- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-21
- Bylos Nr.
- 1A-123-238-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00920-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- V. V., L. P.
- Advokatai
- Stasė Kupčiūnienė, Ramutė Budrytė
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-123-238/2013;
Teisėjas V. Stangvilienė Teisminio proceso Nr.1-52-1-00920-2012-5;
2013 m. sausio 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Arūno Paštuolio ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui J. V., nuteistojo V. V. gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, nuteistojo L. P. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. P. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK (toliau – LR BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, ir V. V. nuteistas pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. P. ir V. V. pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2012-08-10, apie 21.50 val., (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bendrais veiksmais, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą prikibo prie nukentėjusiojo G. K. ir V. V. sudavus smūgius į galvą bei pargriovus nukentėjusįjį ant žemės, pastarajam L. P. kelis kartus įspyrė į šoną, taip sukeldami G. K. fizinį skausmą. Po to iš gulinčio nukentėjusiojo liemenės vidinės kišenės V. V. ištraukė piniginę, 10 Lt vertės, kurioje buvo 80 Lt bei dokumentai, taip padarė nukentėjusiajam 90 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. V. prašo nuosprendį pakeisti, vadovaujantis BK 62 straipsniu, paskirti švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę arba ją sušvelninti. Skunde nurodoma, jog nusikaltimas padarytas spontaniškai, be išankstinio plano, t. y. tik dėl to, jog neblaivus nukentėjusysis paprašė cigarečių. Šis veiksmas skundo autoriui pasirodė įžeidžiantis, todėl nesusivaldęs sudavė jam smūgį. Nukentėjusiajam nukritus, pastarąjį toliau spardė tik L. P., kurio įtakotas V. V. apkraustė sumuštojo kišenes. Nusikalstamos veikos spontaniškumą patvirtina ir tai, jog konfliktas įvyko šviesiu paros metu, viešoje vietoje, prie parduotuvės. Įvertinus nurodytas nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes bei tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl jo gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino žalą, po nusikaltimo padarymo jam su drauge (partnere) gimė dukra, jis pradėjo dirbti ir yra teigiamai darbdavio charakterizuojamas, vadovaujantis BK 62 straipsniu prašo skirti švelnesnę, nei numato įstatymas bausmę arba paskirtą sušvelninti.
Apeliaciniu skundu L. P. prašo nuosprendį pakeisti, paskiriant švelnesnę bausmę. Skunde nurodoma, jog apeliantas anksčiau nėra teistas už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, augina tris mažamečius vaikus, jo nusikalstamas vaidmuo buvo antraeilis, nukentėjusiojo atsiprašė, o dėl padarytų veiksmų gailisi.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjos prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliantai V. V. ir L. P. neginčija kaltės ir jų nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistasis V. V. skundžia bausmės skyrimą, nurodydamas, jog skirdamas bausmę, apylinkės teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimo taisykles. Kolegija konstatuoja, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Kolegija pažymi, kad BK 62 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantas pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytą nusikaltimą.
BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra nustatyta bent viena šio straipsnio 1-6 punktuose numatytų sąlygų. Tai yra: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs, ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Šioje byloje nenustatyta sąlygų, kurios minimos BK 62 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1-6 punktuose. Taigi, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia galimybės nuteistajam taikyti BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalies nuostatų ir skirti švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę.
Individualizuodamas V. V. bausmę teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos stadiją, kaltės formą ir rūšį – padarė tyčinį, baigtą, apysunkį nusikaltimą, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas neblaivus, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, įvertino asmenybę apibūdinančius duomenis – V. V. anksčiau teistas už plėšimus, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, buvo baustas administracine tvarka. Įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, teismas paskyrė V. V. vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. žymiai mažesnę, nei bausmės, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, sankcijos vidurkis. Dėl to, apeliacinio skundo argumentai, kad jis privalo auginti ir išlaikyti mažametę dukrą ar, kad susirado darbą, yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio, savaime nesudaro pagrindo ir sušvelninti jam paskirtos bausmės.
Kolegija pažymi, jog BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str.).
Kolegija konstatuoja, kad ir skirdamas bausmę apeliantui L. P., minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas aplinkybes - tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo teismas teisingai pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams atlikti, ir bendrininkų grupėje, teisingai vertino kaip sunkinančią atsakomybę aplinkybes. Apeliantas bendrininkaudamas padarė tyčinį, savanaudišką, apysunkį, baigtą nusikaltimą. Apeliantas ne kartą buvo teistas anksčiau, nusikalto neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai apeliantui L. P. skyrė laisvės atėmimo bausmę.
BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ar jos dydį, skaičiuodamas bausmę nuo jos vidurkio. Skirdamas žymiai mažesnę, nei sankcijoje numatytas vidurkis, bausmę, įvertintas nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, apelianto L. P. kaltės forma ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvai bei tikslai, kaltinamojo asmenybė ir atsakomybę lengvinančioss ir sunkinančios aplinkybės, t. y. aplinkybes, į kurias privaloma atsižvelgti, skiriant bausmę. Tai, jog apeliantas augina ir privalo išlaikyti tris mažamečius vaikus, savaime nesudaro pagrindo dar labiau sušvelninti galutinę bausmę, nes kaip minėta, jos dydis ir taip nesiekia sankcijose numatytos bausmės vidurkio, o skunde nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos ir kitų bylos aplinkybių kontekste. Kolegijos nuomone, būtent teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Kolegijos įsitikinimu, L. P. bausmė paskirta teisingai, jos dydis nėra per griežtas ir neprieštarauja teisingumo principui.
Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto L. P. argumentas, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis.
Pagal LR BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. LR BK 56 straipsnio 1 dalis numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad abu apeliantai yra recidyvistai, todėl teismas pagrįstai jiems skyrė laisvės atėmimo bausmę.
Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundų motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl apeliantų L. P. ir V. V. apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo L. P. ir V. V. apeliacinius skundus atmesti.