- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-03
- Bylos Nr.
- 2S-1190-258/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- UAB “Consena”
- Ieškovas
- SKR Grupė
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Jaržemskio, Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB “Consena” atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo SKR Grupė, UAB ieškinį dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas SKR Grupė, UAB kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti skolą už negyvenamųjų patalpų nuomą ir kitas išlaidas, susijusias su patalpų eksploatavimu – 28 691,11 Lt, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 28 691,11 Lt sumai atsakovo UAB „Consena pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose, pas trečiuosius asmenis ir grynuosius pinigus kasose, leidžiant atlikti mokėjimus ieškovui; nesant piniginių lėšų, trūkstamai pinigų sumai, areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą ir / ar turtines teises, esančias pas atsakovą ir / ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. vasario 9 d. nutartimi prašymą tenkino. Areštavo atsakovui UAB „Consena“ priklausantį nekilnojamąjį turtą 28 691,11 Lt sumai, jo nesant pakankamai – kilnojamąjį turtą 28 691,11 Lt sumai ir tik neužtekus turto – pinigines lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose bei turtines teises, kurių vertė ar suma neviršija 28 691,11 Lt, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui jį valdyti ir naudoti ir gauti iš jo pajamas. Iš areštuotų piniginių lėšų leido privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, valstybinio socialinio draudimo įmokas, atsiskaitymus su darbuotojais bei ieškovu pagal pateiktą ieškinį. Nurodė, kad ieškovo pateiktų reikalavimų suma yra žymi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011-02-9 nutartį ir priimti ir ieškovo prašymą atmesti. Nurodo, kad teismas nevertino, ar atsakovui, kaip konkrečiam juridiniam asmeniui, reiškiamas reikalavimas gali būti pripažįstamas dideliu. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja ekonomiškumo, proporcingumo ir interesų pusiausvyros principams. Areštavus lėšas, esančias bankinėse atsakovo sąskaitose, būtų užkirsta galimybė atsakovui vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Jeigu būtų užkirsta galimybė atsakovui tinkamai vykdyti sutartines prievoles atsakovui grėstų civilinės atsakomybės rizika (netesybų forma), taip pat rizika prarasti technines priemones (jas praradus būtų visiškai sutrikdyta normali įmonės kasdieninė veikla).
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti galioti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011-02-9 nutartį. Nurodo, kad 28 691,11 Lt yra didelis įsiskolinimas, jis susidarė atsakovui neapmokėjus sąskaitų net už 3 mėnesius. Ieškovo veikla yra nuoma, todėl būtent atsakovas, nemokėdamas nuomos mokesčio trikdo ieškovo kasdieninę veiklą. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės negali trukdyti atsakovo gamybinei – ūkinei veiklai, kadangi yra nutarta pirmiausia areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant – kilnojamąjį turtą, kas ir yra padaryta (antstolės Sonatos Vaičekauskienės kontoros 2011-03-08 turto aprašas).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
Žemesnės instancijos teismas
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas SKR Grupė, UAB kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti skolą už negyvenamųjų patalpų nuomą ir kitas išlaidas, susijusias su patalpų eksploatavimu – 28 691,11 Lt, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009).
Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Teisingam šio klausimo išsprendimui turi įtakos, ar atsakovas turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan.
Taigi tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia egzistavimą objektyvios grėsmės įvykdyti būsimam sprendimui dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006).
Pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, jog jo turtinė padėtis yra tokia gera, kad ieškinio reikalavimo sumą jo atžvilgiu būtų galima laikyti nedidele.
Taip pat pažymėtina, jog net ir nedidelė ieškinio suma savaime nesuponuoja išvados, jog laikinosios apsaugos priemonės tokiu atveju netaikomos, nes kaip jau minėta šioje nutartyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Atskirajame skunde apeliantas UAB “Consena” nurodo, kad jos įstatinį kapitalą sudaro 555 000 Lt, bei pelningai veikianti įmonė, kadangi sėkmingai vykdydama veiklą gauna pelno. Šiai aplinkybei pagrįsti apeliantas teismui pateikė 2010 m. gruodžio 31 d. balansą (b.l. 18-19) ir 2010 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą (b.l. 17).
Kaip matyti iš atsakovo pateikto balanso, atsakovas 2010 m. gruodžio 31 d. turėjo 15 712 024 Lt vertės turto, iš kurio 10 389 996 Lt sudarė trumpalaikis turtas, iš jo 6 720 945 Lt pirkėjų įsiskolinimas. Tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 11 530 567, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai net 10 119 797 Lt. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pateikti duomenys negali atspindėti tikrosios įmonės finansinės padėties, kadangi duomenys yra 5 mėnesių senumo. Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė turėjo tik 12 666 Lt grynojo pelno.
Be to, teisėjų kolegija, remdamasi teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis pastebi, kad atsakovas UAB „Consena“ yra tiek ieškovu, tiek atsakovu teismuose nagrinėjamose civilinėse bylose.
Taigi darytina išvada, kad šios aukščiau išdėstytos aplinkybės daro įtaką atsakovo finansinės padėties perspektyvai ir duoda pagrindo abejoti atsakovo finansinės padėties stabilumu. Tokią reikalavimo sumą buvo faktinis pagrindas vertinti kaip didelę.
Atsižvelgdama į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto paskirtį – padėti geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą ir užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumos ribose.
Be to, ieškovas neprideda įrodymų, kad areštavus lėšas, esančias bankinėse atsakovo sąskaitose, būtų užkirsta galimybė atsakovui vykdyti sutartinius įsipareigojimus (CPK 178 str.). Priešingai, kaip teisingai pastebėjo ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovo teisėtus interesus, ekonomiškumo ir propocingumo principus areštavo nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar neužtekus kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas. Iš antstolės Sonatos Vaičekauskienės kontoros 2011-03-08 turto aprašo matyti, kad areštuotinas garažas bei automobilis.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.),o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirąjį skundą, iš atsakovo UAB „Erdana“ ir priteistina 5,60 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 315 str. 2 d. 3 p., 315 str. 5 d., 331 str., 334 - 339 str.
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Consena“ 7,15 pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).