyti argumentus, dėl kurių atmeta kuriuos nors įrodymus, bet nurodytas rašytinis įrodymas buvo atmestas be jokių argumentų. Taigi teismas ignoruoja šį rašytinį įrodymą ir tuo parodo savo šališkumą.

2. Teismas nepasisakė dėl atleidimo ligos metu teisėtumo ir motyvuojamoje sprendimo dalyje nepateikė jokių motyvų ir argumentų, ar atleidimas iš pareigų ir profesinės karo tarnybos yra teisėtas. Teismas 2007 m. liepos 30 d. sprendime nepagrįstai nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-4046-12/2006 įvertino A. J. skunde išdėstytus argumentus, susijusius su atleidimu jo ligos metu, ir motyvuotai konstatavo, kad Ministerija tinkamai taikė ir aiškino karo tarnybą reglamentuojančius aktus, kadangi tokių argumentų pareiškėjas 2006 m. spalio 23 d. sprendime nerado. Tuo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atleidimo ligos metu, net nebuvo pateikti nedarbingumo pažymėjimai ir kiti reikalingi rašytiniai įrodymai. 2006 m. spalio 23 d. sprendime buvo vertinamas profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo anksčiau termino teisėtumas. Šioje byloje nėra vertinamas profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo anksčiau termino teisėtumas, o prašoma nukelti atleidimo iš profesinės – karo tarnybos datą vėlesniam laikui. Tai yra skirtingi reikalavimai, ir tai yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartyje. Esant skirtingiems reikalavimams, yra pateikiami skirtingi įrodymai ir teismas juos privalo ištirti, įvertinti ir pateikti argumentus dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Teismas klaidingai interpretavo faktines bylos aplinkybes. Nenorėdamas nagrinėti administracinės bylos, apeliavo į kitą administracinę bylą, kuri neturi nieko bendro su nagrinėjama byla.

3. Teismui buvo pateikti paaiškinimai, nurodyti argumentai, kad Karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 3 dalis gali prieštarauti Konstitucijai, t. y. konkreti įstatymo norma, o ne įstatyminė spraga, todėl teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį teismą yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

Teismas nurodė, kad Bataliono vado įsakymų konstitucingumas nepriskirtinas Konstitucinio teismo žinybingumui, tačiau pareiškėjas neprašė kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Bataliono vado 2006 m. liepos 5 įsakymo atitikimo Konstitucijai, o prašė ištirti, ar Bataliono vado 2006 m. liepos 5 įsakymo dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsniui: kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaiki taip pat kasmetines mokamas atostogas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams bei Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 punktui. Ištirti, ar Bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-125 dalis neprieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams privalo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o ne Konstitucinis teismas.

4. teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad A. J., tarnaudamas Batalione, vykdė bataliono budėtojo pareigas, nors pagal pareiginius nuostatus neprivalėjo to daryti, tačiau už budėjimus jam nebuvo suteikiamos pilnavertės poilsio dienos. Jei teismas pateiktus rašytinius įrodymus laiko pareiškėjo prielaidomis bei samprotavimais, tai pareiškėjas nesupranta, kas yra rašytinis įrodymas. Pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktų poilsio dienų už budėjimus yra grindžiami rašytiniais įrodymais, o teismas net neanalizavo šių įrodymų, o juos prilygina prielaidoms bei samprotavimams.

Paaiškino, kad teismui yra pateikti Bataliono vado padėjėjo teisės klausimais pareiginiai nuostatai, kuriuose nėra nustatyta pareigos vykdyti bataliono budėtojo pareigas. Tai yra rašytinis įrodymas, jis nėra nuginčytas ar paneigtas ir šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad pareiškėjas neprivalėjo vykdyti pareiginiuose nuostatuose nenurodytų funkcijų. Teismui pateikti Bataliono štabo kario tarnybos laiko žiniaraščiai už 2005 ir 2006 metus. Kaip pavyzdį nurodė, kad Spalio mėnesį buvo 21 darbo diena arba perskaičiavus tai į valandas (21 darbo diena x 8 val.) susidarys 168 darbo valandos per mėnesį. Pareiškėjo tabelio Nr. 773 ir šioje eilutėje yra užfiksuota, kad tarnyboje (buvimas tarnyboje žymimas raide T) pareiškėjas buvo 17 darbo dienų, t. y. dirbo 136 val. (17 tarnybos diena x 8 val.). Dvi dienas, spalio 10 ir 31 pareiškėjas turėjo poilsio dienas už budėjimus batalione spalio 6 ir 25 dienomis. Dvi paras pareiškėjas atliko bataliono budėtojo pareigas, ir tai patvirtina atitinkami įrašai spalio 6 ir 25 dienomis, ir tai patvirtina atitinkami įrašai 2005 metų spalio mėnesio kario tarnybos laiko žiniaraštyje, kuriame nurodomas tarnybos laikas - 24 val., nes budėjimas batalione tęsiasi 24 val. Taigi, budėdamas 2005 metų spalio mėn. pareiškėjas dirbo 48 val. (2 tarnybos paros x 24 vai.). Sudėjus tarnybos laiką (136 val.) ir budėjimo laiką (48 val.) susidaro 184 val. tarnybos trukmė, kai tuo tarpu tarnybos trukmė turi būti 168 val., tai reiškia, kad pareiškėjas 2005 metų spalio mėnesį perdirbo 16 val. arba dvi darbo dienas, už kurias nebuvo suteiktas poilsis. Taigi, už 2005 metų spalio mėnesį pareiškėjui priklausi 2 (dvi) papildomos poilsio dienos. Tokia pat situacija susidarė ir už kitus mėnesius. Tarnaujant kunigaikščio Vaidoto TPLB nuo 2005 rugsėjo mėnesio iki 2006 metų liepos mėnesio, yra perdirbtos 25 dienos, už kurias man nebuvo sumokėta ir nebuvo suteiktas poilsis.

Teismui buvo pateiktos Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamento pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. 2006 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. PD-3269, už 2005 metus, spalio mėnesį, skiltyje „Įstatymo nustatyta įm. Darbo laiko trukmė val/sav“, nurodoma, kad savaitės darbo laiko trukmė - 40 val., t. y. 8 val. per dieną (40 val. : iš 5 darbo dienų = 8 darbo val.).

5. Teismo išvada, kad Karo tarnybos įstatymas nereglamentuoja kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl kario atostogų, jeigu kario atleidimo dieną pastarasis turi neišnaudotų atostogų, bataliono vadas pagrįstai taikė analogiją su darbo teisės normomis, neatitinka galiojančių materialinių teisės normų ir padaryta remiantis samprotavimais ir nuomone, o ne įstatymo normomis. Teismas nenurodė nė vieno įstatymo bei straipsnio, kuriais remiantis buvo padaryta tokia išvada.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnis nurodo, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Atostogos susikaupė ne dėl pareiškėjo nenoro atostogauti, o dėl tarnybinio būtinumo, todėl neturėjo galimybės pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis teisėmis. Suteikti atleidžiamam kariui atostogas įpareigoja Karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 dalis, kurioje nurodoma, kad atostogų laikas įskaitomas į kario tarnybos laiką. Tai yra imperatyvi įstatymo norma ir ji turi būti vykdoma. Jei atleidžiamam kariui nebūtų suteikiamos neišnaudotos atostogos, o išmokama kompensacija, tai būtų nesilaikoma Karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 dalies. Net nesant Karo tarnybos įstatyme konkrečios normos dėl nepanaudotų atostogų suteikimo atleidžiamam iš profesinės karo tarnybos kariui, tai išplaukia iš Karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 dalies. Kadangi Lietuvoje darbo teisės normas reglamentuoja Darbo kodeksas, ir nėra kito darbo teisės normas reglamentuojančio teisės akto, tai bataliono vadas privalėjo vadovautis Darbo kodekso normomis, reglamentuojančiomis ginčo santykį. Darbo kodekso 175 straipsnis nurodo, kad atleidžiant darbuotoją iš darbo (išskyrus atvejus, kai atleidžiama dėl jo paties kaltės), nepanaudotos kasmetinės atostogos jo pageidavimu suteikiamos nukeliant atleidimo datą. Tokiu atveju atleidimo iš darbo diena yra laikoma kita diena po kasmetinių atostogų pabaigos dienos.

Taigi, teismas pripažįsta kad bataliono vadas pagrįstai taikė analogiją su darbo teisės normomis, o darbo teisės norma šiuo atveju yra palanki pareiškėjui, o ne bataliono vadui, todėl teismas privalėjo panaikinti bataliono vado 2006 m. liepos 5 įsakymą Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr.psk. A. J.“. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Darbo kodekso 175 straipsnio reikalavimus, t. y. netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis) ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Karo tarnybos įstatymas nenumato kompensacijų už nepanaudotas atostogas. Be to, pareiškėjas nerašė prašymo dėl kompensacijos išmokėjimo už nepanaudotas atostogas. Kasmetinių atostogų metu kariui yra mokamas vidutinis tarnybinis atlyginimas, maistpinigiai ir butpinigiai. Išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas kariui nemokami butpinigiai ir maistpinigiai, o tai reiškia kad neteisėtai yra nusavinama mano nuosavybė. Atleidus pareiškėją iš profesinės karo tarnybos nesuteikus pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Karo tarnybos įstatymą priklausančias atostogas ir neįskaičiavus atostogų laiką į tarnybos laiką, o tai turi įtakos skiriamos pensijos dydžiui, buvo pažeistos materialinės teisės normos ir pareiškėjo konstitucinės teisės.

6. Bataliono vado įsakymu pareiškėjui buvo suteiktos 5 dienų atostogos nuo 2006 m. birželio 19 d. iki 2006 m. birželio 23 d. Būdamas atostogose 2006 m. birželio 23 d. pareiškėjas susirgo, todėl ši diena negali būti įskaičiuojama į atostogų laiką. Sirgo iki 2006 m. rugpjūčio 19 d. Ligos laikotarpis turi būti įskaičiuojamas į tarnybos laiką, o tai reiškia, kad už 2006 metų liepos ir rugpjūčio mėnesius turi būti suteikiamos po 3 dienas atostogų už kiekvieną mėnesį, todėl tikslinamas sukauptų atostogų dienų skaičius ir jis sudaro 72 dienas.

7. Teismui negalėjo pateikti kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono kario tarnybos laiko žiniaraščius už 2006 metų balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesius, nes jų nebuvo gavęs iš bataliono, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi 2007 m. gegužės 5 d. pateikė prašymą šiuos dokumentus išreikalauti iš atsakovo. Tačiau šie dokumentai nebuvo išreikalauti ir prijungti prie bylos, tuo nebuvo užtikrintas teisėtas reikalavimas išsireikalauti rašytinius įrodymus, turėjusios įtakos bylos sprendimo priėmimu. Tai vertina kaip teismo šališkumą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį bei procesinių teisių pažeidimą (ABTĮ 53 str.).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono atstovas teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti.

Krašto apsaugos ministerijos atstovas prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir paaiškino atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons ta tuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Dėl Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkio Nr.PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ pakeitimo ir atleidimo iš profesinės karo tarnybos datos perkėlimo į 2006 m. gruodžio 1 d. ir tarnybinio atlyginimo, butpinigių ir maistpinigių priteisimo už periodą nuo 2006 m. liepos 4 d. iki 2006 m. gruodžio 7 d.

Pareiškėjas nesutinka su išleidimo į atsargą data ir prašo šią datą perkelti į 2006 m. gruodžio 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. J. išleidimo į atsargą data yra neatskiriama Ministerijos sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkio Nr. PS-755 dalis. Šio potvarkio teisėtumas išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4046-12/2006. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad atsakovas teisingai ir pagrįstai taikė Karo tarnybos įstatymo nuostatas todėl naikinti Ministerijos sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkio Nr. PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ nėra pagrindo.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodinėti Ministerijos sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. PS-755 nustatytos išleidimo į atsargą datos teisėtumą, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4046-12/2006 ir priėmė šioje dalyje teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas dalyje dėl reikalavimo perkelti išleidimo į atsargą datą į 2006 m. gruodžio 1 d. atmestinas.

Reikalavimas priteisti tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius už periodą nuo 2006 m. liepos 4 d. iki 2006 m. gruodžio 7 d. susijęs su pareiškėjo išleidimo į atsargą data. Todėl tais pačiais pagrindais atmestinas ir pareiškėjo prašymas priteisti tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius už periodą nuo 2006 m. liepos 4 d. iki 2006 m. gruodžio 7 d.

Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-125 panaikinimo

2006 m. liepos 5 d. Bataliono vadas įsakymu Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr. psk. A. J.“ įsakė išmokėti piniginę kompensaciją A. J. už neišnaudotas kasmetines atostogas – 65 kalendorines dienas. Pareiškėjas nurodo, kad, remiantis šiuo įsakymu, buvo atsiskaityta už nepanaudotas atostogas ir išmokėtas jam priklausantis iki 2006 m. liepos 3 d. darbo užmokestis, maistpinigiai bei butpinigiai. Pareiškėjas nesutinka, kad jam atostogos nebuvo suteiktos, o buvo už jas išmokėta piniginė kompensacija.

Nesant specialių teisės aktų reguliuojančių ginčo santykius, šiam ginčui taikytinos Darbo kodekso nuostatos.

Darbo kodekso 175 straipsnis numato, kad atleidžiant darbuotoją iš darbo (išskyrus atvejus, kai atleidžiama dėl jo pateis kaltės), nepanaudotos kasmetinės atostogos jo pageidavimu suteikiamos nukeliant atleidimo datą. Pagal 177 straipsnio 2 dalį piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Byloje nėra duomenų, kad A. J. jo išleidimo į atsargą metu būtų išreiškęs pageidavimą suteikti nepanaudotas atostogas. Šią aplinkybę būtina tirti.

Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Pareiškėjas teigia, kad išleidus jį į atsargą, liko nepanaudotos 25 poilsio dienos.

Esant šiais situacijai, teismas privalo įvertinti pareiškėjo darbo apskaitos žiniaraščius ir nustatyti, ar pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra pagrįsta, t. y. nustatyti, ar pareiškėjui priklauso jo nurodytos 25 poilsio dienos, ar už šias poilsio dienas buvo apmokėta. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė. Tam būtina rinkti papildomus įrodymus, nes byloje pateiktu 2006 m. gruodžio 19 d. pažymos nuorašu, nepatvirtintu atitinkama tvarka, esant ginčui dėl to tarp šalių, negalima remtis, nes nuorašas neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų ir kaip įrodymas yra nepatikimas. Taip pat būtina išreikalauti 2006 m. balandžio mėn. kario tarnybos laiko žiniaraštį.

Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-125 panaikinimo grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi būtina nustatyti, ar pilnai atsiskaityta su A. J. ir tam būtina rinkti naujus įrodymus.

Apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies, nes teisėjų kolegija nustačiusi teismo sprendimo panaikinimo pagrindą dėl procesinio pažeidimo nevertina materialiosios teisės normos taikymo pagrįstumo. Tą būtina atlikti iš naujo pašalinus nurodytus procesinius pažeidimus.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

Pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 3 dalies nuostatos – šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu atveju profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta bei karys atleistas iš karo tarnybos ir jo ligos (laikinojo nedarbingumo) metu – atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis numato, kad jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kadangi šioje byloje teismas nenagrinėja A. J. išleidimo į atsargą pagrįstumo, ir netaiko minėtos įstatymo nuostatos, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 39 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį teismą.

Dėl prašymo ištirti Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr. psk. A. J.“ dalies, kuria nuspręsta išmokėti piniginę kompensaciją vyr. psk. A. J. už neišnaudotas kasmetines atostogas – 65 kalendorines dienas, atitikimo teisės aktams

Iš pareiškėjo apeliacinio turinio matyti, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu ištirti, ar Bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr. psk. A. J.“ dalis – išmokėti piniginę kompensaciją už neišnaudotas kasmetines atostogas – 65 kalendorines dienas“ neprieštarauja Konstitucijos 49 straipsniui, Darbo kodekso 175 straipsniui ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 14 punktui. Pareiškėjas mano, kad prieš atleidžiant jį iš profesinės karo tarnybos, jam turėjo būti suteiktos atostogos, o ne išmokėta kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip vienintele ir galutine instancija nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Remiantis šia teisės norma į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą galima kreiptis tik dėl norminio administravimo akto ištyrimo dėl jo atitikimo įstatymui ar vyriausybės norminiam aktui. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. P-125 „Dėl atsiskaitymo su vyr. psk. A. J.“ skirtas konkrečiam asmeniui – A. J.. Šis įsakymas pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį yra administracinis aktas. Kadangi įstatymas nenumato galimybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu ištirti ar administracinis aktas atitinka įstatymą ar vyriausybės norminį aktą, pareiškėjo prašymas atmestinas.

Pareiškėjas turi teisę administracinį aktą ginčyti bendra tvarka, kuo jis ir pasinaudojo šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 30 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vado 2006 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. P-125 ir perduoti bylą dėl šio reikalavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 30 d sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisAnatolijus BaranovasStasys Gagys