Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei, nedalyvaujant pareiškėjui T. O. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundas netenkinamas.

Administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas 2011m. balandžio 16-21 dienomis, gegužės 5-12 dienomis, birželio 9-16 dienomis, birželio 30 - liepos 14 dienomis, liepos 21-28 dienomis, rugpjūčio 4-18 dienomis, rugsėjo 9-15 dienomis, spalio 27-lapkričio 3 dienomis, lapkričio 10-17 dienomis, gruodžio 8-22 dienomis, 2012 m. vasario 23 - 28 dienomis, gegužės 3-8 dienomis, 2014 m. balandžio 1-3 dienomis (b. l. 9).

Atsakovo atstovas prašė teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašė vadovautis Europos teisės aktais, o ne Lietuvos valstybės teisės aktais ir netaikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo argumentų taikyti Europos teisės aktus, nes jie yra aukščiau už Lietuvos valstybės nusistovėjusią teisių ir teismų hierarchiją, pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pastebėtina, kad ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Be to, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra pasisakęs, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino nacionalinės teisės aktuose nustatyto ieškinio senaties termino ir prašymas vertinant ieškinio senatį taikyti Europos teisės aktus (Konvenciją), atmestini kaip nepagrįsti.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalies reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė. Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo netinkamomis sąlygomis kalinamas už laikotarpį nuo 2011-04-16 iki 2014-04-04. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat kalinimo vykdymo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo galimai netinkamų kalinimo sąlygų pradžios, t.y. nuo 2011 metų, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 14 d. (b. l. 7), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeistas jo teises dienos. Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas, todėl daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2012 m. gegužės 4 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ir šiam ginčui taikytiną sutrumpintą trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos 2012 m. gegužės 5-8 dienomis ir 2014 m. balandžio 1-3 dienomis.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos higienos normos HN 37:2009" Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai (toliau - Higienos norma) 17.3 punkte nustatyta, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Marijampolės AVPK areštinėje įrengti du pasivaikščiojimai kiemai, jų rengimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Pasivaikščiojimai yra organizuojami kiekvieną dieną, šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti (b. l. 20-24, 33-35). Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ne vieną kartą yra atsisakęs teisės pasivaikščioti gryname ore (b. l. 56, 83), todėl jo argumentai dėl suvaržytos teisės ilgiau pabūti gryname ore nėra pagrįsti. Pareiškėjo teisė pasivaikščioti Marijampolės AVPK areštinėje nebuvo pažeista.

Taisyklių 7.12 punkte nurodyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, o Higienos normos 60 punkte nurodyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Reikalavimai dušinėms nustatyti Higienos normos 28 punkte. Jame nurodyta, jog dušinės sienos ir grindys turi būti lygios, nelaidžios vandeniui, lengvai valomos, atsparios naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; dušinės grindys turi būti neslidžios, jose turi būti nuolydis vandens nutekėjimo kanalų, angų link.

Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2011-08-02 ir 2013-11-20 patikrinimo aktai Nr. Pa-264 ir Pa-451 patvirtina, kad Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomasi Higienos normos 28 ir 60 punktų reikalavimų (b. l. 30-35).

Higienos normos 6 punkte išdėstyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Taisyklių 6 punkte, kur nurodyta, jog į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai. Su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba.

Tokiu būdu, teisės aktuose nenumatyta, kad dušo patalpos turi būti atskirtos sienelėmis, tačiau akcentuojama saugi aplinka, asmenų teisės ir teisėti interesai, sveikata ir savigarba.

Teismas sprendžia, jog maudymasis kitų asmenų akivaizdoje nepažeidė pareiškėjo savigarbos, nes Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose tik tinkamo atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį. Pažymėtina ir tai, kad besimaudančių asmenų taškymasis vandens ir muilo purslais susijęs tik su jų pačių elgesio normomis.

Anksčiau išdėstyti argumentai patvirtina, jog pareiškėją kalinant 2012 m. gegužės 5-8 dienomis ir 2014 m. balandžio 1-3 dienomis Marijampolės AVPK areštinėje, buvo laikomasi Higienos normos 6 punkte ir Taisyklių 6 punkte įtvirtintų reikalavimų, o Europos kalinimo taisyklės nėra tiesioginio taikymo aktas, nes Europos Tarybos Ministrų Komitetas rekomendavo valstybių narių vyriausybėm savo teisėkūroje, politikoje ir praktikoje vadovautis šiomis Rekomendacijomis (keičiančios Ministrų Komiteto Rekomendaciją R(87)3 dėl Europos kalinimo taisyklių) priede pateiktomis Taisyklėmis.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, ginčo santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, susipažinus su administracine byla Nr. I-2306-428/2015, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-2306-428/2015 pareiškėjas grindžia savo reikalavimus skirtingomis aplinkybėmis, pareiškėjo teisių pažeidimai Marijampolės AVPK areštinėje metu nenustatyti, jis nepatyrė kankinamo, nežmoniško ar jo orumą žeminančio elgesio, todėl pareiškėjo skundas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, tariamai kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.