Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-143/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-12-07
Bylos Nr.: 2A-143/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
Trečiasis asmuo: V. K.
Atsakovas: akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“
Advokatai: Evaldas Rapolas, Marius Juonys, Egidijus Morkūnas, Vitoldas Kumpa

Civilinė byla Nr. 2A-143/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 44, 44.2.4.1, 44.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Egidijui Morkūnui,

atsakovo atstovams advokatui Vitoldui Kumpai, advokatui Mariui Juoniui, Giedriui Raudžiui,

trečiajam asmeniui V. K. ,trečiojo asmens atstovams advokatams Evaldui Rapolui, Albertui Šekštelo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Klevo lapas“ ir trečiojo asmens V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-38-194/2008 pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Klevo lapas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (buvusi akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“) dėl žalos versle atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Klevo lapas“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su 2000 m. gegužės 31 d. ieškiniu atsakovui AB „Mažeikių nafta“ ir prašė priteisti 740 853 Lt kaip žalos atlyginimą.

Ieškovo teigimu, žalą jis patyrė atsakovui AB „Mažeikių nafta“ pažeidus tarp šalių 1998 m. gruodžio 29 d. pasirašytos naftos produktų tiekimo sutarties 6.3 p., 9.2 p. reikalavimus ir nuo 1999 m. rugsėjo 13 d. nutraukus naftos produktų tiekimą ieškovui, o taip pat pažeidus LR Konkurencijos įstatymo 17, 46 ir 9 straipsnių reikalavimus bei ieškovui tiekiant nebekonkurentišką produkciją, sudarius diskriminacines sąlygas konkuruoti rinkoje. Patirtus nuostolius ieškovas įvardijo kaip žalą versle, ieškinį grindė CPK 4 straipsniu, Konkurencijos įstatymo 17 ir 46 straipsniais bei 1964 metų redakcijos CK 483 straipsniu (žala dėl sutarties pažeidimo ir dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, t.y. ieškovo prašoma taikyti ir sutartinė, ir deliktinė atsakomybė).

2004 m. spalio 22 d. ieškovas patikslino ieškinį ir prašė priteisti - 7 450 756,10 Lt žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2001 m. balandžio 30 d. (1964 m red. CK 5, 227, 483, 496 str. bei LR Konkurencijos įstatymo 17 str. ir 46 str. pagrindais). 2008 m. kovo 5 d. ieškovas likviduojama dėl bankroto UAB „Klevo lapas“ dar kartą patikslino ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AB ,,Mažeikių nafta“ 79 606 497,88 Lt. Ieškinio reikalavimus ieškovas grindė 1964 metų CK 5, 227, 483, 496 straipsniais, 2000 m. CK 1.2, 1.5, 6.249, 6.263 straipsniais bei Konkurencijos įstatymo 17 ir 46 straipsniais.

Šalies argumentai

Ieškinyje nurodė, jog UAB „Klevo lapas“ nuo 1996 metų vertėsi didmenine ir mažmenine prekyba naftos produktais, nes nuo 1996 m. sausio mėnesio su atsakovu AB „Mažeikių nafta“ pasirašė naftos produktų tiekimo sutartis ir gautus iš AB „Mažeikių nafta“ naftos produktus platino bendrovėms, degalinėms, ūkininkams pagal pirkimo-pardavimo sutartis visoje šalies teritorijoje. Iki 1999 metų kovo 1 d. naftos produktų tiekimas iš atsakovo AB „Mažeikių nafta“ vyko be didesnių nesklandumų. Atsiskaitymą ieškovas vykdė su AB „Mažeikių nafta“ pagal suderintus su atsakovu grafikus, nes iš karto parduoti didelius naftos produktų kiekius būdavo sunku, vėlavo ieškovo pirkėjų atsiskaitymai. Nuo 1999 metų kovo 1 d. AB „Mažeikių nafta“ keturioms užsienio kompanijų bendrovėms, turinčioms naftos produktų importo licenzijas, tokioms kaip UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Statoil Lietuva“, UAB „Uotas“, UAB „Pakrijas“, suteikė 60 Lt/t išskirtines produkcijos pirkimo nuolaidas. Ši sistema buvo įteisinta AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus G. Kiesaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 109. Tokiais atsakovo veiksmais kitoms, naftos produktų importo licenzijų neturinčioms įmonėms, tarp jų ir UAB „Klevo lapas“, dirbtinai buvo sudarytos nepalankios sąlygos toliau prekiauti AB „Mažeikių nafta“ produkcija ir konkuruoti rinkoje. Tokius atsakovo veiksmus ieškovas vertino kaip neteisėtus, suteikiančius išskirtines nuolaidas naftos produktų pirkėjams - potencialiems šių produktų importuotojams - išskirtines nuolaidas, tuo užsitikrinant sau platesnę vartotojų rinką Lietuvoje bei galimybę gauti didesnes pajamas už parduodamą didesnį kiekį naftos produktų ir gauti didesnes pajamas. Ieškovo teigimu, šiais veiksmais atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų bei 17 straipsnių reikalavimus: ieškovo atžvilgiu nustatydama diskriminacines sąlygas, jis pažeidė įstatymo nuostatas, draudžiančias piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, būdamas dominuojančiu rinkoje, siekė piktnaudžiauti savo padėtimi, nuolaidą taikė, neatsižvelgiant į perkamų produktų kiekį. Ieškovo teigimu, šie pažeidimai yra konstatuoti Lietuvos Respublikos Konkurencijos Tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 11/b, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu ir iš naujo neįrodinėtini. Be to, ieškovas nurodė, jog 1998 m. gruodžio 29 d. su atsakovu buvo sudaręs sutartį Nr. 99-47B, pagal kurios 6.3 punkto nuostatą vienašalis sutarties nutraukimas buvo numatytas įspėjus prieš 30 dienų. Tačiau atsakovas nutraukė naftos produktų tiekimą 1999 m. rugsėjo 13 dieną, neįspėjęs ieškovo ir tuo pažeidė sutarties 6.3 p. ir dėl to buvo visiškai sutrikdyta ieškovo UAB „Klevo lapas“ veikla. Dėl minėtos sutarties bei įstatymo pažeidimo, ieškovas patyrė žalą versle: turėdamas naftos produktų tiekimo- sandėliavimo bazę, darbuotojus, nebegalėjo vykdyti prekybos naftos produktais veiklos. Dėl žalos dydžio ieškovas nurodė, kad iš atsakovo AB „Mažeikių nafta“ nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 1999 m. gruodžio 30 d. pirkdamas naftos produktus ir nepagrįstai negavęs 60 Lt/t nuolaidos, patyrė 740 853 Lt nuostolį. Ieškovas taip pat teigė, kad jis siekia prisiteisti žalos atlyginimą už laikotarpį iki bylos išnagrinėjimo, todėl pats paskaičiavo nuostolius už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d. Vertindamas tai, kad jo pardavimai būtų išlikę tokios pat apimties, kaip 1998 metais, ieškovas nurodė už minėtą laikotarpį negavęs 36 606 156,42 Lt grynųjų pajamų. Žalos dydį ieškovas įrodinėjo UAB Korporacijos „Matininkai“, TEMTI ekspertų išvadomis bei savo paskaičiavimais. Ieškovas taip pat teigė, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo padarytų sutarties pažeidimų, netaikant 60 Lt/t nuolaidos, ir to, kad ieškovo veikla sustojo. Nutraukus naftos produktų tiekimą, laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2007 m. lapkričio 21 d. ieškovas būtų uždirbęs 36 606 156 Lt, ir tai paskaičiuotos neuždirbtos grynosios pajamos, kurias ieškovas būtų gavęs, jai atsakovas nebūtų nutraukęs naftos produktų tiekimo. Ieškovas taip pat teigė, kad bankroto procedūros metu jo nekilnojamasis turtas buvo parduotas už mažą sumą, nors jo rinkos vertė yra 6 950 000 Lt, taip pat neteko kilnojamojo turto, kurio balansinė vertė buvo 350 000 Lt. Dėl šio priežasties iš atsakovų prašė priteisti 7 300 000 Lt prarasto turto vertės. Ieškovas taip pat prašė priteisti 15 000 000 Lt prarasto turto remontui ir renovacijai, 20 000 000 Lt už prarastą rinką.

2008 m. kovo 5 d. protokoline nutartimi Klaipėdos apygardos teismas priėmė nagrinėti patikslinto ieškinio dalį dėl 36 606 156,42 Lt žalos, patirtos dėl negautų grynųjų pajamų laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo likviduojamos dėl bankroto UAB „Klevo lapas“ 34 149 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui AB „Mažeikių nafta“.

Teismas sprendime nurodė, kad UAB „Klevo lapas“ 2002 m. balandžio 17 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą, visi prievolių vykdymo terminai pasibaigė, todėl nuo 2002 m. gegužės 30 d., minėtai teismo nutarčiai įsiteisėjus, bet koks žalos skaičiavimas ieškovo versle, kuris savo veiklą visiškai nutraukė nuo 2001 m. lapkričio mėnesio, yra teisiškai nepagrįstas. Teismas pagal administratoriaus veiklos ataskaitą nustatė, kad ieškovas 1999 metus baigė su 445 245 Lt nuostoliu, o 2000 metus - su 2 113 507 Lt nuostoliu. Dar 2001 m. gegužės 14 d. ieškovas pats pasiskelbė nemokiu ir nuo 2001 m. lapkričio mėnesio visiškai nutraukė savo ūkinę veiklą. Ieškovo nemokumas yra įrodytas 2002 m. balandžio 17 d. teismo nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. gegužės 30 d. nutartimi, todėl papildomai ši faktinė aplinkybė neįrodinėtina (CPK 182 str. 2 p.). Todėl po bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančiai įmonei nevykdant jokios ūkinės veiklos ir esant įstatymo nuostatai, jog, iškėlus bankroto bylą, pasibaigia visos įmonės prievolės, jų vykdymo bei skaičiavimo, mokėjimo, išieškojimo terminai - ieškinio reikalavimai, kuriais grindžiamas žalos skaičiavimas ir prašymas ją atlyginti už laikotarpį nuo 2002 m. gegužės 30 d. iki pat 2007 metų yra nepagrįstas, nes prieštarauja LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 16 straipsnio nuostatoms. Teismo teigimu, V. K. šioje byloje yra tik kreditorius. AB „Mažeikių nafta“ kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas ir jis nekito - 5 297 726,85 Lt, o iš viso nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma yra 5 948 746 Lt. Teismas nustatė, kad iki bankroto bylos iškėlimo, UAB „Klevo lapas“ turėjo didžiulius neįvykdytus skolinius įsipareigojimus ne tik atsakovui, bet ir didžiules skolas dėl nemokėtų mokesčių valstybės bei Sodros biudžetams, nemokėtą darbo užmokestį darbuotojams, nepriemokas už vandenį ir kitus patarnavimus bei skolas pagal sutartis su kitais ūkio subjektais. UAB „Klevo lapas“ skolos atsakovui likutis 1999 m. sausio 1 d. buvo 13 108 280,14 Lt, o 1999 m. rugsėjo 30 d. - 6 203 963,48 Lt. Ieškovo turtas 1999 metais siekė apie 4,2 milijono litų sumą. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad visiškai nepagrįsta teigti, jog 1999 m. kovo 1 d. ieškovas buvo savo sutartinius įsipareigojimus su atsakovu vykdanti įmonė bei pažymėjo, kad ieškovas 1998 m. gruodžio 29 d. ir ankstesnes sutartis su atsakovu pasirašė laisva valia ir šių sutarčių neginčijo. Dėl sutarties sąlygų aiškinimo teismas pažymėjo, kad UAB korporacija ,,Matininkai“ atliktos ekspertizės išvadų pagrindu negalima teigti, jog atsakovas AB „Mažeikių nafta“ ieškovui sudarė prekyboje nevienodas sąlygas konkuruoti, nes tik atsakovas tiekė ieškovui toliau prekes kreditan ir iš esmės už savikainą. Ieškovas pats pasirašė 1998 m. gruodžio 29 d. sutartį su atsakovu, pats iš dalies vykdė tokiomis sąlygomis prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir tai įrodo, jog ieškovui tokios sutartinės sąlygos buvo priimtinos. Pats ieškovas pažeidė šios sutarties 3.1 punkto reikalavimus - atsiskaitymo už gautas prekes sąlygas. Sutartyje nėra šalių susitarimo naftos produktus tiekti kreditan. Atsiskaitymo terminus numatė sutarties 3.1 p. bei ankstesnės sutartys: 1998 m. lapkričio 2 d. sutartis Nr. 98-733B ir 1998 m. liepos 17 d. sutartis. Teismo teigimu, mokėjimo grafikų sudarymas neįrodo, jog ieškovas laikėsi sutartinių įsipareigojimų, o priešingai, dėl ieškovo nesavalaikio mokėjimo, dėl jo įsiskolinimo iškilo būtinybė sudaryti mokėjimo grafikus, o atsakovas parodė gerą valią sudaryti ieškovui sąlygas skoloms pagal grafikus likviduoti. 1999 m. birželio 18 dieną ieškovui pateiktą atsakovo pretenziją teismas įvertino kaip įspėjimą, kad, neatsiskaičius už gautą produkciją ir nelikvidavus skolos, bus taikomos sankcijos, bei patvirtinimą, kad atsakovas buvo pasirengęs su ieškovu sudaryti ir naują sutartį dėl naftos produktų tiekimo, jei pastarasis likviduos įsiskolinimą už 1996-1999 metus. Produkcijos tiekimas, teismo teigimu, buvo nutrauktas tik 1999 m. rugsėjo 13 d., pateikus 1999 m. birželio 18 d. pretenziją, todėl teismas laikė, jog ieškovas buvo įspėtas. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ieškovas sistemingai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, kad didinti prekių tiekimą ieškovui kreditan ir toliau tiekti ieškovui naftos produktus, esant ir taip milžiniškam įsiskolinimui, atsakovas AB „Mažeikių nafta“ negalėjo ir neprivalėjo, be to, tiekti prekes kreditan nenumatė šalių pasirašyta 1998 m. gruodžio 29 d. sutartis Nr. 99-47B. Teismo teigimu, nuolaidos taikymo nenumatė šalių sutartis, pagal kurią ir buvo vykdomas prekių tiekimas. Nuolaidos taikymo klausimas galėjo būti tik naujų derybų ir naujos sutarties tarp šalių objektu, tačiau nauja sutartis nebuvo pasirašyta dėl to, kad pats ieškovas nevykdė sutartyse numatytų apmokėjimo sąlygų, turėjo didžiulį įsiskolinimą, ir tai rodo, jog pats ieškovas pažeidė sutarties 3.1 p. reikalavimus, neapmokėjęs tiekėjui virš 5,3 milijono litų už realiai jau gautą produkciją. Todėl esant tokiam sutarties pažeidimui iš ieškovo pusės bei prieš tai pasirašytų tarp šalių analogiškų sutarčių apmokėjimo sąlygos pažeidimui taip pat tik iš ieškovo pusės, AB „Mažeikių nafta“ produkcijos tiekimo nutraukimą 1999 m. rugsėjo 13 d., kai buvo pateikta prieš tai 1999 m. birželio 18 d. pretenzija, teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu bei neprieštaraujančiu sutarties 6.3 p. nuostatoms. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo skolų faktas yra pagrįstas bei įrodytas įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2000 m. gegužės 30 d. sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių ir naujai neįrodinėtinas (CPK 182 str. 2 p.). Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų dėl sutarties pažeidimo, negalima ir atsakovo sutartinė civilinė atsakomybė. Korporacijos UAB „Matininkai“ ir TEMTI ekspertinius paskaičiavimus teismas pripažino sąlyginiais, kuriais nėra pagrindo remtis (CPK 185 str. 2 d.). Bylos duomenimis nustatyta bei įrodyta, jog ieškovas atsakovui buvo įsiskolinęs už gautą produkciją 1999 m. kovo 1 d. virš 5,3 milijono litų dėl to, kad neturėjo apyvartinių lėšų. Dėl deliktinės atsakomybės ir Konkurencijos įstatymo pažeidimo teismas nurodė, kad 1998 m. gruodžio 29 d. sutartis su ieškovu buvo sudaryta iki atsakovo generalinio direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 109 ir šio įsakymo nuostatos negalėjo įnešti korekcijos bei negalėjo būti taikomos minėtos sutarties dalyviams. Konkurencijos Tarnyba nubaudė AB „Mažeikių nafta“ administracine bauda dėl to, kad ji vienodo pobūdžio sutartyse nustatė nevienodas sąlygas ir kai kurioms įmonėms taikė nuolaidas. Tačiau Konkurencijos tarnyba netyrė ir nenagrinėjo, ar UAB „Klevo lapas“ turi teisę į nuolaidą. Tarp UAB „Klevo lapas“ ir AB „Mažeikių nafta“ tuo metu galiojo 1998 m. gruodžio 29 d. sutartis, kuri 60 Lt/t nuolaidos nenumatė. Turėdamas didžiulį įsiskolinimą už gautus naftos produktus ir realiai jau būdamas AB „Mažeikių nafta“ kredituojamas, 1999 m. kovo 1 d. nei sutartiniu, nei kitu pagrindu ieškovas neturėjo teisės gauti tokią nuolaidą. Teismas nurodė, kad daug kitų Lietuvos įmonių taip pat negavo 60 Lt/t nuolaidos iš AB „Mažeikių nafta“ ir nuolaidos nesuteikimo ieškovui negalima vertinti neteisėta veika civilinės atsakomybės prasme. Iš 1998-1999 metų laikotarpio ieškovo UAB „Klevo lapas“ veiklos analizės teismas padarė išvadą, jog ieškovo grynojo pelno gavimo rodiklis krito ir jo verslo žlugimą įtakojo daug kitų priežasčių: apyvartinių lėšų neturėjimas dėl blogo verslo administravimo, debito išieškojimo nebuvimas, alternatyvių verslo šakų nevystymas, nesugebėjimas laiku pasinaudoti banko kreditavimo sistema. Teismo teigimu, negautos nuolaidos neturėjimas nuo 1999 metų kovo mėnesio jau nebegalėjo pakeisti ieškovo ūkinės - finansinės padėties, nes vien įsiskolinimas tiekėjui AB „Mažeikių nafta“ nuolat augo ir 1999 m. kovo 1 dienai siekė virš 5 milijonų litų. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ieškovo nurodomos kaip diskriminacinės sąlygos jo atžvilgiu - 60 Lt/t nuolaidos negavimas – nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo verslo žlugimu, kurį jis pats viešai vėliau konstatavo ir pripažino 2001 metais paskelbęs viešai apie savo nemokumą. Teismas pažymėjo, kad visi minėti faktoriai yra aptarti ir konstatuoti įsiteisėjusiomis Šiaulių apygardos teismo 2002 m. balandžio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartimis bankroto byloje. Šios priežastys tiesiogiai įtakojo nuostolį ieškovo versle, kas privedė ieškovą prie nemokumo ir bankrutuojančios įmonės statuso. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovui buvo sudarytos sąlygos įrodinėti ieškinį visomis įrodinėjimo priemonėmis, nes bylos nagrinėjimas tęsiasi nuo 2000 m. gegužės 31 d. Teismo teigimu, dar dviejų ieškovo prašomų ekspertizių skyrimu būtų nusižengta protingumo ir teisingumo principui, sudarytos sąlygos bylos vilkinimui. Ieškinio reikalavimai dėl žalos (nuostolių) versle skaičiavimo po 2002 m. gegužės 30 d. yra nepagrįsti, negalimi, kaip prieštaraujantys specialaus įstatymo nuostatoms, nes ieškovas nuo 2002 m. gegužės 30 d. yra bankrutuojanti įmonė, todėl, pasibaigus pagrindinei prievolei (ĮBĮ 16 str. ir 10 str. 7 d. 3 p.), pasibaigė ir visi išvestiniai reikalavimai, tarp jų ir galimų nuostolių skaičiavimas pagal pasibaigusias prievoles. Nuo 2001 metų lapkričio mėnesio ieškovo ūkinė veikla yra nutraukta ir įmonė visiškai nebedirbo, todėl žalos versle arba nuostolių skaičiavimas ir priteisimas neveikiančioje, veiklos nevykdančioje įmonėje, po šio laikotarpio yra objektyviai neįmanomas. Ieškinio reikalavimai priteisti žalą versle, kai verslas nebevyksta, laikotarpiu po 2001 metų lapkričio mėnesio, yra objektyviai nepagrįsti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas LUAB „Klevo lapas“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nuo 2002 m. gegužės 30 d. bet koks žalos skaičiavimas ieškovo, kuris savo veiklą visiškai nutraukė nuo 2001 m. lapkričio mėn., versle yra nepagrįstas. Ieškovas niekada savo reikalavimo negrindė tuo, kad atsakovas nevykdė savo prievolių po bankroto bylos ieškovui iškėlimo momento. Ieškovas reikalavimus grindė tuo, kad ieškovui padaryta žala ir to įtakotas UAB „Klevo lapas“ veiklos nutraukimas buvo sąlygoti neteisėtų atsakovo veiksmų. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų UAB „Klevo lapas“ veikla buvo labai apsunkinta ir ieškovas negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei atsakovo elgesys versle būtų išlikęs teisėtas ir sąžiningas. Dėl negautų nuolaidų ieškovas nebegalėjo konkuruoti su nuolaidas gavusiomis įmonėmis, o neteisėtai (nenutraukus sutarties) nutrauktas naftos produktų tiekimas bendrovei padarė didelę žalą (CK 6.247 str., 6.249 str.). Dėl atsakovo veiksmų ieškovas turėjo brangiau mokėti už perkamus naftos produktus ir konkuruoti rinkoje su didmenininkais, kurie naftos produktus galutiniam vartotojams pardavinėjo pigiau, nei AB „Mažeikių nafta“ ieškovui. Žalos dydį paskaičiavo ekspertai, papildomą dalį žalos (neskyrus jo prašymu ekspertizės) apskaičiavo pats ieškovas, todėl teismas disponavo skaičiais ir ieškovo paaiškinimais pagrįsta žalos suma.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nepagrindė išvados, kad UAB „Klevo lapas“ 1999 metų pradžioje buvo nemoki. Nei vienas iš ekspertų nekonstatavo tokios aplinkybės. Teismo nuomone, ieškovo nemokumą patvirtino atsiskaitymų koregavimo grafikai, tačiau V. K. teisme paaiškino, kad šie grafikai buvo pasirašomi dėl to, kad pagal žodinį susitarimą ieškovas iš atsakovo pirkdavo didesnius kiekius, nei buvo reikalinga bendrovei. Ieškovas turėjo dideles talpas, kuriose galėjo naftos produktus sandėliuoti, tai buvo naudinga atsakovui, tad jis patvirtindavo grafikus. Teismas nenurodė, kodėl atmetė šiuos argumentus.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas pažeidinėjo pasirašytoje sutartyje nurodytas atsiskaitymo už naftos produktus sąlygas, kas ir lėmė, kad jam buvo nutrauktas naftos produktų tiekimas. Iki 1999 m. kovo 1 d. UAB „Klevo lapas“ atsiskaitymų termino nepažeidinėjo, visi atsiskaitymai buvo vykdomi pagal sutartas sąlygas arba pagal raštu suderintus atsiskaitymo grafikus. Mokėjimai pradėjo vėluoti tik po to, kai atsakovas nutraukė naftos produktų tiekimą, pažeisdamas sutarties 6.3 punktą, nes iš anksto neįspėjo ir ieškovą pastūmėjo į padėtį, kurioje nedelsiant sudaryti naujų sutarčių su kitais tiekėjais nebuvo įmanoma. Šie atsakovo veiksmai sukėlė žalą ieškovui, tačiau teismas jų neanalizavo ir nevertino. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 1999 m. kovo 1 d. ieškovas buvo skolingas atsakovui 5,3 mln., nes tuo metu tai buvo einamieji įsiskolinimai, kurių mokėjimui terminas dar nebuvo suėjęs. Teismas neįvertino, kad ieškovas nebegalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų dėl atsakovo veiksmų ir dėl to ieškovas negavo ekspertų apskaičiuotų pajamų.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad AB „Mažeikių nafta“ 1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimas, konstatuotas Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu, dar nesuponuoja žalos. Konkurencijos tarybos nutarimas turi būti pripažįstamas prima facie įrodymu. Teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. l -407/2003 m., kur dalyvavo tos pačios šalys, nustatytas aplinkybes ir nenurodė, kodėl atmetė Konkurencijos tarybos nutarimo ir teismo argumentus ir jų nevertino (CPK 270 str. 4 d., 331 str.).

5. Teismas paneigė šalies teisę rinkti/teikti įrodymus, atsisakęs į teismo posėdį iškviesti ekspertus ir neskyręs prašytų skirti ekspertizių. Naujos sudėties teismas nagrinėjo civilinę bylą tik viename teismo posėdyje ir ieškovo prašymų (dėl ekspertizių, ekspertų ir naujų liudytojų iškvietimo bei apklausos) tenkinimas tikrai nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, o priešingai - būtų padėjęs objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes.

Šalies argumentai

6. Ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo iš atsakovo prašė priteisti 79 606 497,88 Lt turėtai žalai atlyginti, tačiau teismas 2008 m. balandžio 4 d. nutartimi priėmė nagrinėti reikalavimą tik dėl 36 606 156,42 Lt. Iš naujo bylą nagrinėjęs teismas klausimo dėl reikalavimo priteisti 79 606 497,88 Lt iš naujo jau nebesprendė (nors ieškovas to posėdžio metu ir prašė) ir nagrinėjo tik reikalavimą priteisti 36 606 156,42 Lt dydžio žalą. Teismas privalėjo pasisakyti dėl ieškovo pašymo priteisti visą 79 606 497,88 Lt padarytos žalos sumą. 2008 m. balandžio 4 d. nutartimi teismas nepagrįstai atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą. Galimybės atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tuo pagrindu, kad byla būtų perduota nagrinėti bankroto byloje, t.y. to paties teismo kitam teisėjui, įstatymas nenumato.

7. Teismas V. K. nepagrįstai pašalino iš trečiojo asmens statuso, kadangi šios bylos išsprendimas neabejotinai gali turėti įtakos jo teisėms, nes jis ne tik buvo BUAB „Klevo lapas“ direktorius, bet ir yra įmonės savininkas (ĮBĮ 2 str. 9 d., CPK 39 str.).

8. Teismas nevertino, kad atsakovas Konkurencijos įstatymą pažeidė, siekdamas naudos, t.y. eliminuoti konkurentus - naftos produktų importuotojus iš Lietuvos naftos produktų rinkos. Teismas nepagrindė savo pozicijos, kad AB „Mažeikių nafta“ gynė Lietuvos rinką nuo nekokybiškų Rusijoje ir kitose šalyse pagamintų naftos produktų ir nepagrįstai nurodė, kad atsakovas UAB „Klevo lapas“ naftos produktus tiekė iš esmės už savikainą.

Trečiasis asmuo V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, priteisti iš atsakovo UAB ,,Mažeikių nafta“ bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo paskirti pakartotinę kompleksinę ekspertizę.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Bankroto bylos iškėlimas ir veiklos nutraukimas negali riboti ieškovo teisės į žalos, sąlygotos neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimą. Priešingu atveju būtų paneigtas žalos atlyginimo institutas. Teismas netinkamai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 16 straipsnio nuostatas. Šios įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžia bankroto administratoriui reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo. Įstatymas nenumato, kad bankroto ar likvidavimo procedūrų pradžia leistų atlyginti nuostolius ne pilna apimtimi. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad atsakovo padaryti Konkurencijos įstatymo pažeidimai yra tęstiniai, todėl žala yra tęstinio pobūdžio ir ji yra didėja. Prejudiciniais faktais nustatyta, kad atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo normas. Dėl nesąžiningos konkurencijos ieškovas prarado dalį rinkos, o vėliau, nutraukus tiekimą, prarado visą rinką. Todėl nesąžininga konkurencija padaryta žala pasireiškia negautomis ieškovo pajamomis. Be to, atsakovo veiksmai nulėmė ieškovo bankrotą ir teismas turėjo analizuoti, kokio dydžio žala buvo padaryta dėl nemokumo. Kadangi ieškovo nemokumą nulėmė atsakovas, jis už patirtus nuostolius turi atsakyti visiškai už tą laikotarpį, kurio metu ieškovas nevykdė veiklos, nes to reikalauja visiškas nuostolių atlyginimo principas. Teismas, analizuodamas 1998 m. gruodžio 29 d. sutarties nutraukimo pagrįstumą, turėjo vadovautis 1964 m. CK nuostatomis, kurios taip pat numatė visiško nuostolių atlyginimo principą. Teismo išvados, kad nuo 2002 m. kovo 30 d. bet koks žalos skaičiavimas ieškovo versle yra nepagrįstas, kad nuo 2001 m. lapkričio mėn. ieškovo veikla buvo nutraukta, ir todėl žalos skaičiavimas yra objektyviai neįmanomas, yra nepagrįstos ir prieštarauja ĮBĮ, Konkurencijos įstatymu bei CK nuostatoms.

2. Teismas išvadą apie ieškovo nemokumą nepagrįstai grindė duomenimis apie jo finansinę būklę po 1999 m. kovo 1 d., tačiau netyrė aplinkybės, ar 1999 m. kovo 1 d. ieškovas buvo mokus, ar jo vėlesnio nemokumo nesąlygojo neteisėti atsakovo veiksmai. Iki atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo ieškovas dirbo pelningai, su atsakovu už naftos produktus atsiskaitydavo per 90-110 dienų. Atsakovas dėl tokios atsiskaitymo tvarkos, nurodytos ieškovo 1999 m. balandžio 28 d. rašte, jokių pretenzijų nereiškė. Teiginius, kad 1999 m. kovo 1 d. ieškovas buvo nemokus, paneigia faktas, kad 1998 m. kovo-1999 m. vasario mėn. ieškovas pirko produkcijos už 90,88 mln. Lt ir per tą patį laikotarpį sumokėjo 90,554 mln. Lt. Šiaulių apskrities VMI 1999 m. gruodžio 28 d. aktas ir 2000 m. vasario 4 d. ir birželio 23 d. raštai paneigia teismo teiginį apie skolas valstybės bei Sodros biudžetams. Teismo teiginius, kad prie bankroto ieškovą privedė netinkamas administravimas, paneigia UAB Korporacijos ,,Matininkai“ 1999 m. lapkričio 9 d. atlikta trumpa ieškovo 1997-1998 m. ekonominė apžvalga. Nei vienas iš teismo sprendimų priteisti iš ieškovo įsiskolinimą ir iškelti jam bankroto bylą, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nebuvo paremtas faktine ieškovo finansine padėtimi 1999 m. kovo 1 d.

3. Faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje, tarp tų pačių šalių laikytinos įrodytomis, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti atsakovo veiksmų teisėtumo, sudarant ieškovui nevienodas sąlygas konkuruoti.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas, spręsdamas apie teisėtą ir pagrįstą faktinį sutarties nutraukimą, nepagrįstai vertino atsakovo 1999 m. birželio 18 d. pretenziją dėl būsimų šalių santykių pakeitimo kaip pranešimą apie sutarties nutraukimą, netyrė aplinkybės, ar vėlesnio ieškovo atsiskaitymo uždelsimo nesąlygojo paties atsakovo neteisėti veiksmai. Konkurencijos Taryba 2000 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo, kad bendrovių, gavusių nuolaidas, pirkimai žymiai išaugo, o bendrovių, kurioms pagal 1999 m. sutartis nuolaidos nebuvo taikomos, pirkimų apimtys sumažėjo. Teismas, vertindamas faktinį sutarties nutraukimą, netyrė, ar ieškovo neatsiskaitymas nebuvo sąlygotas paties atsakovo veiksmų, todėl padarė klaidingą išvadą, kad sutartis buvo nutraukta teisėtai. Teismas atsakovo 1999 m. birželio 18 d. pretenziją nepagrįstai kvalifikavo kaip pagrindą nutraukti sutartį. Nepagrįsta teismo išvada, kad 1999 m. kovo 1 d. atsakovas buvo nemokus.

5. Teismas nepagrįstai eliminavo V. K. iš trečiųjų asmenų, nurodydamas, kad jo dalyvavimas ginče teisiškai nepagrįstas. Teismas neįvertino, kad V. K. yra vienintelis akcininkas, turintis teisę į turto dalį, likusią po atsiskaitymo su kreditoriais.

6. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti dalį patikslinto ieškinio, nors priimta ir nepriimta ieškinio dalys yra tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į ieškovo ir trečiojo asmens V. K. apeliacinius skundus atsakovas UAB „Mažeikių nafta“ prašo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose nurodo, kad ieškinys yra pareikštas asmens, neturinčio teisės būti ieškovu. ĮBĮ numato tik administratoriaus teisę išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (11 str. 3 d.). LUAB „Klevo lapas“ 2002 m. rugpjūčio 9 d. administratoriaus ataskaitoje nėra nurodyta, kad AB „Mažeikių nafta“ būtų skolinga ieškovui, priešingai, ieškovas yra skolingas AB „Mažeikių nafta“. Administratorius iš esmės analizavo ne LUAB „Klevo lapas“ ir AB „Mažeikių nafta“ sudarytus sandorius, bet sandorius, kuriuos AB „Mažeikių nafta“ buvo sudariusi su trečiaisiais asmenimis. Visos ieškinyje nurodytos aplinkybės neturi jokio ryšio su ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje nurodytomis bankroto administratoriaus funkcijomis. Ieškinys yra neteisėtas, nes byloje bankroto administratorius realiai atstovauja buvusiam LUAB „Klevo lapas“ akcininkui ir direktoriui V. K. , bet ne įmonei ar jos kreditoriams. Administratoriaus 2004 m. spalio 21 d. ir 2008 m. kovo 5 d. ieškiniai yra ne ieškinio patikslinimai, o nauji ieškiniai, t.y. pakeistas ieškinio pagrindas ir dalykas (CPK 135 str.). Teismas privalėjo patikslintą ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą. Pateikiant 2000 metų ieškinius Civilinis kodeksas, kuriuo grindžiami 2004 ir 2008 metų ieškiniai, negaliojo. 2004 m. spalio 21 d. ieškinyje nurodoma, kad, teismui priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, buvo užkirstas kelias bet kada atnaujinti bendrovės veiklą. 2008 m. kovo 5 d. ieškinyje nurodoma, kad LUAB „Klevo lapas“ nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d. laikotarpiu negavo 36 606 156,42 Lt grynųjų pajamų. Šios aplinkybės nebuvo nurodomos ankstesniuose ieškiniuose. Nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2002 m. balandžio 17 d. LUAB „Klevo lapas“ vadovavo V. K. , o nuo 2002 m. balandžio 17 d. iki šiol bendrovei vadovauja bankroto administratorius, todėl jie ir turėtų atsakyti, kodėl per tą laiką LUAB „Klevo lapas“ neuždirbo tariamų milijonų. Teismas sprendime nenurodė, jog atmeta Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimą, tačiau atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos taryba netyrė visų civilinių santykių tarp AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Klevo lapas“ aspektų, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimas bei UAB „Klevo lapas“ bankrotas nėra susiję priežastiniu ryšiu. Bankroto administratoriaus pateikti 2004 m. spalio 21 d. ir 2008 m. kovo 5 d. ieškiniai yra neaiškūs (CPK 135 str.), todėl teismas galėjo jų nenagrinėti, o išnagrinėjęs - privalėjo atmesti vien šiuo pagrindu. Ieškiniuose nėra nurodoma jokių konkrečių faktinių aplinkybių, dėl kurių 2000-2007 metais LUAB „Klevo lapas“ negavo 36 606 156,42 Lt grynųjų pajamų. Kai kurių reikalavimų atžvilgiu AB „Mažeikių nafta“ yra netinkamas atsakovas. Nuo 1999 m. gruodžio 31 d. šalių nesiejo jokie sutartiniai santykiai. AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 159 buvo taikomas tik 1999 m. sudaromoms sutartims. AB „Mažeikių nafta“ negalėjo būti atsakovas tai ieškinio reikalavimo daliai, kuri yra susijusi su laikotarpiu, kai šalių nesiejo jokie santykiai. Ieškovas ieškinį grindžia galiojančio Konkurencijos įstatymo 17 ir 48 straipsniais, nors Konkurencijos įstatymas buvo priimtas 1999 m. kovo 23 d., o įsigaliojo 1999 m. balandžio 2 d. Konkurencijos įstatymo 17 ir 48 straipsniai negali būti teisinis pagrindas, pagrindžiantis reikalavimą už tą laikotarpį, kada Konkurencijos įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs. AB „Mažeikių nafta“ atsisakymą suteikti UAB „Klevo lapas“ nuolaidą būtų galima traktuoti kaip neteisėtą veiką tik tuo atveju, jeigu nagrinėjant šią bylą būtų nustatyta, kad UAB „Klevo lapas“ turėjo teisę gauti tokią nuolaidą, o AB „Mažeikių nafta“ nepagrįstai atsisakė ją suteikti. Bylos medžiaga patvirtina, jog UAB „Klevo lapas“ 1999 m. kovo mėnesį buvo pasiūlyta tokia pati nuolaida, kokią gavo kiti ūkio subjektai, ką pripažino ir ieškovas savo raštais. Reikalavimas papildomai suteikti prekybines nuolaidas įmonei, kuri laiku nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, yra nemoki ir skolinga virš 7 milijonų litų, neturi nuosavų apyvartinių lėšų ir turto, kuriuo galėtų užtikrinti savo prievolių įvykdymą, yra neprotingas ir nepagrįstas verslo logika, o papildomos 60 Lt/t nuolaidos suteikimas būtų traktuojamas kaip nepagrįsta nuolaida. AB „Mažeikių nafta“ atsisakymas suteikti UAB „Klevo lapas“ papildomą 60 Lt/t nuolaidą negali būti laikomas neteisėta veika, padariusia žalą. Dėl negautos nuolaidos ekonominės vertės atsakovas nurodė, kad ieškovui ir taip buvo taikomos palankesnės naftos produktų tiekimo sąlygos, lyginant su tomis, kurias AB „Mažeikių nafta“ taikė kitiems klientams. Ieškovui buvo pratęsti atsiskaitymo terminai, atsakovas padengdavo produktų transportavimo geležinkeliu išlaidas, nereikalavo mokėti sutartinių netesybų. UAB „Klevo lapas“ gavo realios ekonominės naudos, kas prilygsta „negautos“ nuolaidos sumai. AB „Mažeikių nafta“ ieškovui suteikė faktiškai ilgesnį, nei sutarties 6.3 str. numatytas vieno mėnesio terminas, laikotarpį tam, kad ieškovas turėtų laiko gauti paskolą skoloms padengti ir apyvartinėms lėšoms sukaupti. Paties UAB „Klevo lapas“ raštai įrodo, kad jis buvo ne kartą įspėtas apie problemas, kurios daro tolesnį bendradarbiavimą neįmanomu. Tai, kad grafikai apima 1998-1999 m. laikotarpius, tik patvirtina, jog įsipareigojimų nevykdymas laiku tapo sistemingu reiškiniu. Atsakovas įrodė, kad UAB „Klevo lapas“ nemokumas bei prielaidos įmonės bankrotui atsirado dar iki Konkurencijos įstatymą pažeidusio įsakymo priėmimo ar naftos produktų tiekimo sustabdymo 1999 m. rugsėjo 13 d., ką patvirtino ir ekspertai. Nei vienas iš ekspertų nepalaikė UAB „Klevo lapas“ pozicijos tiek dėl tariamai patirtos žalos apskaičiavimo, tiek dėl AB „Mažeikių nafta“ kaltės dėl tokios žalos atsiradimo. Pagrįsta teismo išvada, jog nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo bankroto. Ekspertų išvadose aiškiai nurodoma, jog įmonė buvo nemoki jau 1999 m. sausio 1 d., t.y. gerokai anksčiau nei buvo pradėtas taikyti Konkurencijos įstatymą pažeidęs įsakymas. Jau 1998 m. gruodžio 31 d. UAB „Klevo lapas“ trumpalaikiai finansiniai įsipareigojimai viršijo visą trumpalaikį turtą, todėl faktiškai ši bendrovė buvo bankrutavusi, o jos veikla buvo palaikoma lėšomis, kurias ji turėjo sumokėti AB „Mažeikių nafta“ už patiektą produkciją bei tolesniais tiekimais skolon. Ekspertų išvados ir byloje esanti medžiaga paneigia apelianto teiginius, jog UAB „Klevo lapas“ padėtis pablogėjo dėl atsakovo veiksmų. Apelianto pateikti žalos skaičiavimai prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir nėra pagrįsti įrodymais. Norint remtis ankstesnio laikotarpio pajamomis, turi būti įrodyta reali galimybė uždirbti šias pajamas ateityje. Nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų pačios UAB „Klevo lapas“ veiklos tęstinumą. AB „Mažeikių nafta“ neprivalėjo ir neketino toliau kredituoti UAB „Klevo lapas“ ir taikstytis su sistemingu skolų nemokėjimu. Prekiaujant rinkoje net ir konkurenciškomis sąlygomis, bet turint tokį įsiskolinimo limitą, neįmanoma patenkinti 1998 metų pardavimų lygio rinkos poreikio, aprūpinant klientus šviesiaisiais naftos produktais.

Atsiliepimu į trečiojo asmens V. K. apeliacinį skundą atsakovas LUAB ,,Klevo lapas“ prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su trečiojo asmens V. K. apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais pagrindiniais teiginiais, kad bankroto bylos iškėlimas negali riboti ieškovo teisės į žalos, padarytos neteisėtais atsakovo veiksmais, atlyginimą, kad, vertindamas ieškovo mokumą, teismas turėjo vertinti ieškovo finansinę būklę ir sutartinių įsipareigojimų vykdymą neteisėtų atsakovo veiksmų pradžiai, taip pat ir tai, ar vėlesnis ieškovo nemokumas ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo uždelsimas negalėjo būti sąlygotas neteisėtų atsakovo veiksmų. Vertindamas atsakovo veiksmų neteisėtumą, teismas privalėjo remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje tarp tų pačių šalių, esant dalinėms viena kitai prieštaraujančioms ekspertizėms, teismas žalos dydžio nustatymui privalėjo skirti pakartotinę kompleksinę ekspertizę.

Atsiliepimu į ieškovo LUAB ,,Klevo lapas“ apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime nurodo, kad palaiko ieškovo apeliacinį skundą, tik nesutinka su reikalavimu priimti naują sprendimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai yra esminiai, sąlygoję iš dalies neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teisme nebuvo atskleista bylos esmė, be to, teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti tik dalį ieškinio, nors priimtos ir nepriimtos ieškinio dalies pagrindas ir dalykas yra tas pats, ir tai negali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme. Atlikus ekspertizę ir nustačius ieškovui padarytos žalos dydį, iškiltų ieškinio tikslinimo klausimas, o tai išspręsti apeliacinės instancijos teisme nėra galima.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Klevo lapas“ ir trečiojo asmens V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimo, konstatuoja, kad pagrindų, numatytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl V. K. procesinės padėties.

V. K. iki 2008 m. balandžio 9 d. šioje byloje priimtos nutarties paskelbimo šioje byloje buvo pripažintas ir dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų, taigi turėjo galimybę naudotis ir savo nuožiūra naudojosi visomis teisėmis, kurias įstatymas suteikia tretiesiems asmenims (CPK 47 str.). Nei ieškovas, kurio pusėje V. K. faktiškai dalyvauja šioje byloje, nei pats V. K. neteigia, kad pirmosios instancijos teismas kaip nors pažeidė jam įstatymo suteiktas teises ir/ar kaip nors sutrukdė jas įgyvendinti. Iš bylos duomenų matyti, kad savo teises V. K. įgyvendino advokato pagalba, todėl ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jo procesinės teisės galėjo būti kaip nors pažeistos. Iš tiesų, 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas nutarė V. K. iš trečiojo asmens statuso pašalinti. Tačiau ir po šios nutarties priėmimo V. K. toliau dalyvavo šioje byloje, naudojosi byloje dalyvaujantiems asmenims suteiktomis procesinėmis teisėmis (dalyvavo teismo posėdžiuose (t. 109, b.l. 105), teikė paaiškinimus bei prašymus (t. 109, b.l. 61-71), reiškė pastabas dėl posėdžio protokolo (t. 109. b.l. 9-12), o taip pat pasinaudojo teise apskųsti priimtą ir paskelbtą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniu skundu, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė ir kuris nagrinėjamas apeliacine tvarka. Nei ieškovas, nei V. K. savo apeliaciniuose skunduose nenurodo, kaip ir kokios procesinės teisės V. K. faktiškai buvo apribotos, jį pašalinus iš trečiojo asmens statuso. Galima sutikti su apeliantų teiginiais, kad V. K. , kaip bankrutuojančios (o šiuo metu likviduojamos) įmonės savininkas Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 9 dalis prasme, turintis teisę į turto dalį, likusią po atsiskaitymo su kreditoriais, turi teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, todėl turi teisę dalyvauti šioje byloje. Tačiau vien formalus jo pašalinimas iš trečiojo asmens statuso, nenustačius jokių konkrečių jam, kaip dalyvaujančiam byloje asmeniui, proceso įstatymo suteiktų teisių pažeidimo, turėjusio ar galėjusios turėti įtakos jo materialinėms teisėms ir/ar teisingam bylos išsprendimui, negali būti pagrindas pripažinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (CPK 328 str.).

Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų proceso teisė normų pažeidimų.

Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti dalį patikslinto ieškinio, nors priimta ir nepriimta ieškinio dalys yra tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, kad teismas privalėjo pasisakyti dėl ieškovo prašymo priteisti visą 79 606 497,88 Lt padarytos žalos sumą.

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2008 m. kovo 5 d., t.y. tą dieną, kai vyko teismo posėdis, ieškovas šioje byloje pateikė patikslintą ieškininį pareiškimą, kuriuo savo ieškinio reikalavimą padidino iki 79 606 497,88 Lt (t. 107, b.l. 78-90). Spręsdamas šio ieškininio pareiškimo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas 2008 m. kovo 5 d. teismo posėdžio metu priimta protokoline nutartimi ieškovo prašymo priimti patikslintą ieškinį netenkino, motyvuodamas tuo, kad keičiamas ieškinio pagrindas ir dalykas ir tai yra naujas ieškinys, nagrinėtinas atskiroje byloje (t. 107, b.l. 130). To paties teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas priėmė kitą protokolinę nutartį (t. 107, b.l. 130), kuria ieškovo prašymą dėl ieškinio reikalavimo padidinimo iki 36 606 156,42 Lt patenkino. Taigi, patikslinto ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė protokolinėmis nutartimis, kurių byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat ir ieškovas, apeliacine tvarka neapskundė, nors tokią teisę ir galimybę turėjo (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Esant tokioms aplinkybėms, kai ieškinio priėmimo klausimu yra įsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutartys, apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, susiję su patikslinto ieškinio priėmimo klausimu, taigi ir su dalies šiame ieškinyje išdėstytų reikalavimų nagrinėjimu, negali būti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

Pažymėtina ir tai, kad nepagrįstas yra ir trečiojo asmens V. K. apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad priimta ir nepriimta patikslinto ieškinio dalys yra tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Iš patikslinto ieškininio pareiškimo (t. 107, b.l. 78-90) matyti, kad, patikslindamas (papildydamas) šioje byloje pareikštą ieškinį, 36 606 156,42 Lt žalos (nuostolių) sumą ieškovas paskaičiavo kaip negautas grynąsias pajamas už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d., t.y. ankstesnę reikalautą žalos (nuostolių) dėl negautų pajamų atlyginimo sumą padidinęs dėl ilgesnio laikotarpio, už kurį jis skaičiavo negautas grynąsias pajamas. Taigi šis reikalavimas, nors ir žymiai padidintas, tačiau pareikštas iš esmės tuo pačiu pagrindu ir jų teismas priėmė nagrinėti. Tuo tarpu kitą savo reikalavimo dalį ieškovas iš esmės grindė visiškai kitomis aplinkybėmis - reiškė reikalavimus priteisti 7 300 000 Lt prarasto turto vertės, 15 000 000 Lt prarasto turto remontui ir renovacijai, 20 000 000 Lt už prarastą rinką, teigdamas, kad bankroto procedūros metu jis neteko savo turto, prarado rinką, o, atgavus turtą, reikės atkurti jo vertę. Taigi reikalavimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir nagrinėti, iš esmės yra nauji reikalavimai, reiškiami kitu pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę bei į tai, kad, priėmus nagrinėti tokius reikalavimus šioje byloje, dar labiau užsitęstų ir taip jau ilgai užtrukęs šios bylos nagrinėjimas, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas reiškia naują ieškinį, kuris nagrinėtinas atskiroje byloje ir pagrįstai atsisakė jį priimti nagrinėti šioje byloje. Byloje išsprendus dalies ieškinio reikalavimų priėmimo klausimą ir esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai dėl atsisakymo priimti nagrinėti šioje byloje naujai reiškiamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš naujo spręsti šių reikalavimų priėmimo klausimo, nepriklausomai nuo to, kad bylą nagrinėjo kitos sudėties teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. balandžio 4 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino ir perdavė bylą nagrinėti bankroto byloje, pripažinęs, kad likviduojamos įmonės ir jos kreditoriaus ginčas turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi šią bylą savo žinion perėmė ieškovo bankroto bylą nagrinėjanti teisėja, kuri prie šios bylos prijungė bankroto bylą.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tuo pagrindu, jog byla būtų perduota nagrinėti bankroto byloje, t.y. to paties teismo kitam teisėjui, įstatymas nenumato. Tačiau apeliantas nenurodo, kokią įtaką bylos baigčiai, jos teisingam išnagrinėjimui turėjo toks bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas ir perdavimas bankroto bylą nagrinėjančiam teisėjui. Iš esmės galima daryti išvadą, kad prie šios bylos prijungus bankroto bylą, teismas įgijo galimybę operatyviau ir tiksliau nustatyti bylos aplinkybes, susijusias su ieškovo nemokumu ir jo priežastimis, su sutartinių santykių tarp šios bylos šalių nutraukimu ir jo priežastimis. O šios aplinkybės yra susijusios su šioje byloje pareikšto ieškinio pagrindu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo ir jos perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teisėjui byla galėjo būti ar buvo išspręsta neteisingai. Todėl šios ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės taip pat negali būti pripažįstamos pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 str.).

Šioje byloje iškilusiems ir specialių žinių verslo ir ekonomikos srityje yra atlikta keletas ekspertizių. Didžioji dalis šių ekspertizių paskirta ir atlikta ieškinį pareiškusios UAB ,,Klevo lapas“ ieškovo ir trečiojo asmens V. K. iniciatyva. Antai Šiaulių apygardos teismo 2000 m. rugsėjo 7 d. nutartimi ieškovo prašymu buvo paskirta verslo ekonominė ekspertizė, ekspertams užduodant klausimą: kokie nuostoliai buvo padaryti UAB ,,Klevo lapas“ atsakovo AB ,,Mažeikių nafta“ nepriimtinais versle veiksmais iki ekspertizės atlikimo momento. Šią teismo ekspertizę atliko UAB Korporacija ,,Matininkai“, kuri į bylą pateikė 2001 m. gegužės 15 d. aktą. 2003 m. spalio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovo ir trečiojo asmens V. K. prašymu paskyrė pakartotinę verslo-ekonominę ekspertizę, kurią pavedė atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui, ekspertams užduodamas analogišką klausimą, tačiau žalos dydį siedamas su didesniu laikotarpiu, apėmusiu laikotarpį nuo 1999 n. kovo 1 d. iki ekspertizės atlikimo. Byloje yra pateiktas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 30 d. aktas (t. 105, b.l. 203). Be to, byloje yra pateiktas ir P. C. turto ir verslo tyrimo centro Verslo ekonominės ekspertizės aktas Nr. 711/19. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme trečiasis asmuo V. K. , pasinaudojęs savo teise teikti papildomus įrodymus, taip pat pateikė ieškovo verslo vertės ir verslo nuostolių įvertinimo ataskaitą bei kitus naujus įrodymus. Todėl negalima sutikti su ieškovo apeliacinio skundo teiginiais, kad buvo paneigta jo teisė rinkti/teikti įrodymus, atsisakius į teismo posėdį iškviesti ekspertus ir neskyrus prašytų skirti ekspertizių. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai ekspertizė yra atlikta ne teisme, ekspertai kviečiami tik tuomet, kai būtina ekspertui užduoti klausimus eksperto išvadai išaiškinti ir papildyti. Taigi ekspertizę atlikę ekspertai į teismo posėdį gali būti kviečiami tik esant pakankamam pagrindui. Tuo tarpu ieškovas savo apeliaciniame skunde nenurodo, ar buvo toks įstatyme nustatytas pagrindas, dėl kurio turėjo būti kviečiami ekspertizę (ekspertizes) atlikę ekspertai. Ieškovas teigia, kad jis nesutiko su ekspertų išvadomis ir prašė ekspertus iškviesti į teismo posėdį. Tačiau nesutikimas su išvada nėra pagrindas kviesti ekspertą į teismo posėdį. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimas užsitęsė pakankamai ilgai, šalys turėjo pakankamai daug laiko teikti bet kokius su nagrinėjimo dalyku susijusius ir leistinus įrodymus. Tuo tarpu naujų, nepagrįstų prašymų, susijusių su vis naujais įrodymais, reikalavimas tik nepagrįstai būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą, nepriklausomai nuo to, kad bylą perėmė nagrinėti naujos sudėties teismas.

Dėl ieškovo finansinės padėties ir veiklos nutraukimo priežasčių.

Savo reikalavimo atlyginti padarytą žalą (nuostolius) pagrindu ieškovas nurodė aplinkybę, kad nuo 1999 m. kovo 1 d. atsakovas AB „Mažeikių nafta“ keturioms užsienio kompanijų bendrovėms, turinčioms naftos produktų importo licenzijas, tokioms kaip UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Statoil Lietuva“, UAB „Uotas“, UAB „Pakrijas“, suteikė 60 Lt/t išskirtines produkcijos pirkimo nuolaidas, kurių netaikė ieškovui. Tokį atsakovo veiksmą ieškovas įvertino kaip neteisėtą, dirbtinai sudariusį nepalankias sąlygas ieškovui toliau prekiauti AB „Mažeikių nafta“ produkcija ir konkuruoti rinkoje. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas nutraukė naftos produktų tiekimą 1999 m. rugsėjo 13 dieną, neįspėjęs ieškovo ir tuo pažeidė 1998 m. gruodžio 29 d. su atsakovu sudarytos sutarties Nr. 99-47B 6.3 p. ir dėl to buvo visiškai sutrikdyta ieškovo UAB „Klevo lapas“ veikla. Šiuos atsakovo veiksmus ieškovas įvertino kaip neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis patyręs žalą versle: turėdamas naftos produktų tiekimo - sandėliavimo bazę, darbuotojus, nebegalėjęs vykdyti prekybos naftos produktais veiklos. Taigi patirtą žalą ieškovas siejo su atsakovo veiksmais, netaikant nuolaidos ieškovui parduodamai produkcijai ir nutraukiant naftos produktų tiekimą, kuriuos jis įvertino kaip neteisėtus ir nulėmusius jo veiklos nutraukimą bei negautas pajamas.

Vertindamas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo verslo žlugimą įtakojo ne negautos nuolaidos neturėjimas nuo 1999 metų kovo mėnesio, o kitos priežastys, kurių esmė - blogas verslo administravimas. Teismas taip pat nurodė, kad nuolaidos taikymo nenumatė šalių sutartis, pagal kurią ir buvo vykdomas prekių tiekimas, o nuolaidos taikymo klausimas galėjo būti tik naujų derybų ir naujos sutarties tarp šalių objektu.

Iš tiesų, ieškovui UAB ,,Klevo lapas“ Šiaulių apygardos teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartimi iškelta bankroto byla, nustačius, kad įmonė yra nemoki, jos įsipareigojimai viršija turimo turto vertę. Šia bei Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartimi nustatyta, kad bendrovės balanso duomenimis įmonės turto vertė buvo 3 657 754 Lt, o įsipareigojimai (skolos) – 5 375 181 Lt. Šiomis teismų nutartimis taip pat nustatyta, kad dar 2001 m. gegužės 17 d. ieškovas pasiskelbė nemokiu, o 2002 m. kovo 22 d. buvo įtrauktas į nemokių įmonių sąrašą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą administratoriaus ataskaitą, jau 1999 m. ieškovas dirbo nuostolingai ir turėjo 445 247 Lt nuostolio, o 2000 m. - 2 113 507 Lt nuostolio. Iš byloje esančio ieškovo UAB ,,Klevo lapas“ 1998 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenų matyti, kad ieškovo bendrovės balanse apskaityto turto vertė buvo 11 226 622 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 10 120 374 Lt. Pagal 1999 m. kovo 31 d. balanso duomenis, 1999 m. kovo 31 d. ieškovo balanso apskaityto turto vertė sudarė 7 136 782 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 6 285 835 Lt. Iš šio balanso duomenų taip pat matyti, kad ankstesnio ataskaitinio laikotarpio (1998 finansinių metų) duomenimis atsakovo viso turto vertė buvo 14 560 893 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 13 964 475 Lt. Iš šių balanso duomenų taip pat matyti, kad faktiškai visas ieškovo skolas sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, iš kurių savo ruožtu didžiąją dalį sudarė prekybos skolos (bylos priedai: balansai 1998 m., l. Nr. 21-23, 1999 m. balansai, l. Nr. 3-5). Esant tokiam skolų ir turto santykiui, nepriklausomai nuo to, kad iki 1999 m. ieškovas gaudavo pelną, kurį paskirstydavo, tokie faktiniai bylos duomenys įrodo, kad ieškovo finansinė padėtis buvo bloga ne tik 2001 m. gegužės mėnesį, kada ieškovas pasiskelbė nemokiu bei vėliau, kai jam buvo iškelta bankroto byla, bet ir 1998 m. bei 1999 m. pradžioje, kai atsakovas dar netaikė 60 Lt/t produkcijos kainos nuolaidų ieškovo nurodytoms iš atsakovo produkciją perkančioms ir ja prekiaujančioms bendrovėms.

Iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 1999 m. gruodžio 17 d. ataskaitos Nr. 080-1 (t. 107, b.l. 26-61) matyti, kad UAB ,,Klevo lapas“ skolos akcinei bendrovei ,,Mažeikių nafta“ likutis 1999 m. sausio 1 d. buvo 13 108 280 Lt, o 1999 m. rugsėjo 30 d. - 6 203 963,48 Lt. Per laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. spalio 1 d. atsakovas ieškovui pardavė produkcijos už 32 660 122,90 Lt.

Taigi pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas turėjo didžiulius neįvykdytus skolinius įsipareigojimus, tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų su atsakovu ir 1999 m. kovo 1 d. faktiškai buvo nemoki įmonė. Todėl negalima sutikti su apeliantų teiginiu, kad būtent atsakovo veiksmai, netaikant nuolaidos ieškovui parduodamai produkcijai, nulėmė ieškovui atsiradusius nuostolius (negautas pajamas) bei jo veiklos nutraukimą.

Dėl sutarties sąlygų aiškinimo ir atsakovo veiksmų teisėtumo, konkurencijos įstatymo pažeidimo

1999 metais šios bylos šalių santykius, susijusius su naftos produktų pirkimu-pardavimu, reglamentavo 1998 m. gruodžio 29 d. sudaryta sutartis Nr. 99-47B. Pagal šią sutartį (3.1 p.) ieškovas, kaip pirkėjas, įsipareigojo atsiskaityti už atsakovo parduotas prekes (naftos produktus) ne vėliau kaip per 60 dienų nuo prekių išsiuntimo datos. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis sutarties punktas, nustatęs atsiskaitymo tvarką, šalių susitarimu būtų pakeistas. Savo apeliaciniame skunde ieškovas pats pripažįsta, kad su atsakovu už naftos produktus ji atsiskaitydavo per 90-110 dienų. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad pats ieškovas pažeidė sutarties 3.1 punkto reikalavimus. Nesant sutarties nuostatų, nustačiusių atsiskaitymo terminus, pakeitimų, negalima nesutikti ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsiskaitymo grafikų pasirašymas neįrodo, jog sutartinius įsipareigojimus ieškovas vykdė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis UAB Korporacija ,,Matininkai“ atliktos ekspertizės 2001 m. gegužės 15 d. aktu, pagrįstai nustatė, kad ieškovas 1999 m. kovo 1 d. - rugsėjo 13 d. laikotarpiu gaudavo 15,82 Lt/t transportavimo nuolaidą bei jam buvo taikomi ilgesni atsiskaitymo už produkciją terminai. Šiuo aktu (l. Nr. 10) taip pat nustatyta, kad be transportavimo nuolaidos ieškovas iš atsakovo taip pat gavo cisternų nuomos nuolaidą, sudariusią 4 Lt/t, o 1998 m. gruodžio 29 d. sutartimi nustatytas 60 dienų atsiskaitymo už produkciją terminas buvo taikomas tik ieškovui, kai tuo tarpu kitoms atsakovo produkcija prekiavusioms įmonėms atsiskaitymo terminai buvo ne ilgesni nei 30 dienų. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyta UAB Korporacijos ,,Matininkai“ 1997 - 1998 m. ekonominė apžvalga taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad AB ,,Mažeikių nafta“ ieškovui taikė mokėjimų atidėjimus iki 90 dienų, ieškovas veikė faktiškai atsakovo kredituojamas. Taigi, nors ieškovas ir negavo 60 Lt/t nuolaidos atsakovo parduodamai produkcijai, tačiau gavo kitas nuolaidas, kurios nebuvo taikomos kitoms atsakovo produkcija prekiaujančioms įmonėms.

60 Lt/t nuolaida atsakovo naftos produktais prekiaujančioms įmonėms, kaip ir teigia ieškovas, buvo taikoma atsakovo generalinio direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 109 pagrindu. Kaip jau minėta, šios bylos šalių santykius, susijusius su naftos produktų pirkimu-pardavimu, reglamentavo 1998 m. gruodžio 29 d. sudaryta sutartis. Taigi, sutartis dėl naftos produktų tiekimo su ieškovu buvo sudaryta dar tuo metu, kai tokia nuolaida nebuvo taikoma ne tik ieškovui, bet ir kitoms atsakovo naftos produktais prekiaujančioms įmonėms. Šios sutarties galiojimas buvo nustatytas iki 1999 m. gruodžio 31 d. Pagal sutarties 2.1 punktą, raštiškas šalių susitarimas dėl prekių kainos yra neatskiriama sutarties dalis. Sutarties 9.2 punktu buvo nustatyta, kad visi šios sutarties pakeitimai bei papildymai galioja tik tada, jeigu jie sudaryti raštu ir patvirtinti abiejų šalių parašais. Kadangi susitarimas dėl kainos yra neatskiriama sutarties dalis, o prekės kaina yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga (CK 6.305 str.), tai produkcijos nuolaidos taikymas, kuris iš esmės yra susitarimo dėl prekės kainos pakeitimas, yra esminės sutarties sąlygos pakeitimas, kuriam būtina abiejų šalių valia, išreikšta raštu. Todėl atsakovo veiksmas, atsisakant pakeisti vieną iš sutarties sąlygų - prekių kainą, negali būti laikomas neteisėtu veiksmu, pažeidžiančiu sutartinius įsipareigojimus. Priešingai, atsisakymą pakeisti sutarties sąlygą vertinant kaip neteisėtą veiksmą, būtų pažeistas sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.).

Pažymėtina, kad sutartis dėl naftos produktų tiekimo su UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Uotas“, UAB „Pakrijas“, kurioms buvo suteikta 60 Lt/t produkcijos pirkimo nuolaida, atsakovas sudarė po 1999 m. kovo 1 d., t.y. po datos, nuo kurios buvo pradėtos taikyti nuolaidos. Tuo tarpu su ieškovu ir kitomis įmonėmis, kurioms tokios nuolaidos nebuvo taikomos, sutartys buvo sudarytos iki šios datos. Šios aplinkybės yra nustatytos Lietuvos Respublikos Konkurencijos Tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarime.

Savo teiginius dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo be kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių ieškovas grindė ir paminėtu Konkurencijos Tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu bei įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis.

Konkurencijos Tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu atsakovui AB ,,Mažeikių nafta“ ieškovui buvo pakirta 100 000 Lt bauda už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą. Sprendžiant iš šio nutarimo turinio, pažeidimo, už kurį atsakovas buvo nubaustas, esmė - nevienodų (diskriminacinių) nuolaidų nustatymas, pasirašant panašaus pobūdžio sutartis su bendrovėmis (tarp jų ir su ieškovu AB ,,Klevo lapas“). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu taip pat nustatyta, kad, įgyvendinant atsakovo 1999 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 109 nuostatas, sudarinėjant 1999 m. sutartis bei jas vykdant, vieniems ūkio subjektams buvo numatytos 60 Lt nuolaidos naftos produkto tonai, o kitiems (tarp jų ir UAB ,,Klevo lapas“) tokios nuolaidos nenumatytos. Taigi, iš esmės byloje buvo nustatyti tam tikri atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškę nevienodų produkcijos apmokėjimo sąlygų, taikant kainos nuolaidas, nustatymu panašaus pobūdžio sutartyse ir vertinami kaip konkurencijos įstatymo pažeidimas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien šios įstatymo nuostatos pažeidimas negali būti pakankamas pagrindas ieškovui reikalauti žalos atlyginimo: būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, kurių sudėčiai esant yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepaneigė ir neatmetė Konkurencijos tarybos 2000 liepos 10 d. nutarimu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu nustatytų aplinkybių, tačiau padarė išvadą, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimas bei UAB „Klevo lapas“ bankrotas nėra susiję priežastiniu ryšiu. Tokią išvadą iš esmės patvirtina šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės, susijusios su UAB ,,Klevo lapas“ finansine padėtimi, buvusia tiek iki 1999 m. kovo 1 d., tiek iki bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad, nustačiusi Konkurencijos įstatymo pažeidimo faktą, Konkurencijos Taryba netyrė ir neturėjo pagrindo tirti civilinių teisnių santykių tarp AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Klevo lapas“ aspektų. Tarybos atliktas tyrimas iš esmės apėmė tik atsakovo AB ,,Mažeikių nafta“ veiksmų, sudarant sutartis su įmonėmis, prekiaujančiomis jos naftos produktais (tarp jų ir su ieškovu) ir jose nustatant nuolaidas produkcijos kainai (t.y. formuojant kainų politiką), atitikimą Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Tuo tarpu sprendžiant civilinės atsakomybės dėl tokių veiksmų klausimą, būtina tirti tiek atskirų sutarčių (šiuo atveju šios bylos šalių sudarytos sutarties) sąlygas, tiek ir šalių veiksmus, vykdant šias sutartis, tiek ir kitas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę civilinės atsakomybės taikymui. Šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės dėl sutarčių sudarymo laiko, kitų šios bylos šalių sutarties sąlygų, susijusių su produkcijos apmokėjimu, ieškovo veiksmais, vykdant sutartį, neleidžia teigti, jog nustatytas atsakovo neteisėtas veiksmas - konkrečios Konkurencijos įstatymo normos pažeidimas - yra pakankama sąlyga atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti bei susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo veiklos nutraukimu bei šioje įrodinėjamais nuostoliais.

1998 m. gruodžio 29 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 99-47B 6.3 punktas numatė sutarties nutraukimo galimybę, sąlygas bei tvarką. Pagal šio punkto nuostatas, abi šalys turėjo teisę nutraukti sutartį (sutarties galiojimą), esant įsipareigojimų, vykdant šią sutartį, pažeidimams, apie tai raštu įspėjus kitą šalį nevėliau kaip prieš 30 dienų.

Apeliaciniu skundu ieškovas LUAB „Klevo lapas“ teigia, kad atsakovas nutraukė naftos produktų tiekimą, pažeisdamas sutarties 6.3 punktą, nes iš anksto neįspėjo ir ieškovą pastūmėjo į padėtį, kurioje nedelsiant sudaryti naujų sutarčių su kitais tiekėjais nebuvo įmanoma. Tačiau ieškovas, teigdamas, kad jis atsiskaitydavo pagal raštu suderintus atsiskaitymo grafikus, iš esmės neneigia, kad po 1999 m. kovo 1 d. jis atsiskaitydavo, pažeisdamas sutartimi nustatytą atsiskaitymo terminą. Šioje nutartyje jau minėta, kad UAB ,,Klevo lapas“ skolos akcinei bendrovei ,,Mažeikių nafta“ likutis 1999 m. sausio 1 d. buvo 13 108 280 Lt, o 1999 m. rugsėjo 30 d. - 6 203 963,48 Lt. Iš byloje esančios atsakovo 1999 m. birželio 18 d. pretenzijos Nr. 5350 (t. 106, b.l. 85-86) turinio matyti, kad 1999 m. birželio 17 d. ieškovas už pateiktus naftos produktus buvo skolingas 2 744 332,16 Lt. Minėta pretenzija atsakovas prašė likviduoti šį įsiskolinimą ir įspėjo, kad, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų bei pretenzijoje numatytų sąlygų, bus sprendžiamas klausimas dėl skolos išieškojimo bei tolimesnio komercinio bendradarbiavimo. Ieškovas neneigia gavęs šią pretenziją, neneigia buvus tokio dydžio skolai. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad ieškovas buvo įspėtas, nepaisant to, kad minėtoje pretenzijoje tiesiogiai nebuvo nurodyta, kad, laiku nepadengus skolos ar toliau vėluojant atsiskaityti, sutartis bus nutraukta, tačiau teiginys, kad neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų bei pretenzijoje numatytų sąlygų, bus sprendžiamas klausimas dėl tolimesnio komercinio bendradarbiavimo, negali būti suprantamas kitaip, kaip įspėjimas dėl galimo sutarties nutraukimo ateityje. Kadangi, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir kaip teigia apeliantai, produkcijos tiekimas ieškovui buvo nutrauktas 1999 m. rugsėjo 13 d., kas iš esmės reiškia sutarties nutraukimą, tai negalima sutikti su ieškovo teiginiu, kad atsakovas sutartį nutraukė, apie tai neįspėjęs. Kadangi, kaip jau minėta, 1999 m. rugsėjo 30 d. ieškovo skola atsakovui sudarė 6 203 963,48 Lt, tai reiškia, kad atsakovas pretenzijoje nurodytų sutarties pažeidimų nepašalino, jo įsiskolinimas už patiektą produkciją toliau augo, todėl ieškovas pagal sutarties 6.3 punkto nuostatą įgijo teisę sutartį nutraukti. Todėl negalima sutikti su ieškovo teiginiu, kad atsakovas pažeidė sutarties 6.3 punktą. Nesant pažeidimo (neteisėtų veiksmų) fakto, nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės (CK 6.246 str. 1 d.).

Dėl žalos dydžio

Apskaičiuodamas reikalaujamos žalos dydį, ieškovas savo ieškinyje nurodė, kad jis siekia prisiteisti žalos atlyginimą už laikotarpį iki bylos išnagrinėjimo, todėl paskaičiavo nuostolius už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 1 d. (nuo kada jam turėjusi būti pritaikyta nuolaida) iki 2007 m. lapkričio 12 d. Vertindamas tai, kad jo pardavimai būtų išlikę tokios pat apimties, kaip 1998 metais, ieškovas nurodė už minėtą laikotarpį negavęs 36 606 156,42 Lt grynųjų pajamų. Tačiau tokie žalos skaičiavimai iš esmės prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir nėra pagrįsti įrodymais. Remdamasis ankstesnio laikotarpio pajamomis ir teigdamas, kad tokias pajamas būtų gavęs per visą skaičiuojamą laikotarpį, ieškovas privalėjo pateikti įrodymus, kad uždirbti tokias pajamas ateityje būtų buvusi reali galimybė. Tačiau jokių įrodymų, kurie pagrįstų pačios UAB „Klevo lapas“ veiklos tęstinumą, byloje nėra. Kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinius skundus teigia atsakovas, jis neprivalėjo toliau kredituoti UAB „Klevo lapas“ ir toleruoti sutartimi nustatytos atsiskaitymų tvarkos pažeidimus, o prekiaujant rinkoje net ir konkurencingomis sąlygomis, bet turint didžiulį įsiskolinimo limitą, neįmanoma patenkinti 1998 metų pardavimų lygio rinkos poreikio, aprūpinant klientus šviesiaisiais naftos produktais. Todėl toks žalos skaičiavimas iš esmės yra sąlyginis, nepagrįstas objektyviais duomenimis ir negali atspindėti realios žalos, jeigu ieškovas ją ir patyrė.

Žalos dydį ieškovas įrodinėjo UAB Korporacijos „Matininkai“, TEMTI ekspertų išvadomis bei savo paskaičiavimais, o trečiasis asmuo V. K. taip pat naujai pateiktais įrodymais - jo iniciatyva UAB ,,Kertė“ sudaryta nuostolių įvertinimo ataskaita. Tačiau šie dokumentai nėra pakankamas pagrindas išvadoms apie ieškovo nurodytos jo patirtos žalos realumą padaryti. Antai UAB Korporacijos ,,Matininkai“ atliktos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad ieškovas versle nepriimtinais atsakovo veiksmais 1999 m. kovo 1 d. - 2001 m. balandžio 30 d. laikotarpiu patyrė 7 450 756,10 Lt nuostolį. Tačiau nepriimtinais (neteisėtais) veiksmais ekspertai laikė Konkurencijos Tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarime nurodytą Konkurencijos įstatymo normos pažeidimą. Tuo tarpu paties ieškovo veiksmai, vykdant su atsakovu sudarytą sutartį, ir jų įtaka ieškovo verslui šiuo aktu liko neįvertinti. Atlikus pakartotinę ekspertizę Lietuvos teismo ekspertizių centre, 2004 m. liepos 30 d. ekspertizės akto išvadose buvo nurodyta, kad turtinės žalos, padarytos ieškovui UAB ,,Klevo lapas“ nepriimtinais atsakovo veiksmais versle, ekspertas nenustato. 2006 m. rugpjūčio 25 d. akto išvadose nurodyta, kad dėl nevienodų atsakovo taikytų naftos produktų kainų, lyginant su kitais pirkėjais, ieškovas laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 1999 m. rugsėjo 13 d. turėjo 700 341,46 Lt papildomų išlaidų, o jeigu sutartis būtų vykdoma iki 1999 m. gruodžio 31 d., tai tikėtina, kad ieškovas nuo 1999 m. rugsėjo 13 d. negavo 1 053 380,24 Lt grynųjų pajamų. Tačiau šiuo ekspertizės aktu visiškai nenustatyta, kiek ieškovas būtų gavęs pajamų, jeigu atsakovas būtų tiekęs naftos produktus toliau, t.y. nuo 2000 m. sausio 1 d. Nustačius, kad sutartis buvo nutraukta teisėtai, be to, ji galiojo tik iki 1999 m. gruodžio 31 d., o nauja sutartis nebuvo sudaryta, toks negautų pajamų skaičiavimas būtų nepagrįstas. Be to, šiuo ekspertizės aktu taip pat nustatyta, kad ieškovas naftos produktus iš atsakovo 1999 m. gaudavo kreditan.

Pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizių centro 2004 m. liepos 30 d. ir 2006 m. rugpjūčio 25 d. aktuose buvo analizuojama ieškovo ekonominė padėtis per pakankamai ilgą laikotarpį. Abiejuose ekspertizės aktuose nurodyta, kad ieškovo likvidumo rodikliai 1996 m. – 1999 m. duomenimis nuolatos mažėjo ir 1999 m. pradžioje likvidumo koeficientas buvo ypatingai žemas. 2006 m. rugpjūčio 25 d. akte nurodyta, kad ieškovas 1999 m. kovo 1 d. pagal turimą piniginių lėšų likutį galėjo padengti tik 7,24 proc. įsiskolinimo AB ,,Mažeikių nafta“. Tai reiškia, kad ieškovo įmonė jau tuo metu, kai kitoms jo nurodytoms bendrovėms buvo pradėtos taikyti naftos produktų kainos nuolaidos, faktiškai jau nebegalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, taigi negalėjo ir tikėtis didesnių nuolaidų už tas, kurias gavo (transportavimo, cisternų nuomos nuolaidas bei kreditavimą).

Trečiojo asmens V. K. pateikta UAB ,,Kertė“ atlikto UAB ,,Klevo lapas“ verslo vertės ir verslo nuostolių įvertinimo ataskaita taip pat negali pagrįsti ieškovo nurodytų nuostolių realumo, nes ši ataskaita grindžiama vienintele esmine prielaida, pagal kurią ieškovo veiklos tęstinumas vertintojams nekėlė abejonių ir analizuojamu laikotarpiu įmonė buvo pajėgi generuoti teigiamus pinigų srautus. Ši prielaida ataskaitoje grindžiama sąlyga, kad ieškovas, tęsdamas veiklą, būtų išlaikęs 1998 m. buvusį lygį. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šalių sudarytos sutartys nebuvo ilgalaikės, nagrinėjamos 1998 m. gruodžio 29 d. sutarties 99-47B galiojimo terminas buvo nustatytas tik iki 1999 m. gruodžio 31 d., teigti, kad ir pasibaigus šiai sutarčiai, atsakovas ieškovui būtų tiekęs naftos produktus 1998 m. buvusiomis apimtimis, sąlygomis ir kainomis, nėra pagrįsta. Kaip jau minėta, aptariant byloje atliktų ekspertizių aktus, 1999 m. kovo 1 d. pagal turimą piniginių lėšų likutį ieškovas padengti galėjo tik 7,24 proc. įsiskolinimo atsakovui. Tuo tarpu vertinimo ataskaitoje nėra paaiškinta, kokiu pagrindu daroma prielaida, kad tarp šalių ir toliau būtų sudaromos sutartys dėl naftos produktų tiekimo, kaip ieškovas, faktiškai neturėdamas apyvartinių lėšų, būtų atsiskaitęs su atsakovu vėlesniais laikotarpiais, jeigu produkcija būtų ir toliau tiekiama, kokiu pagrindu atsakovas ir toliau būtų kreditavęs ieškovą, nors ir pripažįstama, kad ieškovo veiklai buvo būdinga didelė finansinė rizika.

Taigi nei byloje atliktų ekspertizių aktai, nei trečiojo asmens naujai pateikti įrodymai, nei kiti šioje byloje pateikti ir ištirti įrodymai nepagrindžia ieškovo teiginių dėl jo nurodytos žalos atsiradimo fakto ir jos dydžio. Nenustačius žalos fakto bei dydžio, neteisėtų atsakovo veiksmų, galėjusių įtakoti žalos atsiradimą, o taip pat ir atsakovo kaltės, nėra pagrindo civilinei atsakomybei taikyti. Todėl iš esmės pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepagrindė ir tinkamais įrodymais neįrodė, jog jo ieškinyje nurodyta ir iš atsakovo reikalaujama žala (nuostoliai) versle atsirado dėl atsakovo UAB ,,Mažeikių nafta“ neteisėtų ir kaltų veiksmų, o šios išvados pagrindu priimtas sprendimas atmesti ieškinį – teisėtas ir pagrįstas.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Atmetus ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, iš jų atsakovui priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Į bylą yra pateikti duomenys apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas: 2008 m. rugpjūčio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 08657 65 041,07 Lt sumai (t. 111, b.l. 95) ir 2009 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 10538 35 468,54 Lt sumai (t. 111, b.l. 97) nuorašai bei atsakovo atstovo banko sąskaitų išrašai apie pajamų pagal minėtas sąskaitas faktūras gavimą. Nors byla yra didelės apimties, tačiau atsižvelgiant į advokatų darbo ir laiko faktines sąnaudas, taip pat į tai, kad atsakovo atstovai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo atsakovui priteisti visą reikalaujamą bylinėjimosi išlaidų sumą. Iš ieškovo ir trečiojo asmens atsakovui priteistinos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme, lyginant su reikalaujama suma, mažinamos, priteisiant 10 000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ iš ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Klevo lapas“ ir trečiojo asmens V. K. po 5 000 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alė BukavinienėDonatas ŠernasVigintas Višinskis