Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs suinteresuoto asmens R. B. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir J. J. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi J. J., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK ) 140 str. 1 d., nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurioje jis gydomas nuo 2018 m. spalio 24 d.

2019-04-03 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės teikimas dėl J. J. taikomos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo. Jame medicinos įstaiga nurodė, kad J. J. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis turėtų būti pratęsta.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-04-12 nutartimi Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl J. J. paskirtos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo buvo tenkintas ir J. J. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis pratęsta.

Panevėžio apygardos teisme buvo gautas suinteresuoto asmens – R. B. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-04-12 nutartį panaikinti, netenkinti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimo ir J. J. pratęstą priverčiamąją medicinos poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos poveikio priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje. Skunde teigiama, kad nuo J. J. gydymo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje praėjo jau 6 mėnesiai. Gydytojų komisijos išvadose nurodyta, kad J. J. gydymosi laikotarpiu vartojo vaistus, bendravo nuosekliai, jo nuotaika buvo gera, o psichinė būklė pagerėjo. Skunde cituojamos BK 98 str. 6 ir 7 d. nuostatos. Tikinama, jog J. J. neturėtų būti tęsiama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis. Nurodoma, kad būtina įvertinti J. J. padarytus veiksmus, nusikalstamos veikos pavojingumą, nukentėjusiojo elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo, taip pat į paties J. J. asmenybę. Teigiama, kad J. J. būnant gydymo įstaigoje nėra kam prižiūrėti jo ūkio, o ir jo paties sveikata jam būnant pažįstamoje, ramioje aplinkoje, gamtoje, gerės. Nurodoma, kad J. J. turi galimybę gydytis Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centre ir vartoti paskirtus vaistus dėl psichikos sutrikimo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Pažymima, kad apeliantė su J. J. yra šeima ir jam gali visokeriopai padėti. Nurodoma, kad J. J. paskirtas gydymas yra tik medikamentinis, o vaistus jis gali išgerti ir namuose prižiūrint šeimos gydytojui ir šeimos nariams. Teigiama, kad grįžęs J. J. gyventų ( duomenys neskelbtini) kaime su apeliante ir kitais šeimos nariais. Nurodoma, kad jiedu kartu gyvena jau 18 metų ir jokių nesutarimų jų faktinėje šeimoje nėra buvę.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundų argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas skundžiama 2019-04-12 nutartimi pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės teikimą ir pratęsė J. J. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą, todėl tenkinti skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Atkreiptinas dėmesys, jog priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos pobūdžio taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, J. J. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Nuo 1999 m. jis kelis kartus jau buvo gydytas priverstinai dėl agresijos protrūkių, kurių metu ne tik sugadino svetimą turtą, bet ir sužalojo žmogų, grasino padegti artimųjų namus. 2017 m. tyčia sudavė nenustatytą kiekį smūgių savo sugyventinės sūnui, taip jam sukeldamas fizinį skausmą. Iš komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2019-03-22 išvados Nr. ( duomenys sneskelbtini) matyti, jog J. J. psichologinė būsena iš tiesų yra gerėjanti: konfliktų, agresijos nebuvo, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėjo, vaistus vartojo. Tačiau, toje pačioje išvadoje pažymima, kad pas J. J. išliko negatyvi simptomatika: irzlus, mąstymas nenuoseklus, rezonieriškas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog R. B. ir kiti šeimos nariai visapusiškai padės ir prižiūrės J. J., kad pastarasis gertų vaistus ir laikytųsi gydytojų rekomendacijų. Tačiau, iš byloje esančių duomenų matyti, kad praeityje, po gydymo stacionare J. J. vaistų nevartojo ir toliau gydymo netęsė, kas vėliau išprovokavo jo agresijos protrūkius gyvenimo draugės sūnaus atžvilgiu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad J. J., būdamas neveiksnus, sergantis psichikos liga, išėjęs iš VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės grįžtų gyventi į tą pačią aplinką, kurioje buvo padaryta nusikalstama veika ir nuo kurios nukentėjo jam artimas žmogus.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog gydytojų komisija rekomendavo tęsti J. J. stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro tebėjimo sąlygomis taikymą. Taigi, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės vis dėlto neleidžia teigti, jog J. J. psichinė būklė yra tiek pagerėjusi, o jo socialinis pavojingumas sumažėjęs, jog išnyko būtinumas jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę ir ji galėtų būti panaikinta. Priešingai, aptarti duomenys verčia pagrįstai manyti, kad siekiant užtikrinti tinkamą J. J. elgesio kontrolę, kad jam nustatyti psichikos sutrikimai nekeltų pavojaus nei jam pačiai, nei aplinkiniams, jį dar reikia stebėti ir gydyti stacionare, tai yra toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-04-12 nutartis, kuria J. J. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis, yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ar keisti ją skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. B. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.