Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį V. K. dėl kelio servituto nustatymo ir pagal atsakovės V. K. priešieškinį dėl kompensacijos ir atlyginimo už naudojimąsi servitutu, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, A. R., B. R., F. S., E. S., A. K., S. Č.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti priklausančiam atsakovei V. K. 0,4523 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), 4 metrų pločio, 62,71 metrų ilgio, 0,0268 kv.m ploto kelio servitutą, 2010 m. birželio 18 d. žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „S“, patekti į priklausantį ieškovui V. M. 0,13 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad ieškovas V. M. yra J. M. sūnus ir vienintelis įpėdinis. 1994 m. gegužės 24 d. ieškovo tėvui J. M. buvo skirtas asmeninio ūkio žemės sklypas, 2007 m. birželio 1 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu buvo patvirtintas 10 arų žemės sklypas, ir atkuriant nuosavybės teises, buvo suformuotas 13 arų žemės sklypas. Tačiau, formuojant šį žemės sklypą, aplink kurį esantys visi žemės sklypai jau buvo suformuoti ir įteisinti anksčiau, ieškovo žemės sklypas liko be privažiavimo. Ieškovas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad žemės sklypas negali būti be privažiavimo ir kad anksčiau privažiavimas į jo žemės sklypą ėjo būtent per atsakovei priklausantį žemės sklypą, dar tarybiniais laikais patekimas prie tvenkinio vėl gi ėjo per atsakovei šiai dienai priklausantį žemės sklypą, ieškovo žiniomis ir pagal žemėtvarkos projektą ta vieta buvo numatytas privažiavimas, yra pareiškęs reikalavimą, kad servitutinis kelias būtų nustatytas būtent per atsakovei priklausantį žemės sklypą. Ieškovas mano, kad servitutas turi būti nustatytas neatlygintinis, nes žemės sklypas ieškovui suformuotas nuosavybės teisių atkūrimo procese ir jeigu Utenos apskrities viršininko administracija, kuri tuo metu vykdė žemės reformos darbus, būtų tinkamai vykdžiusi savo funkcijas ir, tiek formuojant žemės sklypą atsakovei, tiek ir kitiems asmenims, būtų numačiusi, kad ateityje taip pat dar bus formuojami kiti žemės sklypai ir būtų tuo metu išsprendusi privažiavimo prie ieškovui priklausančio žemės sklypo klausimą, tai ieškovui būtų nuosavybės teisės perduotos neatlygintinai su privažiavimu. Teismui manant, kad atsakovei dėl prašomo nustatyti servituto sukeliami tam tikri nepatogumai, ji turės tam tikrų išlaidų, teismas gali sprendime aptarti tą klausimą, kad atsakovė V. K. turi teisę pareikšti reikalavimą dėl servituto nustatymu padarytų nuostolių atlyginimo dabartinei Nacionalinei žemės tarnybai, kaip buvusios Utenos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai.

Atsakovė V. K. pateikė teismui priešieškinį, prašydama tuo atveju, jeigu jai priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovo naudai bus nustatytas kelio servitutas, priteisti iš ieškovo jos naudai 7 723,43 Lt kompensaciją už tvoros perkėlimą ir atlyginimą už naudojimąsi servitutu po 200 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, indeksuojant jas Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį atmetė. Priteisė iš V. M. V. K. naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 304 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 2 500 Lt išlaidų advokatų pagalbai apmokėti, iš viso 2 804 Lt. Teismas konstatavo, kad prašydamas nustatyti kelio servitutą atsakovės žemės sklypui, ieškovas nepateikė įrodymų, kad tai yra vienintelis ir racionaliausiais būdas privažiuoti prie jo žemės sklypo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad nustatyti kitiems, su jam priklausančiu žemės sklypu besiribojantiems žemės sklypams, kelio servitutą patekti į ieškovo žemės sklypą yra neįmanoma arba žymiai sudėtingiau. Ieškovo pagrindinis motyvas, kodėl kelio servituto nustatymui jis pasirinko būtent atsakovės žemės sklypą, yra tai, kad jo manymu, kažkada anksčiau (tarybiniais laikais) privažiavimas į ieškovo žemės sklypą ėjo būtent per atsakovei priklausantį žemės sklypą. Liudytojas G. K. – Valstybinio žemėtvarkos instituto inžinierius matininkas, kuris paruošė kelio servituto projektą, paaiškino, kad anksčiau buvo keliukas iki balos, buvusios valstybinėje žemėje, kad būtų galima prie jos privažiuoti gaisro atveju, ir tas keliukas papuolė į atsakovės žemės sklypą. Atsakovės pateikti teismui dokumentai – Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Ignalinos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2010 m. birželio 29 d. raštas ir Ignalinos seniūnijos 2010 m. gegužės 17 d. pažyma patvirtina, kad esanti atsakovės žemės sklype kūdra (prūdas) nėra priešgaisrinis rezervuaras. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, sprendė, jog keliukas ar privažiavimas prie vandens telkinio, esančio atsakovės žemės sklype, kažkada, kai atsakovė dar nebuvo šio sklypo savininkė ir žemė buvo valstybinė, galėjo būti, tačiau tai nesudaro teisėto pagrindo ieškovo reikalavimui, kad būtent to buvusio keliuko ar privažiavimo vietoje būtų nustatytas kelio servitutas privažiuoti į ieškovo sklypą. Atsakovei priklausančiame žemės sklype yra jos namų valda, šį žemės sklypą ji teisėtai apsitvėrė (byloje nėra jokių duomenų, kad jos įrengta tvora yra neteisėtas statinys), atsakovei įsigyjant šį žemės sklypą, jokių servitutų nustatyta nebuvo. Be to, servituto nustatymas atsakovės žemės sklypui pareikalautų nemažai papildomų darbų ir išlaidų - atsakovės kartu su priešieškiniu pateikta lokalinė sąmata patvirtina, kad tvoros perkėlimo darbai kainuotų 7 723,43 Lt - kurias padengti ieškovas atsisako, nes prašo nustatyti neatlygintiną servitutą. Ieškovas nei savo pateiktame ieškinyje, nei pasisakymuose teismo posėdžio metu visiškai neanalizavo ir nevertino galimybių įrengti privažiavimą prie jo žemės sklypo kitose vietose, t.y. nustatant kelio servitutą kuriam nors kitam gretimam žemės sklypui. Teismas sprendė, kad, reikalaudamas nustatyti kelio servitutą būtent atsakovės žemės sklypui, ieškovas privalėjo neginčijimai įrodyti, kad tai yra vienintelė galimybė jam patekti į savo žemės sklypą, tačiau ieškovas tokių įrodymų nepateikė bei nepaneigė atsakovės nurodytų kitų privažiavimo prie ieškovo žemės sklypo variantų. Atsakovės atstovas teisme paaiškino, kad per gretimai esantį B. R. ir A. R. žemės sklypą atstumas iki valstybinio kelio yra žymiai trumpesnis ir sudaro tik 46 metrus nuo kelio iki ieškovo žemės sklypo ribos, o norint važiuoti per atsakovės žemės sklypą, atstumas būtų 62,71 metrų, t.y. 17 metrų ilgesnis, pateikė šio žemės sklypo planus ir kadastrinio žemėlapio ištrauką bei nuotraukas, iš kurių galima spręsti apie galimybę įrengti privažiavimą į ieškovo žemės sklypą, negriaunant ar perkeliant jokių statinių (tvorų). Tretysis asmuo A. R. nepateikė jokių įrodymų ir neišdėstė savo motyvų, kodėl neįmanoma įrengti kelio jos sklype privažiavimui į ieškovo žemės sklypą. Liudytojas G. K. – Valstybinio žemėtvarkos instituto inžinierius matininkas, kuris paruošė kelio servituto projektą, paaiškino, kad galima padaryti privažiavimą per R. sklypą. Šių nurodytų aplinkybių bei liudytojų parodymų ieškovas nepaneigė, t.y. neįrodė, kad įrengti pravažiavimą į jo žemės sklypą per trečiųjų asmenų B. R. ir A. R. žemės sklypą yra neįmanoma arba žymiai sudėtingiau, nei per atsakovės žemės sklypą. Ieškovas taip pat visiškai neanalizavo ir nevertino galimybių įrengti privažiavimą prie savo žemės sklypo per kitą gretimą žemės sklypą, priklausantį trečiajam asmeniui A. K., nors atsakovės atstovas teismo posėdžio metu apie tai kalbėjo bei paaiškino, kad nėra įrodymų, jog tai padaryti yra itin brangu ir neįmanoma, taip pat atsakovė yra pateikusi kadastrinio žemėlapio ištrauką ir UAB „Markai“ planą, kuriame nurodomas galimas 4 metrų pločio, 50 metrų ilgio servitutinis kelias per A. K. žemės sklypą ir A. K. žemės sklypo nuotrauką, tačiau ieškovas, nors ir pateikė teismui VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjimą apie A. K. vardu registruotą žemės sklypą bei dvi A. K. žemės sklypo nuotraukas, tačiau nepateikė įrodymų, kad įrengti pravažiavimą į jo žemės sklypą per šio trečiojo asmens žemės sklypą yra neįmanoma arba žymiau sudėtingiau, nei per atsakovės žemės sklypą. Taip pat ieškovas net nesvarstė galimybių įrengti pravažiavimą į savo žemės sklypą dar per vieną gretimą sklypą, priklausantį tretiesiems asmenims F. S., E. S. ir S. Č. Teismas, įvertinęs šias visas aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės žemės sklypo planus su prašomu nustatyti kelio servitutu paruošė Valstybinio žemėtvarkos instituto inžinierius matininkas G. K., kuris atsakovės duomenimis yra trečiojo asmens A. K. sūnus, apie ką atsakovė nurodė jos pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį ir ši aplinkybė paneigta nebuvo, todėl teismas sprendė, jog jis galimai yra suinteresuotas, kad kelio servitutas nebūtų nustatytas jo motinos žemės sklypui, ir padarė išvadą, kad ieškovo prašomas nustatyti servitutas būtent atsakovės žemės sklypui, nepaneigus galimybių nustatyti tokį servitutą kitiems gretimai esantiems žemės sklypams, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia atsakovės teises, todėl šis servitutas negali būti nustatytas. Priimdamas tokį sprendimą, teismas sprendė, kad toks sprendimas neužkerta ieškovui kelio ateityje spręsti kelio servituto nustatymo klausimus, kaip tai numatyta Civiliame kodekse. Teismas nurodė, kad netenkinus ieškovo ieškinio, negali būti tenkinamas ir atsakovės priešieškinys dėl kompensacijos už tvoros perkėlimą ir atlyginimo už naudojimąsi servitutu, nes šis priešieškinys pateiktas tam, kad šie klausimai būtų sprendžiami tik tokiu atveju, jeigu atsakovės žemės sklypui teismo būtų nustatytas kelio servitutas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą dalyje dėl ieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Iš atsakovės priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas visiškai neanalizavo ir nevertino galimybės įrengti privažiavimą į savo žemės sklypą per trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. K. priklausantį žemės sklypą. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad siekdamas įrodyti, jog tokios galimybės nėra ieškovas teismui pateikė 2007 m. rugpjūčio 27 d. VĮ Registrų centro pažymėjimą registro Nr. 44/782316, kuriame nurodyta, kad 0,9000 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) yra įregistruotos šios specialios naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zona, pelkės ir šaltinynai ir dirvožemio apsauga. Pateikus oficialų rašytinį įrodymą, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. K. žemės sklypui taikomi nurodyti apribojimai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo teigti, kad ieškovas nevertino galimybės įrengti privažiavimą per šį žemės sklypą. Tokią galimybę eliminuoja imperatyvių teisės normų pagrindu taikomi apribojimai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovas visiškai neanalizavo ir nevertino galimybės įrengti privažiavimą į savo žemės sklypą per tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, F. S., E. S. ir S. Č. priklausančius žemės sklypus. Šioje byloje nekilo ginčas dėl tos faktinės aplinkybės, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų S. Č. žemės sklypas nesiriboja su ieškovui priklausančiu žemės sklypu, o tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, F. S. ir E. S. priklausantis žemės sklypas nesiriboja su keliu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada yra akivaizdžiai nepagrįsta. Į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, buvo įtraukti ir gretimo 0,3229 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) bendrasavininkai A. R. ir B. R. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nėra kliūčių nustatyti servitutą per šį žemės sklypą, neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad šiam žemės sklypui taip pat įregistruotos specialios naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zona, dirvožemio apsauga, gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos. Be to pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir tos aplinkybės, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. R. ir B. R. kategoriškai nesutiko su galimu servituto nustatymu jiems priklausančiame žemės sklype, motyvuodami tuo, kad 2002 m. atkuriant nuosavybės teises ir formuojant šį žemės sklypą jos motinai M. V. servitutinis kelias privažiavimui prie ieškovui priklausančio asmeninio ūkio žemės sklypo buvo numatytas už 0,3229 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ribų. Byloje nebuvo paneigtos šios aplinkybės. Priešingai, pirmosios instancijos teismui atmetant ieškinį, liko neįvertinti Nacionalinės žemės tarnybos byloje pateikti oficialūs dokumentai, kurie patvirtina, kad privažiavimas prie ieškovo tėvui suformuoto asmeninio ūkio žemės sklypo buvo numatytas būtent per atsakovei V. K. šiuo metu priklausantį žemės sklypą: Vidiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto, abriso, pačios atsakovės žemės sklypo plano, nors pagal Civilinio proceso kodekso 197 str. 2 d. nuostatas, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Pirmosios instancijos teismas privalėjo bent jau aptarti kodėl nesivadovauja šiais oficialiais dokumentais, nes sprendimas negalėjo būti priimamas remiantis tik dalimi byloje turimų įrodymų, nenurodant kodėl nesivadovaujama byloje surinktų įrodymų visuma. Ta aplinkybė, kad yra galimybė patekti ir per tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. R. ir B. R. priklausantį žemės sklypą, nepaneigia fakto, kad tinkamo įvažiavimo į ieškovo žemės sklypą įrengimas būtų neįmanomas be nemažų papildomų sąnaudų, nes būtent šiame žemės sklype niekada nebuvo keliuko. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą nustatyti kelio servitutą per atsakovei priklausantį žemės sklypą motyvavo ir tuo, kad atsakovė žemės sklypą teisėtai apsitvėrė, tačiau byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia šias išvadas: Nacionalinės žemės tarnybos atstovė G. R. teismui pateikė rašytinius įrodymus, kad atsakovei jau senai buvo žinoma ta aplinkybė, jog pagal Vidiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projektą privažiavimas prie J. M. priklausančio asmeninio ūkio žemės yra numatytas būtent per atsakovės žemės sklypą, formuojant atsakovei priklausantį žemės sklypą šis kelias buvo pažymėtas žemės sklypo plane, šį žemės sklypo planą atsakovė pasirašė dar 2005 m. spalio 10 d. ir jokių pastabų dėl jo penkerius metus nereiškė, šis žemės sklypo planas yra 2006 m. kovo 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 718 sudedamoji dalis, atsakovė V. K. pati pripažino, kad ne kartą kreipėsi į tuometinį Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių dėl šio keliuko, o 2007 m. raštu atsisakė duoti sutikimą dėl kelio servituto nustatymo, pati atsakovė teismui pateikė 2010 m. vasario 26 d. planą, parengtą matininko J. B., kuriame yra koordinuota tvora: iš šio plano matyti, kad tvora yra pastatyta ant sklypo ribos, tačiau teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad vykdant tvoros statybą ant sklypo ribos būtų gauti kaimyninių žemės sklypų savininkų sutikimai, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į tą aplinkybę, kad pagal VĮ Registrų centras duomenis tvora nėra registruota kaip statinys, todėl nepagrįstai nesuabejojo pateiktos lokalinės sąmatos pagrįstumu.

Atsakovė V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atsakovei papildomai turėtas 300 Lt išlaidas už atsiliepimo parengimą. Nurodo, kad apeliantas teigia, jog per A. K. priklausantį žemės sklypą servituto nustatyti negalima, nes jos sklype yra įregistruotos specialios žemės naudojimo sąlygos: kelio apsaugos zona, pelkės ir šaltinynai ir dirvožemio apsauga. Atsakovės nuomone kelio apsaugos zona netrukdo nustatyti žemės sklype servitutą. Pagal 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 5 p. kelių apsaugos zonose leidžiama statyti statinius ar įrenginius laikantis Statybos įstatymo, atsižvelgiant į kelių plėtros perspektyvą ir saugaus eismo reikalavimus pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytą tvarką ir suderintus projektus. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 6 p. nurodyta, kad vykdyti kitus darbus (iš jų antžeminių ar požeminių inžinerinių tinklų tiesimo ar rekonstrukcijos) draudžiama be kelio ir žemės valdytojo ar jų savininko leidimo. Tai reiškia, kad kitiems darbams reikia tiktai kelio ir žemės savininko leidimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kelio ar žemės sklypo savininkas, nustačius šiame sklype servitutą, neduotų sutikimo arba jo nebūtų galima gauti teismine tvarka. Be to, A. K. priklausančiame sklype esančios pelkės užima mažiau nei pusę žemės sklypo ploto. Ieškovas neįrodė, kad pravažiavimo negalima padaryti per kitą žemės plotą. Ieškovas neįrodė, kad pelkių ir šaltinynų bei dirvožemio apsaugos zonos yra absoliuti kliūtis nustatyti žemės sklype servitutą. Apeliantas teigia, kad per B. R. ir A. R. priklausantį žemės sklypą servitutą nustatyti negalima, nes jų sklype yra įregistruotos specialios žemės naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zona, dirvožemio apsauga, gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos. Atsakovės nuomone, kelio apsaugos zona netrukdo nustatyti žemės sklype servitutą. Pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 60 p. gamybinio objekto sanitarinė apsaugos zona - žemės plotas tarp šių objektų ir gyvenamųjų pastatų. Jokios įtakos keliams, keliukams, servitutams ši zona neturi. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos nedraudžia šioje zonoje tiesti servitutus. Byloje nėra įrodymų, išskyrus žodinius teiginius, kad 2002 metais atkuriant nuosavybės teises A. R. motinai, M.-V., už jos sklypo ribų buvo numatytas servitutas privažiavimui prie V. M. žemės sklypo. Joks servitutas įformintas nebuvo nei 2002 metais, nei vėliau, todėl tokie teiginiai yra nepagrįsti. Apelianto teiginys, kad per F. S., E. S., S. Č. priklausantį žemės sklypą neįmanoma nustatyti servituto iki kelio yra nepagrįstas. Kadastro žemėlapio ištraukoje, gautoje iš VĮ Registrų centro su 2010-06-21 raštu Nr. 1683047 matyti, kad F. S., E. S., S. Č. priklauso žemės sklypas, kadastro Nr.4580/0011:135, ir šis sklypas ribojasi su keliu. Iš Kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad F. S., E. S., S. Č. priklausančiame sklype yra gyvenamasis namas, prie kurio yra išvažinėtas kelias. Tarp gyvenamojo namo ir V. M. žemės sklypo ribos yra nedidelis atstumas. Todėl yra galimybė ir šioje vietoje nustatyti servitutą, kuriuo ieškovas galėtų važiuoti, iš dalies naudojant ir jau esamą keliuką. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktą abrisą, Vidiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projektą, atsakovės žemės sklypo planą. V. M. žemės sklypo abrisas yra pasirašytas 2007-07-26 VšĮ Utenos žemėtvarkos skyriaus inžinieriaus G. K. ir V. M. Šiame abrise yra brūkšninė linija su raide „S“, kuri ieškovo teigimu reiškia servitutą, einantį per atsakovės žemės sklypą. Tokie brūkšniai neturi jokios teisinės reikšmės, nes be atsakovės sutikimo ir be teismo sprendimo, nei V. M., nei VšĮ Utenos žemėtvarkos skyriaus inžinierius negali nustatinėti jokių servitutų. Jokie įstatymai nenumato jiems tokios teisės. Todėl abrise esantis brūkšnys gali būti vertinamas tik kaip ieškovo ketinimas turėti toje vietoje servitutą. Tai, kad brūkšnys reiškia tik ieškovo ketinimą turėti toje vietoje servitutą patvirtina 2007-07-26 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kurio 9 p. patvirtina, kad servitutas yra tik projektuojamas. Servituto nebuvo nei anksčiau A. P. naudojamame 0,65 ha žemės sklype (patvirtina 1999-09-03 asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas), nei atsakovei įsigyjant 0,4523 ha ploto žemės sklypą (patvirtina 2006-02-09 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas). Tvora, esanti atsakovės žemės sklype, yra nesudėtingas statinys, kuriam statyti nereikia jokių statybos leidimų. Tvora yra pastatyta 2006 metais po žemės sklypo pirkimo, t.y. dar ieškovui nesant savo sklypo savininku ir nereiškiant jokių reikalavimų dėl servituto, registruoti tvorą Nekilnojamojo turto registre neprivaloma. Ieškovas nepaneigė, kad nustačius servitutą atsirastų būtinumas perkelti dalį tvoros. Kitos sąmatos ieškovas nepateikė, todėl nepaneigė UAB „Dringsta“ 2010-12-24 lokalinės sąmatos, patvirtinančios, kad tvoros perkėlimas kainuos 7 723,43 Lt. Ieškovas nurodė, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančio daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą. Atsakovė mano, jog ieškovas neįrodė, kad objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas privažiuoti prie ieškovo žemės sklypo yra tik per atsakovės žemės sklypą. Priešingai, yra ir kitų variantų.

Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palieka teismo nuožiūra įvertinti ir priimti sprendimą dėl apelianto V. M. pateikto skundo. Taip pat nurodo, kad Utenos apskrities viršininko administracija, formuodama 0,4523 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir perleisdama jį atsakovei V. K. nenustatė servituto į kitus formuojamus žemės sklypus. Nustatyta, kad atsakovei V. K. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo valstybinis ir jame egzistavo kelias, kuriuo nuo senų laikų visi naudojosi bendrai. Vadovaudamasis Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2004-10-04 įsakymu Nr. 3D-452/Dl-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ Utenos apskrities viršininko 2005-09-29 įsakymu Nr. 14-982 patvirtintas valstybinės žemės sklypo formavimo projektas, kuriame pažymėtas pravažiavimas. Atsakovė V. K. suarė buvusį pravažiavimą, įrengė tvorą ir taip apsunkino apeliantui V. M. galimybę patekti į žemės sklypą. Todėl nėra jokios galimybės normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, nes nėra kaip patekti į šį žemės sklypą. Nei susitarimais su atsakove, nei administracine tvarka šio klausimo nepavyko išspręsti. Minėtoje vietovėje galioja Vidiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame vykdant projekto papildymą projekto autorius G. K. numatė ir pažymėjo projekto plane privažiavimo į sklypą vietą kaip galimą servitutą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, servituto nustatymas yra būtinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas dalinai tenkintinas.

Nustatyta, kad ieškovas V. M. 0,1300 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-1982-9622, esančio (duomenys neskelbtini), savininku tapo nuo 2009-12-23 pagal paveldėjimo teisės liudijimą ( t. I , b. l. 47-48). Kaimyninis sklypas, kurio unikalus Nr. 4400-1156-0820 , nuosavybės teisėmis nuo 2007-08-16 priklauso trečiajam asmeniui A. K. ( T. II, b.l. 37-38), byloje pateiktas projektas, kaip gali būti nustatytas kelio servitutas ( 4 m pločio, 50 m ilgio) per A. K. sklypą ( T. I, b.l.157) , Ieškovui teigiant, kad šiam sklypui yra įregistruotos specialios naudojimo sąlygos - pelkės ir šaltinynai, dirvožemio apsauga, ieškovui turėjo būti pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus byloje aplinkybei, kad 2010-09-16 plane, sudarytame matininko-eksperto S. L., nurodyto kelio servituto vietoje nėra galimybės įrengti įvažiavimą į ieškovo sklypą dėl to, kad pravažiavimas šioje vietoje negalimas. Tai, kad žemės sklypui įregistruotos specialios naudojimo sąlygos - pelkės ir šaltinynai bei dirvožemio apsauga, nereiškia , jog būtent toje vietoje, kurioje siūloma nustatyti servitutą pagal 2010-09-16 matininko S. L. planą, dėl pelkių, šaltinynų negalimas kelio įrengimas. Teismas turėjo pasiūlyti šalims CPK 179 straipsnio 1 dalies pagrindu pateikti papildomus įrodymus aplinkybei, ar galimas 50 m. ilgio ir 4 m pločio kelio įrengimas A. K. priklausančiame sklype dėl specialių sklypo naudojimo sąlygų, arba pateikti tokio kelio įrengimo kaštus, nes pateiktų įrodymų neužtenka daryti išvadai, kad kelio servitutas gali būti nustatytas per A. K. sklypą, dėl to reikalavimas nustatyti kelio servitutą per atsakovės V. K. sklypą atmestinas.

CK 4.126 straipsnio 1 dalis numato, jog teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti. Iš to seka, kad byloje dėl servituto nustatymo, netenkinant ieškinio nustatyti servitutą, turi būti padaryta išvada, kad įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daiktą ir nenustačius reikalaujamo servituto.

Dėl servituto nustatymo per A.ir B. R., A. K. žemės sklypus

Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog įrengti pravažiavimą į jo žemės sklypą per trečiųjų asmenų B. R. ir A. R. žemės sklypą yra neįmanoma arba žymiai sudėtingiau, nei per atsakovės V. K. žemės sklypą. Ieškovui netinkamai įrodinėjant savo reikalavimą, t.y. neteikiant įrodymų apie tai, kad negalimas servitutinio kelio įrengimas per A. ir B. R. sklypą, arba jį įrengti žymiai sudėtingiau, nei per atsakovės sklypą, teismas turėjo pasiūlyti ieškovui pateikti papildomus įrodymus aplinkybei, kad kelio įrengti per R. sklypą nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis, įrodyti. Teismas trečiaisiais asmenimis gretimų sklypų savininkus – B. R., A. R., F. S., E. S. ir A. K. įtraukė byloje dalyvauti tik 2010-10-27 teismo posėdžio metu, tačiau nepasiūlė jiems pateikti atsiliepimo į ieškinį , tuo pažeidė CPK 142 straipsnio 1 dalies reikalavimą - nusiųsti tretiesiems asmenims pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo teismui. Teismo sprendime padaryta išvada, kad tretysis asmuo A. R. nepateikė jokių įrodymų ir neišdėstė motyvų, kodėl negalima įrengti kelio jos sklype įvažiavimui į ieškovo sklypą, tačiau teismas turėjo pasiūlyti tretiesiems asmenims teikti atsiliepimus į ieškinį, tik jiems nepasinaudojus šia teise, galima daryti išvadą, kad jie nepateikė įrodymų dėl negalimumo įrengti įvažiavimą per jų sklypus.

Teismo sprendime padaryta išvada, kuri nėra reikšminga byloje – ar ieškovas analizavo ir vertino galimybes įrengti įvažiavimą per trečiųjų asmenų žemės sklypus. Ieškovo pareiga buvo teikti įrodymus, kad teismas galėtų padaryti išvadą dėl, kad įmanoma ar neįmanoma ieškovui normaliomis sąlygomis naudotis turimu žemės sklypu, nenustačius jam servituto per atsakovei priklausančią žemę. Pripažintina, kad ieškovo reikalavimas nėra konkretus dėl to, kad jame nenurodyti argumentai ir įrodymai, kuriais remiantis jis teigia, kad įrengti pravažiavimą per trečiųjų asmenų sklypus normaliomis sąlygomis neįmanoma. Teismas turėtų pasiūlyti ieškovui sukonkretinti reikalavimą, nurodant šias aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, įpareigoti atsakovę pateikti atsiliepimą į tokį ieškinį, ir pasiūlyti tretiesiems asmenims pateikti atsiliepimus į ieškinį, t.y. nepažeisti trečiųjų asmenų teisių, kurios yra tokios pačios kaip šalių teisės ( CPK 47 straipsnio 2 dalis). Ieškovui nepasinaudojus šia teise, pasiūlyti proceso dalyviams pateikti papildomus įrodymus aplinkybei, kuriame sklype turėtų būti nustatytas kelio servitutas ieškovui, kad jis galėtų normaliomis sąnaudomis naudotis turimu žemė sklypu.

Pripažinus, kad nėra pagrindo nustatyti ieškovui neatlygintinį kelio servitutą, teismas turi padaryti išvadą, kokio dydžio sumą už servitutą turi atlyginti ieškovas, jei reikalavimas būtų pagrįstas. Šiai aplinkybei nustatyti, tikslinga pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, kokia dalimi sumažės sklypo, kuriame nustatytas servitutas, rinkos vertė, nustačius prašomą servitutą. Sklypo rinkos vertės sumažėjimas pripažintinas realiais nuostoliais, kuriuos patirs sklypo, kuriame nustatytas servitutas, savininkas. Atsakovei nurodžius, kad jos nuostolius sudaro ir tvoros perkėlimas, o ieškovui nesutinkant su nurodytu tvoros perkėlimo dydžiu, pasiūlytina ieškovui pateikti tvoros perkėlimo būtinų išlaidų įrodymus.

Teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pripažinus, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė, t.y. aplinkybė, kad įmanoma normaliomis sąnaudomis nustatyti kelio servituto kito kaimyno sklype, byla grąžintina naujam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti naujam nagrinėjimui tam pačiam teismui.