Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-15 · Administracinė byla Nr. AS-822-719-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-15
Bylos Nr.
AS-822-719-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
partijos „Jaunoji Lietuva“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Administracinė byla Nr. AS822–719/2010Procesinio sprendimo kategorija 67; 79.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo partijos „Jaunoji Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal partijos „Jaunoji Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas partija „Jaunoji Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas; „Jaunoji Lietuva“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas; Vyriausioji rinkimų komisija) 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. Sp-71 „Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. Sp-71) ir 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. Sp-72 „Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos vykdymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. Sp-72). Pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 22) dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – prašė laikinai sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą. Prašymas grindžiamas ta aplinkybe, kad, pareiškėjo vertinimu, šių sprendimo galiojimo nestabdžius ir juos įvykdžius, galimo teismo sprendimo, jei jis bus palankus pareiškėjui, vykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas, kadangi neteisėtai paskirtos valstybės lėšos bus pervestos viešiesiems juridiniams asmenims (partijoms), kurie, išleidę šias lėšas, neturėtų galimybės sugrąžinti jų dėl savo nemokumo ir pakankamo turto neturėjimo. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtų padaryta neatitaisoma žala valstybės turtui, viešosios valstybės valdžios autoritetui. Pažymėjo, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones tretieji suinteresuoti asmenys nepatirtų jokių nuostolių, kadangi kompensavimas niekada nebuvo darytas ir būtų atliekamas pirmą kartą. 2010 m. spalio 6 d. nutartimi pareiškėjo skundą teismas priėmė nagrinėti, o prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

II.

2010 m. spalio 13 d. pareiškėjas pakartotinai pateikė teismui prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Prašymas grindžiamas tais pačiais motyvais, kaip ir anksčiau pateiktasis. Papildomai pareiškėjas pažymėjo, kad grėsmę, jog išmokėjus valstybės lėšas, kurios, pareiškėjo vertinimu, yra neteisėtai paskirstytos, nebus galimybės šių lėšų susigrąžinti, įrodo metinės trečiųjų asmenų deklaracijos, kuriose nurodytas partijų turtas bei pajamos. Be to, mano, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma žala viešajam interesui, galimai neteisėtai išmokant pinigus iš Privatizavimo fondo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 14 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmetė. Teismo vertinimu, nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių – išmokėjus lėšas, skirtas išlaidų kompensavimui politinėms partijoms – būsimo teismo sprendimo vykdymas galėtų būti ženkliai apsunkintas ar neįmanomas. Pažymėjo, jog argumentas dėl grėsmės viešajam interesui yra nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais. Be to, pažymėjo, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka valstybės finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.

III.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi, pareiškėjas partija „Jaunoji Lietuva“ atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išspręsti iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė sąžiningumo bei asmens teisės į tinkamą teisminį procesą principus, nes neišnagrinėjęs bylos iš esmės konstatavo, kad lėšos išmokamos teisėtai, todėl pažymėjo, kad nėra pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui.

2. Teismas nevertino, ar yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Pažymi, kad jau yra prasidėjusi lėšų išmokėjimo procedūra (partijos jau yra pateikusios prašymus), o ją užbaigus nebus įmanoma atkurti iki skundžiamų aktų buvusios padėties. Galimo teismo sprendimo, jei jis bus palankus pareiškėjui, vykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas, kadangi neteisėtai paskirtos valstybės lėšos bus pervestos viešiesiems juridiniams asmenims (partijoms), kurie, išleidę šias lėšas, neturėtų galimybės sugrąžinti jų dėl savo nemokumo ir pakankamo turto neturėjimo.

3. Teismas nevertino, kokio tikslo siekiama ketinant panaikinti ginčijamus aktus (siekiama uždrausti ne pagal paskirtį panaudoti lėšas). Nevertino, ar bus išlaikyta interesų pusiausvyra netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos socialdemokratų sąjunga atsiliepimu prašo atskirąjį skundą tenkinti. Išreiškia susirūpinimą, kad neparlamentinės partijos, neturėdamos savo atstovų Seime bei Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, gali būti diskriminuojamos priimant joms nepalankius įstatymus bei sprendimus.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos socialdemokratų partija atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia abstrakčiais samprotavimais, tačiau nepateikia jokių konkrečių argumentų ar įrodymų.

Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu prašo atskirąjį skundą, kuris, atsakovo vertinimu, grįstas prielaidomis, atmesti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, ginčydamas atsakovo sprendimus, apskritai nekelia piniginių reikalavimų ir nepretenduoja į ginčijamais sprendimais paskirstytas lėšas, todėl vertina, kad pareiškėjas, reikalaudamas ginčijamų aktų galiojimo sustabdymo, galimai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepimu prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. Sp-71 „Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo“ ir 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. Sp-72 „Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos vykdymo“. Ginčas kilo dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo priėmimo sustabdyti ginčijamų nurodymų vykdymą.

Ginčijamu sprendimu Nr. Sp-71 Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-06-21 nutarimu Nr. 823 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programai paskirti 4 099 000 Lt paskirstomi politinėms partijoms, turinčioms teisę iš politinės kampanijos dalies išlaidų kompensaciją, proporcingai jų politinės kampanijos išlaidoms. Sprendimu Nr. Sp-72 nustatyta 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms ir paskirtų lėšų panaudojimo tvarka ir sąlygos.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007). Pareiškėjas prašo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teigdamas, kad lėšos ginčijamais sprendimais paskirstytos neteisėtai, taip pat atskirajame skunde teigia, jog teismas savo sprendimą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmė padaręs išankstinę išvadą, jog lėšos paskirstytos teisėtai. Tačiau kolegija, išanalizavusi 2010 m. spalio 14 d. nutarties turinį, nerado jokių užuominų apie tai, jog teismas būtų pasisakęs dėl bylos esmės – skundžiamų sprendimų teisėtumo, todėl šis atskirojo skundo argumentas atmestinas.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo ar yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamus aktus, iki jų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Nors pareiškėjas teigia, jos teismas nevertino būsimo teismo sprendimo vykdymo galimumo, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad iš paties pareiškėjo pateiktų įrodymų nėra ir nebuvo pagrindo manyti, kad teismo sprendimo vykdymas, jei jis bus palankus pareiškėjui, bus neįmanomas ar ženkliai apsunkintas po to, kai bus išmokėtos ginčijamuose sprendimuose numatytos lėšos. Pareiškėjo argumentas, kad šių lėšų išieškojimas atgal į valstybės biudžetą būtų neįmanomas, grįstas išimtinai prielaidomis. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti, todėl nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas (ABTĮ 151 str. 1 p.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.) ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo partijos „Jaunoji Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysSkirgailė Žalimienė