Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir Telšių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. 30 MGL dydžio (3900 Lt) bauda;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. 20 MGL dydžio (2600 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3900 Lt bauda.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 25 d. registruotu paštu išsiuntė raštišką pranešimą Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui, kuriame sąmoningai, siekdamas pakirsti visuomenės pasitikėjimą V. A. kaip asmeniu ir kaip Lietuvos Respublikos Prezidentu, jį paniekinti ir pažeminti, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie V. A. biografiją, jį nepagrįstai apkaltindamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, t. y. dezertyravimu, plėšimu ir išdavyste, o būtent tuo, jog jis, antrojo pasaulinio karo metu, tarnaudamas dalinyje, kuris 1944 metais ties Seda kovėsi su rusų armija, prieš mūšį pabėgo, bėgdamas (duomenys neskelbtini), Skuodo rajone, grasindamas ginklu, nuo ūkininko R. atėmė arklį su vežimu, tačiau rusų buvo sulaikytas, su jų pagalba pasiekė Vokietiją, taip pat klausiamo pobūdžio teiginiais V. A. susiejo su „žmonių grobimu“, „šnipinėjimu rusams Amerikoje“, „S. L. nuodijimu“, teigdamas, jog žmogui su tokia niekinga biografija tai yra įmanoma;

toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas pažeminti ir paniekinti Prezidentą V. A., savo 2008-08-25 laiško Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui kopiją, 2008 m. lapkričio 13 d. išsiuntė Lietuvos Respublikos Seimo narei D. K., raštu Prezidentą V. A. išvadindamas „šiukšle“ bei siūlydamas pradėti domėtis to „gyvulėlio“ biografija 1944 metais;

toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2009 m. balandžio 16 d., savo namuose, adresu S. N. g. 19, Telšiuose, pokalbio su savaitraščio „Akistata“ korespondentu Šiauliuose S. S., žinodamas, jog pokalbio metu korespondento gauta informacija bus paviešinta žiniasklaidoje ir to norėdamas, tais pačiais nusikalstamais tikslais, apie Prezidento V. A. biografiją pateikė tą pačią, tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri buvo publikuota savaitraštyje „Akistata“ ir internetiniame puslapyje „balsas.lt“ pavadinimu „Prezidentas V. A. – arklių vagis?“, tokiu būdu, tyčia apšmeižė ir įžeidė Lietuvos Respublikos Prezidentą V. A..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Generalinė prokuratūra atsisakė domėtis V. A. biografija 1944 m. spalio mėn., oficialios V. A. biografijos iš viso nėra, o Telšių teismas, atsisakydama iškvieti ir apklausti V. A., padarė nusikaltimą.

Be to, skunde apeliantas teigia, kad jis išsakė savo nuomonę ir kadangi kitos nuomonės nėra, iškėlė klausimą, ar galima ką nors apšmeižti, kai egzistuoja tik viena nuomonė.

Skunde teigiama, kad teismas Telšiuose išvis negalėjo priimti nagrinėti šios bylos, kadangi nėra objekto. Be to, apelianto nuomone, teismas uždraudė teismo eigoje klausinėti byloje dalyvaujantį prokurorą.

Skunde nurodoma, kad teismas, pripažindamas R. M. kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų, paskyrė pagrįstas bausmės rūšis, tačiau nustatydamas baudų dydžius, nesilaikė LR BK 61 str. nuostatos skirti bausmę skaičiuojant nuo jos vidurkio. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo R. M. veikoje nebuvo nustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nemotyvuodamas savo sprendimo skyrė aiškiai mažesnes baudas už vidurkį.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, nustatydamas baudos dydžius, neatsižvelgė į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, R. M. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nesigailėjo, teismo posėdyje Prezidentą V. A. pavadino „banditu", per baigiamąją kalbą nedviprasmiškai išreiškė savo nuostatą dėl teismo nekompetencijos vykdant teisingumą, o po baigiamosios kalbos demonstratyviai išėjo iš posėdžių salės, taip aiškiai parodydamas nepagarbą teismui ir proceso dalyviams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Telšių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. dėl asmens šmeižimo ir dėl žmogaus įžeidimo pagal Lietuvos respublikos BK 155 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimus. Nuteistajam R. M. inkriminuotų veikų kvalifikacijos neginčija ir prokuroras, nesutikdamas tik su nuteistajam paskirtomis bausmėmis. Apeliaciniame skunde ir pats nuteistasis šiuo aspektu, t. y. dėl išnagrinėtų bylos duomenų atitikties Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimams, priimto nuosprendžio neginčija. Nuteistasis R. M. neneigia realizavęs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės požymius, tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog paskleisdamas informaciją apie Prezidentą V. A. išreiškė savo nuomonę, kas, jo manymu, negali būti traktuojama, kaip kito asmens šmeižimas.

Pirmiausia, atsakydama į apelianto R. M. teiginį, kad Generalinė prokuratūra atsisakė domėtis Prezidento V. A. biografija 1944 m. spalio mėn., kolegija pažymi, jog prokuroro pareiga yra atskleisti nusikalstamas veikas (BPK 2 str.), o ne domėtis asmenų biografijomis. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio akivaizdu, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos savo pareigas atliko. Byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą, kuris, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso normų, išnagrinėjo bylą ir priėmė atitinkamą sprendimą, dėl kurio pagrįstumo kolegijai nekyla abejonių.

Kitas apelianto R. M. teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į liudytojo T. G. parodymus, taip pat yra nepagrįstas, kadangi minėto liudytojo parodymai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje ir iš šio liudytojo parodymų akivaizdu, kad pats jis apie 1944 metų mūšio prie Sedos aplinkybes nieko nežino. Tokiu būdu liudytojo T. G. parodymai nėra nei teisinantys, nei kaltinantys nuteistąjį.

Nuteistasis R. M. savo skunde deklaratyviai nurodo, kad apylinkės teismas, neiškviesdamas į teisiamąjį posėdį apklausai V. A., neiškeldamas pastarajam bylos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78, 56 straipsnių pažeidimo, pažeidė teisę ir padarė nusikaltimą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje motyvuotai pasisakė dėl V. A. apklausos (t. 2, b. l. 29) ir nusprendė jo neapklausti. Teisėjų kolegija pritaria tokiam apylinkės teismo sprendimui. Prezidentas V. A. nagrinėjamoje byloje nėra proceso dalyvis. Dėl R. M. paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos apklausti liudytoju Prezidentą V. A. netikslinga, nes byloje aiškiai nustatyta, jog visa nuteistojo pateikta informacija, neva Prezidentas V. A. 1944 metais padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, yra išgalvota. Iš esmės tą patį pripažino ir pats nuteistasis tiek teisiamajame posėdyje, nurodydamas, kad jis nežino, ar V. A. ,,... šnipinėjo rusams Amerikoje...“, ar ,,...S. L.....buvo nunuodytas....V. A..“, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad jokios oficialios V. A. biografijos nėra ir, pasak R. M., apie ją jis pateikė savo nuomonę. Tuo pačiu pažymėtina, kad sprendimas klausimų, susijusių su asmens, kandidatuojančio tapti Lietuvos Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, atitikimu Lietuvos Konstitucijos 56, 78 straipsniuose išdėstytiems reikalavimams, nėra nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų kompetencija.

Taigi, konstatuoti, kad įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, nuteistojo argumentai motyvuotai atmesti (BPK 305 str. 1 d. 2, 3 p.), o motyvai, kuriais remdamasis apylinkės teismas atmetė arba tenkino R. M. prašymus, buvo nurodyti teisiamajame posėdyje (BPK 305 str. 1 d. 2, 3 p.).

Nuteistojo R. M. teigimu, apylinkės teismas išvis negalėjo nagrinėti bylos, nes, pasak jo, nėra objekto. Apeliantas savo skunde nenurodo, kokio objekto, jo supratimu, nėra. Tačiau iš jo pareiškimų teisiamajame posėdyje galima suprasti, jog objektu nuteistasis laiko buvusį šalies Prezidentą V. A. (t. 1, b. l. 195). Dėl Prezidento V. A. dalyvavimo procese jau buvo pasisakyta šioje nutartyje ankščiau, o dėl šmeižimo (BK 154 str.) ir įžeidimo (BK 155 str.) objekto pažymėtina, jog tai yra ne konkretus asmuo, o žmogaus garbė ir orumas. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Įžeidimo atveju, žmogaus garbė ir orumas pažeidžiami, kai bet kokiais būdais (veiksmu, žodžiu, raštu) kaltininkas viešai užgauliai pažemina žmogų visuomenės akyse. Tai, kas paminėta, yra nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai (objektas, objektyvioji pusė) ir apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatavo šių požymių buvimą R. M. veikoje.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. M. kaltu dėl šmeižimo, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad nuteistasis apie Prezidentą V. A. paskleidė tikrovėje neegzistuojančią informaciją, o ne išsakė nuomonę, kaip tvirtinama apelianto skunde. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tuo tarpu nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

Apylinkės teismas, vertindamas nuteistojo paskelbtų tekstų apie Prezidento V. A. biografiją turinį tuo aspektu, ar juose buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, atsižvelgė į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes.

Iš byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų galima daryti išvadą, jog R. M. išplatintuose tekstuose ir pokalbio metu su žurnalistu pavartoti išsireiškimai (V. A. prieš mūšį pabėgo; grasindamas ginklu, atėmė ūkininko arklį su vežimu), kurie vėliau buvo publikuoti, leidžia vienareikšmiai suprasti, kad nuteistasis kaltina Prezidentą V. A. sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu (dezertyravimu, plėšimu, išdavyste). Atsižvelgiant į tekstų (išplatintų ir publikuotų (t. 1, b. l. 20-21; 46-49; 106-109) specifiką, kiekvienas juos skaitantis gali individualiai suvokti tekstą kaip R. M. pateikiamą informaciją apie Prezidento V. A. biografijos faktus.

Išsiųstuose tekstuose (Generalinei prokuratūrai, Seimo narei D. K.), pokalbyje su korespondentu ir teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 196-197) R. M. teigė, kad apie Prezidento V. A. biografiją jis sužinojo iš 1944 metų mūšio prie Sedos dalyvių. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ne vienas Tėvynės apsaugos rinktinės narys, 1944 metų kovęsis mūšyje prie Sedos (A. M., V. V. K., A. M., A. P. M., A. J.), tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino R. M. teiginių apie Prezidentui V. A. mestus kaltinimus. Maža to, liudytojas A. M. parodė, kad ne jis, kaip minimo mūšio dalyvis, o pats nuteistasis jam pasakojo niekur negirdėtus ir nežinomus dalykus apie Prezidento V. A. dezertyravimą, arklio vagystę ir pan. (t. 1, b. l. 197-198). Nei vienas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų, tame tarpe ūkininko K. R. dukterys ir giminės (M. V., S. V., J. K.), nepatvirtino apelianto teiginių apie neva Prezidento V. A. pagrobtą arklį su vežimu. Tiesa, kai kurie liudytojai teigė girdėję, jog karo metais kažkas iš K. R. ūkio buvo pagrobęs arklį, tačiau liudytoja M. V. (K. R. duktė) tvirtino, kad tais laikais iš tėvo ūkio 4 arklius ir du vežimus pagrobė rusai, vienas arklys ir vienas vežimas liko, jais naudojosi ir po karo (t. 1, b. l. 80-81).

Priimant skundžiamą nuosprendį teismas rėmėsi ne tik paminėtų liudytojų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais rašytinais įrodymais – valstybės institucijų pateikta informacija apie 1944 metų kautynių prie Sedos faktus. Lietuvos ypatingasis archyvas (t. 1, b. l. 116-122) ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (t. 1, b. l. 124-127) nurodė, jog nėra duomenų apie Prezidento V. A. dezertyravimą, arklio su vežimu pagrobimą ir tolesnę jo veiklą užsienyje. Visa tai tik dar kartą patvirtina, jog R. M. paskleista išviešinta informacija apie V. A. yra ne kas kita, o prasimanymai.

Kolegijai nekyla abejonių ir dėl R. M. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. Nuteistasis akivaizdžių prasimanymų pagrindu, viešai, rašte Seimo narei D. K. pažemino viešą asmenį – buvusį šalies vadovą, Prezidentą V. A., išvadindamas jį ,,...šiukšle...“, ,,...gyvulėliu...“, ,,...žmogumi su niekinga biografija...“ (t. 1, b. l. 47-49). Byloje nėra duomenų apie paties Prezidento V. A. nuomonę dėl minėtų R. M. pasisakymų jo atžvilgiu. Tačiau kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis tokiu savo elgesiu siekė įžeisti, pažeminti, paniekinti buvusį šalies vadovą. Apelianto įžeidžiantys pasisakymai apie Prezidentą V. A. yra viešo intereso ir jį atstovauja prokuroras, todėl R. M. kaltei ir veikos kvalifikacijai pagal Lietuvos respublikos BK 155 str. 1 d. neturi reikšmės – įsižeidė pats Prezidentas dėl minėtų nuteistojo pasisakymų ar ne, nes akivaizdu, jog įstatymų ginamos vertybės – viešo asmens garbė ir orumas buvo pažeisti.

Taigi, R. M. pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, kaltinant Prezidentą V. A. sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, vieši įžeidžiantys teiginiai apie Prezidentą V. A. yra neproporcingi nei viešajam interesui, nei ginamoms teisinėms vertybėms. Taip pat šie pasisakymai neadekvatūs egzistuojantiems faktams, kurių pagrindu, pasak apelianto, jie buvo pateikti, esmei. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimas priimti R. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį dėl pareikštų abiejų kaltinimų yra pagrįstas.

Atsižvelgusi į aptartus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad iš naujo nagrinėti bylą, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde keliamo klausimo, kodėl jam buvo uždrausta klausinėti byloje dalyvavusį prokurorą, kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos BPK 275 str., reglamentuojančiame klausimų uždavimo tvarką teisiamajame posėdyje, nenumatyta proceso dalyvių teisė užduoti klausimus prokurorui.

Atsakydama į prokuroro skundo argumentus kolegija pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Taigi, teismas parenka bausmės rūšį ir nustato jos dydį už padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bet ne už tai, kaip kaltinamasis elgėsi teisiamojo posėdžio metu ir ką jame pasakė (teismo posėdyje R. M. Prezidentą V. A. pavadino „banditu", per baigiamąją kalbą nedviprasmiškai išreiškė savo nuostatą dėl teismo nekompetencijos vykdant teisingumą, po baigiamosios kalbos demonstratyviai išėjo iš posėdžių salės), į ką apeliuoja prokuroras, prašydamas griežtinti nuteistajam paskirtas bausmes. Teismo nurodymų nevykdantiems asmenims teisiamojo posėdžio metu taikomos kitos poveikio priemonės ir apsisprendimas dėl jų taikymo yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija (BPK 163 str., 247 str., 248 str.).

Atsakomybę už konkrečią nusikalstamą veiką numatančio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nėra įvardintas konkretus baudos, kaip bausmės, dydis. Nustatyti baudos dydį yra palikta teismui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 47 str. ir bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma. Iš tikrųjų, Lietuvos respublikos BK 47 str. 2 d., 3 d. 2 p. numato, kad už nesunkų nusikaltimą gali būti skiriama nuo 1 MGL iki 100 MGL dydžio bauda, tačiau tai nereiškia, jog kiekvienu atveju, kai nenustatyta kaltininko atsakomybės lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bausmės (konkrečiu atveju baudos) dydis turi būti vidurkio dydžio, kaip teigia skunde prokuroras, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 61 str. nuostatomis. Jau ankščiau buvo minėta, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 str. 2 d.), ne vien į atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias. Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, jas bendrindamas nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų ir paskyrė aiškiai per švelnias bausmes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. M. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, yra neteistas (BK 97 str. 6 d.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 144; 151) ir paskyrė bausmes, kurios, kolegijos nuomone, yra tinkamai individualizuotos ir subendrintos, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatų.

Be to, kas aptarta, kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, prokuroras nenurodė, todėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, griežtinti R. M. paskirtas bausmes nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. ir Telšių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus atmesti.