Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1991-104/2009 pagal ieškovo H. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. D. , dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančias žinias.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, spręsdamas ginčą ir vertindamas atsakovo veiksmus, rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2001 m. vasario 28 d. nuosprendžiu, kuriuo ieškovas nuteistas 15 metų laisvės atėmimu už tai, kad 1999 m. gruodžio 20 d. Trakų rajono Aukštadvario seniūnijos miško masyve prie Piliakalnio kaimo iš medžioklinio šratais užtaisyto šautuvo vieną kartą šovė į nukentėjusįjį P. S. ir tuoj pat du kartus šovė į kitą nukentėjusįjį J. S. (P. S. nuo patirtų sužalojimų mirė vietoje, o J. S. padarytas sunkus pavojingas gyvybei kūno sužalojimas); taip pat toje vietoje tuo pačiu metu ieškovas neteisėtai nešiojo šaunamąjį ginklą – medžioklinį šautuvą ir 3 medžioklinius šovinius; neteisėtai, neturėdamas leidimo, nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir savo gyvenamosiose bei kitose patalpose Piliakalnio kaime laikė tris šaunamuosius ginklus ir 14 medžioklinių šovinių.

UAB „Lietuvos rytas“ 2007 m. lapkričio 12 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“, Nr. 259, išspausdino trečiojo asmens korespondento A. D. straipsnį „Dėl žemės lopinio verda brolžudiški karai“, kurio postraipsnyje „Mirtinas ginčas dėl miško“ informavo, kad Trakų rajone dėl turto yra aidėję ir šūviai. Šiame straipsnyje trečiasis asmuo aprašė įvykį – ieškovo įvykdytą nusikaltimą, t. y. tai, kad „1999 metų gruodį brolius Praną ir J. S. , tvarkančius atgautą mišką Aukštadvario seniūnijoje, užpuolė Piliakalnio kaimo gyventojas H. D. . Jis aiškino, kad broliai užgrobė jam priklausantį mišką. Po ginčo H. D. nulėkė į namus, pagriebė nelegaliai laikomą medžioklinį šautuvą ir sugrįžęs ėmė šaudyti. P. S. nuo sužeidimų mirė iškart, o kulkų suvarpytas ir sunkiai sužeistas J. S. sugebėjo atšliaužti iki kaimo ir paprašyti pagalbos.“ Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo teiginius apie tai, kad ,,įvykio metu ieškovas dirbo netoliese įvykio vietoje, o išgirdęs šūvius ir riksmą, nuėjo pasižiūrėti. Atsidūręs įvykio vietoje, jis iškvietė policiją ir pranešė, kad nušauti du žmonės“, padarė išvadą, kad ieškovas laiko tikrovės neatitinkančiu laikraštyje aprašytą jo padarytą nusikaltimo faktą, taip pat tikrovės neatitinkančius teiginius dėl ieškovo gyvenamosios vietos (iki 1999 m. gruodžio 20 d. gyveno be nuolatinės gyvenamosios vietos, jo gyvenamoji vieta niekur nedeklaruota ir jis nėra Trakų rajono Aukštadvario seniūnijos Piliakalnio kaimo gyventojas, nuosavybės teise jokių pastatų Aukštadvario seniūnijoje jis neturi, ir jam nepriklauso svetimuose pastatuose rasti ginklai). Teismas padarė išvadą, kad šis ieškovo teiginys yra visiškai nepagrįstas, nes atsakovo dienraščio straipsnio teiginiai atitinka baudžiamojoje byloje Nr. 2A-77/2005 priimtame įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu ir nuteistas, nustatytas faktines aplinkybes. Tokios faktinės aplinkybės konstatuotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartyje. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuriuo nuteistas ieškovas, nustatytos aplinkybės pripažįstamos prejudicinėmis ir civilinėje byloje negali būti ginčijamos (CPK 182 str.). Tokie duomenys atitinka tikrovę, todėl jie negali žeminti ieškovo garbės ir orumo bei daryti žalos.

Teismas, nurodydamas, jog baudžiamojoje byloje Nr. 2A-77/2005 nustatytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, nesigilino į faktų tikrovę, todėl neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartyje nesigilino į aplinkybes, faktus, įrodymus ir nepatvirtino atsakovo apie ieškovą paskelbtų duomenų, nes nutartyje nurodyta, kad ieškovas ,,nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir savo gyvenamosiose ir kitose patalpose Piliakalnio kaime laikė tris šaunamuosius ginklus“. Tačiau atsakovas teisiškai pakeitė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluotę nurodydamas, kad ,,nustatytomis aplinkybėmis įgijo ir savo gyvenamosiose ir kitose patalpose Piliakalnio kaime laikė tris šaunamuosius ginklus“. Dėl šios priežasties atsakovas turi įrodyti jo tariamai nustatytas aplinkybes, t. y. iš ko ieškovas įgijo ir kieno gyvenamosiose ir kitose patalpose Piliakalnio kaime laikė tris šaunamuosius ginklus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas neregistruotas, neturi pastatų ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Todėl atsakovo teiginiai, kad „užpuolė Piliakalnio kaimo gyventojas H. D. “, neatitinka tikrovės. Tačiau teismas dėl byloje esančių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepasisakė, bylos esmės neatskleidė. Atsakovo teiginys, jog „po ginčo H. D. nulėkė į namus, pagriebė nelegaliai laikomą medžioklinį šautuvą ir sugrįžęs ėmė šaudyti“, neatitinka tikrovės, nes ieškovui nepriklausė ir nežinomi svetimuose pastatuose rasti ginklai – jokia ekspertizė nenustatė ieškovo kontakto su šiais ginklais ir nužudymu. Atsakovo teiginys, kad „J. S. sugebėjo atšliaužti iki kaimo ir paprašyti pagalbos“, neatitinka tikrovės, nes baudžiamojoje byloje pakanka įrodymų, kad policijai apie įvykį pranešė ieškovas.

Atsileipimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Lietuvos rytas“ prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantas nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių teismo sprendimo nepagrįstumą. Ginčijamame straipsnyje paskleistos žinios atitinka tikrovę, nes jos nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau bylą nagrinėti neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Ir tai patvirtina minėto Konstitucijos straipsnio 3 dalis, kuri skelbia, kad ,,laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Ši nuostata įpareigoja asmenį, besinaudojantį teise nevaržomai skleisti informaciją, laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, nevaržyti kitų asmenų teisių. Analogiškos vertybės įtvirtintos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 ir 10 straipsniuose: teisės į privatų gyvenimą ir teisės į saviraiškos laisvę, apimančios tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė. Taip pat teismas yra pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. United Kingdom, 1976; Observer& Guardian v. United Kingdom, 1991; 1997 m. vasario 24 d. sprendimas byloje De Haes & Gijsels v. Belgium). Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas minėtas Konvencijos nuostatas, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizavęs minėto teismo praktiką, konstatavo, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais.

Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja viešosios informacijos rengėją, žurnalistą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, laikantis profesinės etikos normų (41, 42, 43 str.), o paskelbus tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, nustato visuomenės informavimo priemonių pareigą tokią informaciją paneigti (44 str.). Dėl įstatymų nustatytų reikalavimų, taip pat ir kito asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimo asmeniui taikoma civilinė atsakomybė, nustatyta CK 2.24 straipsnyje. Tam, kad asmens garbė ir orumas būtų ginami, būtinos įstatyme nustatytos sąlygos: paneigtini duomenys turi neatitikti tikrovės (iš tikrųjų tokios žinios neegzistuoja (neegzistavo), yra melagingos, išgalvotos); tokie duomenys turi būti paskleisti; jie (duomenys) turi žeminti asmens garbę ir orumą. Pareiga įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, tenka juos paskleidusiam asmeniui – atsakovui, o kad šie duomenys pažeidžia asmens garbę ir orumą – ieškovui (CK 2.24 str. 1. d.). Tokios teisės normos aiškinimo pozicijos laikosi ir teismų praktiką formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2007; 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad atsakovo paskleistos žinios neatitinka tikrovės ir pažeidė jo garbę ir orumą. Todėl būtina atsakyti, ar atsakovo – visuomenės informavimo priemonės – publikacijoje paskleista informacija yra tikra, taip pat ar ji nepažeidžia apelianto garbės ir orumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2007 m. lapkričio 12 d. dienraščio publikacijoje ,,Dėl žemės lopinio verda brolžudiški karai“, postraipsnyje ,,Mirtinas ginčas dėl miško“, aprašė 1999 m. gruodžio mėnesio įvykį Trakų rajone, Aukštadvario seniūnijoje, kai apeliantas H. D. , susiginčijęs su mišką tvarkančiais broliais P. S. ir J. S. , iš namų atsineštu medžiokliniu šautuvu mirtinai sužalojo P. S. ir sunkai sužeidė J. S. , dėl ko šis tapo neįgalus. Kaip matyti iš visos publikacijos, ginčo postraipsnis su jame nurodytais apelianto ginčijamais faktais yra tik vienas iš minėtoje publikacijoje aprašytų įvykių, iliustruojančių konfliktus, kylančius dėl nuosavybės teisių į žemę. Pažymėtina, kad apeliantas už šį nusikaltimą buvo nuteistas 2001 m. vasario 28 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu ir pripažintas kaltu pagal BK 16 straipsnio 2 d., 105 straipsnio 2 punktą (pasikėsinimas nužudyti vieną žmogų ir nužudymas kito žmogaus), 234 straipsnio 1 dalį ir 234 straipsnio 2 dalį (neteisėtas įvairaus kalibro medžioklinių šovinių įgijimas ir laikymas ir neteisėtas šaunamojo ginklo nešiojimas) 15 metų laisvės atėmimu (2 t., b. l. 219-225). 2001 m. gegužės 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi H. D. apeliacinis skundas buvo atmestas ir nuosprendis buvo paliktas galioti. Taigi nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjęs, galioja ir jame teismo nustatytos faktinės aplinkybės šioje civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjamos (CPK 182 str. 3 p.). Atsakovas dienraščio publikacijoje aprašė tikrovę atitinkančias minėtais teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes, informavo visuomenę apie ieškovo veiką, nesuderinamą nei su įstatymu, nei su morale. Teisėjų kolegija, įvertindama faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose, sprendžia, kad atsakovas, paskelbdamas ginčo žinias, nesiekė įžeisti apelianto, o tik siekė sąžiningai informuoti visuomenę apie šį ir kitus, su nuosavybės teisėmis į žemę susijusius, tam tikras aistras ir problemas sukėlusius įvykius (nusikaltimus), neiškraipė informacijos, nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, neperžengė Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje ir Konstitucijos 25 straipsnyje nustatytos teisės skleisti informaciją ribų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad demokratinėje visuomenėje spauda atlieka labai svarbų vaidmenį kovojant su nusikalstamumu. Todėl spaudos galimybių rašyti apie nusikaltimus darančių asmenų veiklą, vertinti jų elgesį ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu ribojimas prieštarautų viešajam interesui ir keltų pavojų demokratijos vertybėms, nes visuomenė prarastų labai svarbų ginklą kovojant su asmenimis, kurių veikla kelia pavojų tiek visuomenei, tiek ir pačiai demokratinei santvarkai. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo dienraštyje išspausdinti teiginiai atitinka tikrovę ir nepažeidžia apelianto garbės ir orumo, todėl taikyti atsakovui civilinės atsakomybės nėra pagrindo.

Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, kaip atsakovo publikacijoje paskleisti faktai apie apeliantą ir jo padarytą nusikaltimą pažeidė jo (apelianto) garbę ir orumą (CPK 178 str.). Iš apelianto argumentacijos ginčijant atsakovo publikacijoje aprašytus ir minėtais teismų sprendimais nustatytus faktus akivaizdu, kad apeliantas civilinio proceso tvarka siekia revizuoti nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje, ir taip paneigti savo dalyvavimą darant nusikaltimą. Tačiau teismų nuosprendžių (nutarčių), priimtų baudžiamojoje byloje, kontrolės Civilinio proceso kodeksas nenumato (CPK 1 str.). Iš byloje esančios 2005 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties (1 t., b. l. 131) matyti, kad apeliantas tais pačiais, kaip šioje civilinėje byloje, argumentais ginčijo žemesnės instancijos teismų, išnagrinėjusių baudžiamąją bylą, nustatytas faktines aplinkybes, kaip neatitinkančias tikrovės, taip siekdamas atnaujinti procesą ir peržiūrėti baudžiamąją bylą. Nenustačius teisinio pagrindo, prašymas nebuvo patenkintas.

Teisėjų kolegija neatsako į apeliacinio skundo antrą teiginį, nes toks reikalavimas (paneigti atsakovo publikacijoje paskleistą tikrovę neatitinkantį teiginį ,,nustatytomis aplinkybėmis įgijo ir savo gyvenamosiose ir kitose patalpose Piliakalnio kaime laikė tris šaunamuosius ginklus“) nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Į kitus apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.