Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-288/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-03-31
Bylos Nr.: 1A-288/2014
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys, Linas Žukauskas
Nuteistasis: E. Ž.
Advokatai: Valentinas Baltrūnas

Baudžiamoji byla Nr. 1A–288/2014

Teismo proceso Nr.1-06-1-04042-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.9.6.;1.2.18.2;1.2.18.4.;2.4.6.3.1.;2.4.6.4.4.

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtai Mickevičienei ir Kęstučiui Juciui,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,nuteistajam E. Ž.,gynėjui advokatui Valentinui Baltrūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros ir nuteistojo E. Ž. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:

pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir subendrinta bausmė E. Ž. paskirta 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL baudai.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį E. Ž. išteisintas pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad jis nepadarė veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad jis, pažeisdamas VMI prie Finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymo Nr. 373 „Dėl pranešimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos pradžią, šio gyventojo veiklos vykdymo pažymos, taip pat nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymos išdavimo taisyklių bei su tuo susijusių formų patvirtinimo" ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro" reikalavimus, numatančius, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, privalo savo deklaruotos gyvenamosios vietos VMI pateikti tinkamai užpildytą "Nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą", nustatyta tvarka Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikęs tinkamai užpildyto Nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, versliškai, stambiu mastu neteisėtai vertėsi komercine veikla: nuo 2008-03-31 iki 2011-09-23 Panevėžio mieste, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijęs naudotas automobilių Mercedes Benz, BMW, Volkswagen, Audi bei kitų markių automobilių detales ir aparatūrą, skelbdamas duomenis apie savo parduodamą aparatūrą ir detales internetinėje erdvėje - nenustatytuose tinklapiuose bei per internetinės prekybos sistemą „eBay“, kur 2009-03-24 savo vardu atsidarė prekybos vartotoją „Siimutia91“, surasdavo pirkėjus, kuriems sumokėjus į jo ir apie nusikalstamą veiką nežinančių asmenų – M. Š., J. K., S. J., A. C., K. Š. bankų sąskaitas pinigus už prekes, pasinaudodamas AB „Lietuvos paštas“ paslaugomis bei kitų tiksliai nenustatytų siuntų tarnybų paslaugomis, išsiuntė iš Panevėžio nenustatytą kiekį siuntimų į užsienio šalis ir iš šios veiklos į savo bankų sąskaitas bei per nežinančių apie nusikalstamą veiklą asmenų M. Š., J. K., S. J., A. C. ir K. Š. sąskaitas kredito įstaigose gavo iš viso 1 105 951,66 Lt pajamų ir nesumokėjo 68 585 Lt pajamų mokesčio.

E. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2008-03-20 iki 2011-09-23 jis neteisėtai įgijo ir laikė kitų asmenų bankų sąskaitų numerius, elektronines mokėjimo priemones (mokėjimo korteles) ir jų naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti:

2008 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste, E. Ž. prašymu J. K. 2008 m. kovo 20 d. Panevėžio mieste Savitiškio gatvėje Nr. 61 esančiame AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Babilono skyriuje atidarius asmeninę Visa Virtoun kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. kovo 20 d. gavus ir perdavus E. Ž. šios banko sąskaitos numerį, elektroninę mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, E. Ž. neteisėtai įgijo ir nuo 2008-03-20 iki 2008-08-11 laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti;

2008 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste, E. Ž. prašymu M. Š. 2008 m. rugsėjo 4 d. Panevėžio mieste Savitiškio gatvėje Nr. 61 esančiame AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Babilono skyriuje atidarius asmeninę Visa Virtoun kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei asmeninę Visa Electron kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. rugsėjo 12 d. gavus ir perdavus E. Ž. šių banko sąskaitų numerius, elektronines mokėjimo priemones (mokėjimo korteles) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, E. Ž. neteisėtai įgijo ir nuo 2008-09-12 iki 2011-01-18 laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti;

2008 m. liepos mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste, E. Ž. prašymu J. K. 2008 m. liepos 22 d. Panevėžio mieste Savitiškio gatvėje Nr. 61 esančiame AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Babilono skyriuje atidarius asmeninę Visa Electron kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. liepos 29 d. gavus ir perdavus E. Ž. šios banko sąskaitos numerį, elektroninę mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, E. Ž. neteisėtai įgijo ir nuo 2008-07-29 iki 2008-08-11 laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti;

2008 m. birželio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste, E. Ž. prašymu J. K. atidarius 2006 m. balandžio 12 d. AB „SEB bankas“ Panevėžio filiale, esančiame Ukmergės 20, Panevėžyje, ir perdavus E. Ž. šios banko sąskaitos numerį, jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, E. Ž. neteisėtai įgijo ir laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėnesio nenustatytos dienos iki 2008-06-26 laikė svetimą elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti;

2008 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste E. Ž. paprašius J. K. pasinaudoti asmenine jos sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), atidaryta 2007 m. lapkričio 20 d. AB Bankas SNORAS Panevėžio filiale, esančiame Smėlynės 2C, Panevėžio mieste, jai perdavus E. Ž. šios banko sąskaitos numerį, jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, jis neteisėtai įgijo ir laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėnesio nenustatytos dienos iki 2008- 04-28 laikė svetimą elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti;

2009 m. sausio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste, E. Ž. prašymu S. J. 2009 m. sausio 19 d. Panevėžio mieste Savitiškio gatvėje Nr. 61 esančiame AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Babilono skyriuje atidarius asmeninę Visa Virtoun kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei asmeninę Visa Electron kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2009 m. sausio 23 d. gavus ir perdavus E. Ž. šių banko sąskaitų numerius, elektronines mokėjimo priemones (mokėjimo korteles) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, jis neteisėtai įgijo ir laikotarpiu nuo 2009-01-23 iki 2011-07-25 laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti;

2009 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste, E. Ž. prašymu A. C. 2009 m. gruodžio 11 d. Panevėžio mieste Klaipėdos 79A, Panevėžyje, esančiame AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Kniaudiškių skyriuje atidarius asmeninę Visa Electron kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2009 m. gruodžio 29 gavus ir perdavus E. Ž. šios banko sąskaitos numerius, elektroninę mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, E. Ž. neteisėtai įgijo ir nuo 2009-12-29 iki 2011-05-02 laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti;

2010 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Panevėžio mieste, E. Ž. prašymu K. Š. 2010 m. gruodžio 23 d. Panevėžio mieste Savitiškio gatvėje Nr. 61 esančiame AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Babilono skyriuje atidarius asmeninę Visa Electron kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2011 m. sausio 18 d. gavus ir perdavus E. Ž. šios banko sąskaitos numerius, elektroninę mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, pakankamus finansinei operacijai atlikti, E. Ž. neteisėtai įgijo ir nuo 2011-01-18 iki 2011-09-23 laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.

E. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad siekdamas nuslėpti savo pinigus, įgytus žinomai nusikalstamu būdu iš minėtos nusikalstamos komercinės veiklos, vykdytos nuo 2008-03-31 iki 2011-09-23, naudojo nusikalstamą veiką nežinančių asmenų – M. Š., K. Š., J. K., S. J., A. C. vardu atidarytas sąskaitas kredito įstaigose, į jas gavęs 919 536,26 Lt neteisėtos komercinės veiklos pajamas, laikotarpiu nuo 2008-03-20 iki 2010-12-22, neteisėtai panaudodamas šių asmenų mokėjimo instrumentus – elektronines mokėjimo priemones (mokėjimo korteles) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, minėtų asmenų vardu su nusikalstamu būdų įgytais pinigais atliko finansines operacijas – išėmė iš sąskaitų per bankomatus grynais pinigais 822 291,61 Lt, kuriuos panaudojo neteisėtoje komercinėje veikloje, atlikdamas nenustatytas finansines operacijas, pervedinėjo pinigines lėšas tarp šių asmenų sąskaitų bei į kitų asmenų kredito įstaigų sąskaitas:

į M. Š. asmeninę Visa Electron (VSDC) kortelės LT sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009-03-10 iki 2010-10-06 iš nenustatytų asmenų, už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavęs 1 932,59 Lt ir į Visa Virtuon kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2008-11-04 iki 2011-01-17 iš nenustatytų asmenų už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavęs 223 396,71 Lt, laikotarpiu nuo 2008-11-04 iki 2011-01-18 neteisėtai panaudodamas svetimą M. Š. elektroninę mokėjimo priemonę – Visa Virtuon kortelę bei jos naudotojo M. Š. tapatybės patvirtinimo duomenis, atliko finansines operacijas su pinigais, esančiais M. Š. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“: nuo 2008-12-14 iki 2010-04-29 pervedė 39 220,70 Lt į nenustatytiems asmenims priklausančias sąskaitas internetiniame Paypal banke; nuo 2008-12-15 iki 2011-01-17 sumokėjo 5 428,14 Lt už AB „SEB bankas“ banko paslaugas; nuo 2008-11-04 iki 2011-01-17 pervedė 178 747, 87 Lt į M. Š. kortelės Visa Electron sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“; nuo 2008-11-04 iki 2011-01-18 iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė grynais 170 460 Lt, juos panaudojo neteisėtoje komercinėje veikloje bei atliko finansines operacijas su pinigais: 2010-04-26 pervedė L. K. 80 Lt; 2010-06-14 M. V. pervedė 157 Lt; 2010-07-07 ir 2010-07-30 pervedė S. J. 852 Lt; 2010-07-10 ir 2010-08-28 pervedė D. P. 220 Lt; 2008-11-04 pervedė UAB „Bitė“ 165,16 Lt; 2010-04-22 pervedė UAB „Lexsystem“ 151,47 Lt; 2010-01-25 ir 2010-07-16 pervedė į savo (E. Ž.) sąskaitą 2 528,32 Lt; nuo 2010-05-03 iki 2010-07-29 pervedė 60 66,51 Lt atgal į M. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“, iš kur internetu nuo 2010-05-03 iki 2011-01-24 pervedė 4 875,61 Lt į elektroninės prekybos sistemos EBAY Europe SARL sąskaitą 888-749-3229 GB, bei 1 190,90 Lt sumokėjo už banko paslaugas.

2008 m. kovo 20 d. J. K. atidarius AB „SEB bankas“ Panevėžio filiale, esančiame Ukmergės 20, Panevėžio m., asmeninę Visa Virtuon sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią nuo 2008-03-31 iki 2008-08-11 iš nenustatytų asmenų už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavo 54 492,80 Lt, nuo 2008-03-31 iki 2008-08-11 neteisėtai panaudodamas svetimą J. K. elektroninę mokėjimo priemonę – Visa Virtuon mokėjimo kortelę bei jos naudotojo J. K. tapatybės patvirtinimo duomenis, atliko finansines operacijas su pinigais, esančiais, J. K. sąskaitoje (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“: 1714 Lt 2008-04-14 ir 2008-05-09 pervedė E. Ž.; 33 972,18 Lt nuo 2008-03-31 iki 2008-07-21 pervedė M. Ž.; 244 Lt 2008-05-12 pervedė T. S.; 176,01 Lt 2008-06-02 pervedė nenustatytam asmeniui į sąskaitą elektroniniame banke Paypal, 1 624,91 Lt 2008-04-28 pervedė į J. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB bankas Snoras ir neteisėtai pasinaudodamas J. K. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis tą pačią dieną 1 624,91 Lt pervedė M. Ž.; nuo 2008-07-29 iki 2008-08-11 pervedė 10 214,94 Lt į J. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“ ir nuo 2008-07-31 iki 2008-08-13 neteisėtai panaudodamas svetimą J. K. elektroninio mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) paėmė iš šios banko sąskaitos grynais, kuriuos panaudojo neteisėtoje komercinėje veikloje, atlikdamas nenustatytas finansines operacijas; nuo 2008-06-25 iki 2008-07-22 pervedė 3 626,92 Lt į J. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“, paėmė iš šios banko sąskaitos 2008-07-21 ir 2008-07-22 grynais 3 302,21 Lt ir panaudojo juos neteisėtoje komercinėje veikloje, atlikdamas nenustatytas finansines operacijas bei pasinaudodamas J. K. tapatybės patvirtinimo duomenis atliko finansines šias operacijas su pinigais: 2008-06-26 pervedė T. S. 304 Lt; 20,71 Lt nuo 2008-06-25 iki 2008-07-22 panaudojo banko mokesčiams sumokėti.

2009 m. sausio 19 d. S. J. atidarius AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Babilono skyriuje, esančiame Savitiškio 61, Panevėžio m., asmeninę Visa Virtuon mokėjimo kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią nuo 2009-09-03 iki 2011-07-25 iš nenustatytų asmenų už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavo 224 758,44 Lt, ir Visa Electron mokėjimo kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Babilono skyriuje, esančiame Savitiškio 61, Panevėžyje, nuo 2009-09-03 iki 2011-07-26 neteisėtai panaudodamas svetimą S. J. elektroninę mokėjimo priemonę – Visa Virtuon mokėjimo kortelę bei S. J. tapatybės patvirtinimo duomenis, atliko finansines operacijas su pinigais S. J. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB bankas“: 2 036,86 Lt nuo 2009-09-19 iki 2011-06-16 pervedė į nenustatytiems asmenims priklausančias sąskaitas internetiniame Paypal banke; 222 721,58 Lt nuo 2009-09-03 iki 2011-07-25 pervedė į S. J. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB bankas“, ir nuo 2009-09-06 iki 2011-07-26, panaudodamas svetimą J. K. elektroninio mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) paėmė iš šios banko sąskaitos grynais 220 990 Lt ir panaudojo neteisėtoje komercinėje veikloje bei atlikdamas nenustatytas finansines operacijas; 3 768,44 Lt nuo 2009-09-19 iki 2010-05-28 pervedė į nenustatytiems asmenims priklausančias sąskaitas internetiniame Paypal banke.

2009 m. gruodžio 11 d. A. C. atidarius AB „SEB bankas“ Panevėžio filialo Kniaudiškių skyriuje, esančiame Klaipėdos 79A, Panevėžio m., asmeninę Visa Electron sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)(LTL), į kurią nuo 2010-01-20 iki 2011-01-19 iš nenustatytų asmenų už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavo 189 534,57 Lt, ir 2011 m. balandžio 21 d. atidarius sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), į kurią nuo 2011-04-21 iki 2011-05-02 iš nenustatytų asmenų už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavo 5 552,10 Lt, nuo 2010-01-20 iki 2011-01-19 atliko finansines operacijas su pinigais, esančiais A. C. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL) AB „SEB bankas“: neteisėtai panaudodamas svetimą A. C. elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę bei A. C. tapatybės patvirtinimo duomenis, 189 534,57 Lt paėmė iš sąskaitos grynais pinigais, kuriuos panaudojo neteisėtai komercinei veiklai, atlikdamas nenustatytas finansines operacijas; nuo 2011-04-24 iki 2011-05-02 neteisėtai panaudodamas svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo A. C. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, atliko finansines operacijas – pervedė 5 524,03 Lt (likusius 28,07 Lt panaudojo sumokėdamas banko mokesčius) iš A. C. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR) AB „SEB bankas“ į A. C. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL) AB „SEB bankas“ ir nuo 2011-04-26 iki 2011-05-02 neteisėtai panaudodamas svetimą A. C. elektroninio mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) paėmė iš šios banko sąskaitos grynais 5 524,03 Lt ir panaudojo komercinėje veikloje.

2010 m. gruodžio 23 d. K. Š. atidarius AB „SEB bankas“ Panevėžio filiale, esančiame Ukmergės 20, Panevėžio m., asmeninę Visa Electron sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL), į kurią laikotarpiu nuo 2011-01-25 iki 2011-02-02 iš nenustatytų asmenų už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavo 7 921,66 Lt, ir atidarius asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)(EUR), į kurią nuo 2011-02-08 iki 2011-09-23 iš nenustatytų asmenų už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gauta 212 456,22 Lt, ir 2011 m. kovo 8 d. atidarius sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)(USD), iš nenustatytų asmenų nuo 2011-03-08 iki 2011-03-09 už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą gavo 2 411,03 Lt, atliko neteisėtas finansines operacijas: nuo 2011-02-28 iki 2011-09-23 neteisėtai panaudodamas svetimas – elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo K. Š. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis atliko finansines operacijas – pervedė 211 851 Lt (likusius 605,22 Lt panaudojo sumokėdamas banko mokesčius) iš K. Š. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR) AB „SEB bankas“ į kitą K. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL) AB „SEB bankas“ ir nuo 2011-02-09 iki 2011-09-25 neteisėtai panaudodamas svetimą K. Š elektroninio mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę paėmė iš šios banko sąskaitos grynais ir 211 851 Lt panaudojo komercinėje veikloje; nuo 2011-01-27 iki 2011-02-09 neteisėtai panaudodamas svetimą K.Š elektroninio mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę paėmė iš K. Š. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL) AB „SEB bankas“ grynais 7 921,66Lt ir juos panaudojo komercinėje veikloje; 2011-03-08 neteisėtai pasinaudodamas svetimais-elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo K. Š. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis atliko finansinę operaciją pervedė 2 411,03 Lt iš K. Š. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (USD) AB „SEB bankas“ į kitą K. Š sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL) AB „SEB bankas“ ir nuo 2011-03-10 iki 2011-03-13 neteisėtai panaudodamas svetimą K. Š. elektroninio mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) paėmė iš šios banko sąskaitos grynais 2 411,03 Lt ir panaudojo komercinėje veikloje.

E. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad apgaule – nuslėpdamas savo vykdomą darbinę veiklą bei gaunamas pajamas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo (2006-06-15 redakcija Nr. X-694) 2 straipsnio 3 punktą, kuriame nurodyta, kad „Bedarbiai – nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, kurie nesimoko pagal dieninę ar nuolatinę mokymo formą, taip pat individualių įmonių, kurioms Juridinių asmenų registre yra suteiktas likviduojamos įmonės statusas, savininkai, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantys asmenys ir pasirengę dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse“ jis 2008-11-28 prašymu kreipėsi į Panevėžio teritorinę darbo biržą, esančią Savanorių a. 13, Panevėžyje, dėl įregistravimo darbo ieškančiu asmeniu, tokiu būdu apgaule įgijęs apdraustojo valstybės lėšomis statusą, laikotarpiu nuo 2008-12-02 iki 2011-02-23 gavo šias asmens sveikatos priežiūros paslaugas bendros 522,18 Lt vertės, apmokėtas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, be to, 2009-10-15 su prašymu kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad jis yra bedarbis, negaunantis pajamų, nuo 2009-11-06 iki 2012-03-08 neteisėtai gavęs socialines išmokas, apgaule užvaldė svetimą turtą – Panevėžio miesto savivaldybės biudžeto lėšas 7 560 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas E. Ž. dėl šio kaltinimo išteisino konstatavęs, jog jis nepadarė veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ( BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

Panevėžio apygardos teismo prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo: 1) Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį dalyje, kurioje E. Ž. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – aprašomojoje nuosprendžio dalyje papildomai išdėstyti pripažintas įrodytomis aplinkybes, kad „E. Ž. dalį nusikalstamu būdu gautų piniginių lėšų – 15 000 Lt, paimtų grynais iš banko sąskaitų, panaudojo sudarydamas sandorį , t.y. 2011 m. birželio 1 d. Šiaulių mieste, tikslai nenustatytoje vietoje, iš A. L. nusipirko automobilį Audi S8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį siekdamas nuslėpti pinigų nusikalstamą kilmę įregistravo E. M. vardu, VĮ „Regitra“ Panevėžio filiale, esančiame Pramonės 12, Panevėžyje“; 2) kitoje dalyje nuosprendį pakeisti – pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirti 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą; pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 300 MGL (39 000 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir subendrinta bausmė E. Ž. paskirta 300 MGL dydžio (39 000 Lt) bauda; 3) vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, taikyti E. Ž. 1 105 951,66 Lt vertės turto konfiskavimą, šią sumą išieškant iš E. Ž. turto; 4) daiktus – nešiojamąjį kompiuterį „Asec Aspire 7736ZG“, Serija Nr. LXPAJA0C025107116272000, saugomą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdyboje, automobilį AUDI S8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pinigus 7020 EUR ir 2800 Lt, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, konfiskuoti. 5) kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalis, kuria E. Ž. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, naikintina dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 329 straipsnio 4 dalis), ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis. Kitoje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 72 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

Prokurorė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilį Audi S8, valst. Nr. EDT 296, E. Ž. įgijo iš nusikalstamu būdu gautų lėšų ir įregistravo svetimu vardu, siekdamas nuslėpti lėšų šaltinį ir kilmę, tačiau kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė šios įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių. Tokiu būdu teismas nepagrįstai suvaržė E. Ž. teisę žinoti, kokios nusikalstamos veikos ir kokia apimtimi pripažintos nuosprendžiu įrodytomis, padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Prokurorė pažymi, jog apygardos teismas pripažino, jog 1 105 951,66 Lt pajamos atitinka konfiskuoti turto požymius, kadangi pinigai gauti E. Ž. verčiantis nusikalstama komercine veikla (BK 202 straipsnio 1 dalis), be to, nuslepiant dalį šiuo nusikalstamu būdu įgytų pinigų (BK 216 straipsnio 1 dalis), tačiau nepagrįstai atsisakė taikyti BK 72 straipsnio nuostatas.

Prokurorė nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina piniginių lėšų – 1 105 951,66 Lt nusikalstamą kilmę, kurių dalis – 822 291,61 Lt buvo neteisėtai išgryninta ir naudojama komercinei veiklai vystyti. Kadangi nusikalstamu būdu gautų pajamų dydis daug kartų viršija padarytos žalos dydį, net tuo atveju, jeigu nusikalstama veika padaryta žala ir bus atlyginta, E. Ž. įgyja galimybę civilinėje apyvartoje disponuoti labai didele nusikalstamu būdu gauta piniginių lėšų suma. Teismui nustačius nusikalstamą pinigų kilmę, jie turi būt konfiskuoti, o BK 72 straipsnio taikymo klausimas negali būti siejamas su nusikaltimu padarytos žalos ir paskirtos bausmės dydžiu.

Be to, prokurorė tvirtina, jog apygardos teismas turėjo taikyti BK 72 straipsnį ir konfiskuoti automobilį Audi S8, valst. Nr. EDT 296, bei pinigus – 7 020 EUR ir 2800 Lt, kuriems buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad E. Ž. Audi S8 įsigijo iš lėšų, gautų vykdant nusikalstamą komercinę veiklą, o kratos metu surasti ir paimti pinigai – 7 020 EUR ir 2 800 Lt – taip pat buvo gauti nusikalstamu būdu. Šis turtas yra nusikalstamos veikos rezultatas, todėl atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius, todėl turi būti konfiskuotas. Teismo sprendimas perduoti šį turtą VMI žalai, padarytai nesumokėjus mokesčių, iš dalies padengti, yra neteisėtas ir akivaizdžiai neatitinka BK 72 straipsnio imperatyvių nuostatų. Prokurorės vertinimu, toks teismo sprendimas nepagrįstai pagerina E. Ž. padėtį, kadangi dalis žalos, padarytos jo nusikalstamais veiksmais, būtų atlyginta realizavus konfiskuotą turtą. Prokurorė nurodo, pagal teismų praktiką tam tikrais atvejais, kai nusikalstama veika gautas turtas grąžinamas savininkui (nukentėjusiajam) BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba kai tenkinamas pareikštas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo, turto konfiskavimas netaikomas. Tačiau prokurorė pažymi, kad toks sprendimas priimamas nusikalstamų veikų nuosavybei baudžiamosiose bylose, kuriose yra nukentėję fiziniai asmenys ar civiliniais ieškovais pripažintos įmonės, įstaigos, organizacijos dėl prieš juos padarytų nusikalstamų veikų praradę pinigines lėšas, vertybes ar kitokį turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-494/2013). Nurodo, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra nukentėjusiųjų fizinių ir juridinių asmenų, nes žalą dėl neteisėtos komercinės veiklos, nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo patyrė valstybė. Prokurorės teigimu, valstybę atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija nelaikytina nukentėjusiuoju (savininku) BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, todėl konfiskuotinas turtas negali būti perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai civiliniam ieškiniui padengti.

Prokurorė nurodo, jog apygardos teismas, nusprendžiu neišsprendęs kompiuterio „Asec Aspire 7736ZG“, Serija Nr. LXPAJA0C025107116272000, saugomo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdyboje, konfiskavimo klausimo, tuo pažeisdamas BPK 94 straipsnio nuostatas. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš E. Ž. parodymų, kratos protokolo, 2011 m. gruodžio 6 d. specialisto išvados Nr. 140-(06347)-ISI-7198 duomenų matyti, jog daiktai, naudojami nusikalstimui daryti, laikomi nusikaltimo priemonėmis ir yra konfiskuojami, todėl minėtas kompiuteris turi būti konfiskuotas (BK 72 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Prokurorės vertinimu, apygardos teismas, nors ir pagrįstai E. Ž. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, kurios neatitinka bausmės paskirties, prieštarauja teisingumo principui. Apygardos teismas, E. Ž. už BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirdamas tik 100 MGL baudą, o už kitus padarytus nusikaltimus parinkdamas jam švelniausią sankcijose numatytą bausmės rūšį – baudą, už kiekvieną nusikaltimą nustatydamas ženkliai mažesnius už bausmės vidurkį, numatytą BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte, baudos dydžius, nepakankamai įvertino E. Ž. nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį. Už BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, ne tik paskyrė švelnesnę, straipsnio sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – baudą, bet ir baudos dydį paskyrė ženkliai mažesnį nei už sunkius nusikaltimus numatytas bausmės vidurkis (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Be to, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos trūko pakankamai ilgai – daugiau nei 3 (trejus) metus, iš jos gautos pajamos viršija vieną milijoną litų, dalis šių pinigų, siekiant nuslėpti jų kilmę, buvo legalizuota civilinėje apyvartoje. Nusikaltimais E. Ž. padarė 68 585 Lt turtinę žalą valstybei, kadangi nemokėjo mokesčių. Taip pat prokurorė pažymi, jog nusikalstamu būdu gautos lėšos buvo pagrindinis E. Ž. pragyvenimo šaltinis.

Prokurorės vertinimu, nusikaltimų pobūdis ir pavojingumo laipsnis bei kitos įvardintos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės patvirtina, jog E. Ž. paskirtos bausmės dydis neatitinka proporcingumo principo, todėl siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, jam turėtų būti paskirta griežtesnė bausmė.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį dalyje, kurioje jis nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, ir priimti jam šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai rėmėsi tik jį kaltinančias įrodymais ir nevertino arba nepagrįstai kritiškai vertino jį teisinančius įrodymus, ir tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Nuteistasis tvirtina, jog apygardos teismas pripažino jį kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, be jokių tiesioginių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, vien tik tuo pagrindu, kad jis naudojosi banko mokėjimo kortelėmis esant šių kortelių teisėtų naudotojų sutikimui, ir kad iš netesėtos komercinės veiklos gautais pinigais, kito asmens – E. M. vardu įsigijo lengvąjį automobilį Audi S8, 15 000 Lt vertės, kadangi šioje dalyje jis nepateikė savo nekaltumo įrodymų.

Nurodo, jog iš esmės pripažino visas jam kaltinime inkriminuotas aplinkybes, tačiau ginčijo šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą. Paaiškina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kad iš savo pažįstamų ir draugų, jiems sutikus, gavo elektronines mokėjimo priemones (mokėjimo korteles) ir jų naudojo tapatybę patvirtinančius duomenis. Šias mokėjimo korteles jis naudojo vykdant neteisėtą komercinę veiklą, tačiau iš užsienio gautų bankinių pavedimų paslėpti nebandė ir jų neslėpė, šiais pinigais disponavo kaip savo gautais pinigais, už kuriuos pirkdavo verslui reikalingas prekes – automobilių detales. Pažymi, jog iš neteisėtos veiklos gautus pinigus jis gaudavo pavedimais į banko sąskaitas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šias pinigų sumas siekė legalizuoti vėlesniais su šiais pinigais atliekamais veiksmais. Pažymi, jog pinigų gavimo faktas yra akivaizdus ir objektyviai užfiksuotas, todėl yra paneigiama teismo išvada, jog pervesdamas pinigus į kitų asmenų sąskaitas, jis turėjo tikslą ir siekė nuslėpti gautas pajamas ir kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Nuosprendyje teismas tik formaliai preziumavo jo veiksmus įsigyjant ir parduodant automobilių detales bei aparatūrą kaip siekį šį turtą legalizuoti, nepagrįsdamas šio fakto ir neatskleidęs jo tyčios padaryti minėtą nusikaltimą turinio, t.y. neįrodė būtinojo šios nuskalstamos veikos sudėties požymio.

Nuteistasis nurodo, jog pats savaime vertimasis neteisėta ūkine-komercine veikla (BK 202 straipsnio 1 dalis), kuri pasireiškia prekių pirkimu ar pardavimu, nesant byloje neginčijamų duomenų apie kitokio turto įsigijimą būtent už iš netesėtos veiklos gautus pinigus, nesudaro pagrindo jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą (BK 216 straipsnio 1 dalis).

Nuteistasis nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais dėl 15 000 Lt nusikalstamu būdu gautų pinigų, paimtų grynais iš banko sąskaitų, panaudojimo 2011 m. birželio 1 d. sudarant automobilio Audi S8, valst. Nr. EDT 296, kuris buvo įregistruotas E. M. vardu, įsigijimo sandorį. Nuteistasis pažymi, jog teismas nenustatė neginčijamų įrodymų, kad būtent iš neteisėtos ūkinė-komercinės veiklos gautais pinigais buvo įgytas minėtas automobilis. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog minėtu sandoriu automobilį savo anūkui įsigijo E. M., automobilio įsigijimui davė 5 000 Lt, likusią sumą – 11 500 Lt paskolino E. K., apie ką liudija byloj esanti 2011 m. gegužės 27 d. paskolos sutartis. Šią aplinkybę E. K. patvirtino teisiamajame posėdyje. Pažymi, jog šis sandoris nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, be to, automobilio įsigijimo juridinis faktas įregistruotas VĮ Regitra. Visa tai patvirtina, kad jo veikoje nėra BK 216 straipsnio 1 dalyje reglamentuoto nusikaltimo sudėties. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų E. K. ir E. M. parodymus, kurie patvirtino pinigų jam skolinimo (davimo) faktą bei nepagrįstai atmetė kitus rašytinius įrodymus: paskolos sutartį, dokumentus, jog E. M. turėjo turto ir piniginių lėšų, ir tokiu būdu jam perkeldamas įrodinėjimo naštą.

Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugsėjo 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/83 ir 2012 m. birželio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/64 konstatuotas aplinkybes, kad 2008-2011 m. E. Ž. ir kitų asmenų vardu atidarytose Lietuvos Respublikos kredito įstaigose buvo vykdytos įvairios finansinės operacijos, nesusijusios su asmeniniais tikslais. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė D. K. patvirtino savo išvadas bei nurodė, kad atliekant E. Ž. gautų pajamų bei jų panaudojimo tyrimą nebuvo nustatyta, kad jis tiek iš savo sąskaitų, tiek iš kitų asmenų sąskaitų būtų pervedęs pinigus kažkokiam konkrečiam turtui įsigyti. Pažymi, jog tokios pozicijos laikėsi ir Panevėžio apygardos teismas, 2013 m. kovo 27 d. priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-337/2013, kurį apeliacinės instancijos teismas paliko galioti.

Dėl jam inkriminuoto BK 214 straipsnio 1 dalies nuteistasis nurodo, kad tikras elektronines mokėjimo korteles jis gavo teisėtai iš kaltinime nurodytų asmenų – M. Š., J. K., S. J., A. C. ir K. Š. Visi minėti asmenys teisme patvirtino leidę jam naudotis elektroninėmis mokėjimo kortelėmis, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis šias mokėjimo korteles bei juose esančius duomenis būtų gavęs apgaulės ar kitokiu neteisėtu būdu. Ta aplinkybė, jog naudodamas minėtų asmenų elektronines mokėjimo korteles vertėsi neteisėta komercine veikla, numatyta BK 202 straipsnio 1 dalyje, nesudaro pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį. Minėtų asmenų mokėjimo korteles jis gavo ir panaudojo vykdydamas neteisėtą komercinę veiklą esant jų sutikimui, be to, iš užsienio gautų bankinių pavedimų nebandė paslėpti ir neslėpė, gautais pinigais disponavo kaip savo, už kuriuos pirkdavo verslui reikalingas prekes, todėl teismas padarė faktiniais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, jog jo veiksmai atitinka BK 214 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Nuteistasis pažymi, jog įrodinėjimo našta negali būti perkeliama kaltinamajam. Tuo tarpu iš skundžiamo teismo nuosprendžio formuluočių matyti, kad jis privalėjo įrodyti savo nekaltumą, jog tai jis nesurinko įrodymų, kad kreditines banko korteles gavo teisėtai, kad automobilis Audi S 8 buvo įgytas ne iš už neteisėtos komercinės veiklos gautas lėšas, o kitais turėtais teisėtais pinigais, dėl ko teismas juo nepatikėjo ir už tai nuteisė, todėl nuosprendis šioje dalyje iš esmės prieštarauja teismų praktikai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo E. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, savo išvadas pagrįsdamas teisėtais būdais bei Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gautų ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas neišdėstė vienos pripažintos įrodyta E. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė bausmę. Taip pat kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė su turto konfiskavimo susijusius klausimus. Nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo trūkumai laikomi esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu ( BPK 369 straipsnio 3 dalis ) ir tai sudaro pagrindą panaikinti nuosprendžio dalį ir priimti naują nuosprendį.

Skundžiamas nuosprendis dalyje, kurioje netinkamai išspręsti turto konfiskavimo klausimai ir areštuotas E. Ž. turtas perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai žalai atlyginti bei neišspręstas daikto – kompiuterio „Asec Aspire 7736ZG“ konfiskavimo klausimas, keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 214 straipsnio inkriminavimo

Nuteistasis neneigia svetimas M. Š., J. K., S. J., A. C. ir K. Š. elektronines mokėjimo priemones bei jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (PIN kodus, slaptažodžius, identifikavimo kodus) panaudojęs vykdant neteisėtą komercinę veiklą, tačiau tvirtina tai daręs esant minėtų asmenų – teisėtų naudotojų – sutikimui, todėl teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktiniais duomenimis nepagrįstą išvadą dėl jo veiksmų atitikties BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Šie apelianto argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 214 straipsnį, be kitų alternatyvių nusikalstamų veikų, baudžiamoji atsakomybė taip pat numatyta ir tam, kas neteisėtai disponavo elektronine priemone arba jos duomenimis.

Teismų praktikoje pripažinta, jog banko mokėjimo kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, šiuo atveju banko korteles išdavusiai institucijoms, kurios pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartis tik jos turėtojams, šiuo atveju M. Š., J. K., S. J., A. C. ir K. Š., suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemonėmis, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui, taigi ir nuteistajam E. Ž., šios banko kortelės yra svetimos, o disponavimas jomis bei jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis yra neteisėtas.

Neteisėto disponavimo elektronine priemone arba jos duomenimis atveju kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog svetimos banko mokėjimo kortelės įgijimas ir laikymas yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, Nr. 2K-215/2012, Nr. 2K-179/2013). Apeliantas neneigia puikiai supratęs, jog nuo 2008 m. kovo 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d. įgijo ir laikė svetimas, t. y. ne jo, o kitų aukščiau įvardintų asmenų vardu išduotas banko priemones (Lietuvos Respublikoje veiklą vykdančių bankų mokėjimo korteles), jų banko sąskaitų numerius ir jų naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis: slaptažodžius, prisijungimo kodus, vartotojo ID, reikalingus finansinei operacijai atlikti.

Objektyvieji neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone ir jos duomenimis požymiai pasireiškė E. Ž. atliktais aktyviais veiksmais – svetimos kortelės neteisėtu įgijimu ir laikymu. Apelianto argumentai, kad minėtas elektronines mokėjimo priemones ir jų duomenis nuteistasis įgijo ir laikė minėtų asmenų sutikimu apelianto atsakomybei pagal BK 214 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi, nes, kaip minėta, kiekvienam trečiajam asmeniui emitento išduoti mokėjimo instrumentai yra svetimi, todėl ir disponavimas jais yra neteisėtas.

Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. Ž. svetimas elektronines mokėjimo priemones (banko korteles) ir svetimus tapatybės patvirtinimo duomenis, įgijo ir laikė suprasdamas, jog elektroninės mokėjimo priemonės jam nepriklauso, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks banko mokėjimo kortelių ir identifikavimo duomenų įgijimo ir laikymo būdas yra neteisėtas ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 216 straipsnio inkriminavimo ir BPK 305 straipsnio pažeidimo

Pagal BK 216 straipsnį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, galiojusi iki 2014-01-07) atsako tas, kas, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. Ši Baudžiamojo kodekso norma saugo valstybės finansų sistemą nuo pastangų įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje, siekdama išlaikyti finansų sektoriaus stabilumą, reputaciją bei vieningą rinką.

BK 216 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (tokia kilmė negali būti preziumuojama); 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos). Kalbant apie subjektyviuosius požymius, pažymėtina, kad nagrinėjamai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-467-2012).

Nuteistasis ginčija jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 216 straipsnį, teigdamas, kad iš neteisėtos komercinės veiklos – automobilių detalių ar aparatūros prekybos internetu – pinigų sumas jis gaudavo pavedimu į savo bei kitų asmenų banko sąskaitas, naudotas jų sutikimu, šių pinigų gavimo faktas akivaizdus ir objektyviai užfiksuotas, ir tai, jo įsitikinimu, patvirtina, jog tikslo ir siekio nuslėpti gautas pajamas jis neturėjo. Šie nuteistojo argumentai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta nusikalstama pinigų kilmė iš neteisėtai stambiu mastu vykdytos komercinės veiklos, to neneigia ir pats apeliantas. Nustatyta ir tai, kad nusikalstamu būdu gautais pinigai E. Ž. disponavo, atlikdamas finansines operacijas savo bei kitų asmenų vardu atidarytose banko sąskaitose, ir iš neteisės veiklos gautus pinigus naudojo neteisėtoje komercinėje veikloje, taip pat ir tenkindamas savo kasdienius asmeninius poreikius. Šias byloje esančiais objektyviais įrodymais pagrįstas aplinkybes nuteistasis E. Ž. pripažino teisiamajame posėdyje ir patvirtino savo apeliaciniame skunde, tačiau nuteistasis nesutinka su jam inkriminuota aplinkybe, kad iš neteisėtai vykdytos komercinės veiklos gautų pajamų jis įsigijo automobilį Audi S8 ir įregistravo jį kito asmens vardu, tokiu būdu siekdamas nuslėpti iš nelegalios veiklos gautas pajamas.

Teisiamajame posėdyje E. Ž. nurodytas aplinkybes, jog 5 000 Lt automobiliui Audi S8 įgyti jam davė močiutė E. M., o kitą dalį – 11 500 Lt paskolino E. K., apklausti teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai E. M. bei E. K., tačiau tiek nuteistojo E. Ž., tiek ir šių liudytojų parodymai dėl juose esančių prieštaravimų visų bylos aplinkybių kontekste pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti nepatikimais, prieštaraujančiais bylos aplinkybėms ir tuo pagrindu atmesti.

Apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja E. M. iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu dėl automobilio pirkimo duotus parodymus (t. 5, b.l. 85-86), kad ji su vyru anūkui E. Ž. patikėjo jiems nupirkti ne daugiau kaip 5 000 Lt kainuojantį automobilį. Tvirtino, kad anūko nupirktu automobiliu kelis mėnesius važinėjo jos vyras, bet dėl prastos sveikatos nusprendė šį automobilį patikėti anūkui E. Ž.. Paaiškino, jog ji važiavo registruoti automobilį, pasirašė dokumentus, tačiau neprisiminė, kaip jis atrodė, kokios spalvos buvo ir tiksliai už kokią sumą buvo pirktas. Tuo atveju, jeigu, kaip nurodo liudytoja E. M., net du mėnesius šis automobilis buvo valdomas jos vyro, neabejotina, kad bent jau automobilio dydį (limuzinų klasės automobilis) ir spalvą logiškai bei aiškiai parodymus dėstanti liudytoja galėjo ir turėjo prisiminti, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad faktiškai E. Ž. priklausantis ir jo valdomas automobilis Audi S8 tik formaliai buvo įregistruotas jo močiutės E. M. vardu.

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas E. K. tvirtino E. Ž. neterminuotai ir be palūkanų paskolinęs likusią automobiliui Audi S8 įsigyti reikalingą sumą – 11 500 Lt, nors pats šiuos pinigus nurodė gavęs iš kredito įstaigos kaip terminuotą paskolą. Liudytojas E. K. negalėjo nurodyti, kuo užsiima ir kokias pajamas gauna E. Ž., todėl akivaizdu, kad nežinojo, ar E. Ž. iš viso turės galimybę grąžinti jam neterminuotą paskolą, už kurią pats bankui nustatytais terminais mokėjo palūkanas. Tokius liudytojo E. K. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nelogiškais ir juos atmetė.

Automobilį Audi S8 E. Ž. pardavęs liudytojas A. L. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog iš E. Ž. jis suprato, kad šis perka automobilį sau, tačiau močiutės vardu, nes savo vardu sakė „nelabai gali“. Be liudytojo A. L., liudytojų E. M. ir E. K. duotus prieštaringus parodymus paneigia ir paties nuteistojo E. Ž. teisiamojo posėdžio metu duoti nelogiški paaiškinimai. Apklausiamas teisme E. Ž. patvirtino, kad močiutė jį paprašė surasti automobilį, kurio kaina neviršytų 5 000 Lt, tačiau jis dar dvigubai tiek pasiskolino iš draugo, nors tuo metu jo oficialias mėnesio pajamas tesudarė 320 Lt socialinė pašalpa, ir už 15 000 Lt nupirko seneliams limuzinų klasės automobilį. Nuteistasis taip pat aiškino, jog tikrosios automobilio kainos močiutei nenurodęs dėl to, kad ji nesinervintų ir neieškotų pinigų skolai grąžinti, tačiau iš tos pačios močiutės jis teigia pasiskolinęs dar 27 000 Lt planuojamoms vestuvėms ir povestuvinei kelionei, nors, kaip matyti, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtų rengiamasi vestuvėms, nėra. Tuo tarpu liudytoja E. M., ikiteisminio tyrimo metu tvirtinusi, jog visas santaupas, t.y. 27 000 Lt anūkui paskolino, teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog šiuos pinigus jam padovanojo vestuvėms, kurios, kaip matyti, konkrečiai dar nebuvo planuojamos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojas – nuteistojo draugas E. K. savo parodymais dėl neterminuotos paskolos bei liudytoja – nuteistojo močiutė E. M. siekė palengvinti E. Ž. teisinę padėtį, nes močiutės sprendimas padovanoti niekur nedirbančiam anūkui visas gyvenimo santaupas – 27 000 Lt – kažkada tik ateityje planuojamoms vestuvėms ir kelionei, kai tuo tarpu konkrečiam daiktui (automobiliui) nupirkti jos tvirtinimu buvo nustatytas pinigų limitas, prieštarauja jos parodymų logikai. Be to, iš 2012 m. birželio 28 d. specialisto išvados Nr. 5-5/64 matyti, jog 2011 m. gegužės-birželio mėnesiais, t.y. tuo metu, kai buvo pirktas automobilis Audi S8, nuteistasis E. Ž. iš K. Š., A. C. ir S. J. sąskaitų banke išgrynino ženkliai didesnę pinigų sumą negu močiutės vardu pirkto automobilio kaina. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė D. K. nurodė, kad tik 2011 m. gegužės mėnesį per bankomatus buvo išgryninta 49 440 Lt. Tuo tarpu nuteistojo akcentuojama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugsėjo 29 d. ir 2012 m. birželio 28 d. specialisto išvadose atitinkamai Nr. 5-5/83 ir Nr. 5-5/64 nurodoma aplinkybė, jog 2008-2011 metais E. Ž. ir kitų asmenų vardu atidarytose Lietuvos Respublikos kredito įstaigose buvo vykdytos įvairios finansinės operacijos, nesusijusios su asmeniniais tikslais, jo veiksmų vertinimui BK 216 straipsnio 1 dalies prasme nėra reikšminga.

Pažymėtina, jog 2011 m. rugsėjo 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/83, kurioje konstatuota minėta aplinkybė, jog 2008-2011 metais buvo vykdomos įvairios finansinės operacijos, nesusijusios su asmeniniais tikslais, yra paaiškinta, kad pagal tyrimui pateiktus duomenis buvo nustatytos įnešamos ir išgryninamos piniginės lėšos bankomatuose, pervedamos internetu, atliekamos finansinės operacijos su Lietuvos bei užsienio fiziniais ir juridiniais asmenimis. Tuo tarpu tai, kokiems tikslams ir kokiems asmenims buvo nurašyti pinigai, tyrimo metu nenustatyta, nes tam trūko duomenų (t. 3, b.l. 119-195). 2012 m. birželio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/64, be kita ko, taip pat buvo konstatuota, kad E. Ž. vykdė komercinę veiklą, kurios metu gavo pajamų (t. 4, b.l. 7-126). Atsižvelgiant į tai, apelianto iš specialisto išvadose išdėstytų aplinkybių konteksto ištrauka formuluotė „<...jog 2008-2011 metais buvo vykdomos įvairios finansinės operacijos, nesusijusios su asmeniniais tikslais...>“, nereiškia, jog visi 2008-2011 metais E. Ž. per bankomatus išgryninti iš neteistos komercinės veiklos gauti pinigai buvo išimtinai apyvartinės lėšos, kadangi išgrynintų pinigų panaudojimo tikslas (-ai) ir jais disponavusių asmenų ratas minėtų tyrimų metu nebuvo analizuotas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis E. Ž. iš neteisėtai stambiu mastu vykdytos komercinės veiklos gavo pajamų, kurios ženkliai viršijo močiutės E. M. vardu įregistruoto automobilio Audi S8 kainą, o byloje apklaustų liudytojų E. M. ir E. K. parodymai dėl E. Ž. perduotų ir paskolintų pinigų sumų pripažinti nepatikimais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad automobilį Audi S8 E. Ž. įsigijo iš jo vykdytos nelegalios veiklos gautų pajamų.

Ištyrusi įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog dalį nusikalstamu būdu gautų pinigų – 15 000 Lt, paimtų grynais iš banko sąskaitų, nuteistasis E. Ž. panaudojo sudarydamas sandorį – 2011 m. birželio 1 d. Šiaulių mieste, iš A. L. nusipirko automobilį Audi S8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį, siekdamas nuslėpti pinigų nusikalstamą kilmę, įregistravo E. M. vardu. Nekelia abejonių, kad nuteistasis E. Ž. suvokė, jog tokiu būdu jis siekia nuslėpti, kad automobilis pirktas iš nelegalios veiklos gautų pinigų, ir būtent to siekė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs apelianto E. Ž. veiką pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisiamojo posėdžio protokolas ir skundžiamo nuosprendžio analizė patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino E. Ž. kaltinamajame akte pagal BK 216 straipsnio 1 dalį inkriminuoto 15 000 Lt nusikalstamu būdu gautų pinigų panaudojimo automobiliui Audi S8 įgyti ir įregistravimo kito asmens vardu, siekiant nuslėpti pinigų nusikalstamą kilmę, aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus ir pakankamai motyvavo išvadą, jog E. Ž. šį automobilį įsigijo iš lėšų, jo gautų vykdant nusikalstamą komercinę veiklą, o įgydamas automobilį svetimu vardu, slėpė lėšų šaltinį ir įgijimo būdą, tačiau dėl nenustatytų priežasčių nuosprendžio aprašomojoje dalyje šių įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių neišdėstė.

Įstatymų leidėjo nustatyta, jog teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bet ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant nuosprendžio surašymui keliamų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų. Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame nuosprendyje neišdėstęs visų įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių, apygardos teismas suvaržė E. Ž. teisę žinoti, kokios nusikalstamos veikos ir kokia apimtimi pripažintos nuosprendžiu įrodytomis ir tuo padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, sukliudžiusiu teismui išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Šis esminis nuosprendžio surašymo trūkumas turi būti ištaisomas šioje dalyje nuosprendį panaikinus ir priėmus naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pripažįsta įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, kad E. Ž. dalį nusikalstamu būdu gautų pinigų – 15 000 Lt, paimtų grynais iš banko sąskaitų, panaudojo sudarydamas sandorį – 2011 m. birželio 1 d. Šiaulių mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš A. L. nusipirko automobilį Audi S8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį, siekdamas nuslėpti pinigų nusikalstamą kilmę, įregistravo E. M. vardu VĮ Regitros Panevėžio filiale, esančiame Panevėžyje, Pramonės g. 12.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde prokurorė sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam E. Ž. pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už visus jam inkriminuotus nusikaltimus paskyrė švelnesnę nei numato įstatymas bausmės rūšį – baudos bausmes, tačiau tvirtina, jog nustatydamas bausmės dydį, teismas, nepakankamai įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, ir paskyrė jam per mažas baudas, kurios neatitinka bausmės paskirties bei prieštarauja teisingumo principui.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių sistemą pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Nuosprendžio bausmės skyrimo motyvai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. Ž. bausmę, įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą (BK 54 straipsnis), o individualizuodamas skiriamas bausmes, tinkamai įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų, asmenybės pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir už BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalį, pagrįstai paskyrė jam švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kaip ir už kitas jam inkriminuotas BK 202 straipsnio 1 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas – šių straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – baudą.

Apygardos teismas atsižvelgęs į tai, kad E. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos apysunkių nusikaltimų, o jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 216 straipsnio 1 dalyje – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 ir 5 dalys), yra padarytos jam vykdant neteisėtą komercinę veiklą, kuri įstatymų nustatyta tvarka įregistruota nebūtų draudžiama ir nusikalstama, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs BK 202 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir labai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes pripažino, tik nesutiko su jų kvalifikavimu, padėjo išsiaiškinti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pagrįstai sprendė, jog E. Ž. padarytos nusikalstamos veikos yra mažiau pavojingos nei rūšinis tokių nusikalstamų veikų pavojingumas, įstatymų leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo už padarytas nusikaltimas veikas sankcijose. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. Ž. bausmes, taip pat pagrįstai atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingus jo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad jis nusikalto būdamas jauno amžiaus (veikos pradėtos, kai jam buvo 19 metų), anksčiau teistas nebuvo, o šiuo metu yra įregistravęs individualią veiklą, taip pat dirba pagal darbo sutartį, moka mokesčius, darbovietėje charakterizuojamas gerai, sukūrė šeimą, be to, atlygino dalį padarytos žalos valstybei, o dėl likusios nesumokėtų mokesčių sumos sudarė susitarimus įsiskolinimą mokėti dalimis pagal įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartyse nustatytus mokėjimo grafikus, kurių laikosi.

Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės argumentu, jog apygardos teismas E. Ž. už BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirdamas 100 MGL baudą, o už kitus jo padarytus nusikaltimus nustatydamas ženkliai mažesnius už bausmės vidurkį, numatytą BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte, baudos dydžius, nepakankamai įvertino E. Ž. nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį ir dėl to paskyrė jam per švelnias bausme, t.y. per mažas baudas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog esminę reikšmę turi ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas, todėl įvertinus tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu E. Ž. buvo labai jauno amžiaus, iki šių nusikalstamų veikų padarymo nebuvo teistas, jo bendradarbiavimą išsiaiškinant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei pastangas sumažinti neigiamas nusikalstamos veikos pasekmes, nustatyta tvarka gražinant įsiskolinimą valstybės biudžetui. Nuteistojo E. Ž. elgesys po nusikalstamų veikų padarymo parodo, jog jis pakeitė savo gyvenimo būdą – naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba, moka mokesčius valstybei, o padidinus jam paskirtas baudas, kaip to prašo prokurorė, būtų apsunkintos galimybės vykdyti su valstybės institucijomis pasirašytas įsiskolinimo atidėjimo sutartis ir kuo greičiau atlyginti valstybei padarytą žalą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. Ž. už padarytas nusikalstamas veikas paskirdamas bausmės rūšį ir dydį baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai, todėl nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių rūšis ir dydžiai paliktini galioti.

Dėl turto konfiskavimo

Teisėjų kolegija sutinka su prokurore, jog apygardos teismas turėjo taikyti BK 72 straipsnį ir konfiskuoti E. M. vardu registruotą automobilį Audi S8, valst. Nr. EDT 296, bei E. Ž. gyvenamojoje vietoje rastus pinigus – 7 020 EUR ir 2 800 Lt.

BK 72 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininkus ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, parduotas ar dėl kitų priežasčių dingęs ir dėl to jo negalima paimti natūra, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi, remiantis šiomis BK 72 straipsnio nuostatomis, turi būti konfiskuojami ir kaltininko iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kiti materialą vertę turintys daiktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012 ir kt.).

Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta, kad E. Ž. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu surasti ir paimti pinigai – 7 020 EUR ir 2 800 Lt – buvo gauti iš jo vykdytos nusikalstamos komercinės veiklos, o automobilis Audi S8 įsigytas iš lėšų, gautų vykdant nusikalstamą komercinę veiklą. Taigi nusikalstamu būdu įgytas automobilis ir rasti pinigai yra E. Ž. padaryto nusikaltimo rezultatas ir atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšių, todėl neabejotinai turi būti konfiskuotas. Teisėjų kolegija pritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentui, jog valstybę atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija nelaikytina nukentėjusiuoju (savininku) BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, todėl konfiskuotinas turtas negali būti tiesiogiai perduodamas Valstybinei mokesčių inspekcijai žalia, padarytai nesumokėjus mokesčių, padengti.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas perduoti šį turtą Valstybinei mokesčių inspekcijai E. Ž. nusikalstamais veiksmais valstybei padarytai žalai, atsiradusiai dėl nesumokėjus mokesčių, iš dalies padengti, yra neteisėtas ir akivaizdžiai neatitinka BK 72 straipsnio imperatyvių nuostatų, todėl yra panaikinamas, o E. Ž. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu surasti ir paimti pinigai – 7 020 EUR ir 2 800 Lt bei E. M. vardu įregistruotas automobilis Audi S8 konfiskuoti kaip nusikalstamos veiklos rezultatas. Tuo tarpu prokurorės prašymas taikyti E. Ž. 1 105 951,66 Lt vertės turto konfiskavimą, šią sumą išieškant iš E. Ž. turto, atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog teismui nustačius nusikalstamą pinigų kilmę, jie turi būt konfiskuoti, o BK 72 straipsnio taikymo klausimas negali būti siejamas su nusikaltimu padarytos žalos ir paskirtos bausmės dydžiu. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos 1 105 951,66 Lt E. Ž. gautos pajamos yra kiek daugiau nei trejų metų neteisėtos komercinės veiklos apyvarta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog minėta gautų pajamų suma, kurios iš esmės yra apyvartinės lėšos, neatspindi realaus E. Ž. praturtėjimo iš šios veiklos, todėl konfiskuoti šią sumą iš nuteistojo, išieškant iš jo turto, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nustatant konfiskuotiną sumą, atsižvelgtina į tai, kokią konkrečią turinę naudą (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gautus pinigus) gavo kaltininkas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog E. Ž. gautų pajamų suma neatspindi realaus E. Ž. praturtėjimo iš neteisėtai jo vykdytos komercinės veiklos.

Teisėjų kolegija sutinka ir su kitu prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog apygardos teismas nuosprendžiu neišsprendęs kompiuterio „Asec Aspire 7736ZG“, serija Nr. LXPAJA0C025107116272000, saugomo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdyboje, kuris buvo naudojamas E. Ž. nusikalstamoje veikloje, konfiskavimo klausimo, pažeidė BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Daiktai, naudojami nusikalstimui daryti, šiuo atveju minėtas kompiuteris, yra nusikaltimo priemonėmis ir atitinka vieną iš BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų konfiskuotino turto rūšių, todėl turi būti konfiskuoti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nusprendė:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį dėl E. Ž. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje ir nubaudimo 100 MGL dydžio ( 13000 Lt. ) bauda, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pripažinti įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, kad E. Ž. dalį nusikalstamu būdu gautų pinigų – 15 000 Lt, paimtų grynais iš banko sąskaitų, panaudojo sudarydamas sandorį – 2011 m. birželio 1 d. Šiaulių mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš A. L. nusipirko automobilį Audi S8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį, siekdamas nuslėpti pinigų nusikalstamą kilmę, įregistravo E. M. vardu VĮ Regitra Panevėžio filiale, esančiame Panevėžyje, Pramonės g. 12.

Pripažinti E. Ž. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje ir nubausti jį 100 MGL dydžio ( 13000 Lt. ) bauda.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį - iš E. Ž. konfiskuoti automobilį AUDI S8, valstybinis numeris EDT 296, piniginės lėšas - 7 020 EUR (septynis tūkstančius dvidešimt euro) EUR ir 2 800 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus litų) bei nešiojamąjį kompiuterį „Asec Aspire 7736ZG“, Serija Nr. LXPAJA0C025107116272000, saugomą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdyboje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Linas ŽukauskasTeisėjai Rūta MickevičienėKęstutis Jucys