Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 2 d. sprendimo ir 2007 m. liepos 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-388-1/2007 pagal ieškovės M. Ž. ieškinį atsakovams A. Š., E. A., N. L., V. Š., D. L., dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarei Danguolei Bieliūnaitei ir Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarei Zitai Kasperovičienei dėl gyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendimas paremtas neteisingu faktinių aplinkybių vertinimu, nenurodant tokio aplinkybių vertinimo teisinio pagrindo, t. y. konkrečių teisės normų. Tokiu būdu skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos. Teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.163 ir 1.5 straipsniais, nustatančiais, jog šalys turi elgtis taip, jog kitai prievolės šaliai nebūtų sukeliami jokie nepatogumai, šalis nebūtų apgaudinėjama ar klaidinama. Teismas privalėjo vertinti, ar atsakovai tik sutarties pasirašymo dieną pareikalavę iš ieškovės sumokėti iš karto visą pinigų sumą už parduodamą butą, elgėsi sąžiningai ieškovės atžvilgiu. Atsakovai apie visos sumos sumokėjimą iš karto ieškovei pareiškė tik atvykus į notarų biurą pasirašyti sutarties. Kadangi sutarties turinys ieškovei ankščiau negalėjo būti žinomas, todėl protingai negalima buvo tikėtis, jog ieškovė galėjo sutikti su naujai jai pateiktomis sutarties sąlygomis. Taip pat neprotinga būtų tikėtis, jog ieškovė, kuri yra senyvo amžiaus ir neturinti jokių teisinių žinių, iš karto po susipažinimo su sutarties tekstu būtų ją pasirašiusi. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl to neteisingai konstatavo, jog ieškovei sutarties turinys buvo suprantamas ir priimtinas. Ta teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovę tenkino atsakovų pasiūlyta buto pirkimo – pardavimo kaina, negali būti pakankama aplinkybei, kad ieškovei atsakovų pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties turinys buvo aiškus, konstatuoti. Teismas sprendimu paneigia sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.). Teismas, darydamas išvadą, kad ieškovė turėjo iš karto notarų biure sumokėti 180 000 Lt už įsigyjamą butą, rėmėsi atsakovų 2006 m. gegužės 11 d. pranešimu, kuriuo atsakovai prašė ieškovę atvykti į notaro biurą pasirašyti ginčo patalpų pirkimo – pardavimo sutartį už 180 000 Lt. Pabrėžtina, kad šiame rašte nebuvo užsiminta, jog ieškovė atvykdama į notarų biurą privalo turėti su savimi 180 000 Lt butui pirkti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog sandorį turėjusi tvirtinti notarė tinkamai išaiškino ieškovei jos teises. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu ieškovė prašė pripažinti sandori turėjusios tvirtinti notarės Z. Kasperovičienės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tačiau šį prašymą teismas atmetė, tuo užkirsdamas kelią teismui išsamiai paaiškinti svarbias bylai ginčo aplinkybes. Be to, bylą nagrinėjusiam teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, buvo gautas notarės Z. Kasperavičienės 2007 m. kovo 30 d. paaiškinimas Nr. 13, kuriame notarė teigia, kad su ieškove ji net nebendravo. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą dėl būtino atsakovės D. L. dalyvavimo teismo posėdyje, atsisakė kvieti liudytojus nekilnojamojo turto agentą, atstovavusį atsakovus, ir ieškovės sūnų R. Ž. bei dukrą (CPK 190 str.). Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktą, jog atsakovams buvo aiškiai žinoma apie specifinę ieškovės nuomojamo buto pardavimo tvarką, t. y. kad ieškovė galės įsigyti norimą butą tik valstybei įvykdžius garantiją ir sumokėjus ieškovei atitinkamą sumą pinigų. Tuo pagrindu atsakovams turėjo būti žinoma, kad pagal galiojančią tvarką turi būti sudaroma trišalė buto pirkimo pardavimo sutartis tarp ieškovės, atsakovų ir Kauno miesto savivaldybės administracijos. Be to, pati notarė, kaip profesionali teisininkė, turėjo pareigą šią aplinkybę suprasti.

Apeliacinis skundas nepatenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 177 str., 185 str., 263 str.).

Ieškovė ginčija 2006 m. birželio 2 d. atsakovų sudarytą buto, esančio Žemaičių g. 108-6, Kaune, pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 29-32) CK 1.80 straipsnio (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas) pagrindu dėl to, kad tuo sandoriu buvo pažeista ieškovės pirmumo teisė, nustatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje, pirkti jos nuomojamą butą.

Byloje nustatyta, kad apeliantė M. Ž. su šeima gyveno ginčo bute, į kurį 1995 m. balandžio 21 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 588-v atkurtos nuosavybės teisės Vl. Š. ir kurį (butą) 2005 m. liepos 19 d. paveldėjo atsakovai A. Š. , N. L. , V. Š. ir E. A. (b. l. 22-24). 2003 m. gruodžio 1 d. tarp ieškovės ir Kauno m. savivaldybės buvo sudaryta gyvenamosios patalpos savininkui grąžintame name, jo dalyje, bute nuomos sutartis (t. 2, b. l. 40-42). 2004 m. birželio 21 d. Kauno miesto savivaldybės administracija suteikė ieškovei (ginčo buto nuomininkei) M. Ž. ir jos šeimos nariams valstybės garantiją, kuria valstybė įsipareigojo grąžinto buto nuomininkui ir jo šeimos nariams ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas, neviršijančias nuomotų patalpų vertės. Nuomojamų patalpų rinkos vertė garantijos išdavimo metu buvo 92 000 Lt (b. l. 36).

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius, 20 straipsnis (ginčo santykiui aktuali 2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. spalio 29 d.) nustato valstybės garantijas gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, o taip pat nuomininkų teises ir pareigas. Atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namo, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos (20 str. 1 d.). To paties įstatymo 20 straipsnio 5 dalis įtvirtino buto nuomininko pirmenybės teisę pirkti nuomojamą butą jeigu savininkas jį (sugrąžintą butą) parduoda. Valstybės garantijų sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkams ir nuomininkams, kurie gyvena piliečiams bei religinėms bendruomenėms ir bendrijoms grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas Nr. VIII-792 (toliau – Įstatymas) (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1760, įsigaliojusio nuo 2003 m. spalio 31 d., redakcija), konkrečiai – šio įstatymo 9 straipsnis, o šio straipsnio įgyvendinimo tvarka reglamentuojama 2000 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 793 ,,Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ (toliau – Tvarka). Visuose šiuose teisės aktuose įtvirtintas valstybės siekis užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse ar butuose, interesus, draudžiant šių nuomininkų iškeldinimą iš jų užimamų gyvenamųjų patalpų per valstybės suteiktų ir nuomininkų pasirinktų garantijų įvykdymo laiką, t.y. kompensuojant gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas, suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas (nuosavybėn ar nuomai), perduodant nuosavybėn žemės sklypą gyvenamajam namui statyti ir. t.t.

Kaip jau minėta apeliantė buvo pasirinkusi valstybės garantiją – gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimą (Įstatymo 9 str. 2 d. 1 p.). Tokios garantijos panaudojimas taikytinas gyvenamosioms patalpoms, nuomininko įsigytoms bet kurioje gyvenamojoje vietoje (Tvarkos 3 p. 2 d.). Tvarkos 4 punktas numato, kad nuomininkas gali įsigyti gyvenamąsias patalpas ir ankščiau. Norėdamas, kad jam būtų kompensuotos šių gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, jis (nuomininkas) apie įsigytas gyvenamąsias patalpas turi pranešti savivaldybės administracijai ir pateikti notaro patvirtintą gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutarties kopiją bei dokumentus, įrodančius daikto ir daiktinių teisių į jį (butą) įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Tačiau gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos nuomininkui kompensuojamos tada, kai pagal sudarytą valstybės garantijų turėtojų sąrašą ateina jo eilė gauti šią kompensaciją. Nei Įstatymo, nei Tvarkos nuostatos nedaro išimčių dėl nuomojamo buto įsigijimo nuosavybėn galimybės ir kompensacijų išmokėjimo už jo (buto) įsigijimą būdui ir terminui, o tai reiškia, kad nuomininkas gali nuomojamą butą nusipirkti iš savo asmeninių lėšų, o gauti valstybės garantiją – jo (buto) įsigijimo išlaidų kompensaciją Įstatyme ir Tvarkoje nustatytais terminais ir tvarka.

Kaip jau minėta apeliantės turimos valstybės garantijos įvykdymo terminas – iki 2009 m. sausio 1 d., jos (apeliantės) garantijos vykdymas priskirtas antrajai eilei (Įstatymo 9 str. 11 p.). Kauno miesto savivaldybės administracijos 2006 m. liepos 17 d. rašte M. Ž. nurodyta, kad ji (nuomininkė) įrašyta eilėje 107-aja. Jos nuomojamų patalpų patikslinta rinkos vertė yra 256 000 Lt ir garantija pradedama vykdyti. Todėl pasiūlyta susirasti gyvenamąsias patalpas, kreiptis į savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo skyrių ir gauti raštą dėl pinigų skyrimo arba pateikti reikiamus dokumentus, patvirtinančius gyvenamųjų patalpų įsigijimą ankščiau, tam, kad būtų kompensuoto jų įsigijimo išlaidos, pervedant pinigus į nuomininkės nurodytą sąskaitą (t. 1, b. l. 38).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (t. 1, b. l. 17-28) matyti, kad tuo metu (2006 m. balandžio – gegužės mėnesiais) kai apeliantė ketino pirkti ginčo butą jos turima garantija dar nebuvo pradėta vykdyti, ir pranešimo apie jai skiriamas lėšas apeliantė nebuvo gavusi, todėl ji galėjo pirkti butą, mokėdama už jį savo lėšomis, o vėliau, nustatyta tvarka pradėjus vykdyti jai skirtą garantiją, pateikus sandorį įrodančius dokumentus, gauti šio buto įsigijimo išlaidas. Nei Įstatymas, nei Tvarka nenustatė, kad šiuo atveju (nuomininkui perkant butą savo lėšomis), nepradėjus vykdyti pasirinktos valstybės garantijos ir nesant pranešimo apie skiriamas lėšas, ketinančiam pirkti gyvenamąsias patalpas būtų sudaroma trišalė buto pirkimo – pardavimo sutartis, kurios viena šalimi būtų Savivaldybės vykdomoji institucija. Trišalės sutarties sudarymo būtinybė aptarta Tvarkos 5 punkte, tačiau ginčijamas atvejis į šio punkto reguliavimo sritį nepatenka.

Tikrumoje ieškovė pirmosios instancijos teisme ginčijo atsakovų sudarytą sandorį vienu pagrindu, t.y. tuo, kad jos (ieškovės) nuomojamo buto savininkai pardavė butą ne ieškovei, o kitam asmeniui – atsakovei D. L. , taip pažeidžiant ieškovės pirmenybės teisę, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje, pirkti nuomojamą butą. Nors apeliaciniame skunde minimas ir kitas ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindas – pažeista savininkams grąžinto apeliantės nuomojamo buto sandorio sudarymo speciali tvarka (neįtrauktas sutarties dalyvis – Savivaldybės vykdomoji institucija, kadangi turėjo būti sudaryta trišalė sutartis), tačiau apeliacinės instancijos teisme apeliantės atstovas šio pagrindo atsisakė, akcentuodamas tik pirmumo teisės pirkti butą pažeidimą.

Taigi, kaip jau minėta, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 20 straipsnio, reglamentuojančio valstybės garantijos gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams ir nuomininkų ir savininkų teises ir pareigas, 5 dalis, nustatydama savininko parduodamo jam sugrąžinto buto nuomininkui pirmumo teisę pirkti šį butą, kartu nustato buto savininko pareigą pasiūlyti nuomininkui jį (butą) pirkti. Iš šios teisės normos akivaizdu, kad grąžinto buto savininkas, ketindamas parduoti ginčo butą, įgyją prievolę pirmiausia pasiūlyti pirkti butą jį nuomojančiam asmeniui. Byloje svarbi faktinė situacija, t.y. ar atsakovai įvykdė šią prievolę, ar ją įvykdė tinkamai, ar nepažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Be to atsižvelgiant į tai, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas minėtų reikalavimų privalo laikytis visi civilinių teisinių santykių subjektai, šiuo aspektu svarbi ir ieškovės veika, susijusi su įstatyme įtvirtintos teisės realizavimu (CK 1.5, 6.4, 6.163 str.).

Byloje nustatyta, kad atsakovai (pardavėjai) 2006 m. balandžio 11 d. notaro patvirtintu raštu pranešė ieškovei apie ketinimą parduoti jiems (atsakovams) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį ieškovės nuomojamą butą, esantį Žemaičių g. 108-6, Kaune, už 180 000 Lt, pasiūlė jį (butą) pirkti ieškovei ir per vieną mėnesį nuo šio pareiškimo gavimo dienos pareikšti Kauno m. 2-jam notarų biurui savo valią – pirkti siūlomą butą, ar pasiūlymo atsisakyti (t. 1, b. l. 17-18). Ieškovės 2006 m. gegužės 11 d. pareiškimas atsakovams įrodo, kad jį (ieškovė) pasiūlymą gavo ir jį (pasiūlymą) priėmė.

Iš ieškovei pateikto pasiūlymo formos, turinio, bei ieškovei skirto laiko apsispręsti ir pareikšti valią, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai tinkamai įvykdė prievolę, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 20 straipsnio 5 dalyje, suteikdami ieškovei galimybę pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą butą. Nors apeliantė, teigdama apie jos teisių pažeidimą, nurodo būtent minėtą teisės normą, tačiau gauto pasiūlymo neneigia, tuo pripažindama, kad pasiūlymas pasinaudoti pirmumo teise pirkti butą buvo gautas.

Tikrumoje, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantės atstovo teisme paaiškinimo ir apeliantės paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, apeliantė kildina savo teisių pažeidimą iš atsakovo nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose, dėl kurių nebuvo sudaryta ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis.

CK 6. 163 straipsnis nustato abiems šalims pareigą elgtis sąžiningai ir ikisutartiniuose santykiuose, laisvai derėtis, atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. Kaip jau minėta, atsakovams pasiūlius ieškovei pirkti ginčo butą, ieškovė 2006 m. gegužės 2 d. pasiūlymą priėmė ir atsakovams raštu pareiškė apie savo valią pirkti nuomojamą butą (t. 1,b. l. 21). 2006 m. gegužės 11 d. notariškai patvirtintu pareiškimu atsakovai nurodė ieškovei buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną, laiką ir vietą, buto kainą, kuri nebuvo pakitusi – 180 000 Lt (t. 1, b. l. 19-20). Teisėjų kolegijos įsitikinimu pranešime ieškovei nurodytos sutarties sudarymo sąlygos: laikas, vieta, sutarties kaina – pakankamai aiškios ir suprantamos. Byloje nustatyta, kad apeliantė atvyko pas notarę neturėdama pinigų, nors teigė, kad jį jų būtų turėjusi ateityje (paskolintų sūnus). Tokią aplinkybę (atvykimą be pinigų) grindė tuo, kad atsakovai buvo nesąžiningi, nes tik sutarties pasirašymo dieną, susipažinusi su pirkimo – pardavimo sutarties projektu, ji sužinojo apie savo pareigą atsiskaityti už perkamą butą iš karto. Apeliantės įsitikinimu, atsakovai privalėjo jai pateikti pirkimo – pardavimo sutarties projektą iki atvykimo pas notarą dienos. Analogiškai aiškino situaciją ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors atsakovų pareiškime dėl sutarties sudarymo nebuvo akcentuota ieškovės pareiga atsiskaityti už perkamą dalyką iš karto, pasirašant sutartį, tačiau priešpriešinių pareigų įvykdymą tuo pačiu metu, jeigu įstatymai, sutartis ar prievolės esmė nenumato ko kitą, nustato įstatymas, t.y. CK 6.39 straipsnio 3 dalis. Aplinkybė, kad ieškovė nežinojo apie būtinybę atsiskaityti sutarties sudarymo metu, nesuponuoja atsakovų nesąžiningumo. Kiekviena šalis, atlikdama pareigą, turi laikytis ir ekonomiškumo ir bendradarbiavimo su kita šalimi principų. Todėl ieškovė, manydama, kad atsakovų pateiktos sutarties sąlygos neaiškios, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, galėjo kreiptis į atsakovus ar jų atstovą dėl atsiskaitymo už perkamą butą patikslinimo, prašyti atidėti sutarties pasirašymą, pasiūlyti savo sąlygas ir pan., t.y. aktyviai derėtis, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė jokių veiksmų savo valiai įgyvendinti neatliko. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai derėdamiesi su ieškove, tuo pat metu derėjosi dėl ginčo buto pardavimo ir su atsakove D. Langraf, ar atliko kitus, priešingus ieškovės interesams veiksmus. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose aplinkybių, patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą, nenustatyta (CK 6.158 str., CPK 178 str.). Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai jai (apeliantei) trukdė įgyvendinti įstatymo nuostatą – nupirkti butą pirmumo teise nei iki sutarties projekto pateikimo ir susipažinimo su juo, nei po to (atsisakius sutartį pasirašyti). Byloje nėra įrodymų, kad apeliantė buvo aktyvi ir iki ginčijamo sandorio sudarymo momento atliko veiksmus, iš kurių atsakovai turėjo realią galimybę suprasti apie jos (apeliantės) ketinimus realizuoti valią – pirkti butą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė atsisakė pirmumo teisės pirkti nuomojamą butą ir atsakovai turėjo teisėtą pagrindą jį parduoti kitam asmeniui – atsakovei D. L. CK 1.80 straipsnio pagrindų, dėl kurių ginčijamas sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu, byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl jų (faktinių aplinkybių) vertinimo neteisingumo – nepagrįstas. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė sprendimo materialinėmis teisės normomis (CPK 270 str. 4 d. 4 p.), tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas pripažinti teismo sprendimą teisiškai nepagrįstu. Teismo sprendime pateikta faktinių bylos aplinkybių analizė ir išvados leidžia daryti išvadą, kad teismas, nors ir nenurodė, tačiau vadovavosi Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis ikisutartinius teisinius santykius bei bendruosius teisės principus (CK 6.163 str. ir 1.5 str.). Naikinti ar keisti teismo sprendimą šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 177 str., 185 str.).

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys apie teismo išvadą, kad ieškovei pateiktos pasirašyti pirkimo – pardavimo sutarties turinys buvo suprantamas, neįvertinus ieškovės senyvo amžiaus ir to, kad ieškovė neturi teisinių žinių. Byloje nustatyta, kad ieškovė ginčijamų santykių metų buvo 71 metų (t. 2, b. l. 53), t.y. brandaus amžiaus, tačiau ne tokio senyvo amžiaus, dėl kurio ar jo (šio amžiaus) pasekmėje atsiradusių sveikatos sutrikimų ieškovė negalėjo suvokti ketinamo sudaryti sandorio esmės. Apeliantės atstovas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, o notarinėje kontoroje ją atstovavo sūnus, kuris taip pat sutarties projektą skaitė ir dėl jo ieškovei patarinėjo. Šios aplinkybės (apeliantės išsilavinimas, gyvenimiška patirtis, jos atstovavimas), o taip pat ieškovės (apeliantės) paaiškinimai, atsakymai į klausimus pirmosios instancijos teisme leidžia daryti išvadą, kad apeliantė, siekdama įgyvendinti savo valią, galėjo teisingai suprasti sandorio projekto turinį ir elgtis protingai, atidžiai ir rūpestingai.

Nėra pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu tuo pagrindu, kad teismas atsisakė patenkinti ieškovės prašymą pripažinti trečiojo asmens notarės Z. Kasperovičienės ir atsakovės D. L. dalyvavimą bylos nagrinėjime būtinu, o taip pat atsisakė iškviesti į teismą liudytojus ieškovės sūnų R. Ž. ir dukrą (vardo ir pavardės nenurodė) ir taip sukliudė ieškovei (apeliantei) ir jos atstovams įgyvendinti procesines teises, pažeidė jos efektyvią teisę į teisminę gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas turi teisę pareikšti tokį prašymą ir apeliacinės instancijos teisme, jį pagrįsdamas (CPK 306 str. 3 d. ir 314 str.). Apeliaciniame skunde toks prašymas nepareikštas. Teisėjų kolegija pasiūlė bylos šalims ir jų atstovams pateikti naujus įrodymus, pasiūlymus dėl trečiojo asmens notarės Z. Kasperovičienės ir liudytojų iškvietimo į teismo posėdį būtinybės. Tačiau apeliantės atstovas atsisakė teikti papildomus įrodymus (kviesti notarę ir liudytojus), teigdamas, kad šie asmenys turi būti išklausyti tik pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija vertina tokią apelianto atstovo poziciją kaip atsisakymą teikti naujus įrodymus.

Apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojamas trečiojo asmens notarės Z. Kasperovičienės paaiškinimas dėl šalių veiksmų, derantis pas notarę dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų (t. 2, b. l. 180-181). Iš šio paaiškinimo matyti, kad šalys (ieškovė su sūnumi ir atsakovų atstovas) derėjosi konfidencialiai, tačiau po derybų nei ieškovė, nei jos sūnus pas notarę neužėjo, jokių sutarties sudarymo aplinkybių nesiaiškino ir jokio patarimo neprašė, savo sutarties projekto nepateikė. Šios aplinkybės taip pat patvirtiną pačios apeliantės nepagrįstą neveikimą.

Motyvuojamoji dalis

Į kitus apeliacinio skundo argumentus atsakyta šioje nutartyje, pasisakant dėl teismo sprendimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į reikšmingą aplinkybę, paaiškėjusią apeliacinės instancijos teisme, t. y. į tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu pasinaudojo valstybės garantija ir įgijo kitą butą. Esant tokiai situacijai, apeliantė ir jos šeimos nariai (išduota viena valstybės garantija nuomininkei ir jos šeimos nariams) privalės ginčo butą patuštinti (Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme 9 str. 2 d. 5 ir 12 p.). Taip išnyksta teisė ir į garantiją (pirmumo teisė pirkti nuomojamą butą), nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje.

Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 263 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme atsakovai D. L. ir A. Š. prašė priteisti iš ieškovės atstovavimo šios instancijos teisme išlaidas: D. L. – 5 850 Lt, A. Š. – 4 750 Lt. D. L. grindė reikalaujamą sumą 2007 m. spalio 29 d. pinigų priėmimo kvitu, kuriame pažymėtas atlyginimas už atstovavimą, o A. Š. grindė reikalaujamą sumą 2007 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaita faktūra, 2007 m. spalio 23 d. pinigų sumokėjimo advokatui kvito šaknele, paslaugos (atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo) specifikacija. Teisėjų kolegija patenkina prašymus iš dalies – jas sumažina iki 1500 Lt (kiekvienam), konstatuodama, kad reikalaujamos priteisti sumos yra neprotingai didelės ir įvertinusi bylos apimtį (ji nėra didelė, didžiąją dalį bylos sudaro dokumentų vertimai į užsienio kalbą) sudėtingumą taikant teisę ir tai, kad atsiliepimai į apeliacinius skundu – nedidelės apimties, o byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta greitai, per vieną teismo posėdį, o taip pat atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 1, 2, 7, 8.11, 8.18, 10 ir 11 punktus (CPK 42, 98 str.).

Iš apeliantės (ieškovės) taip pat priteistinos valstybės naudai išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme – 24 Lt. (t. 3, b. l. 34).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. Ž. atsakovui A. Š. 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų, atsakovei D. L. 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir valstybės naudai – 24 (dvidešimt keturis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.