Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje, pagreitinto proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. B., a.k. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, 9 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), Kaune, anksčiau teistas 2 kartus: 1) 2013-08-02 Kauno apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d. - laisvės apribojimu 6 mėnesiams; 2) 2014-04-07 Kauno apylinkės teismo pagal BK 290 str.- 6 mėn. laisvės atėmim. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, teistumui neišnykus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. teismui buvo atiduotas kaltinant jį tuo, kad jis 2014-12-03 laikotarpyje tarp 9.30 val. ir 15.30 val. slapta pagrobė svetimą - T. B. priklausantį turtą - dviratį „Panthera“, 800 Lt vertės, stovėjusį (duomenys neskelbtini), Kaune, taip padarydamas nukentėjusiajam 800 Lt turtinę žalą, tai yra V. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. B. nurodė, kad kaltu prisipažįsta visiškai ir parodė, kad 2014-12-03 dieną nukentėjusysis dviratį paliko pas ji kieme adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Jis buvo nukentėjusiajam pats leidęs laikyti dviratį kieme prie namo dienos metu, kol nukentėjusysis būna kolegijoje. Jis pats tą dieną išgerinėjo, todėl reikėjo nusipirkti papildomai dar alkoholio. Kadangi jo paties turimi du dviračiai buvo sulūžę, tai jis paėmė nukentėjusiojo dviratį dienos metu ir nuvažiavo į parduotuvę, kur nusipirko alkoholinių gėrimų. Su pačiu nukentėjusiuoju nebuvo sutaręs, kad galima naudotis paliktu dviračiu. Šitą paliktą dviratį nukentėjusysis buvo prirakinęs, bet spyna buvo neužfiksuota, nes ji atšoko ir nukrito, kai jis ėmė pavažiuoti tą dviratį Grįžęs tą dviratį pastatė savo kieme, tik arčiau kitos namo pusės, o ne prie savo namo pusės. Buvo daug išgėręs, todėl iškart nuėjo namo. Vėliau atėjęs nukentėjusysis pasigedo savo dviračio, nes jo neberado ten, kur paliko. Ką jam atsakė, tiksliai nepamena, nes buvo stipriai girtasJ Gali būti, kad jm pasakė, kad nežino ir nukentėjusysis išėjo, o jis ir toliau vartojo alkoholį. Prisimena, kad tada dar paprašė nukentėjusiojo duoti telefono numerį, kad jei ras tą dviratį, tai atiduos. Jau po to, kai išėjo nukentėjusysis, iš sugyventinės sužinojo, kad ji rado lauke dviratį ir jį įvarė, dar ji sakė, kad galvojo, kad tas dviratis jo, tai dėl to ir užrakino. Tai ji jam pasakė tos dienos apie 18 val. Tai jau buvo po to, kai jis buvo pakalbėjęs su nukentėjusiuoju ir jis buvo davęs savo telefono numerį. Ji tai pasakė, kai nukentėjusysis jau buvo išėjęs, bet policija dar nebuvo atvažiavusi. Tą kartą, kai pasinaudojęs nukentėjusiojo dviračiu grįžo iš parduotuvės, pastatė tą dviratį prie namo kampo ir namie toliau gėrė. Sugyventinė vėliau ėjo parsinešti vandens ir pamatė dviratį. Ji nežinojo, kaip atrodo nukentėjusiojo dviratis. Sugyventinė pagalvojo, kad tas dviratis jo, tai ji tą dviratį paėmė ir įvarė į negyvenamas patalpas, kad niekas nepavogtų. Tačiau jau tos dienos vakare nukentėjusysis grįžo su policija. Pats jis to neatsimena, nes buvo labai girtas, todėl jam sugyventinė papasakojo apie pareigūnus. Tada tik iš sugyventinės ir sužinojo, kur tas dviratis, o dienos metu paimdamas dviratį, kad nuvažiuoti iki parduotuvės ir grįžti atgal tikrai neturėjo tikslo jo vogti. Nors nukentėjusysis sako, kad dviratis buvo prirakintas, tačiau paėmus dviratį ta spyna atšoko ir surakinimo troselis nukrito. Vėliau girdėjo iš sugyventinės, kad ji kieme buvo radusi besimėtantį kažkokį troselį, kuri išmetė į šiukšlių konteinerį. Todėl pripažįsta dėl troselio pareikštą 60 litų ieškinį, pasižada žalą atlyginti. Vakare, kai atvyko pareigūnai, tai nukentėjusioji jiems paaiškino, kur stovi dviratis, atrakino tą patalpą ir nukentėjusysis pasiėmė tą dviratį Labai gailiuosi, kad taip atsitiko, todėl pripažįsta savo kaltę. Tačiau patvirtino, kad jokio tikslo pavogti dviratį tą dieną jis neturėjo

Nukentėjusysis T. B. parodė, kad 2014 m. gruodžio 3 dieną apie 9 val. 30 min. palik dviratį pas Valerijų, nes buvo sutarę, kad gali palikti pas jį dviratį. Pasitikėdamas paliko tą dviratį pas jį. Valerijus jam pats pasiūlė, kad dviračius gali palikti prie jo namo. Buvo kalbėta, kad dviračius gali palikti, kol važiuos į mokslus. Kalbos, kad kaltinamajam leis naudotis savo dviračiu, nebuvo. Atlygio už tai, kad palieka dviratį pas jį, taip pat nebuvo sutarę. Šitą dviratį tą kartą prirakino, nes jis buvo geresnis, vertingesnis, nei kiti, kuriais važiuodavo ansktesnėmis dienomis. Kai grįžo pasiimti, tai nerado to dviračio. Dviratį tikrai buvo prirakinęs, nes kitaip rakto neina ištraukti iš spynos. Grįžęs ir neradęs dviračio ten, kur paliko, klausė Valerijaus, kur dviratis, be to, daviau jam savo telefono numerį, kad paskambintų, jei jis ką nors sužinotų. Iki tos dienos viskas apie mėnesį laiko vyko sklandžiai, jokių incidentų nebuvo. Kaltinamuoju pasitikėjo, todėl dviratį jam tiesiog patikėdavo žodžiu. Neturėjo jam pranešti, kad palieka dviratį ar paima jį. Tos dienos vakare pas kaltinamajį jau nuvyko su policija. Atvažiavęs policininkas paskambino į duris ir atidarė jas moteris. Ji pasakė, kad sidabrinis dviratis užrakintas negyvenamosiose patalpose, po ko ji atrakino duris ir atidavė jam dviratį, bet ant dviračio spynos, kuria jis buvo surakintas paliekant, nebuvo. Kaltinamasis tuo metu buvo labai išgėręs, jis nesugebėjo nieko paaiškinti, todėl bendravo tik moteris. Konkrečiai sugyventinė sakė, kad tai ji užrakino tą dviratį, nes rado jį gulintį lauke prie namo.Moteris paaiškino, kad jį užrakino, nes nesuprato, kieno tas dviratis. Iš sugyventinės žodžių suprato, kad tai ji rado gulintį dviratį ir kad jis buvo be spynos. Ji sakė, kad dviratis buvo kitoje vietoje, nei kad jis jį paliko. Kaltinamasis sakė, kad nematė ir nežino, kur dviratis. Dviratis buvo prie tos negyvenamos namo dalies.Jei nebūtų prirakinęs to dviračio ryte, tai to įvykio iš viso nebūtų vertinęs kaip vagystės. Mano, kad jei kaltinamasis būtų pastatęs atgal į vietą tą dviratį, kai pasivažinėjo, tai nebūtų reiškęs jam iš viso pretenzijų, o kadangi, kai grįžau to dviračio nebuvo, tai mano, kad tai jau vagystė. Kai primą kartą kalbėjo su kaltinamuoju, kai dieną atėjęs pasiimti dviračio jo pasigedo, o kaltinamasis užsirašė jo telefono numerį, tai tos moters nebuvo. Ją pirmą kartą pamatė tik, kai atvažiavo su policija. Dieną vykusio pokalbio, kai nerado dviračio, su kaltinamuoju metu, kaltinamasis jam sakė, kad jis nesikreiptų į policiją, nes ji jo vis tiek neras. Pretenzijų kaltinamajam iš viso nebūtų reiškęs, jeigu dviratį būtų radęs kitoje vietoje ar būtų tik sužinojęs, kad kaltinamasis buvo juo važiavęs. Tuomet turėtų pretenzijų tik dėl sugadintos spynos.

Liudytojas R. Š. parodė, kad tiksliai laiko nepamena, bet čia viskas buvo prieš gerą mėnesį. Atvyko į centro policijos komisariatą jaunuolis ir pranešė, kad pavogtas dviratis. Tada kartu su juo nuvyko į įvykio vietą. Įvykio vietoje vaikinas parodė, kad kieme prie pat namo, prie stulpo buvo prirakintas jo dviratis. Paaiškino, kad nei dviračio, nei spynos atėjęs nerado. Dar sakė, kad šnekėjo su namo šeimininku, bet jis nieko esą nematė. Kai baigė apžiūrėti įvykio vietą, pamatė šviesą name. Tai nuėjo prie namo,kur duris atidarė moteris. Ji paaiškino, kad ji čia gyvena su sugyventiniu. Paaiškino, kad matė dviratį ir tą dviratį ji įvarė ir užrakino. Sakė, kad pamatė gulintį dviratį ant kiemo ir jį užrakino. Tada vietoje nutarė pažiūrėti, koks tai dviratis, bet moteris iš karto negalėjo parodyti dviračio, nes sakė, jog raktas nuo sandėliuko pas sugyventinį. Ji to rakto atnešti ėjo du kartus. Antrą kartą atėjo kartu su sugyventiniu, kiek pamena, tai moteris atsinešė raktą. Sugyventinis buvo labai neblaivus. Sakė, kad dviračio čia nėra. Pagal jo girtumo laipsnį, mano, kad jis nelabai galėjo ir žinoti ar iš viso yra tas dviratis tame sandėliuke ar ne. Be to, moters sugyventinis buvo agresyvus. Sugyventinė jį ramino, sakė kad prieš pareigūną šitaip elgtis negalima. Tada moteris atrakino negyvenamą patalpą, įėjo su nukentėjusiuoju, kuris ir atpažino savo dviratį. Įvykio vietoje dar ieškojo troso ir spynelės, bet nerado. Abiejų sugyventinių klausė apie dviračio spyną, bet jie nieko nepaaiškino. Moteris sakė, kad tik dviratį rado, o apie trosą nieko neaiškino. Kaltinamasis sakė, kad apie trosą nieko nežino taip pat sakė, kad nėra čia ko palikinėti jokių dviračių. Nukentėjusysis sakė, kad su kaltinamuoju jie buvo susitarę, kad jis paliks dviratį, kai važiuos į mokslus.

Liudytoja V. K. parodė, kad girdėjo ir matė, kaip tą dieną nukentėjusysis su B. kalbėjo apie dviratį, nes ji buvo prie lango. Nors neklausė, ką jie kalba, bet girdėjo, kad sakė, kad pavogė dviratį, kad pasigedo dviračio. Nukentėjusysis pas B. buvo atėjęs dienos metu, buvo dar šviesu, bet nežino kelinta valanda. Jų pokalbis truko apie 10 minučių. Po pokalbio nukentėjusysis išėjo. Nematė, ar po pokalbio nukentėjusysis ėjo pėsčias, ar su dviračiu. Klausė tada pas B., kas čia buvo, bet jis nugriuvo miegoti ir jai nieko nesakė. Ji tą dieną į kiemą išėjo gal už valandos laiko po to jų pokalbio, gal dar ir daugiau laiko buvo praėję, bet dar buvo šviesu. Ir tada kieme pamatė dviratį. Ji ėjo paimti vandens ir pamatė dviratį, kuris stovėjo prie tvorelės. Ta vieta, kur rado pastatyta dviratį, matosi nuo tos vietos, kur yra įėjimas į jų namo pusę. Tai reiškia, kad kai nukentėjusysis ir B. kalbėjosi, to dviračio ten tada dar nebuvo, nes buvo visos galimybės, jį matyti. Būna, kad ateina pas jį draugai, pasiima dviratį nuvažiuoti nusipirkti degtinės. Būna, kad ateina draugai pasiskolinti dviračio. Galėjo gal ir šį kartą taip atsitikti su nukentėjusiojo dviračiu. Ji iš viso nežinojo, kad pas juos kažkas dviratį laiko. Nors į kiemą tą dieną buvo išėjusi net kelis kartus, dviratį matė tik tą kartą, kai jis atsirado ir jį įvarė į patalpą. Nežinojo iš viso, kad tai nukentėjusiojo dviratis, nes ir pats B.turi du dviračius. Kai rado dviratį, tai atsinešė raktą, kuris buvo vazelėje, sekcijoje, atrakino duris ir įvarė dviratį. Po to raktas buvo padėtas atgal į vazelę. Kai išėmė raktą, B. miegojo. Kai atvažiavo policija, B. prabudo ir atėjęs atrakino duris, nes buvo tamsu, todėl jai pačiai nėjo atrakinti jų, tai jis padėjo atrakinti. Nuo tada, kai įvarė dviratį ir atvyko policija, B. miegojo. Jis miegojo ir kai policija atvažiavo. Jis miegojo visą laiką girtas. Ji nežino, iš kur tas dviratis atsirado kieme po to, kai pirmą kartą išėjo nukentėjusysis. B. tą dieną gėrė. Jis į namus tai pareidavo, tai išeidavo. Nuo pat ryto gėrė. Nežino, ar jis tą dieną važiavo su nukentėjusiojo dviračiu. Tik, kai atvažiavo policija, ji B. pasakė, kad užrakino dviratį į sandėliuką. Į tai jis nieko neatsakė. Po įvykio su sugyventiniu kalbėjo apie tai, tai jis sakė, kad važiavo tą dieną su tuo dviračiu į parduotuvę, taip pat sakė, kad dviratį parvažiavęs pastatė ten pat prie tvorų. Kai nukentėjusysis su B. kalbėjosi dienos metu, kai nukentėjusysis buvo pasigedęs dviračio, tai ji dar jo nebuvo radusi ir įvariusi į sandėliuką. Kai rado dviratį, tai kieme spynelės, troso nerado. Pats dviratis nebuvo surakintas.

Kaltinimas V. B. prokuroro pareiškime dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka buvo grindžiamas taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis:

Apklaustas kaip įtariamasis V. B. parodė, kad vaikinas vardu Tomas paprašė leisti laikyti dviratį prie jo namų (duomenys neskelbtini), Kaune. Jis sutiko. 2014-12-03 jis buvo namuose, apie 12 val. pamatė T. dviratį. Kadangi buvo girtas, įsivarė dviratį į negyvenamas patalpas ir užrakino. Apie 16-17 val. atėjęs Tomas paklausė, kur dviratis. Jis atsakė, kad nežino. Apie tai, kad jis dviratį įsivarė, papasakojo sugyventinei V. K.. 2014-12-03 vakare į namus atvažiavus policijos pareigūnams pastaroji dviratį jiems atidavė. Dviratį paėmė, nes buvo girtas. Dėl savo veiksmų labai gailisi. (b.l. 24)

Nukentėjusysis T. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo 2014 m. lapkričio vidurio buvo pasiprašęs vyriškio, gyvenančio (duomenys neskelbtini), Kaune, laikyti savo dviratį prie jo namų. Palikęs dviratį jis autobusu važiuodavo toliau į kolegiją. 2014-12-03 apie 9.30 val. dviratį paliko Jiesios g. 26 namo kieme prirakinęs metaline spyna prie metalinio stulpo. Grįžęs iš paskaitų apie 15.30 val. dviračio nerado. Tada paklausė vyriškio, su kuriuo buvo susitaręs dėl dviračio laikymo, ar jis nematė dviračio. Pastarasis atsakė, kad nematė, pridūrė, kad jis nesikreiptų į policiją, nes dviračio neras. Jis jam tada paliko savo telefono numerį, paprašė paskambinti, jei ką sužinos, tada kreipėsi į policiją. 2014-12-03 su policijos pareigūnais nuvyko minėtu adresu. Vyriškis buvo labai girtas, bet paaiškino, kad dviratį įvarė ir užrakino kitame namo gale, kur niekas negyvena. Namuose buvusi moteris atrakino minėtas patalpas, kur pamatė savo dviratį. Civilinio ieškinio nereiškia. (b.l. 9-10)

2014-12-03 įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta įvykio vieta Kaune, Jiesios g. 26, tačiau daugiau reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių nustatyta nebuvo. (b.l. 4-6)

2014-12-03 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu V. K. pateikė dviratį „Panther“. (b.l. 15)

2014-12-04 daiktų, dokumentų apžiūros protokolu apžiūrėtas pateiktas dviratis, grąžintas nukentėjusiajam. (b.l. 16-19)

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs ir įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad kaltinime nurodytas nukentėjusiajam priklausantis dviratis buvo pagrobtas. Todėl konstatuotina, kad kaltinamojo veikoje nėra nustatyta jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių visumos, kas reiškia, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., požymių. Todėl kaltinamasis iš šio kaltinimo išteisintinas.

Šios bylos kontekste teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpciją, kuri reiškia tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, tai yra tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Taigi, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

Kaip nustatyta byloje, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą perduodant teismui V. B. buvo kaltinamas tuo, kad slapta pagrobė nukentėjusiajam T. B. priklausantį dviratį, pastarojo paliktą kaltinamojo sutikimu jo kieme, tai yra jis buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

BK 178 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjo yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais numatytais BK 178 straipsnyje. Neatlygintinas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas turtą užvaldo visiškai neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas tik simboliškai arba aiškiai neteisingai. Visi išvardyti pagrobimo požymiai yra objektyvieji vagystės požymiai. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė yra ypatinga tuo, kad vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Kartu jis supranta, kad savininkui ar tam kitam teisėtam jo valdytojui bus padaryta materialinė žala. Taigi, šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būtina, kad asmuo ne tik tyčia paimtų svetimą turtą, bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti. Todėl nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, svarbu įvertinti, kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas.

Tačiau teismas sprendžia, kad šiuo atveju iš byloje esančių įrodymų visumos negalima padaryti kategoriškos išvados, jog V. B. pagrobė nukentėjusiajam priklausantį dviratį tuo metu, kai šis buvo paliktas jo kieme pasaugojimui paties nukentėjusiojo. Tokia išvada darytina sugretinus kaltinamojo parodymus su nukentėjusiojo bei liudytojų teisme duotais parodymais , kitais byloje esančiais įrodymais apie tai, kokiu tikslu ir kuriam laikui jis buvo pasiėmęs nukentėjusiojo dviratį ir vėliau jį vėl pastatė kieme, bei apie tai, kaip ir kada jis buvo kieme surastas kaltinamojo sugyventinės bei kokiu tikslu užrakintas namo negyvenamoje patalpoje.

Kaip teisme parodė pats kaltinamasis, kuris neneigė tą dieną pasinaudojęs nukentėjusiojo paliktu dviračiu, dviratį jis buvo paėmęs tik tuo tikslu, kad nuvažiuoti į parduotuvę tam, kad nusipirkti alkoholio ir grįžti namo. Tikslo pasisavinti ar jį užvaldyti neturėjo. Grįžęs dviratį pastatė vėl prie namo, tik arčiau kitos jo dalies, kurioje niekas negyvena. Tokie kaltinamojo parodymai ištyrus visus įrodymus liko nepaneigti. Be to, šiuos jo parodymus, kad jis pasinaudojęs dviračiu tik laikinai vėliau grįžo su juo namo, patvirtina ir liudytojos kaltinamojo sugyventinės V. K. parodymai, iš kurių matyti, kad būtent ji vėliau kieme rado dviratį ir būtent ji tuomet, pagalvojusi, kad tai kaltinamojo dviratis, įvarė jį į patalpą bei užrakino savo pačios iš namų paimtu raktu.

Iš tokių nustatytų aplinkybių matyti, kad grįžęs kaltinamasis nukentėjusiojo dviračio iš tikrųjų nepaslėpė užrakindamas jį namo negyvenamoje patalpoje, nes priešingu atveju vėliau jo lauke kieme nebūtų radusi jo sugyventinė. Tokie jo veiksmai rodo, kad pas kaltinamąjį nebuvo tikslo iš viso neatlygintinai užvaldyti nukentėjusiojo dviračio, kas yra būtina nustatyti įrodinėjant kaltinamajam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviąją pusę.

Pažymėtina, kad tokias dviračio aptikimo kieme bei jo užrakinimo negyvenamoje patalpoje aplinkybes kaltinamojo sugyventinė V. K. aiškino nuo pat įvykio dienos, kuomet nukentėjusysis vakare į kaltinamojo namus atvyko jau su policija. Tai patvirtina ir liudytojo R. Š. bei paties nukentėjusiojo T. B. parodymai apie tai, kad būtent moteris jiems sakė, kad tai ji kieme pamatė gulintį dviratį ir tada jį uždarė į patalpą, iš ko suprato, kad tai ji rado dviratį ir kad jis tuomet jau buvo be spynos. Tuo tarpu, kaltinamasis sakė, kad nematė ir nežino, kur dviratis. Iš tokių parodymų matyti, kad kaltinamasis grįžęs iš parduotuvės su dviračiu namo, jį paliko kieme, kas rodo iš tikrųjų pas jį buvus tikslą tik juo pasinaudoti tam, kad nuvykti į parduotuvę nusipirkti alkoholio.

Tikslą ne tik laikinai pasinaudoti, bet ir iš viso neatlygintinai užvaldyti nukentėjusiojo dviratį šiuo konkrečiu atveju galėtų rodyti aplinkybės, kad pats kaltinamasis pasinaudojęs dviračiu jį užrakino negyvenamoje patalpoje, tokiu būdu jį paslėpdamas, arba bent jau tai, kad jis būtų žinojęs apie sugyventinės sandėliuke užrakintą dviratį, bet apie tai nieko nepasakęs nukentėjusiajam ar policijos pareigūnui. Tačiau nei vienos iš šių aplinkybių ištyrus įrodymus byloje nustatyta nėra. Kaltinamasis dviračio niekur neslėpė, o apie kaltinamosios patalpoje užrakintą dviratį nieko nežinojo, nes apie tai sugyventinė jam, ką parodė pati V. K., pasakė tik tuomet, kai policijos pareigūnas paprašė jos atrakinti patalpą, kurioje ji pastatė kieme rastą dviratį. Kad kaltinamais apie tai galėjo nieko iš viso nežinoti, nes buvo labai girtas, patvirtino ir liudytojas R. Š..

Nors palyginus kaltinamojo teisme duotus parodymus su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais matyti, kad jie prieštarauja vieni kitiems, nes kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu buvo ne tik prisipažinęs padaręs inkriminuojamą nusikaltimą, bet ir parodęs, kad tai jis įvarė į patalpą dviratį bei ten jį užrakino, o teisme tą aplinkybę jau neigė, netikėti jo parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu teismas neturi jokio pagrindo. Pirma, tai tokius jo parodymus teisme patvirtina teisme taip pat apklaustų liudytojų V. K. bei R. Š. parodymai. Šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti ir nebuvo iš viso davę parodymų. Antra, tai ir paties nukentėjusiojo T. B. parodymai tiek, kiek tai susiję su tuo, ką jam aiškino kaltinamasis tada, kai jis atvyko vakare su policijos pareigūnų, prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis dėl to buvo parodęs, kad pats kaltinamasis jam sakė, kad tai jis įvarė dviratį ir užrakino kitame namo gale. Tuo tarpu teisme parodė, kad atvykus su policininku kaltinamasis buvo labai girtas, todėl kalbėjo tik moteris ir iš jos suprato, kad tai būtent ji rado dviratį ir užrakino įvariusi į patalpą.

Taigi, tokie prieštaravimai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, turint omenyje tai, kad aplinkybių, dėl kurių nustatyti prieštaravimai, nepatvirtina ir liudytojų V. K. bei R. Š. parodymai, duoti teisme, neduoda pagrindo teismui padaryti neabejotinos išvados apie tai, kad kaltinamasis be to, kad neteisėtai paėmė dviratį laikinai pasinaudoti tam, kad nuvažiuoti į parduotuvę, turėjo dar ir tikslą jį neteisėtai užvaldyti, dėl ko būtų jį užrakinęs savo namo negyvenamoje patalpoje, kad nukentėjusysis atėjęs jo pasiimti neberastų. Todėl teismas tiki ir vadovaujasi kaltinamojo bei nukentėjusiojo parodymais, duotais teisme, kadangi jie atitinka ir neprieštarauja kitiems teisme betarpiškai ištirtiems įrodymams, o visas dėl to kilusias abejone vertina kaltinamojo naudai.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo iš viso aiškinamasi aplinkybės dėl to, kur galėjo būti dviratis tuo metu, kai nukentėjusysis dar dienos metu atėjęs pasiimti savo dviračio, palikto saugoti pas kaltinamąjį kieme, jo pasigedo. Kaip nustatyta, tuo metu kieme jo nebuvo, nes priešingu atveju, nukentėjusysis, būdamas prie įėjimo į namą, kur kalbėjo su kaltinamuoju apie tai, kur gali būti dviratis, ji turėjo galimybę pamatyti. Tai, kad iš tos vietos būtų galimybė matyti dviratį, jeigu jis būtų buvęs ten, kur vėliau jį rado kaltinamojo sugyventinė V. K., patvirtino pastaroji. Turint omenyje, kad pats kaltinamasis tuo metu buvo namie ir negalėjo būti išvažiavęs su dviračiu, o jo sugyventinė dviračio dar nebuvo įvariusi ir užrakinusi negyvenamoje patalpoje, nes kieme rado vėliau (jau kai nukentėjusysis buvo išėjęs), galima daryti prielaidą, kad dviratis tuo metu galėjo būti paimtas visai kito asmens.

Tačiau šių aplinkybių patvirtinti ar paneigti ištyrus įrodymus teisme, tačiau tokio galimo asmens nenustačius, negalima. Iš to, kas buvo nustatyta, galima taip pat neabejotinai spręsti tik apie galimai laikiną pasinaudojimą dviračiu tuo metu neturint jokio tikslo jį neatlygintinai užvaldyti, nes jis iki to momento, kaip V. K. jį rado kieme, buvo grąžintas į vietą. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kas tuo metu naudojosi dviračiu, nebūtų pagrindo tokio asmens, jeigu jis būtų nustatytas, veiksmus iš subjektyviosios pusės vertinti kaip atitinkančius BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo vieną iš būtinųjų sudėties požymių.

Todėl teismas daro išvadą, kad byloje kaltinamojo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą nebuvo įrodyta nei objektyviąja prasme, kadangi kaltinamasis neatlygintinai neužvaldė nukentėjusiojo turto, kas reiškia, kad nepagrobė jo veiksmais, numatytais BK 178 str. 1 d., nei subjektyviąja prasme, kadangi neįrodyta, kad paimdamas dviratį nuvažiuoti iki parduotuvės jis dar būtų turėjęs tikslą šį jam svetimą turtą pasisavinti.

Todėl vien tik ta aplinkybė, kad kaltinamasis buvo paėmęs nors ir neteisėtai (be nukentėjusiojo sutikimo, nutraukęs užrakto troselį), tačiau tik laikinai pasinaudoti jam svetimą turtą, nenustačius tikslo jį pasisavinti (būtinais šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis), pati savaime nėra pakankama kaltinamojo kaltei ir atitinkamai nusikalstamos veikos pagal BK 178 str. 1 d. sudėties požymių visumai pagrįsti. Pagal byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus nenustačius tokių požymių ir kitų asmenų veiksmuose, konstatuotina, kad tokia nusikalstama veika iš viso nebuvo padaryta.

Teismas pažymi dar ir tai, kad nagrinėjamu atveju kaltinamojo veiksmai – laikinas pasinaudojimas dviračiu nuvažiuoti į parduotuvę negali būti vertinami kaip pagrobimo požymis dar ir dėl to, kad šis turtas jam buvo patikėtas, nes nukentėjusysis kaltinamojo žodiniu sutikimu buvo palikęs kieme saugojimui savo dviratį. Todėl, jeigu ištirtais įrodymais būtų nustatyta, kad kaltinamasis neteisėtai paėmė dviratį pasinaudoti turėdamas tikslą jį užvaldyti ar jį paslėpdamas užvaldė arba ji perleido kam nors kitam, tokia veika galėtų iš esmės būti kvalifikuojama tik kaip turto pasisavinimas arba iššvaistymas, o ne vagystė. Tačiau, minėta, ištirti įrodymai nepatvirtina pas kaltinamąjį buvus tikslą paimtą laikinai pasinaudotą dviratį pasisavinti.

Todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš esmės gali būti keliamas tik kaltinamojo civilinės atsakomybės klausimas dėl sugadinto dviračio užrakto, kadangi nukentėjusiojo dėl to patirta turtinė žala (60 litų, dėl kurių pareikštas ieškinys byloje) nesiekia 3 MGL dydžio, kas tokiu atveju būtų pagrindas kaltinamojo veikoje įžvelgti nusikalstamos veikos – turto sugadinimo pagal BK 187 str. požymius. Tačiau civilinės atsakomybės klausimas nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Šiuo atveju civilinis ieškovas T. B. turi teisę ieškinį dėl turtinės žalos, patirtos dėl sugadinto dviračio užrakto, pareikšti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Todėl nenustačius kaltinamojo veiksmuose BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, jis iš kaltinimo pagal BK 178 str. 1 d. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 str. 5 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d., 6 d., 307 str. 4 d., 7 d., 308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

V. B. iš kaltinimo pagal BK 178 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

V. B. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiojo T. B. pareikštą civilinį ieškinį padarytai turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.