Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 24S135151 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, iš Lietuvos Respublikos kelis kartus kirto Baltarusijos Respublikos valstybės sieną. VSATIS duomenimis, nuo 2023-02-20 pareiškėja per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sieną vyko: išvyko 2023-06-29, atvyko 2023-06-29, išvyko 2023-07-20, atvyko 2023-07- 30, išvyko 2023-12-28, atvyko 2024-01-04, išvyko 2024-02-15, atvyko 2024-02- 24 (tai patvirtina ir asmens pase Nr. (duomenys neskelbtini) esantys valstybių sienų kirtimo spaudai). Nustatyta, kad kartu su pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką išvyko 2023-12-28, o 2024-01-04 atvyko jos sutuoktinis Y. K. Dėl šios priežasties Migracijos departamentas padarė išvadą, kad šiuo metu Baltarusijos Respublikoje pareiškėjai pavojus negresia ir ji gali grįžti į Baltarusijos Respubliką, tokiu būdu pareiškėja neatitinka UTPĮ 4 str. 1 d. 8 p. ir 130¹ str. 2 d. nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsienietis, negalintis grįžti į kilmės valstybę, nes yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų.

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą garantuoja šeimos nariams teisę į susijungimą. Šios direktyvos nuostatos yra įtvirtintos ir UTPĮ 53 str. 1 d. 3 punkte. Toks Migracijos departamento Sprendimas šią teisę ne tik neužtikrina, bet tiesiogiai lems tai, kad Pareiškėjos šeima bus išskirta. Pareiškėja gali kreiptis į Migracijos departamentą UTPĮ 53 str. 1 d. 3 punkto pagrindu (šeimos susijungimas), Migracijos departamentas nepagrįstai eikvotų valstybės išteklius nagrinėjant prašymą tuo pagrindu, kuris jau buvo išnagrinėtas praeityje, o kadangi pareiškėja turi rimtus faktinius argumentus, Migracijos departamentas privalėtų iš esmės patenkinti pareiškėjos galimą prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. O tas rodo, kad Sprendimas nėra visapusiškai pagrįstas, o yra daugiau formalus. Tuo atveju, jei Sprendimas įsigaliotų, Sprendimo vykdymo pasekmės neatitiktų viešojo intereso principų. Kadangi pareiškėja neturi nei artimų giminių, nei nekilnojamojo turto Baltarusijoje, pareiškėja būtų priversta išvykti į Baltarusiją neturint kur ten gyventi. Taigi, toks Migracijos departamento Sprendimas būtų nenaudingas nei pareiškėjai, nei pareiškėjos sutuoktiniui, nei pareiškėjos šeimai (dukra su anūkais) pačiai Lietuvos valstybei. O tai reiškia tiesioginį LR Konstitucijos 5 straipsnio pažeidimą, kuris nurodo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pareiškėja, remdamasi LR Konstitucijos 6 straipsniu, nori šiame skunde savo teises ginti ir LR Konstitucijos 5 straipsnio pagrindu. Išvardintos aplinkybės rodo, kad Migracijos departamentas savo Sprendime nepilnai išsiaiškino pareiškėjos teisinę padėtį Lietuvoje, jos padėtį vertino išskirtinai tik UTPĮ kontekste, neatsižvelgiant į objektyvias nepriklausančias nuo pareiškėjos aplinkybes, kai reikėjo pareiškėjos padėtį vertinti ir tarptautinių sutarčių, Europos sąjungos direktyvos ir kitų Lietuvos teisės aktų kontekste. Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl – naikintinas.

Migracijos departamentas atlikdamas užsieniečių kontrolę nustatė, kad pareiškėja, turėdamas leidimą laikinai gyventi, iš Lietuvos Respublikos kelis kartus kirto Baltarusijos Respublikos valstybės sieną. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, nuo 2023-02-20 pareiškėja per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sieną vyko: išvyko 2023-06-29, atvyko 2023-06-29, išvyko 2023-07-20, atvyko 2023-07¬30, išvyko 2023-12-28, atvyko 2024-01-04, išvyko 2024-02-15, atvyko 2024-02-24 (tai patvirtina ir pareiškėjos pase Nr. (duomenys neskelbtini) esantys valstybių sienų kirtimo spaudai). Nustatyta, kad kartu su pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką išvyko 2023-12-28, o 2024-01-04 atvyko pareiškėjos sutuoktinis Y. K.

Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą Migracijos departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja gali saugiai grįžti į Baltarusijos Respubliką, tokiu būdu ji neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir Įstatymo 130¹ straipsnio nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsienietė, kuri negali grįžti į kilmės valstybę.

Nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjos dukra yra pilnametė, o sutuoktinio leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, todėl pareiškėja neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei ji atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą. Pareiškėja teikia paaiškinimus dėl šeimos susijungimo ir Įstatymo 53 str. 1 d. 3 p. Šie paaiškinimai yra netikslūs. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą perkelia Įstatymo 2 str. 26, 27 d., 43 str. atitinkamos dalys. Pareiškėja nepagrindžia, kaip ji atitinka kurį nors vieną leidimo gyventi išdavimo pagrindą. Be to, kaip jau minėta anksčiau, tokiu atveju ji galėtų teisės aktų nustatyta tvarka teikti naują prašymą (kaip ji nurodo, šeimos susijungimo pagrindu), tačiau tai nėra pagrindas išduoti leidimą tuo pagrindu, kad ji negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojama nedemokratinio režimo.

Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos I. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 24S135151, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ji negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojama nedemokratinio režimo. Kartu su prašymu pateikė paaiškinimą, kuriame prašo pratęsti jai išduoto leidimo laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių galiojimą, nes ji negali grįžti į Baltarusijos Respubliką dėl realaus pavojaus ir persekiojimo dėl politinių pažiūrų į dabartinę valdžią.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja turėjo Lietuvos Respublikos išduotas nacionalines vizas, galiojusias nuo 2020-12-15 iki 2021-06-14, nuo 2021-07-06 iki 2021-12-14 ir nuo 2021-12-16 iki 2022-03-13. Pareiškėjai nuo 2022-01-05 iki 2023-01-05 ir nuo 2023-03-23 iki 2024-03-23 buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 40 str. 1 d. 8 p. ir UTPĮ 130¹ str. 2 d. nurodytu pagrindu, t. y. kaip negalinčiai grįžti į Baltarusijos Respubliką dėl to, kad yra persekiojama nedemokratinio režimo ir gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų. Pareiškėja Lietuvoje dirba nuo 2022-03-22. Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Y. K., kuris yra Baltarusijos pilietis ir turi 2023-07-07 išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024-07-07 UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. ir UTPĮ 130¹ str. 2 d. nurodytu pagrindu, t. y. kaip negalinčiam grįžti į Baltarusijos Respubliką dėl to, kad yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų.

Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, iš Lietuvos Respublikos kelis kartus kirto Baltarusijos Respublikos valstybės sieną. VSATIS duomenimis, nuo 2023-02-20 pareiškėja per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sieną vyko: išvyko 2023-06-29, atvyko 2023-06-29, išvyko 2023-07-20, atvyko 2023-07-30, išvyko 2023-12-28, atvyko 2024-01-04, išvyko 2024-02-15, atvyko 2024-02-24 (tai patvirtina ir pareiškėjos pase Nr. (duomenys neskelbtini) esantys valstybių sienų kirtimo spaudai). Nustatyta, kad kartu su pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką išvyko 2023-12-28, o 2024-01-04 atvyko jos sutuoktinis.

Atsižvelgiant nustatytas faktines aplinkybes buvo priimtas 2024 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 24S135151 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu (Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl Įstatymo 130¹ straipsnio nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

Įstatymo 130¹ straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Kaip minėta anksčiau, skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad, pareiškėja neatitinka UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto imperatyvių reikalavimų, neatitikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, išduotą humanitariniu pagrindu, keletą kartų leidimo galiojimo metu vyko į Baltarusijos Respubliką. Vieną kartą pareiškėja vyko vienai dienai, kitus tris kartus Baltarusijoje buvo nuo 8 iki 10 dienų. Pareiškėja nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nei prie jo pateiktame paaiškinime niekaip nepagrindė ir nedetalizavo, dėl kokių priežasčių ji yra persekiojama nedemokratinio režimo, kuo pasireiškė esamas ar galimas persekiojimas. Atvirkščiai, būtent pareiškėjos kelionės į Baltarusiją paneigia tokį pareiškėjos teiginį, kelionių metu pareiškėjos atžvilgiu kilmės valstybėje nebuvo panaudoti jokie tipiniai Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų sulaikymo veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, tai iš esmės atskleidžia pareiškėjos subjektyvų pačios individualios situacijos vertinimą (vidinį suvokimą dėl jai kylančios grėsmės kilmės valstybėje). Pažymėtina, jog toks pareiškėjos, kaip galimai persekiojamo dėl politinių pažiūrų asmens, elgesys, esant pareiškėjos nurodomai grėsmei kilmės valstybėje būti persekiojamai ir galimai nukentėti, negali būti laikomas racionaliu ir logiškai paaiškinamas kitaip, nei darant išvadą, jog pati pareiškėja grėsmės kilmės valstybėje (Baltarusijoje) nelaikė ir nelaiko realia. Į bylą nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų pareiškėjos teiginius, kad ji yra persekiojama nedemokratinio režimo ir gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų. Byloje esanti informacija apie tai kad pareiškėjos dukra iki 2021 m. aktyviai dalyvavo opozicinėse politinėse veiklose (Freedom House 2023 m. lapkričio 10 d. raštas) ir dėl to pareiškėjos situacija pablogėjo, šios bylos kontekste nepagrindžia realaus pavojaus pareiškėjai, kadangi pareiškėjos dukra gyvena Lietuvoje, ir, kaip buvo minėta, pati pareiškėja ne kartą lankėsi Baltarusijos Respublikoje ir nėra jokių duomenų, kad ten būtų jai kilęs koks nors pavojus.

Pareiškėja byloje ginčijo sprendime Departamento padarytas išvadas, tačiau iš esmės jokiais objektyviais įrodymais jų nepaneigė. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kurie pagrįstų, jog: pareiškėja būtų realiai sprendimo priėmimo metu paieškoma Baltarusijos Respublikos teisėsaugos būtent dėl savo politinių įsitikinimų; Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijos stebėtų pareiškėjos vykdomą veiklą gyvenimo Lietuvoje metu; bent kokiuose informaciniuose šaltinuose būtų galima rasti informacijos apie pareiškėjos turimą ryšį su Baltarusijoje ekstremistinėmis laikomomis organizacijomis; jos išvykimas iš Baltarusijos Respublikos iki sprendimo priėmimo buvo kaip nors apribotas ar pareiškėja būtų sulaikyta, ar patraukta baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn minėtoje valstybėje, tiek jos išvykimo į Lietuvą, buvimo kilmės valstybėje turint leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tiek ir sprendimo priėmimo metu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamame sprendime nusprendė, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu – pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, išduotą tuo pagrindu, kad ji negali grįžti į kilmės valstybę, nes yra persekiojama nedemokratinio režimo, vyko į Baltarusijos Respubliką, todėl priežastys, dėl kurių jai gali būti pakeistas leidimas laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu, yra išnykusios.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad jos nesieja ilgalaikiai ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika.

Įstatymo 2 straipsnio 26 dalis numato, kad šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos dukra, gyvenanti Lietuvoje, yra pilnametė. Pareiškėjos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi yra panaikintas. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad atsakovas pagrįstai vertino, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

Akcentuotina, kad pareiškėja dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kreipėsi būtent dėl to, kad kilmės valstybėje ji yra persekiojama nedemokratinio režimo. Nustačius, kad tokia grėsmė neegzistuoja, buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Kaip atsiliepime nurodė atsakovas, ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei ji atitinka kitas Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjos pateiktus, tiek Departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė UTPĮ teisės normas. Pareiškėja byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendimo motyvus bei pareiškėjos situacijos vertinimą, priimtą sprendinį bei jų atitiktį pritaikytiems teisiniams pagrindams. Sprendimas aiškus, konkretus, detaliai motyvuotas, taigi atitinka LR viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Departamento Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu bei, teismo vertinimu, nėra pagrindo jo naikinti, nei remiantis pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas, UTPĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.