- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- 2A-445/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- G. B., G.
- Ieškovas
- A. Y.
- Kategorijos
- 45.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Marytės Mitkuvienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-3181-436/2011 pagal ieškovo A. Y. ieškinį atsakovams G. B., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Gilamlita“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 28 d. pažymą-sąskaitą, serija GIL Nr. 014325, taikyti restituciją ir priteisti solidariai iš atsakovų 27 772,50 Lt, priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 27 772,50 Lt skolos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. birželio 28 d. tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Gilamlita“ buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis serija GIL Nr. 014325, kurios pagrindu ieškovas įsigijo lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini), už kurį ieškovas sumokėjo 8050 EUR (27 772,50 Lt). Automobilio pirkimo-pardavimo procese tiesiogiai dalyvavo atsakovas G. B.. Aplinkybę, kad jis pardavė ieškovui automobilį, patvirtino pats G. B. ikiteisminio tyrimo metu. Ieškovui 2010 m. birželio 29 d. gabenant automobilį per Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punktą, patikrinimo metu pareigūnai nustatė, kad automobilis yra vogtas, todėl automobilis buvo grąžintas jo savininkui. Aplinkybė, jog automobilis vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu. Įstatymas tiesiogiai leidžia pirkėjui – ieškovui, iš kurio paimtas vogtas automobilis, reikalauti iš pardavėjų – atsakovų, grąžinti sumokėtą kainą, tačiau atsakovai gera valia nesutinka ieškovui grąžinti už automobilį gautų pinigų. Ieškovui vogtą automobilį pardavė G. B., pasinaudodamas UAB „Gilamlita“ paruoštais dokumentais, todėl atsakomybė tenka solidariai abiems atsakovams. Taip pat ieškovas nurodo, kad už automobilį sumokėjo ne 6800 Lt, o 8050 EUR arba 27 772,50 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia 2010 m. birželio 28 d. pažymą-sąskaitą, serija GIL Nr. 014325, nuo jos sudarymo momento, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 27 772,50 Lt žalai atlyginti, iš atsakovo G. B. – 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2011 m. birželio 6 d., iki visiško sprendimo įvykdymo bei iš atsakovų – po 417 Lt žyminio mokesčio ir po 750 Lt už suteiktas teisines paslaugas. Teismas konstatavo, kad ieškovui buvo parduotas vogtas automobilis, kurį atsakovas G. B. buvo įsigijęs iš trečiojo asmens. Pažymėjo, jog nėra nustatyta, ar atsakovai žinojo ir ar privalėjo žinoti automobilio vagystės faktą, tačiau jie neįvykdė pareigos perduodant daiktą užtikrinti nuosavybės teisių į tą daiktą. Pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovui nepareikštas vindikacinis ieškinys dėl transporto priemonės, nepaneigia pirkėjo teisės remiantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi reikalauti pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį tuo pagrindu, kad pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą. Konstatavo, jog pavogtas ginčo automobilis buvo grąžintas teisėtam savininkui M. G.. Nustatęs, kad už parduotą automobilį pinigus iš ieškovo paėmė atsakovas G. B., o atsakovas UAB „Gilamlita“ buvo tarpininkas, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju restitucija tarp ginčijamo sandorio šalių negali būti taikoma, tačiau ieškovui turi būti atlyginti jo patirti dėl sandorio negaliojimo nuostoliai. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad tikroji parduodamo automobilio kaina buvo ne 6800 Lt, o 8050 EUR (27 772,50 Lt), todėl pastaroji suma priteistina iš atsakovų. Konstatavo, kad ieškovo patirtus nuostolius turi atlyginti abu atsakovai solidariai, nes atsakovas UAB „Gilamlita“, vykdydamas tarpininko paslaugas, elgėsi neapdairiai, nesąžiningai, nebūdamas automobilio savininku, įformino įmonei nepriklausiančios transporto priemonės pardavimą, o atsakovas G. B., neturėdamas automobilio įsigijimo dokumentų, jo neįregistravęs, nebūdamas sandorio šalimi, už transporto priemonės pardavimą paėmė pinigus. Spręsdamas palūkanų priteisimo klausimą, teismas nurodė, kad UAB „Gilamlita“ yra iškelta bankroto bylą, dėl ko iš šio atsakovo palūkanos negali būti priteisiamos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas G. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias pirkimo-pardavimo sutartį bei daikto, nepriklausančio asmeniui nuosavybės teise, pardavimą. Atsakovas G. B. nebuvo pirkimo-pardavimo sandorio šalis, todėl negali atsakyti už dėl šio sandorio panaikinimo atsiradusias teisines pasekmes. Teigia, kad buvo tarpininkas tarp ieškovo ir UAB „Gilamlita“, paėmė pinigus iš ieškovo, kuriuos vėliau perdavė UAB „Gilamlita“. Nurodė, kad UAB „Gilamlita“ verslas buvo automobilių prekyba, tarpininkavimas atliekant muitinės procedūras, todėl ši įmonė turėjo pareigą užtikrinti, kad parduodamas automobilis jai priklauso nuosavybės teise. Tai, kad pinigai už parduotą transporto priemonę buvo perduoti UAB „Gilamlita“, patvirtina įmonės kasos operacijų žurnalas, iš kurio matyti, kad atsakovo įmonės įplaukos tą dieną buvo 65 600 Lt.
2. Teismas neteisingai aiškino restituciją ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Taikant civilinę atsakomybę nebuvo įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo G. B. atžvilgiu.
3. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas už automobilį sumokėjo 8050 EUR (27 772,50 Lt). Šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina yra 6800 Lt, ir kitoks kainos aiškinimas prieštarautų protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus: T. P. yra ieškovo draugas, todėl jis suinteresuotas bylos baigtimi, be to, jis nebuvo pinigų perdavimo liudininkas. Ieškovo įsivežti į Lietuvos Respubliką 2000 JAV dolerių ir 6020 EUR to meto Lietuvos banko duomenimis savo verte prilygo 26 407,66 Lt, t.y. mažiau nei teismo priteista kaina. Internetinio skelbimo duomenys negali būti laikomi patikimais įrodymais, nes juos galima bet kada pakeisti.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į ieškinį prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas G. B. atsiliepime į ieškinį bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog automobilį pardavė būtent jis, o atsakovas UAB „Gilamlita“ tik tarpininkavo ruošiant dokumentus. Atsakovas buvo pripažinęs ir faktą, kad pinigus taip pat gavo jis. Teismas pagrįstai pripažino, kad automobilį ieškovui pardavė atsakovas G. B.. Apeliaciniame skunde pateikta atsakovo pozicija kardinaliai skiriasi nuo prieš tai išdėstytos, siekiant išvengti nuostolių atlyginimo, todėl kyla klausimas dėl G. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Teismas išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
Atsakovas BUAB „Gilamlita“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad UAB „Gilamlita“ neturėjo nuosavybės teisės į minėtą automobilį, tik tarpininkavo sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas pagrįstai pripažino, kad automobilį ieškovui pardavė atsakovas G. B., todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. birželio 28 d. ieškovas ir atsakovas UAB „Gilamlita“ pasirašė pažymą-sąskaitą Nr. 014325, pagal kurią ieškovas už 6800 Lt įsigijo transporto priemonę VW Sharan, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 7). Ieškovui vykstant į Baltarusijos Respubliką, patikrinimo metu pasienio kontrolės punkte nustatyta, kad ieškovui parduota transporto priemonė yra vogta, todėl ši transporto priemonė buvo paimta bei perduota savininkui (t. 1, b.l. 9-11).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl atsakomybės už nuosavybės teise nepriklausančios transporto priemonės pardavimą bei sumokėtos kainos nustatymo.
Dėl šalių sudaryto sandorio aiškinimo ir teisinio kvalifikavimo
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jis nebuvo sandorio šalis, todėl negali atsakyti už dėl šio sandorio panaikinimo atsiradusias pasekmes. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apelianto argumentu, kadangi jis prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Kaip matyti, dokumentas, kuriuo transporto priemonė buvo perduota ieškovui, pavadintas „Pažyma-sąskaita“, tačiau iš jo turinio, šalių įvardijimo pirkėju bei pardavėju bei sutarties sudarymo aplinkybių galima daryti išvadą, kad tai yra transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, nustatanti pardavėjui pareigą perduoti transporto priemonę, o pirkėjui – sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Kad ši sąskaita-faktūra laikytina pirkimo-pardavimo sutartimi, neginčija ir bylos šalys. Tačiau ginčas kilo dėl to, kas laikytinas tikrąją sutarties šalimi.
Sprendžiant šį klausimą, svarbu atsižvelgti į sutarčių aiškinimo taisykles, kurios įtvirtintos CK 6.193-6.195 straipsniuose ir nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 str. 1 d.). Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011).
Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nurodė, jog ginčo transporto priemonę jis nupirko iš nepažįstamo asmens ir pardavė ją ieškovui (t. 1, b.l. 12-13). Atsakovo UAB „Gilamlita“ vadovas M. H. liudytojo apklausos protokole bei teismo posėdžio metu teigė, kad G. B. kreipėsi dėl automobilio VW Sharan, (duomenys neskelbtini), eksporto deklaracijos sutvarkymo (t. 1, b.l. 15). Tai, kad transporto priemonę pirko iš apelianto, nurodo ir ieškovas procesiniuose dokumentuose. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojas P. T. (t. 1, b.l. 20).
CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nagrinėjamu atveju apeliantas atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sampratoje įtvirtintą pardavėjo sąvoką, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, kad būtent jis perdavė ieškovui transporto priemonę ir gavo už ją pinigus. Įvertinus tikrąją, o ne išoriškai išreikštą šalių valią bei tai, kad UAB „Gilamlita“, sudariusi sutartį, iš tikrųjų neketino įgyti iš jos kylančių teisių ir pareigų, o tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tikrasis ginčo transporto priemonės pardavėjas buvo ne UAB „Gilamlita“, o apeliantas G. B.. Nėra nustatyta, kad UAB „Gilamlita“ žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo transporto priemonė yra vogta.
Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu apelianto teiginį, kad jis tarpininkavo parduodant transporto priemonę, o sandorio metu gautus pinigus perdavė atsakovui UAB „Gilamlita“. Tiek byloje nustatytos aplinkybės, tiek paties apelianto parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei paaiškinimai atsiliepime į ieškinį sudaro pagrindą išvadai, kad G. B., kaip minėta, buvo ne tarpininkas, o pardavėjas, ir pinigus už parduotą transporto priemonę gavo jis. UAB „Gilamlita“ kasos operacijų žurnalas, iš kurio matyti, kad tą dieną įmonės įplaukos sudarė 65 600 Lt (t. 1, b.l. 111-114) negali pagrįsti apelianto teiginio, kadangi nurodyta suma yra nedetalizuota, atspindi bendrai tą dieną įmonės vykdytos veiklos apimtį. Taigi apeliantas apeliaciniame skunde, nors ir neigdamas aplinkybę, kad gavo pinigus už transporto priemonę, nepateikė įtikinančių argumentų, kurie paneigtų jo ankstesnę poziciją bei įrodytų priešingai.
Teisėjų kolegijai nustačius, kad tikrosios pirkimo-pardavimo sutarties šalys buvo ieškovas ir apeliantas, spręstinas sandorio galiojimo ir pasekmių klausimas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas neturėjo nuosavybės teisės į ginčo transporto priemonę, todėl pagrįstai pripažino pažymą-sąskaitą Nr. 014325 negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 str., 6.307 str.), kadangi nebuvo įvykdyta parduodamo daikto pardavėjo pareiga perduodant daiktą užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisės į daiktą. Aplinkybė, kad sutarties objektas (automobilis) yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu. Automobilio grąžinimo teisėtam jo savininkui šalys nekvestionuoja (CK 4.96 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, paaiškėjus, jog pirkėjas nupirko vogtą automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grąžinti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006). Įstatymuose taip pat nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 str. 1, 3 dalys, 6.323 str. 1 d.). Taigi įstatymo tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą. Pastaruoju atveju pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 str. 1, 2 d.).
Pripažinus sandorį negaliojančiu, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais (CK 1.80 str. 2 d.). Taigi restitucija taikoma tarp sandorio šalių. Padarius išvadą, kad tikrasis transporto priemonės pardavėjas buvo apeliantas, negali būti taikoma solidarioji atsakovų atsakomybė. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo transporto priemonė buvo grąžinta teisėtam jos savininkui (CK 4.96 str.), todėl taikoma vienašalė restitucija, t.y. apeliantas turi grąžinti ieškovui visa, ką yra gavęs pagal sutartį, t.y. 6800 Lt (CK 1.80 str. 4 d.). Šiuo atveju negalima daryti išvados, kad vienašalės restitucijos taikymas aiškiai prieštarautų sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams ar gerai moralei.
Dėl pirkimo-pardavimo sutarties kainos
Byloje kilo ginčas dėl sutarties kainos, kadangi pažymoje-sąskaitoje Nr. 014325 nurodyta kaina yra 6800 Lt, o ieškovas teigia, kad sumokėjo apeliantui 8050 EUR (27 772,50 Lt). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovo paaiškinimais, liudytojo parodymais, muitinės deklaracija bei internetinio puslapio duomenimis apie analogiškų automobilių rinkos kainą, vertino, kad realiai ieškovas sumokėjo G. B. 8050 EUR. Tačiau teisėjų kolegija tokią išvadą laiko nepagrįsta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010).
Nagrinėjamu atveju tiesioginių įrodymų, kurie leistų daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovas perdavė apeliantui 8050 EUR, nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad rašytinius įrodymus gali paneigti tik lygiaverčiai rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu, liudytojo P. T. parodymai nelaikytini paneigiančiais pažymoje-sąskaitoje Nr. 014325 nurodymą sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad daugiau kaip 20 000 Lt kainos skirtumo įrodinėjimas liudytojų parodymais turi būti toks, kad teismui nekiltų didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali liudytojo parodymų vertinti kaip patvirtinančių ieškinyje nurodytą transporto priemonės kainą, kadangi šis liudytojas yra ieškovo draugas, todėl laikytinas šališku asmeniu, suinteresuotu bylos baigtimi. Deklaracija taip pat nėra tinkamas įrodymas, kadangi joje užfiksuotas faktas, kiek pinigų ieškovas turėjo įvažiuodamas į Lietuvos Respubliką, tačiau nėra nurodyta, kiek pinigų jis turėjo išvažiuodamas iš Lietuvos Respublikos, be to, ši deklaracija neįrodo, kad visi įvežti pinigai buvo panaudoti transporto priemonės įsigijimui. Atkreiptinas dėmesys, kad deklaracija užpildyta 2010 m. birželio 29 d. (t. 1, b.l. 14-16), o pažyma-sąskaita Nr. 014325 sudaryta 2010 m. birželio 28 d. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad deklaracija negali būti laikoma lygiaverčiu rašytiniu įrodymu, paneigiančiu šalių pasirašytoje sutartyje nurodytą kainą. Tai, kad internetiniame puslapyje analogiško automobilio kaina yra didesnė (t. 1, b.l. 110), negali būti laikoma aplinkybe, patvirtinančia ieškovo teiginį dėl kainos. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, taip pat susitarti dėl joms priimtinos kainos. Pagrįsdamas ieškinyje prašomą grąžinti transporto priemonės kainą ieškovas nurodo, kad jis nesuprato pažymoje-sąskaitoje žodžiais užrašytos kainos, tačiau tokios pasekmės tenka paties ieškovo rizikai, nes vykdamas į užsienio šalį bei pasirašydamas dokumentus svetima kalba, nesuprasdamas jų turinio, ieškovas elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Kad ieškovas nebuvo atidus ir rūpestingas, liudija ir tai, jog jis nepatikrino, ar transporto priemonė registruota atsakovo G. B. vardu.
Civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Įvertinusi įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateiktais įrodymais nėra nuginčyta šalių pasirašytoje sutartyje nurodyta kaina, t.y. 6800 Lt.
Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš dalies, nepriteisiant nurodytos 6800 Lt sumos solidariai iš atsakovo UAB „Gilamlita“, o šią sumą priteisiant iš atsakovo G. B., kaip pirkimo-pardavimo sandorio šalies – pardavėjo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi apelianto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atitinkamai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Apeliantas sumokėjo 300 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą, o nuo likusios 535 Lt dalies buvo atleistas. Patenkinus 75,52 procentus apeliacinio skundo reikalavimų, apeliantui tenkanti mokėti žyminio mokesčio dalis yra 204,40 Lt. Todėl iš ieškovo atsakovo G. B. naudai priteistina 95,60 Lt jo sumokėto žyminio mokesčio, o iš ieškovo valstybės naudai – 535 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 str. 3 d.).
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi tenkinama 24,48 procentai ieškinio sumos, todėl šiai sumai tenkantis mokėti žyminis mokestis – 204,40 Lt – priteistinas ieškovui iš atsakovo G. B.. Iš atsakovo G. B. ieškovo naudai taip pat priteistina 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, t.y. 29,08 Lt, valstybei priteisiamos iš atsakovo G. B..
Atlikus šalių priteistų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) įskaitymą, iš atsakovo G. B. ieškovui priteisina 108,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti. Rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 28 d. Pažymą-sąskaitą, serija GIL Nr. 014325, kuri patvirtina transporto priemonės VW Sharan, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo faktą, nuo jos sudarymo momento.
Taikyti vienašalę restituciją ir ieškovui A. Y. (a.k. 3140954KO11PBO) priteisti iš atsakovo G. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 6800 Lt (šešis tūkstančius aštuonis šimtus litų).
Ieškovui A. Y. priteisti iš atsakovo G. B. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6800 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2011 m. birželio 6 d., iki visiško sprendimo įvykdymo.
Ieškovui A. Y. priteisti iš atsakovo G. B. 108,80 Lt (šimtą aštuonis litus ir 80 centų) žyminio mokesčio bei 1500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) už suteiktas teisines paslaugas.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo G. B. 29,08 Lt (dvidešimt devynis litus ir 8 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu byloje.“
Panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartimi atsakovo UAB „Gilamlita“ atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo A. Y. 535 Lt (penkis šimtus trisdešimt penkis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.