- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-04
- Bylos Nr.
- I-3420-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03027-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- D. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjui D. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 100 000 (šimtą tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde paaiškino, kad jis Kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir kamerose tvyranti drėgmė, natūralios šviesos trūkumas bei šaltis. Taip pat pažymėjo, kad Kalėjime rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kas lemdavo konfliktines situacijas, o asmens kratos atliekamos antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Tokias laikymo sąlygas pareiškėjas vertino kaip baudimą kankinimu ir pareigūnų piktnaudžiavimą pareigomis. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų į Kalėjimą skaičiui. Skirstant asmenis į kameras turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Pabrėžė, kad kamerose iš kalinčių asmenų reikalaujama palaikyti švarą ir tvarką. Kalėjimo administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Minėtos įmonės atlikdavo kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kalėjimo kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Paaiškino, kad asmens kratos vykdomos, siekiant surasti nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus bei rengiamas pabėgimui vietas. Asmenims atvykus į Kalėjimą, atliekama asmens krata, o įtarus, kad asmuo gali turėti su savimi narkotinių medžiagų ar daiktų, galinčių būti nusikalstamų veikų darymo įrankiais, atliekama asmens visuminė krata. Draudžiama atlikti asmens kūno ertmių apžiūrą prieš jo valią.
Anot atsakovo, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2013-04-08 iki 2015-04-28. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,54 kv. m iki 8,28 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,77 kv. m iki 7,95 kv. m ploto. Iš viso 661 dieną pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Kalėjimo kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo šalta, drėgna, trūko natūralios šviesos, dėl ko buvo daroma žala pareiškėjo regėjimui. Iš atsakovės pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 25–110) matyti, kad 2013-07-22 atliktų patikrinimų metu, kamerose Nr. 148 (pareiškėjas laikytas nuo 2013-04-08 iki 2013-06-29) ir Nr. 109 (pareiškėjas laikytas 2013-06-30) dirbtinis apšvietimas atitiko higienos normų reikalavimus, o kitų higienos normų pažeidimų nenustatyta (b. l. 47–48). Taip pat 2013-12-11 atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 280 (pareiškėjas laikytas nuo 2013-09-20 iki 2013-11-20) dirbtinis dieninis apšvietimas, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus (b. l. 43–45). Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 338 (pareiškėjas laikytas laikotarpiais nuo 2014-02-06 iki 2014-02-09; nuo 2014-2014-02-21 iki 2014-03-04; nuo 2014-03-06 iki 2014-03-25; nuo 2014-07-02 iki 2014-07-06) temperatūra atitiko higienos normoje įtvirtintus reikalavimus (2014-04-15 patikrinimo aktas (b. l. 53–54)).
Kitų duomenų apie santykinės oro drėgmės, temperatūros bei apšvietos patikrinimus kamerose, kuriose atitinkamais ar jiems artimais laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, byloje nėra. Taip pat Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktuose nėra duomenų apie natūralios bei dirbtinės šviesos santykį. Tačiau LVAT laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Tokiu atveju, LVAT rėmėsi atsakovės pateiktais patikrinimo aktais eilėje kitų kamerų. Nagrinėjamu atveju, atsakovė pateikė eilę Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, parengtų pareiškėjo buvimo Kalėjime laikotarpiu, kuriuose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su santykinės oro drėgmės ar temperatūros normomis (b. l. 25–110). Todėl negalima besąlygiškai sutikti su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su drėgmės ar temperatūros normų pažeidimu.
Taip pat nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais. Pažymėtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės, žemos oro temperatūros ar nepakankamo natūralaus apšvietimo, o tik paaiškino, kad, jo nuomone, Kalėjimo kamerose nebuvo laikomasi su temperatūra, drėgme bei apšvietimu susijusių reikalavimų. Todėl, konstatavus, kad pareiškėjas nepateikė detalaus kalinimo sąlygų ir padarytos žalos apibūdinimo, bei vadovaujantis minėta LVAT praktika dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, negalima konstatuoti pareiškėjui padarytos neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad Kalėjime rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kas sukelia konfliktines situacijas. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat Higienos normos HN 76:2010 (neteko galios nuo 2015-11-01) 14 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Kalėjimo administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis. Tokių duomenų nėra ir byloje. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino tik iš aplinkybės, kad dėl tokio asmenų laikymo kildavo konfliktinės situacijos. Todėl negalima konstatuoti, kad Kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atvykstant ar išvykstant iš Kalėjimo atliekamos asmens apžiūros pažeidžia asmens garbę ir orumą. Jos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmenys turėdavo nusirengti iki apatinių rūbų, esant žemai oro temperatūrai, o jų daiktai sudedami į nešvarias dėžes.
Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362. Šio teisės akto 154 punkte nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Šiuo atveju pareiškėjas neapibūdino antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, kad asmens daiktai sudedami į nešvarią plastikinę dėžę. Tokį veiksmą pareiškėjas traktavo kaip išsityčiojimą iš asmens ir jo daiktų. Pažymėtina, kad šie daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į plastikinę dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą.
Pažymėtina, kad kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė jokių kitų kratos elementų, kuriais buvo pažeista jo garbė ir orumas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nuomone pagrįsti argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo vėsiose, nešvariose patalpose, dedant daiktus į nešvarią dėžę, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dalį Kalėjime praleisto laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.
Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (661 dienų), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 4 627 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo D. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. A. 4 627 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Kitą pareiškėjo D. A. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.