- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-04-30
- Bylos Nr.
- I-1009-561/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00187-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant J. Domarkaitei, dalyvaujant atsakovo atstovei I. Titovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, solidariai priteisti jam 908,53 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.
Skunde J. R. nurodė, kad dirba Vilniaus AVPK Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniuoju postiniu. Skundo reikalavimą J. R. pagrindė tuo, kad atsakovas Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas jam darbo užmokestį, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, dėl ko laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-01 jam nebuvo išmokėta 908,53 Lt priedų ir priemokų.
Skunde J. R. paaiškino, kad ginčo laikotarpiu galiojusios VTĮ redakcijos 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių yra priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. VTĮ 25 straipsnyje nustatyta, kad priedai skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį arba tarnybinį rangą, o 26 straipsnio 1 bei 3 dalyse reglamentuota, kad priemokos mokamos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą ir jos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 38 straipsnio 1 ir 3 dalyse.
J. R. teigimu, VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje ir Statutu nustatytas bendras priedų ir priemokų sumos ribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes sudaro prielaidas neišmokėti visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms nuostatoms ir pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisėtų lūkesčių apsaugos bei konstitucinio proporcingumo principus. Atkreipė dėmesį, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009-12-11 byloje „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2008 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08 pripažino, kad VTĮ skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo J. R. skundą su skundo reikalavimu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždamas, kad Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį ir veikė teisėtai, t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Paaiškino, kad apskaičiuodamas pareiškėjui J. R. darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kurie turi būti taikomi tol, kol neteks galios arba kol Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus AVPK, mokėdamas priedus ir priemokas J. R., nepažeidė nei vieno teisės akto, atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano, jog negalima teigti, kad Vilniaus AVPK veiksmai nulėmė 70 procentų ribojimo taikymą.
Vilniaus AVPK pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, o praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas.
Vilniaus AVPK atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu atlyginimą pareiškėjui J. R. mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl mano, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Paaiškino, jog pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Vilniaus AVPK pažymėjo, kad ginčo dėl pareiškėjo J. R. prašomos priteisti darbo užmokesčio sumos (908,53 Lt) nėra, t.y. sutinka, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma skunde nurodyta teisingai.
Atsiliepimas
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo Vilniaus AVPK atstovė su J. R. skundu nesutiko, palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.
Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui J. R. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (908,53 Lt), kuri susidarė laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-01, kai atsakovas Vilniaus AVPK taikė 70 proc. pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad J. R. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-01 dirbo Vilniaus AVPK Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniuoju postiniu. Vadovaujantis Vilniaus AVPK pažymų duomenimis, nustatyta, kad atsakovas Vilniaus AVPK dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-01 imtinai pareiškėjui J. R. neišmokėjo 908,53 Lt darbo užmokesčio dalies (b. l. 13-14).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.
VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo J. R. atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia.
Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo J. R. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime yra pažymėjęs, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, jog ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju J. R. į tarnybą priėmė Vilniaus AVPK vadovybė, todėl būtent Vilniaus AVPK, kaip darbdaviui, kilo pareiga teisingai apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui J. R. darbo užmokestį už jo atliktą darbą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo išvadomis, Vilniaus AVPK vadovybė įstaigos darbą turi organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas J. R. atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau 2007-2008 metais jam nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo J. R. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia J. R. teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Pareiškėjas J. R. skunde be Vilniaus AVPK, atsakove taip pat nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau teismas daro išvadą, kad J. R. tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Vilniaus AVPK, t.y. subjektu, privalančiu mokėti jam darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Kadangi nagrinėjamoje byloje J. R. prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Vilniaus AVPK.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas, vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.
Pareiškėjo J. R. prašoma priteisti nepriemokų suma (908,53 Lt) susidarė už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-01. Į teismą su skundu pareiškėjas J. R. kreipėsi 2010-01-27. Todėl, vadovaujantis aukščiau minėta Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostata, J. R. reikalavimui priteisti dalį lėšų už 2007 metų sausio mėnesį (1,53 Lt) galėtų būti taikomas trejų metų senaties terminas. Tačiau teismas pažymi, kad Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, administracinės bylos ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Kadangi nagrinėjamoje byloje atsakovas Vilniaus AVPK ieškinio senaties taikyti neprašo, pareiškėjui J. R. iš atsakovo Vilniaus AVPK priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už visą prašomą laikotarpį, kuris nėra ilgesnis už Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtintą, t.y. už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-01 J. R. priteistina 908,53 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalis.
Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo J. R. ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo J. R. darbo organizavimą. Todėl pareiškėjo J. R. reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p.., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo J. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. R. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 908,53 Lt (devynis šimtus aštuonis litus 53 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje J. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.