- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- ATP-723-462/2013
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Remigijus Preikšaitis
- Pažeidėjas
- A. A.
- Suinteresuotas asmuo
- S. A.
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Remigijus Preikšaitis, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. ir suinteresuoto asmens S. A. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
administracinio teisės pažeidimo protokolas A. A. surašytas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 29 d. apie 16 val. 03 min. Vilniaus g., Pagėgiuose, vairavo automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, registruotą S. A. vardu, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,53 ± 5 proc. = 2,4 promilės), kai asmuo baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 str. Taip pat transporto priemonei neatlikta privalomoji valstybinė techninė apžiūra, neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Tokiais veiksmais A. A. pažeidė KET 14, 238 punktų reikalavimus ir padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., 123 str. 1 d., 123 str. 5 d.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-09-06 nutarimu A. A. pripažino kaltu padarius pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., 123 str. 1 d., 123 str. 5 d. ir jam paskirta: už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. – teisės vairuoti atėmimą 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams su transporto priemonės konfiskavimu; už pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 str. 1 d. – 100 Lt dydžio baudą; už pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 str. 5 d. – 80 Lt dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 str. paskirtas baudas subendrino ir paskyrė galutinę subendrintą nuobaudą – teisės vairuoti atėmimą 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams su transporto priemonės konfiskavimu.
Teismas konfiskavo automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“. Administracinio arešto pradžią nustatė skaičiuoti nuo A. A. sulaikymo dienos.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Apeliaciniame skunde A. A. nurodo, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, ją išnagrinėjo formaliai, rėmėsi tik byloje nustatytomis formaliomis aplinkybėmis, kurios teisme nebuvo įrodytos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nagrinėdamas administracinę bylą ir nustatydamas bylos aplinkybes, nurodė tokias, kurių visiškai nebuvo fiksuota nei viename bylos dokumente. Nesuprantama, kokiais įrodymais teismas rėmėsi, nustatydamas, kad jam inkriminuojamame pažeidime, jis neva vairavo automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“, registruotą S. A. vardu, nors automobilio su tokiais valstybiniais numeriais, nei jis, nei S. A. nėra turėję. S. A. priklausančio automobilio „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris yra „(duomenys neskelbtini)“. Nuo pat pirmųjų akimirkų, kai policijos pareigūnė atvažiavo į kiemą, jis aiškiai pasakė, kad transporto priemonės nevairavo, kad automobilį pervarė tėvas – S. A. Tokie jo parodymai buvo duoti ir teisme, jis jų nekeitė. Pareigūnė J. K. nei tarnybiniame pranešime, nei posėdžio metu nenurodė, kad jai įvažiavus į kiemą, jis būtų išlipęs iš automobilio, tuo labiau iš vairuotojo pusės. Pareigūnė rado jį stovintį prie automobilio priekio. Jei iš tikrųjų policijos pareigūnė J. K. būtų važiavusi iš automobilio galo ir būtų jo neišleidusi iš akių, ji būtų mačiusi, kad automobilį vairavo jo tėvas, kuris dar iki atvykstant pareigūnei, išėjo namo. Tai, kad pareigūnė jį matė prie automobilio dar iki jam pajudant, nereiškia, kad ji matė, jog automobilį vairavau būtent jis. Apeliantas neneigia, kad buvo priėjęs prie automobilio, bet tuo tarpu už vairo jau sėdėjo jo tėvas S. A., to pareigūnė nematė. Teismas nepagrįstai neįsigilino į pareigūnės J. K. parodymus, jų neanalizavo ir netyrė, nors jos parodymai akivaizdžiai prieštarauja nustatinėjamoms faktinėms bylos aplinkybėms: pareigūnės teigimu, ji automobilio „Audi 100 Avant“ nei akimirkai nepaleido iš akių, apsisukusi ant kelio, jį persekiojo ir iš paskos atsivijo į kiemą. Tai visiškai prieštarauja tikrosioms bylos aplinkybėms: Vilniaus gatvės, Pagėgių m., kelio plotis yra 9 metrai. Pareigūnė vairavo nuosavą automobilį „Audi 80“. Pagal gamyklos gamintojos technines charakteristikas, tokio modelio apsisukimo spindulys, priklausomai nuo variklio modifikacijos yra nuo 10,3 m. iki 10,7 m., todėl niekaip ant kelio pareigūnė apsisukti vienu kartu, neatstumiant automobilio atgal, negalėjo, o tai reiškia, kad pareigūnė apsisukinėdama turėjo žiūrėti į savo manevravimą, gatvė judri, vyksta pastovus transporto judėjimas, todėl nematė kas vairavo „Audi 100 Avant“ automobilį. Apeliantas sutinka, kad pareigūnė galėjo apsisukti ir vienu kartu, tačiau tai turėjo būti daroma tik įvažiuojant į autobusų stoties teritoriją, o į ją įvažiavus, nebesimato kelio atkarpos link Mikytų kaimo. Pareigūnė nors tai ir nutylėjo, bet jos apsisukimas tik ir galėjo vykti autobusų stoties teritorijoje, nes nuo tos vietos, kur pareigūnė jį pastebėjo prie automobilio iki įsukimo į stotį yra apie 25-30 metrų, o atsižvelgiant į pareigūnės parodymus, kad ji „sulėtino važiavimo greitį ir stebėjo jį pro savo automobilio vairuotojo pusės, galinio vaizdo veidrodėlį“, darytina išvada, jog jos automobilis riedėjo, todėl apsisukimas vyko tik stoties teritorijoje, dėl ko ji nematė kas ir kur nuvažiavo su „Audi 100 Avant“ automobiliu. Nors baigiamojoje kalboje šį faktą akcentavo jo atstovas, ši svarbi aplinkybė nebuvo visiškai nagrinėta, o tai viena iš aplinkybių, pagrindžiančių jo nekaltumą.
Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog tai, kad pareigūnė išleido iš akių persekiojamą automobilį ir nematė nei kas jį vairavo, nei kur įvažiavo automobilis, neginčytinai patvirtina ir liudytojo Č. D. parodymai, kad į jo kiemą įvažiavo „Audi 80“ automobilis, kurį vairavo pareigūnė, automobilis apsisuko, nes važiuodamas nuo miesto pusės, buvo pravažiavęs keliuką, todėl apsisukęs vėl nuvažiavo link Pagėgių, įsuko į A. sodybą. Tokie parodymai bei pačios pareigūnės veiksmai tik patvirtina tą faktą, kad pareigūnė negalėjo matyti ir nematė, kas vairavo automobilį, tai pat nematė, kur tiksliai „Audi 100 Avant“ automobilis įsuko, nes ji iš karto nepataikė įvažiuoti į tą kiemą, kur buvo įsukęs S. A.
Teismas nepagrįstai vertino liudytojų, ypač Č. D. parodymus kritiškai. Č. D. nėra jo kaimynas, jis tik gyvena šalia jo mamai priklausančios sodybos, jis (apeliantas) gyvena visai kitu adresu ir šioje sodyboje praktiškai nebūna. Jis su minėtu liudytoju yra tik pažįstamas, jokių santykių nepalaiko. Tiek šis liudytojas, tiek kiti liudytojai davė parodymus būdami įspėti už melagingų parodymų davimą, todėl juos davė objektyviai ir netikėti jų parodymais, tuo labiau vertinti juos kritiškai, teismui nebuvo pagrindo. Priešingai šių liudytojų parodymų vertinimui, teismas rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais, kurie yra visiškai neobjektyvūs ir neinformatyvūs: policijos pareigūnai A. V. ir A. G. į įvykio vietą atvyko tik iškviesti pareigūnės J. K., tai yra jau jiems būnant kieme, todėl jų parodymai, kad jis (apeliantas) būtent vairavau automobilį, negali patvirtinti to fakto. Mano, kad teismas nurodydamas, jog „policijos pareigūnų parodymais netikėti neturi pagrindo, nes parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, išsamūs, vieni kitiems neprieštarauja“, neteisingai vertino šias aplinkybes. Būtent, esminės įvykio aplinkybės ir yra tai, kad teismas nagrinėjo bylą dėl jam inkriminuojamo pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. <...>, todėl teisme turėjo būti objektyviai ištirta, ar jis iš tikrųjų vairavo automobilį ir padarė pažeidimą. Pareigūnų A. V. ir A. G. parodymai teisme kaip esminių įvykių aplinkybių nustatymui galėjo būti vertintini, jei būtų nagrinėjamas konfliktas, kilęs kieme, o ne sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairavimo. Teismo sprendimas paremtas vien tik subjektyviais policijos pareigūnės J. K. parodymais, kurie akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei liudytojų parodymams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati pareigūnė J. K. nurodo, kad veikė ne tarnybos metu, o tik vykdama į tarnybą, todėl kyla klausimas, ar J. K. veika buvo teisėta, ar jos veikoje nėra policijos pareigūnų veiklą, teises bei pareigas reglamentuojančių įstatymų pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai, kuriais, mano, pirmosios instancijos teismas ir turėjo vadovautis. Mano, kad šiuo atveju, jei teismas butų gilinęsis į pareigūnės apsisukimo ant kelio momentą bei į tą aplinkybę, kad pareigūnė persekiodama „Audi 100 Avant“ automobilį, įvažiavo ne į tą kiemą, nes jo nematė, būtų buvę nustatyti kertiniai duomenys, kurie tik patvirtintų, jog jis jokio pažeidimo nepadarė, taip pat būtų paneigta policijos pareigūnų versija bei spėjimai, kurių pagrindu ir buvo priimtas sprendimas. Teismo posėdžio metu kilusios abejonės ir neaiškumai nebuvo paneigti.
Toliau apeliantas pažymi, jog net tuo atveju, jei teisme būtų pilnai ir visapusiškai išnagrinėta byla, surinkti ir įvertinti visi įrodymai, jei teismas būtų nustatęs, kad jis tikrai, neabejotinai padarė jam inkriminuojamus teisės pažeidimus, teismas negalėjo konfiskuoti kitam asmeniui priklausančio automobilio. Nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą nubausti jį už automobilio vairavimą, teismas turėjo aiškintis, ar toks jo tariamas vairavimas buvo su tėvo S. A. žinia, ar ne, nes būtent šių aplinkybių nustatymas gali reikšti, ar teismo priimtas sprendimas teisingas ir protingas. Vadovaujantis formuojama administracinių teismų praktika (LVAT administracinė byla Nr. N575-1742/2008, LVAT Biuletenis Nr. 5, 2008 m.), sprendžiant automobilio, kuris buvo tiesioginė administracinio teisės pažeidimo padarymo priemonė, konfiskavimo klausimą, siekiant apginti automobilio savininko teisėtus interesus, taikant teisingumo vykdymo ir teisinio tikrumo principus, turi būti atsižvelgiama ne tik į pažeidimo padarymo esmę, tačiau ir į tai, ar automobilio savininkas yra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą teisės pažeidimo metu bei į tai, ar turto disponavimas buvo su jo žinia, ar be jos.
Šalies argumentai
Apeliantas apibendrindamas pateiktą skundą nurodo, kad pirmos instancijos teismas skirdamas nuobaudas, neaišku, kokią galutinę nuobaudą jam paskyrė. Skirdamas nuobaudas, kaip vienu iš straipsniu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 29 str., kurio normos reglamentuoja administracinio arešto skyrimą. Mano, kad teismas negalėjo vadovautis šio ATPK straipsnio nuostatomis, nes nei viename iš jam inkriminuojamų pažeidimų, administracinės nuobaudos – kaip administracinio arešto nėra numatyta. Nors teismas individualizuodamas kiekvieną pažeidimą ir skirdamas nuobaudas atskirai už kiekvieną pažeidimą nepaskyrė administracinio arešto, tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 str., subendrindamas nuobaudas, jam paskyrė administracinį areštą. Jam paskirta papildoma nuobauda, kuri nenumatyta įstatymu.
Suinteresuotas asmuo S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nustačius, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą nutarimą A. A. atžvilgiu, taikyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. nuostatas, ir grąžinti jam, S. A., automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, nepagrįstai nubaudė A. A. už pažeidimą, kurio jis nepadarė, taip pat nepagrįstai priėmė sprendimą konfiskuoti jam, S. A., priklausančią transporto priemonę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai kritiškai įvertino jo, jo žmonos, liudytojų, ypač Č. D. parodymus. Dėl neginčijamų įrodymų patikimumo remdamasis iš esmės pareigūnų A. V., A. G. ir J. K. parodymais, teismas neteisingai juos vertino ir vadovaudamasis vien šiuo pagrindu, priėmė skundžiamą nutarimą. Teismas negalėjo vadovautis pareigūnų A. V. ir A. G. parodymais, kadangi šie pareigūnai apie įvykį, siejamą su jo vairuojamu automobiliu nieko negalėjo pasakyti, jie atvyko tik tada, kai jis automobilį palikęs sodyboje, išėjo namo, nes buvo apsipykęs su sūnumi A. A., kadangi jis buvo girtas. Tai, kad jo niekas į kiemą neatsivijo, tai patvirtina ir tas faktas, kad jis jokio pareigūno kieme nesutiko, pastatęs automobilį išėjo namo, o kas vyko vėliau, tik sužinojo pradėtos bylos proceso eigoje.
Automobilio niekam kitam, įskaitant ir sūnų, jis nedavė vairuoti, automobilį pastatė kieme ir pasiėmė raktelius, taip buvo garantuotas, kad niekas automobiliu nesinaudos. Kol buvo kieme, automobilis nebuvo judinamas, ar jis buvo judinamas ir ar juo galėjo kas važiuoti iki atvykstant į kiemą policijos pareigūnams, jis negali pasakyti, nes nematė, o jei toks įvykis ir buvo, tai jis vyko be jo žinios ir jis negali būti baudžiamas automobilio konfiskavimu. Jis yra pensininkas, sergu sunkia liga, pastoviai turiu lankytis pas gydytojus, automobilio konfiskavimas tik dar labiau pasunkintų jo gyvenimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, skirdamas administracinę nuobaudą A. A., savo nutarime visiškai nieko nepasisakė dėl jam, S. A., nuosavybes teise priklausančio automobilio konfiskavimo, todėl, suinteresuotas asmuo mano, jog buvo pažeistos jo teisės bei neužtikrintas teisingas bei protingas sprendimas. Mano, kad teismas, neabejotinai nustatęs, kad automobilį vairavo A. A., turėjo vadovautis formuojama administracinių teismų praktika (LVAT administracinė byla Nr. N575- 1742/2008, LVAT Biuletenis Nr. 5, 2008 m.), sprendžiant automobilio, kuris buvo tiesioginė administracinio teisės pažeidimo padarymo priemonė, konfiskavimo klausimą, siekiant apginti automobilio savininko teisėtus interesus, taikant teisingumo vykdymo ir teisinio tikrumo principus, turi būti atsižvelgiama ne tik į pažeidimo padarymo esmę, tačiau ir į tai, ar automobilio savininkas yra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą teisės pažeidimo metu bei į tai, ar turto disponavimas buvo su jo žinia, ar be jos.
Taip pat suinteresuotas asmuo mano, kad jei pirmosios instancijos teismas būtų atkreipęs dėmesį į jo parodymus bei kitus byloje surinktus objektyvius įrodymus, sprendžiant klausimą dėl automobilio konfiskavimo galėjo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. ir remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-09-25 nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo (nuobaudų, jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, negalėtų individualizuoti griežtos nuobaudos, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkretų teisės pažeidimą, ir Konstitucijos, inter alia jos 109 str., kylančių teismo įgaliojimų – vykdyti teisingumą, nesuteikiant teismui teisės individualizuoti nuobaudą administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, būtų nukrypta nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
Atsiliepimas
Tauragės apskrities VPK Pagėgių policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. ir suinteresuoto asmens S. A. apeliacinius skundus, kuriuo prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, detaliai susipažinęs su skundžiamo procesinio sprendimo turiniu, daro išvadą, jog apylinkės teismas skundžiamo nutarimo aprašomojoje dalyje neteisingai nurodė automobilio „Audi 100 Avant“, kurio buvo padaryti byloje inkriminuoti administraciniai teisės pažeidimai, valstybinį numerį, t. y. pirmosios instancijos teismas nutarimo aprašomojoje dalyje nurodė, kad automobilio „Audi 100 Avant“, kurio buvo padaryti byloje inkriminuoti administraciniai teisės pažeidimai, valstybinis numeris yra „(duomenys neskelbtini)“, nors tai iš tikrųjų yra registracijos dokumento numeris. Iš byloje esančio 2013-05-29 administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad transporto priemonės markė, modelis – „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris – „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 1). Todėl ši pirmosios instancijos teismo aprašomojoje dalyje padaryta techninė klaida ištaisytina, nurodant, kad:
administracinio teisės pažeidimo protokolas A. A. surašytas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 29 d. apie 16 val. 03 min. Vilniaus g., Pagėgiuose, vairavo automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, registruotą S. A. vardu, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,53 ± 5 proc. = 2,4 promilės), kai asmuo baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 str. Taip pat transporto priemonei neatlikta privalomoji valstybinė techninė apžiūra, neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Tokiais veiksmais A. A. pažeidė KET 14, 238 punktų reikalavimus ir padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., 123 str. 1 d., 123 str. 5 d.
Dėl administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. apeliacinio skundo
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., 123 str. 1 d., 123 str. 5 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus.
Apeliaciniu skundu A. A. neginčija pirmosios instancijos teismo nutarimo dalies, kuria apeliantas už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 str. 1 d., nubaustas 100 Lt dydžio bauda, o už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 str. 5 d., 80 Lt dydžio bauda. Tai, kad apeliantas padarė šiuos administracinės teisės pažeidimus byloje nustatyta surinktų įrodymų visuma, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies daugiau nepasisako (ATPK 302¹¹ str.).
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. numatyta, kad transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio pirmojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, – užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki ketverių metų su transporto priemonės konfiskavimu, teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims – administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu, o teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje yra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes.
Byloje esančiame 2013-05-29 administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad A. A. 2013-05-29 16.03 val. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, kai asmuo buvo baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 str. Taip pat transporto priemonei neatlikta privalomoji valstybinė techninė apžiūra ir neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (b. l. 1-2). Tokiu būdu apeliantui buvo inkriminuoti administracinės teisės pažeidimai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., 123 str. 1 d., 123 str. 5 d. Byloje esantis 2013-05-29 Asmens blaivumo testas patvirtina, jog 2013-05-29 16.24 val. A. A. buvo nustatytas 2.53 promilių girtumas (b. l. 7).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą apylinkės teisme buvo apklaustas administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo (apeliantas), jam buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus, išdėstyti savo poziciją dėl inkriminuotų pažeidimų. Apylinkės teisme liudytojais buvo apklausti S. A., L. A. A., Č. D., kurie davė administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui palankius parodymus (b. l. 48-49). Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo galėjo tinkamai įgyvendinti visas savo procesines teises: pateikti savo įvykio versiją, užduoti klausimus, kviesti liudytojus ir kt.
Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime aiškiai pagrindė, kodėl minėtais liudytojų parodymais nesiremia. Apygardos teismas visiškai sutinka su tokiais apylinkės teismo atliktais įrodymų vertinimais. Teismo posėdyje apylinkės teisme liudytoju taip pat buvo apklaustas V. S., kuris buvo iškviestas pažeidėjo atstovo prašymu, tačiau parodė, jog kas vairavo mašiną jis nematė ir nieko nežino (b. l. 49).
Bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojais taip pat buvo apklausti policijos pareigūnai J. K., A. G., A. V. (b. l. 49-50).
Policijos pareigūnė J. K. teismo posėdyje parodė, kad ji dirba Pagėgių policijos komisariate policijos pareigūne ir 2013-05-29, apie 16 val. savo automobiliu, vilkėdama tarnybinę uniformą, vyko į tarnybą. Įvažiavusi į Pagėgių miestelį, prie miškelio, kairėje pusėje ji pastebėjo stovintį automobilį ir prie jo svirduliuojantį vyriškį. Ji pristabdė savo automobilį ir per veidrodėlį stebėjo, ką tas vyriškis darys. Matė, kad vyriškis sėdo už automobilio vairo ir pradėjo važiuoti, tada ji ant kelio apsisuko ir pradėjo automobilį sekti. Automobilis įvažiavo į „(duomenys neskelbtini)“ namo kiemą, ji įvažiavo iš paskos. Jai priėjus ir paprašius dokumentų vairuotojas, t. y. A. A. pasakė, kad jis nevairavo automobilio, priekaištavo, kodėl nėra signalų, traukėsi nuo automobilio, ją įžeidinėjo, elgėsi įžūliai. Supratusi, kad be pagalbos nesusitvarkys, ji paskambino asmeniniu mobiliuoju telefonu į policijos komisariatą ir paprašė pagalbos. Atvykus pareigūnams V. ir G., A. toliau keikėsi ir įžeidinėjo pareigūnus. Tuoj pat atsirado A. A. mama, kuri, turėdama rankose šakę, puolė pareigūną A. G., todėl ji ją sulaikė. A. A. atžvilgiu buvo panaudoti antrankiai ir jis pristatytas į policijos komisariatą, kur jam buvo nustatytas girtumas. Nurodo, kad anksčiau A. A. nepažinojo. Ji neklysta ir apkalbėti A. A. nepagrįstai neturi jokio pagrindo (b. l. 49). Iš esmės visiškai analogiškas aplinkybes ši pareigūnė nurodė ir savo 2013-05-29 tarnybiniame pranešime (b. l. 3-4).
Policijos pareigūnas A. G. teismo posėdyje parodė, kad buvo kabinete kai atėjo A. V. ir pasakė, jog kolegei reikia pagalbos. Nuvykus nurodytu adresu rado pareigūnę J. K. ir A. A. A. A. stovėjo prie automobilio Audi ir šūkavo. A. A. buvo labai girtas ir norėjo užduoti pareigūnui A. V. Jis koliojosi įvairiais necenzūriniais žodžiais. Paprašius nutraukti tokius veiksmus ir vykdyti teisėtus reikalavimus, A. nepakluso, todėl teko jam uždėti antrankius ir pargabenti jį į policijos komisariatą. Užsukus į jo namus pasiimti dokumentų, tėvas buvo namie ir pasakė „ar vėl prisidirbai“ (b. l. 50). Iš esmės visiškai analogiškas aplinkybes šis pareigūnas nurodė ir savo 2013-05-29 tarnybiniame pranešime (b. l. 6).
Policijos pareigūnas A. V. teismo posėdyje nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir pareigūnas A. G. bei pildomai paminėjo, jog kieme buvo tik pažeidėjas ir jo mama, kitų pašalinių žmonių nebuvo. Jiems paklausus kur yra dokumentai, pažeidėjas pasakė, jog namuose. Nuvykus į namus, juos pasitiko pažeidėjo tėvas, kuris pasakė „tai vėl kažką prisidirbai“. Vairuotojo pažymėjimo nerado. A. A. buvo agresyviai nusiteikęs, jis buvo pristatytas į PK girtumui nustatyti ir protokolo surašymui. Nuvežęs A. A. į PK, vyko pas jo tėvą S. A. paimti paaiškinimo. Jis aiškino, jog automobilio nevairavo, tik ryte nuvažiavo prie sodo (b. l. 50). Šie pareigūno A. V. teisme duoti parodymai iš esmės visiškai atitinka jo 2013-05-29 tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes (b. l. 5).
Darytina išvada, kad netikėti nurodytais policijos pareigūnų teisme duotais parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, išsamūs ir dėl esminių įvykio aplinkybių vieni kitiems neprieštarauja. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėti policijos pareigūnai administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu galėtų būti šališki ar suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti nebūto pažeidimo padarymu. Juolab, kad teisme jie pasirašė, jog yra įspėti, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187² str. už melagingus parodymus yra numatyta administracinė atsakomybė. Todėl abejoti jų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.
Apeliantas savo skundą grindžia tuo, jog nuo pat policijos pareigūnų atvykimo pradžios jis aiškino, kad automobilio nevairavo, bei tuo, jog teismas byloje surinktus duomenis vertino formaliai. Tačiau tokius apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Apygardos teismas sprendžia, kad Tauragės rajono apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas. Tai, kad apeliantas pateikia savo įvykio versija ir aiškina, jog pareigūnė sulėtino važiavimo greitį ir stebėjo jį pro savo automobilio vairuotojo pusės, galinio vaizdo veidrodėlį, todėl jai apsisukant ji negalėjo matyti kas ir kur nuvažiavo su „Audi 100 Avant“ automobiliu, vertintina kaip pažeidėjo gynybinė pozicija ir siekimas išvengti administracinės atsakomybės.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. A. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Paminėtina ir tai, kad Tauragės apskrities VPK Pagėgių policijos komisariato pateiktame atsiliepime teigiama, jog pareigūnams atvykus bute buvo rastas A. A. tėvas S. A., kuris nurodė, kad automobilį vairavo ryte, o namo grįžo pėsčiomis apie pietus ir visą laiką buvo namuose. Apie jokį įvykį, kuris įvyko apie 16 val. Pagėgių m., Vilniaus g., jis nieko nežinojo ir negalėjo papasakoti, tik atvykus pareigūnams, jis savo sūnui pradėjo priekaištauti, sakydamas: „tai ką, vėl prisidirbai“. Šias aplinkybes, kaip jau minėta patvirtina, policijos pareigūnų teisme duoti parodymai. Todėl abejoti tuo, kad būtent administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo būdamas neblaivus vairavo automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, nėra jokio pagrindo.
Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas yra visiškai įsitikinęs, jog apeliantas padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. numatytą pažeidimą.
Konstatuotina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas A. A. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. numatytą pažeidimą. Byloje esantys duomenys (Pažyma apie asmens baustumą) patvirtina, jog šį pažeidimą (vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus) jis padarė būdamas baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 str., todėl darytina išvada, jog šis jo padarytas pažeidimas užtraukia teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki ketverių metų su transporto priemonės konfiskavimu (ATPK 130² str.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Be to, byloje esanti Pažyma apie asmens baustumą bei Tauragės apskrities VPK Pagėgių policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio pateikti duomenys patvirtina, jog A. A. už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, susijusį su vairavimu transporto priemonę esant neblaiviam, yra baustas eilę kartų, todėl teismas pagrįstai jam paskyrė teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams su transporto priemonės konfiskavimu. Laikyti šią nuobaudą per griežta nėra jokio pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog administracinio arešto pradžią skaičiuoti nuo A. A. sulaikymo dienos. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas šį teiginį (procesinio sprendimo dalį) įrašė per apsirikimą. Tokia išvada darytina jau vien todėl, kad skundžiamo nutarimo motyvuose administracinės nuobaudos rūšis – administracinis areštas net nėra minimas, be to, kaip minėta, pažeidėjui paskirta administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams su transporto priemonės konfiskavimu. Atsižvelgiant į tai, minėta procesinio sprendimo rezoliucinės dalis šalintina kaip klaidinga.
Dėl suinteresuoto asmens S. A. apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu A. A. nubaudęs už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., padarymą, taip pat nusprendė konfiskuoti automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“.
Suinteresuotas asmuo S. A. apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą – panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokio pobūdžio reikalavimo apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo administracinio teisės pažeidimo byloje net negali reikšti.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302² str. reglamentuotas apylinkės teismų nutarimų (nutarčių) apskundimas apeliacine tvarka. Apylinkių teismų nutarimus ir nutartis, priimtus nagrinėjant šio kodekso 224 straipsnyje nurodytas administracinių teisės pažeidimų bylas ir pagal skundus dėl organų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, šio kodekso 291 straipsnyje nurodyti asmenys gali apskųsti apeliacine tvarka apygardos teismui (ATPK 302² str.).
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 291 str. numatyta, kad šio kodekso 216 straipsnio 1, 2 ir 5 punktuose nurodytų organų (pareigūnų) nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose apylinkės teismui gali apskųsti asmuo, dėl kurio atitinkamas nutarimas priimtas, institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusysis (ar atstovai). Atstovai turi teisę paduoti skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai atstovaujamųjų valiai. Nepaisyti atstovaujamojo valios dėl skundo padavimo galima tik tuo atveju, kai asmuo dėl fizinių ar psichinių trūkumų pats negali išreikšti savo valios ir paduoti skundą. Skundus paduodančių įstatyminių atstovų atstovaujamųjų valia nesaisto.
Esant tokiam nustatytam teisiniam reglamentavimui darytina išvada, suinteresuotas asmuo S. A. apeliaciniu skundu gali skųsti tik tą pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį, kuri turi įtakos jo teisėms bei pareigoms, t. y. dėl jo vardu registruoto automobilio „Audi 100 Avant“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, konfiskavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas suinteresuoto asmens S. A. apeliacinio skundo reikalavimo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti nenagrinėja.
Dėl automobilio Audi 100 Avant konfiskavimo
Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą apylinkės teisme suinteresuotas asmuo S. A. parodė, kad A. A. yra jo sūnus. 2013-05-29 sūnų ir žmoną automobiliu atvežė į daržą. Automobilį vairavo jis, ne sūnus. Sūnus buvo neblaivus, bet dirbti galėjo. Automobilį pastatė šalikelėje ir išėjo namo. Į daržą jis vėl atėjo po pietų, darbai dar buvo nebaigti, todėl žmonai paprašius automobilį perstatė į namo kiemą, kad būtų patogiau susidėti darbo įrankius. Sūnui jis nedavė vairuoti, nes jautė, kad jis yra išgėręs alaus.
Šios aplinkybės leidžia teigti, kad transporto priemonės savininkas S. A. buvo informuotas apie administracinio teisės pažeidimo bylos procesą, jo galimybės pateikti savo argumentus bei įrodymus dėl minėto automobilio buvimo sūnaus A. A. žinioje teisėtumo apribotos nebuvo. Kartu pažymėtina, jog remiantis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinį skundą nagrinėjant nurodytais motyvais, galima pagrįstai teigti, jog tokie suinteresuoto asmens teisme duoti parodymai neatitinka tikrovės. Policijos pareigūnų parodymais neginčijamai nustatyta, jog suinteresuotas asmuo pareigūnams atvykus į jo namus, nurodė, kad automobilį vairavo ryte, o namo grįžo pėsčiomis apie pietus ir visą laiką buvo namuose. Apie jokį įvykį, kuris įvyko apie 16 val. Pagėgių m., Vilniaus g., jis nieko nežinojo ir negalėjo papasakoti, tik atvykus pareigūnams, jis savo sūnui pradėjo priekaištauti, sakydamas: „tai ką, vėl prisidirbai“. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog minėta transporto priemonė buvo palikta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens žinioje.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. numatytą papildomą administracinę nuobaudą – transporto priemonės konfiskavimą, kuri yra privaloma, o ne alternatyvi. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 str. 1 d. numatyta, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto ir šių pajamų pavertimas valstybės nuosavybe. Konstatuotina, jog pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Be to, kaip minėta, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. galimybė neskirti papildomos administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo, nenumatyta.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal administracinių teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. pažeidimą gali būti netaikomas ir yra galimas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnio nuostatų taikymas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs surinktus duomenis ir juos ištyręs sprendžia, kad suinteresuoto asmens teisme duotais parodymais tikėti nėra pagrindo. Taip pat įvertinus tai, kad pažeidimą padarė suinteresuoto asmens sūnus, nėra pagrindo manyti, kad suinteresuotas asmuo negalėjo nežinoti, kad pažeidėjas, t. y. jo sūnus, administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku naudojasi jo automobiliu. Apygardos teismas sprendžia, jog S. A. perduodamas automobilį savo sūnui, kuris administracinius teisės pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu esant neblaiviam, daro nuolat, nebuvo pakankamai rūpestingas.
Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių ypatingų aplinkybių dėl kurių būtų galima švelninti paskirtą nuobaudą, todėl nėra jokio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. nuostatas ir nekonfiskuoti šiuo atveju ne pažeidėjui priklausančio automobilio.
Esant tokioms nustatytoms byloje aplinkybėms Apygardos teismas sprendžia, kad tenkinti suinteresuoto asmens S. A. apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.
Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo pažeidėjui skirta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str. sankcijos ribose numatyta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų taikyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. nuostatas ir nekonfiskuoti šiuo atveju ne pažeidėjui priklausančio automobilio, todėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 6 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Suinteresuoto asmens S. A. apeliacinį skundą atmesti.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimą pakeisti.
Panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-06 nutarimo dalį, kuria administracinio arešto pradžią nustatyta skaičiuoti nuo A. A. sulaikymo dienos.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.